Aš sau sakiau, kad matau pasaulį. Bet visas pasaulis mano žvilgsniui nebuvo pasiekiamas, ir aš mačiau tik pasaulio daleles. Ir viską, ką mačiau, vadinau pasaulio dalelėmis. Ir stebėjau šių dalelių savybes, o jas stebėdamas, aš kūriau mokslą. Suvokiau, jog egzistuoja protingos dalelių savybės ir neprotingos tų pačių dalelių savybės. Aš atskyriau jas ir daviau joms vardus. Priklausomai nuo jų savybių, pasaulio dalelės buvo protingos arba neprotingos.
Buvo ir tokių pasaulio dalelių, kurios galėjo mąstyti. Ir tos dalelės žiūrėjo į kitas daleles ir į mane. Ir visos dalelės buvo panašios viena į kitą, o aš buvau panašus į jas. Ir aš su jomis kalbėjausi.
Aš sakiau: dalies žaibas.
Dalelės sakė: laiko ryšulys.
Aš sakiau: Aš irgi trijų posūkių dalis.
Dalelės atsakė: Mes juk maži taškeliai.
Staiga aš nebemačiau jų, o vėliau ir kitų dalelių. Ir išsigandau, jog pasaulis sugrius.
Bet tada supratau, kad nebematau tik atskirų dalelių, aš jas matau visas iš karto. Iš pradžių pamaniau, kad tai NIEKAS. Bet vėliau supratau, jog tai pasaulis, o tai, ką mačiau anksčiau, buvo ne pasaulis.
Visada žinojau, kas yra pasaulis, bet ir dabar nežinau, ką tada mačiau.
Kai dalelės prapuolė, jų protingos savybės nebebuvo protingos, o jų neprotingos savybės nebebuvo neprotingos. Ir visas pasaulis nebebuvo nei protingas, nei neprotingas.
Kai tik supratau, kad matau pasaulį, iš karto jo nebemačiau. Išsigandau, pamanęs, jog pasaulis sugriuvo. Bet kol taip mąsčiau, supratau, kad jeigu pasaulis sugriūtų, tai aš taip daugiau nebemąstyčiau. Ir žiūrėjau, ieškodamas pasaulio, bet jo neberadau.
O vėliau nebeliko ir kur žiūrėti.
Tada supratau, kad jeigu buvo kur žiūrėti - aplink mane buvo pasaulis. O dabar jo nebėra. Esu tik aš. O vėliau supratau, kad aš ir esu pasaulis.
Bet pasaulis tai ne aš.
Nors tuo pačiu metu aš pasaulis.
O pasaulis ne aš.
O aš pasaulis.
O pasaulis ne aš.
O aš pasaulis.
O pasaulis ne aš.
O aš pasaulis.
Ir daugiau nieko nebemąsčiau.
1930 m. gegužės 30 d.
Vertė Darius Pocevičius