Accessibility Tools

     Charmsas nemėgo vaikų. Jaunas ir sveikas moteris mylėjo, o senių ir vaikų tiesiog neapkentė. Charmso bendraamžis E. Švarcas rašė savo atsiminimuose: „Charmsas nekentė vaikų ir tuo didžiavosi. Tai jam tiko, tuo jis išreikšdavo tam tikrą savo asmenybės pusę. Jis, kaip visiems žinoma, buvo paskutinis savo giminėje. Tolesni palikuonys būtų buvę jau visiškai baisūs. Štai kodėl net svetimi vaikai jį gąsdino".

 
     Vertėjas

     ***

     Kai kurie garsai mažai tesiskiria nuo tylos. Aš, pavyzdžiui, pastebėjau, jog nepabundu nuo mūsų durų skambučio. Kai guliu lovoje, jo garsas mažai tesiskiria nuo tylos. Taip atsitinka dėl to, kad jis panašus į lenktą ir ištįsusį anklodės, susisukusios prie mano ausies, kraštą. Visi supantys mane daiktai turi tam tikras formas. Tačiau kai kurie iš jų yra beformiai. Pavyzdžiui, jokios formos neturi žaidžiančių ir šūkaujančių vaikų balsai. Štai kodėl aš nemyliu vaikų.


     1933 m. rugpjūtis



 

     ***

     Kai du žmonės žaidžia šachmatais, man visąlaik atrodo, kad jie viens kitą mausto. Ypač, kai jie žaidžia iš pinigų.
     Man apskritai atgrasus bet koks žaidimas iš pinigų. Aš draudžiu tai daryti man matant.
     Kortų lošėjus aš bausčiau mirtimi. Tai pats geriausias kovos su azartiniais lošimais būdas.
     Vietoj to, kad loštų kortomis, geriau jie vienas kitam skaitytų moralus.
     Nors, beje, moralė nuobodi. Įdomiau sukiotis apie moteris.
     Moterys mane visada domino. Mane visada jaudino moterų kojytės, ypač virš kelių.
     Daugelis žmonių moteris laiko ydingais sutvėrimais. O aš nė kiek! Atvirkščiai, jas laikau netgi kažkuo patraukliomis.
     Apvali jaunutė moteris! Kuo gi ji ydinga? Niekuo neydinga!
     Visai kitas reikalas vaikai. Apie juos kalba, kad jie nekalti. O aš manau, kad jie galbūt ir nekalti, bet baisiai jau šlykštūs, ypač tada, kai šoka. Aš visada pasišalinu iš ten, kur yra vaikų.
     Ir Leonidas Saveljevičius nemyli vaikų. Šitą mintį aš jam pakišau.
     Apskritai, viską, ką sako Leonidas Saveljevičius, kažkada ankščiau buvau pasakęs aš.
     Ir ne tik Leonidas Saveljevičius. Kiekvienas mielai kartoja mano minčių nuotrupas. Man tai netgi juokinga.
     Pavyzdžiui, vakar pas mane atėjo Oleinikovas ir pasiskundė, kad visiškai pasimetė gyvenime. Aš jam kai ką patariau ir leidau eiti. Jis išėjo laimingas ir geros nuotaikos.
     Aš žmonėms padedu, jie kartoja mano žodžius, stebisi mano poelgiais, tačiau pinigų man neduoda.
     Kvaili žmonės! Duokite man kuo daugiau pinigų ir pamatysite, kaip aš būsiu tuo patenkintas.

     1935-1936 m.


 


     Straipsnis

     Teisus buvo imperatorius Aleksandras Vilberdatas, įsakęs aptverti vaikus ir jų motinas tam tikrose miestų vietose, kur jie ir privalėjo gyventi. Nėščios bobos irgi sėdėdavo už tvoros ir nepiktindavo miestiečių savo bjauria išvaizda.

     Didysis imperatorius Aleksandras Vilberdatas suprato vaikų esybę ne blogiau už flamandų dailininką Tenirsą, o šis žinojo, kad vaikai - daugių daugiausia tik žiaurūs ir kaprizingi senukai. Polinkis vaikams yra beveik tas pats, kas polinkis gemalams, o polinkis gemalams - beveik tas pats, kas polinkis išmatoms.

     Neprotinga girtis: „Aš - geras žmogus, nes myliu gemalus, nes mėgstu tuštintis". Lygiai taip pat neprotinga girtis: „Aš geras žmogus, nes myliu vaikus".

     Didįjį imperatorių Aleksandrą Vilberdatą, pamačius vaiką, tuoj pat imdavo pykinti, tačiau tai nė trupučio netrukdė jam išlikti geru žmogumi.

     Aš pažinojau vieną damą, kuri sakydavo, kad sutiktų nakvoti arklidėje, kiaulės migyje, lapių fermoje, bet kur kitur - tiktai ne ten, kur kvepia vaikais. Ir iš tikrųjų, tai visų šlykščiausias kvapas, aš net pasakyčiau - labiausiai įžeidžiantis.

