ŽYDRASIS SĄSIUVINIS NR. 10
Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai.
Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo.
Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama.
Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.
(1937)
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
NUTIKIMAS
Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailovas nustojo šukuotis ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo keturis šimtus rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.
Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti.
(1933)
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
IŠVIRSTANČIOS SENĖS
Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta.
Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
SONETAS
Nuostabus nutikimas nutiko man: aš staiga užmiršau, kas pirmiau, 7 ar 8.
Nuėjau pas kaimynus ir paklausiau jų, ką jie mano apie tai.
Kaip nustebo jie ir aš, kai staiga suprato, kad taip pat negali prisiminti skaičių tvarkos. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 atsimena, o toliau užmiršo.
Mes visi nuėjome į komercinę parduotuvę „Gastronomas“, kuri yra Znamenskos ir Baseino gatvių kampe, ir paklausėme kasininkę to, kas mums rūpėjo. Kasininkė liūdnai nusišypsojo, išsiėmė iš burnos mažą plaktukėlį ir šiek tiek pakrutinusi nosį pasakė: „Mano nuomone, septyni eina po aštuonių tokiu atveju, kai aštuoni eina po septynių.“
Mes padėkojome kasininkei ir džiaugsmingai išbėgome iš parduotuvės. Bet tuomet, gilindamiesi į kasininkės žodžius, vėl nusiminėme, nes jos žodžiai pasirodė mums neturintys jokios prasmės.
Ką mes turėjom daryti? Nuėjome į Vasaros sodą ir ėmėme ten skaičiuoti medžius. Bet suskaičiavę iki 6–ių, sustojome ir ėmėme ginčytis: vienų manymu, toliau ėjo 7, o kitų nuomone – 8.
Mes būtume ginčijęsi labai ilgai, bet, laimė, nuo suoliuko nuvirto kažkoks vaikas ir susilaužė abu žandikaulius. Tai mus atitraukė nuo ginčo.
O paskui mes išsiskirstėme namo.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
OPTINĖ APGAULĖ
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir mato: pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius žiūri į pušį ir mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius vėl mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius, vėl užsidėjęs akinius, žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nenori tikėti šiuo reiškiniu ir šį reiškinį laiko optine apgaule.
(1934)
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
STALIUS KUŠAKOVAS
Gyveno kartą stalius. Jo pavardė buvo Kušakovas.
Kartą jis išėjo iš namų ir nuėjo į krautuvėlę pirkti stalių klijų.
Buvo atodrėkis, ir gatvėje buvo labai slidu.
Stalius paėjėjo keletą žingsnių, paslydo, pargriuvo ir prasiskėlė kaktą.
– Et! – pasakė stalius, atsikėlė, nuėjo į vaistinę, nusipirko pleistro ir užsiklijavo kaktą.
Bet kai išėjo į gatvę ir žengė keletą žingsnių, vėl paslydo, nugriuvo ir prasiskėlė nosį.
– Fu! – pasakė stalius, nuėjo į vaistinę, nusipirko pleistro ir užsiklijavo pleistru nosį.
Tada jis vėl išėjo į gatvę, vėl paslydo, pargriuvo ir prasikirto skruostą.
Teko vėl eiti į vaistinę ir užklijuoti pleistru skruostą.
– Štai ką, – pasakė staliui vaistininkas, – jūs taip dažnai griūvate ir prasikertate, tai aš jums patariu nusipirkti keletą pleistrų.
– Ne, – pasakė stalius, – daugiau negriūsiu!
Bet kai jis išėjo į gatvę, tai vėl paslydo, nugriuvo ir prasiskėlė pasmakrę.
– Šlykštus plikledis! – suriko stalius ir vėl nuėjo į vaistinę.
– Na, matote, – pasakė vaistininkas. – Štai vėl pargriuvote.
– Ne! – sušuko stalius. – Nieko nenoriu girdėti! Duokit greičiau pleistro!
