Tie trys buvo nuogi, susėdę ant akmens. Aplinkui buvo susirinkę visi kaimo vyrai, o priešais juos – stambus senis su barzda.
– ... gi žiūriu – liepsnos, aukštesnės už kalnus, – porino senis su barzda, – ir pats sau sakau; kodėl taip smarkiai liepsnoja kaimas?
Tie trys ničnieko nesuprato.
– Ir tvokstelėjo tokia smarvė, kad net kvapą užgniaužė, ir aš pagalvojau: „Kodėl taip baisiai dvokia mūsų kaimo dūmai?“
Tas ilgšis, vienas iš trijų nuogalių, apglėbė savo pečius, nes pūtė vėjas, ir alkūne kumštelėjo pagyvenusį bendrą, kad šisai paaiškintų: norėjo sužinoti apie ką čia šnekama, nes tas pagyvenęs bičiulis vienintelis šiek tiek suprato tą kalbą. Tačiau tasai kaip buvo parėmęs ranka galvą, taip jos ir nepakėlė, tiktai, pastatęs kuprą, drebėjo lyg drugio krečiamas. O apie dručkį nebuvo nė ko šnekėti; vargšelis taip tirtėjo, kad net jo moteriško kūno lašiniai kliuksėjo, o akys atrodė nelyginant stiklai, per kuriuos žliaugia lietaus čiurkšlės.
– Paskiau man kažkas pasakė, jog tai dega mūsų javai, mūsų gimtieji namai, kuriuose svyla nužudyti mūsų vaikai, skleisdami tokią smarvę; Tančino sūnus, Džė sūnus ir muitininko sūnus.
– Mano broils Bastijanas! – sušuko tas paklaikusiomis akimis. Jis vienintelis tolydžio
pertraukinėjo senį. Kiti sėdėjo rimti ir tylūs, pasirėmę ant šautuvų.
Ilgšis nuogalius, tiesą pasakius, nebuvo tos pačios tautybės kaip jo draugai: kilęs iš to krašto, kur kažkada buvo deginami kaimai ir žudomi vaikai, jis gerai žinojo, ką žmonės galvoja apie tuos, kurie degina ir žudo, ir todėl mažiau už kitus beturėjo vilties. Tačiau, dilginamas kažkokio neaiškaus nerimo, jis vis dar nepasidavė likimui.
– Dabar mums pavyko nutverti tiktai šituos paukštelius, – pasakė senis su barzda.
– Deja, tiktai tris, – sušuko paklaikėlis, tačiau kiti tebetylėjo kaip ir pirma.
– Galimas daiktas, kad tarp jų yra ir neblogų žmonių, kurie paklūsta per prievartą. Galimas daiktas, kad šie trys kaip tik iš tokių.
Paklaikėlis išvertė į senį akis.
– Paaiškink, – sušnabždėjo ilgšis pagyvenusiam bičiuliui.
Tačiau tas drebėjo kaip epušės lapas – nuo galvos iki kojų.
– Kai kalbama apie nužudytus vaikus ir sudegintus kaimus, nebeatskirsi, kuris blogas, o kuris geras. Nekvaršinkit sau galvos: pasielgsim visiškai teisingai, nuteisdami tuos tris tipus mirti.
„Mirti, – pagalvojo nuogasis ilgšis. – Kažkur jau girdėjau šitą žodį. Ką jis reiškia? Mirti“.
Tačiau pagyvenęs draugas nesiklausė, o dručkis, atrodo, ėmė pašnibždomis melstis. Staiga prisiminė, kad jis katalikas. Kuopoje jis vienintelis buvo katalikas, ir todėl kiti kareiviai dažnai jį traukdavo per dantį.
– Aš katalikas,–negarsiai tebekartojo savo kalba. Neaišku, ko jis norėjo išmelsti: gal išsigelbėjimo žemėje, o gal danguje.
– Manau, kad prieš sušaudymą juos reikėtų... – karščiavosi paklaikėlis, tačiau kiti vyrai pakilo, nekreipdami dėmesio į jo žodžius.
– Prie Kuldistregos! – sušuko tas su juodais ūsais. – Bent nereikės kasti duobės.
Jie liepė atsistoti ir tiems trims. Dručkis prisidengė rankomis savo gėdą, tarsi visa kaltė ir būtų buvęs tas nuogumas.
Vyrai, sugniaužę rankose šautuvus, nusivarė juos uolų takeliu. Kuldistrega – tai anga vertikalaus urvo, kuris nelyginant koks šulinys leidosi į kalno gelmes, nežinia kur pasibaigdamas. Ginkluoti kaimiečiai tris nuogalius pastatė ant bedugnės krašto, o patys sustojo priešais. Pagyvenęs nuogalius pradėjo šaukti. Šaukė kažką iš nevilties, matyt, savo tarme, nes kiti jo nesuprato. Jis buvo šeimos tėvas, tačiau blogiausias iš jų, ir tie jo šauksmai tiktai užpykino anuos du, kurie jautėsi ramesni mirties akivaizdoje. Aukštąjį vyrą vis dar tebekamavo tas keistas nerimas, tarsi kažkas jam būtų buvę ir toliau neaišku. Katalikas laikė sudėjęs nuleistas rankas gal melsdamasis, o gal norėdamas paslėpti savo lytinius organus, kurie iš baimės buvo visiškai susiraukšlėję.
Ginkluoti kaimiečiai, girdėdami senojo nuogaliaus klyksmą, neteko kantrybės. Jie norėjo kuo greičiau viską baigti ir be jokios komandos ėmė aklai šaudyti. Ilgšis pamatė, kad šalia jo stovintis katalikas susmuko ir nuriedėjo į prarają, paskui su paskutiniu klyksmų aidu, atsimušusiu nuo uolėtų sienų, aukštielninkas krito pagyvenęs nuogalius. Pro parako dūmus jis dar spėjo pamatyti, kaip įsiutęs kaimietis daužo užsikirtusią spyną, ir pats griuvo į tamsią kiaurymę.
Krisdamas įsirėžė į gervuogių brūzgynus, ir aštrus skausmas tarsi bičių geluoniai nudilgino visą kūną; tačiau sąmonės dar neprarado: jos neteko tiktai vėliau ir nugarmėjo į prarają.
Staiga jam pasirodė, kad smarkiai atsitrenkęs į žemę jis ėmė lėkti aukštyn ir toliau nebekrito. Jis prisilietė prie kažkokio šlapio daikto ir užuodė kraujo kvapą. Negi jis taip susitrenkė, kad dabar turės mirti? Tačiau mirtis neskubėjo, nors skausmas nuo susitrenkimo tebebuvo gyvas ir aiškus. Pajudino vieną ranką, kairę, – juda. Apgraibomis susiieškojo kitą, palietė riešą, alkūnę, tačiau ranka tarsi negyva buvo bejausmė ir judėjo tiktai judinama kitos rankos. Pastebėjo, kad dešiniosios riešą jis laiko abiem rankom: negalimas dalykas! Pagaliau atsigodo savo rankose belaikąs bičiulio ranką. Pasirodo, nukritęs ant abiejų bičiulių lavonų. Apgrabaliojo kataliko lašinius: štai tas minkštas kilimas ir sušvelnino kritimą, išgelbėdamas jam gyvybę. Dabar prisiminė, kad kulka jo nekliudė, nes griuvo į prarają dar prieš šūvį. Tiktai nebeprisiminė, ar taip padarė tyčia, ar ne, tačiau dabar tai buvo visai nesvarbu. Paskiau ėmė žvalgytis: mažas šviesos pluoštelis iš viršaus skverbėsi į bedugnę, ir ilgšis nuogalius jau galėjo atskirti po savimi savo rankas ir bičiulių lavonus. Jis užvertė galvą ir įsižiūrėjo aukštyn: viršuje buvo sklidinas šviesos plyšelis – Kuldistregos anga. Iš pradžių nuo tos geltonos šviesos jam apraibo akys, paskiau jos apsiprato, ir jis aiškiausiai matė dangaus mėlynę, tiktai tas dangus buvo labai toli, dvigubai toliau negu nuo žemės paviršiaus.
Išvydęs dangaus lopinėlį, jis visiškai nusivylė: jau verčiau mirtis. Dabar jis buvo kartu su sušaudytais bičiuliais dugne šulinio, iš kurio niekada nebeišsikapanosi. Suriko. Viršuje dangaus lopinėlį sujaukė pasirodžiusios galvos.
– Ten dar vienas gyvas! – pasigirdo iš viršaus balsai.
Kaimiečiai paleido kažkokį daiktą. Nuogalius jį matė krintant tarsi akmenį, kuris atsitrenkė į prarajos sieną ir sprogo. Už jo nugaros buvo įdubimas sienoje, ir nuogalius įsiropštė į jį. Šulinys prisipildė parako ir krintančių akmenų skeveldrų. Nuogalius prisitraukė prie savęs kataliko lavoną ir laikė jį iškėlęs prieš įdubimą. Išlaikyti buvo nelengva, bet tai buvo vienintelė priedanga. Ir padarė jis tai pačiu laiku, nes kita granata pasiekė dugną, suaižydama akmenis ir ištrėkšdama kraujo fontaną. Iš lavono liko tiktai gabalai. Nuogalius neteko apsaugos ir paskutinės vilties. Suriko. Dangaus lopinėlyje pasirodė žila senio barzda. Kiti pasitraukė į šoną.
– Ei! – sušuko senis su barzda.
– Ei! –atsiliepė nuogalius iš bedugnės. Barzdyla pasisuko į saviškius ir tarė:
– Nuleiskit jam virvę!
Nuogalius nesuprato jo žodžių, tik pamatė, kad viena galva sumažėjo: kažkuris iš jų pasitraukė nuo prarajos. Pasilikę vyrai jį drąsino ir ramino rodydami visokiausius ženklus. Nuogalius žiūrėjo į juos, iškišdamas iš įdubimo tik galvą, nedrįsdamas išlįsti visas, širdį jam tebegraužė tas pats nerimas, kaip ir tada, kai jis sėdėjo ant akmens, tardomas kaimiečių. Tačiau dabar jie nebemėtė granatų, tiktai žiūrėjo žemyn ir kažką sakė, o jis dejuodamas jiems atsakinėjo. Virvės vis nebuvo, ir kaimiečiai vienas po kito pasitraukė nuo bedugnės krašto. Tuomet nuogalius išlindo iš slėptuvės ir, užrietęs galvą, ėmė spoksoti į aukštį, kuris jį skyrė nuo žemės paviršiaus, ir apžiūrinėti plikas stačios uolos sienas.
Viršuje pasirodė paklaikėlio veidas. Jis žvalgėsi į šalis, šypsojosi. Paskui persisvėrė per Kuldistrego kraštą, nuleido šautuvą ir iššovė. Pro nuogaliaus ausis prazvimbė kulka. Kuldistrega buvo ne visiškai vertikalus urvas, ir todėl paleisti daiktai arba iššautos kulkos retai tepasiekdavo dugną. Nuogaliui kaip šuniui ištiško ant lūpų seilės, ir jis susirietė savo slėptuvėje. Tuo tarpu viršuje susirinko visi kaimiečiai, ir vienas jų ėmė leisti žemyn ilgiausią virvę. Nuogalius matė, kaip virvė leidžiasi vis žemyn ir žemyn, bet pats nepajudėjo iš vietos.
– Ei, – sušuko tas su juodais ūsais, – kibk į virvę ir lipk!
Tačiau nuogalius nepajudėjo iš savo nišos.
– Nebijok, – šūkavo ginkluoti vyrai, – nieko tau nedarysim!
Ir judino prieš pat jo akis virvę, tačiau nuogalius buvo išsigandęs.
– Nieko tau nedarysim. Prisiekiam, – šaukė vyrai, stengdamiesi nutaisyti kuo nuoširdžiausią balsą. Ir iš tikrųjų jie buvo nuoširdūs: norėjo žūt būt jį išgelbėti, kad vėliau galėtų sušaudyti, tačiau šiuo metu tikrai norėjo išgelbėti, ir jų meiliuose balsuose buvo girdėti broliško žmogiškumo gaida. Nuogalius tai jautė, be to, kitokio pasirinkimo ir nebuvo, todėl ištiesė į virvę ranką. Tačiau tuo metu tarp laikančių virvę vyrų pamatė šmėkštelint tąjį vyrą paklaikusiomis akimis, paleido virvę ir pasislėpė. Tie vėl ėmė jį įtikinėti ir prašyti. Galų gale jis pasiryžo ir ėmė lipti. Virvė turėjo daug mazgų, todėl lipti buvo lengva, be to, jis galėjo užsikabinti už uolos išsikišimų. Nuogalius iš lėto kilo vis aukščiau ir aukščiau į šviesą, o kaimiečių galvos viršuje tolydžio ryškėjo ir didėjo. Netikėtai vėl pasirodė tas vyras paklaikusiomis akimis, ir kaimiečiai nebesuspėjo jo sulaikyti: paklaikėlis laikė rankose automatą ir iš karto pradėjo šaudyti. Nuo pirmos salvės virvė nutrūko kaip tik prie nuogaliaus rankų, ir tas, atsitrenkdamas į uolų sienas, nubildėjo žemyn ant draugų lavonų. Viršuje, dangaus fone, drūtasis senis su barzda skėsčiojo rankomis ir kratė galvą.
Kiti vyrai gestais ir žodžiais norėjo jam išaiškinti, kad jie nekalti, kad tas kvaiša dar atsiimsiąs už tai, jie suieškosią kitą virvę, ir jis galėsiąs vėl lipti, tačiau nuogalius nebeturėjo nė mažiausios vilties kada nors sugrįžti į žemės paviršių. Iš čia, iš to šulinio, jau nebeištrūksi, išeisi iš proto, begerdamas kraują ir bevalgydamas žmogieną, niekaip negalėdamas numirti. Viršuje, dangaus fone, buvo gerieji angelai su virvėmis ir blogieji su granatomis bei šautuvais, o drūtasis senis žila barzda tiktai skėsčiojo rankomis, bet išgelbėti jo negalėjo.
Ginkluoti vyrai, matydami, kad jis nesileidžia įtikinamas gražiais žodžiais, nusprendė pribaigti jį granatomis ir nedelsdami ėmė jas svaidyti. Tačiau nuogalius susirado naują slėptuvę, plyšį, kuriuo galėjo saugiai šliaužti. Su kiekviena krintančia granata jis skverbėsi vis giliau į tą uolos plyšį, kol pasiekė tokią vietą, kur buvo tamsu, kad nors akin durk, o plyšys dar nebuvo pasibaigęs. Jis šliaužė ant pilvo kaip žaltys neperregimoje tamsoje, iš visų pusių apčiupinėdamas drėgną ir lipnų tufą. Toliau tufas iš drėgno virto šlapiu, dar toliau jį jau skalavo vanduo, ir nuogalius po savimi pajuto šaltą upokšnio srovę. Tai buvo požeminis Kuldistregon subėgančių vandenų takas, siauras, kuo ilgiausias urvas, požeminė gysla. Kur ji galėtų baigtis? Galbūt pradingsta aklinuose urvuose kalnynų gelmėse, o gal nuneša savo vandenis į ploniausias gysleles, kurios maitina šaltinius? Jeigu taip, tai jo lavonas supus kokiame nors urve, užteršdamas šaltinių vandenis ir užnuodydamas aplinkinius kaimus.
Kvėpuoti buvo tiesiog nebeįmanoma; nuogalius jautė, kad nebetoli ta akimirka, kai jo plaučiai daugiau nebeišlaikys. Vandens srovė darėsi vis šaltesnė, gilesnė ir sraunesnė. Dabar nuogalius šliaužė visas pasinėręs vandenyje, galėdamas nusiplauti purvą ir savo bei kitų kraują. Nežinojo, kiek nušliaužė į priekį. Šliauždamas absoliučioje tamsoje jis prarado bet kokią nuotolio nuovoką. Jėgos visiškai išseko, akyse ėmė rodytis kažkokie šviesos zigzagai, beformės figūros. Kuo tolyn, tuo labyn tie zigzagai jo akyse ryškėjo, įgaudami aiškesnius kontūrus, ir tolydžio kaitaliojosi. O gal tai buvo ne kažkokie apgaulingi atšvaitai, gal šviesa, tikra šviesa, sklindanti iš ten, kur baigiasi urvas? Norėdamas geriau susiorientuoti, jis tai užsimerkdavo, tai žiūrėdavo į priešingą pusę. Tačiau nuo šviesos visuomet apraibsta akys, nors jas ir užmerktum arba nukreiptum į kitą pusę, todėl jis nieko negalėjo susigaudyti.
Begrabaliodamas užčiuopė kažką nauja. Tai buvo stalaktitai. Lipnūs stalaktitai kabojo nuo urvo lubų, o nuo žemės, erozijos nepaliestame upokšnio pakraštyje, kilo stalagmitai. Nuogalius šliaužė pirmyn, liesdamas galva stalaktitus. Vėliau pastebėjo, kad stalaktitus jis bepasiekia tiktai pakėlęs rankas, vadinasi, urvas platėja. Netrukus žmogus jau galėjo ištiesti nugarą, ropoti visomis keturiomis: šviesa vis ryškėjo, net užmerkus akis jau buvo galima išskirti kai kurių daiktų kontūrus: skliautų arką, kabančius stalaktitus, juodai blizgančią upokšnio srovę.
Paskui žmogus jau žengė stačias šviesios urvo angos link, ligi juostos nugrimzdęs į vandenį, visą laiką stvarstydamasis už stalaktitų, kad nepargriūtų. Vienas stalaktitas pasirodė didesnis už kitus, ir kai žmogus jį palietė ranka, pajuto, kad jis atitrūko nuo lubų ir išsiskleidė saujoje, minkštu ir švelniu sparnu brūkšteldamas per veidą. Šikšnosparnis! Pabudo ir kiti šikšnosparniai, bekybą galvomis žemyn. Jie taip pat ėmė skraidyti, ir greitai visas urvas knibždėte knibždėjo tyliai skraidančių šikšnosparnių; žmogus aplinkui jautė jų sparnų sukeltą vėją ir jų odos prisilietimą ant savo kaktos ir ant lūpų. Toliau jis ligi pat urvo galo brovėsi per ištisą šikšnosparnių debesį.
Urvu jis išėjo prie upės. Nuogas žmogus vėl stovėjo ant žemės paviršiaus, o viršum galvos žėrėjo dangaus mėlynė. Ar čia jau išsigelbėjimas? Kažin? Kad tik neapsigautų! Upė čiurleno tyliai, skalaudama baltus ir juodus akmenis. Aplinkui niūksojo tamsus beformių medžių miškas, pilnas visokiausių brūzgynų bei dyglių. Žmogus buvo nuogas gūdžioje, negyvenamoje vietoje, o čia pat esančios žmogiškosios būtybės jam buvo priešai, kurie, jei tik jį pamatytų, nusivytų su šautuvais ir šakėmis.
Nuogas žmogus įsiropštė į gluosnio viršūnę. Visam slėnyje, kiek tik akis aprėpia, niūksojo miškai ir krūmokšnių prižėlę skardžiai, viršum kurių dunksojo pilkos kalnų keteros. Tik tolumoje, prie upės vingio, bolavo čerpių stogas ir aukštyn kilo balti dūmai. Gyvenimas, galvojo nuogalius, yra tikras pragaras, kuriame tik retkarčiais tarsi žaltvykslės sušmėžuoja dangiškos laimės akimirkos.
Vertė Simas Račiūnas
Versta iš: „I racconti“, 1958