     Išvydęs šalia savęs vaiką, suaugęs žmogus įsižeidžia. Didžiojo imperatoriaus Aleksandro Vilberdato laikais parodyti suaugusiam vaiką reikšdavo didžiausią įžeidimą. Tai netgi blogiau, nei spjauti žmogui į veidą ir spjaudalu pataikyti, tarkim, į šnervę. „Įžeidimas vaiku" baigdavosi kruvina dvikova.

     1936-1938 m.



 

     ***

     Aš nemyliu vaikų, senių ir padorių pagyvenusių žmonių.

     Jeigu kokiam nors žmogui pasakysi, kad jis „Š", tai visi supras, ką tai reiškia. O aš šito iš principo nenoriu suprasti.

     Naikinti vaikus - žiauru. Tačiau kažką su jais gi reikia daryti!

     Aš gerbiu tik jaunas, sveikas ir dailias moteris. Į kitus žmonijos atstovus aš žvelgiu kreivai.

     Gerai būtų padoriai mastančias senes gaudyti kilpinėmis.

     Man nepatinka kiekvienas padoriai atrodantis snukis.

     Kas yra gėlės? Moterų tarpkojai kvepia daug geriau. Visa tai yra gamta, todėl nei vienas neišdrįs piktintis mano žodžiais.

     (...)

     1937-1938 m.



 

     ***

     Mane vadina kapucinu. Tiems, kam reikia, vėliau už tai ausis nurausiu, o kol kas mane neramina Žano Žako Ruso garbė. Kodėl gi jis viską žinojo? Žinojo, ir kaip vaiką suvystyti, ir kaip merginą ištekinti. Aš irgi visa tai jau žinau, tik savo žiniomis dar nepasitikiu. Apie vaikus tikrai žinau, kad jų visai nereikia vystyti, juos reikia naikinti. Tam reikalui miesto centre iškasčiau duobę ir juos tenai sumesčiau. O tam, kad duobė nedvoktų puvėsiais, kiekvieną savaitę juos apibarstyčiau negesintomis kalkėmis. Į tą pačią duobę įstumčiau ir visus vokiečių aviganius. O dabar apie tai, kaip ištekinti merginas. Šis darbas, manyčiau, paprastesnis. Įrengčiau didelę salę, kurion, sakykim, kartą per mėnesį rinktųsi visas jaunimas. Visi nuo 17 iki 35 metų privalo nusirengti nuogai ir vaikštinėti. Jei kam kas nors patinka, tai tokia porelė pasišalina į kampą ir tenai vienas kitą apžiūri atidžiau. Pamiršau pridurti, kad visiems ant kaklų privalo kaboti lentelės, kuriose nurodytas vardas, pavardė ir adresas. Tada patikusiems galima parašyti laišką ir užmegzti intymesnę pažintį. Jei į šiuos reikalus įsivelia seniai arba senės, siūlau juos užkapoti kirviais ir nuvilkti į duobę, pas vaikus.

     Aš ir toliau dalinčiausi su jumis savo patirtimi, bet, deja, turiu eiti į parduotuvę machorkos. Išeidamas į gatvę, visada pasiimu storą padžiūvusią lazdą.

     Pasiimu ją tam, kad būtų kuo užtvoti pasipainiojusiems po kojomis vaikams. Turbūt dėl to mane praminė kapucinu. Na palaukit, niekšai, aš jums dar parodysiu!

     1938 m. spalio 12 d.



 

     ***

     Aš kėliau dulkes. Vaikai bėgo paskui mane ir plėšėsi drabužius. Seniai ir senės krito nuo stogų. Aš švilpiau, riaumojau, kalenau dantimis ir beldžiau geležine lazda. Apdriskę vaikai skuodė įkandin, nespėjo kartu su manimi, baisiai skubėdami laužė savo plonas kojytes. Aplinkui striksėjo seniai ir senės. Aš lėkiau į priekį! Murzini, rachitiški, panašūs į šungrybius vaikai painiojosi po kojomis. Bėgti buvo sunku. Nuolat už ko nors užkliūdavau, kartą vos neparpuoliau į minkštų ant žemės besivoliojančių senių košę. Pašokau, nutraukiau keliems šungrybiams galvas ir užmyniau ant pilvo liesai senei, kuri garsiai trakštelėjo ir tyliai tarė: „Kokia kančia". Neatsigręždamas nuskubėjau tolyn. Dabar po mano kojomis plytėjo lygi ir švari gatvė. Retkarčiais pasitaikantys žibintai švietė man kelią. Aš atbėgau į pirtį. Pirties langų žiburiai mirgėjo akyse, jaukus ir tvankus garas lindo į šnerves, ausis ir burną. Nenusirengęs įbėgau į priepirtį, paskui pro kranus ir praustuvus puoliau ant plautų. Mane apgaubė karštas baltas debesis. Pasigirdo silpnas, tačiau nenutylantis zvimbesys. Atrodo, aš guliu.

     - Štai tada iš visų jėgų atsikvėpiau ir mano širdis sustojo.


     1939 m. vasario 1 d.


     Vertė Darius Pocevičius