Vaistininkas davė pleistro; stalius užsiklijavo pasmakrę ir nubėgo namo.
O namuose jo nepažino ir neįleido į butą.
– Aš stalius Kušakovas! – šaukė stalius.
– Nesąmonė! – atsakė jam iš kambario ir užsklendė duris kabliu ir grandinėle.
Stalius Kušakovas pastovėjo ant laiptų, nusispjovė ir išėjo į gatvę.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
SKRYNIA
Žmogus plonu kaklu įsilipo į skrynią, užsidarė dangtį ir ėmė dusti.
– Štai, – kalbėjo dusdamas žmogus plonu kaklu, – aš dūstu skrynioje todėl, kad mano kaklas plonas. Skrynios dangtis uždarytas ir neįleidžia man oro. Aš dusiu, bet skrynios dangčio vis tiek neatversiu. Pamažu aš merdėsiu. Aš išvysiu gyvenimo ir mirties grumtynes. Mūšis bus nenatūralus, esant lygioms galimybėms, nes natūraliai nugali mirtis, o gyvybė, pasmerkta mirčiai, tiktai bergždžiai kovoja su priešu, iki paskutinės akimirkos neprarasdama tuščios vilties. O šioje kovoje, kuri įvyks dabar, gyvybė žinos būdą nugalėti: kad tai įvyktų, gyvybė turi priversti mano rankas atidaryti skrynios dangtį. Pažiūrėsim: kas ką? Tik labai jau dvokia naftalinu. Jeigu nugalės gyvybė, daiktus skrynioje barstysiu machorka... Štai prasidėjo: aš jau nebegaliu kvėpuoti. Aš žuvęs, tai jau aišku! Aš jau neišsigelbėsiu! Ir nieko tauraus nėra mano galvoje. Aš dūstu!..
Oi! Kas gi čia? Dabar kažkas įvyko, bet aš negaliu suprasti, kas būtent. Aš kažką mačiau ar kažką girdėjau!..
Oi! Vėl kažkas atsitiko! Dieve mano! Aš neturiu kuo kvėpuoti. Atrodo, mirštu...
O čia dar kas? Kodėl aš dainuoju? Atrodo, man skauda kaklą... Bet kurgi skrynia? Kodėl aš matau viską, kas yra mano kambaryje? Ar tik aš neguliu ant grindų! O kurgi skrynia?
Žmogus plonu kaklu atsikėlė nuo grindų ir apsidairė. Skrynios niekur nebuvo. Ant kėdžių ir ant lovos gulėjo daiktai, išimti iš skrynios, o skrynios niekur nesimatė.
Žmogus plonu kaklu pasakė:
– Vadinasi, gyvybė nugalėjo mirtį man nežinomu būdu.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
NUTIKIMAS PETRAKOVUI
Štai sykį Petrakovas norėjo gultis miegoti, bet atsigulė šalia lovos, jis taip trenkėsi į grindis, kad guli ant grindų ir atsikelti negali.
Štai Petrakovas sukaupė paskutines jėgas ir atsistojo keturpėsčias. Bet jėgos jį apleido, jis vėl žnektelėjo ant pilvo ir guli.
Gulėjo Petrakovas ant grindų bent penketą valandų. Iš pradžių šiaip gulėjo, o paskui užmigo.
Miegas sustiprino Petrakovo jėgas. Jis atsibudo visiškai sveikas, atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsargiai atsigulė į lovą. „Na, – galvoja, – dabar pamiegosiu.“ Ogi miego jau ir nesinori. Vartosi Petrakovas nuo šono ant šono ir niekaip užmigti negali.
Štai, tiesą sakant, ir viskas.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
MUŠEIKŲ ISTORIJA
Aleksejus Aleksejevičius parsigriovė po savimi Andrejų Karlovičių ir apdaužęs snukį paleido.
Andrejus Karlovičius pabalęs iš įsiūčio puolė Aleksejų Aleksejevičių ir trenkė jam į dantis.
Aleksejus Aleksejevičius, nesitikėjęs tokio staigaus išpuolio, išsitiesė ant grindų, o Andrejus Karlovičius atsisėdo ant jo, išsiėmė iš burnos dirbtinį žandikaulį ir taip juo sudorojo Aleksejų Aleksejevičių, kad Aleksejus Aleksejevičius nuo grindų pakilo visiškai subjaurotu veidu ir perplėšta šnerve. Rankomis užsidengęs veidą, Aleksejus Aleksejevičius pabėgo.
O Andrejus Karlovičius nušluostė savo dirbtinį žandikaulį, įstatė atgal į burną, pakaukšėjo dantimis ir įsitikinęs, kad žandikaulis vietoje, apsižvalgė aplink, bet, nematydamas Aleksejaus Aleksejevičiaus, nuėjo jo ieškoti.
(1936)
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
SAPNAS
Kaluginas užmigo ir susapnavo, kad tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.
Kaluginas nubudo, pasikasė burną ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, kad jis eina pro krūmus, o krūmuose pasislėpęs tupi milicininkas.
Kaluginas nubudo, pasidėjo po galva laikraštį, kad seilėmis nešlapintų pagalvės, ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, tarsi jis tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.
Kaluginas nubudo, apvertė laikraštį, atsigulė ir vėl užmigo. Užmigo ir vėl susapnavo, kad eina pro krūmus, o krūmuose tupi milicininkas.
Tuomet Kaluginas nubudo ir nusprendė daugiau nemiegoti, bet akimirksniu užmigo ir susapnavo, kad jis tupi už milicininko, o pro šalį eina krūmai.
Kaluginas ėmė šaukti ir blaškytis lovoje, bet nubusti jau nebegalėjo.
Kaluginas miegojo iš eilės keturias dienas ir keturias naktis ir penktą dieną atsibudo toks sulysęs, jog batus teko prie kojų prisirišti virvute, kad nenusmuktų. Duonos parduotuvėje, kur Kaluginas visados pirkdavo kvietinę duoną, jo nepažino ir įkišo pusiau ruginės.
O sanitarinė komisija, tikrinusi butus ir pamačiusi Kaluginą, palaikė jį antisanitariniu ir niekam tikusiu ir liepė kiemsargiui išmesti Kaluginą kartu su šiukšlėmis.
Kaluginą perlenkė pusiau ir išmetė kaip šiukšlę.
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
MATEMATIKAS IR ANDREJUS SEMIONOVIČIUS
Matematikas
(išimdamas iš galvos rutulį)
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Andrejus Semionovičius
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.
Matematikas
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!
Andrejus Semionovičius
Na ir nedėk.
Na ir nedėk.
Na ir nedėk.
Matematikas
Štai ir nepadėsiu!
Štai ir nepadėsiu!
Štai ir nepadėsiu!
Andrejus Semionovičius
Na ir gerai.
Na ir gerai.
Na ir gerai.
Matematikas
Štai aš ir laimėjau!
Štai aš ir laimėjau!
Štai aš ir laimėjau!
Andrejus Semionovičius
Na, laimėjai ir nusiramink!
Matematikas
Ne, aš nenurimsiu!
Ne, aš nenurimsiu!
Ne, aš nenurimsiu!
Andrejus Semionovičius
Nors tu ir matematikas, bet, garbės žodis, neprotingas.
Matematikas
Ne, protingas ir labai daug žinau!
Ne, protingas ir labai daug žinau!
Ne, protingas ir labai daug žinau!
Andrejus Semionovičius
Daug, bet tik niekus.
Matematikas
Ne, ne niekus!
Ne, ne niekus!
Ne, ne niekus!
Andrejus Semionovičius
Nusibodo man su tavimi ginčytis!
Matematikas
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Andrejus Semionovičius apmaudžiai mosteli ranka ir išeina. Matematikas, minutėlę pastovėjęs, išeina paskui Andrejų Semionovičių.
Uždanga
(1933)
Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis