Kai visos viltys sulaukti karo pabaigos jau buvo beveik dingusios, Džovanis grįžo į savo namus. Dar laikrodis nebuvo išmušęs dviejų, kai motina baigė šluostyti stalą. Buvo niūri kovo diena, lauke skraidė juodvarniai.
       Jis staiga pasirodė duryse, ir motina, sušukusi: „Kokia laimė!“, pribėgo prie jo ir apkabino. Net Ana ir Pjetras, patys jauniausieji, ėmė klykti iš džiaugsmo. Štai toji daugelį mėnesių laukta, taip dažnai saldžiuose sapnuose regėta valanda, kuri turėjo atnešti laimę.
       Vos įstengdamas sulaikyti ašaras, jis nepasakė nė žodžio. Tuojau pat numetė ant kėdės sunkų kardą, bet tebebuvo su kailine kepure.
       – Leisk į tave pasižiūrėti, – tarė motina pro ašaras ir truputį atsitraukė atgal. – Leisk pasižiūrėti, koks tu gražus. Bet koks tu išbalęs, labai išbalęs.
       Jis iš tikrųjų buvo išblyškęs ir be galo nusikamavęs. Nusiėmė kepurę ir, nuėjęs į kambario vidurį, atsisėdo. Buvo toks pavargęs, toks pavargęs, kad, rodėsi, vos įstengė nusišypsoti.
       – Betgi nusivilk milinę, vaikeli, – paragino motina ir kone baimingai pasižiūrėjo į jį tartum į kokį stebuklą: koks jis gražus, didelis, išdidus (tik per daug išbalęs). – Nusivilk milinę, duok ją čionai. Argi tau nekaršta?
       Jis staiga instinktyviai sujudėjo tartum gindamasis, dar labiau susisupstė miline, galbūt bijodamas, kad kas jos nenuvilktų.
       – Ne, ne, neliesk manęs, – atsakė išsisukinėdamas. – Verčiau nereikia, vis tiek tuojau turiu eiti...
       – Turi eiti? Po dvejų metų grįžti ir iškart vėl nori išeiti? – nusiminusi pridūrė ji ir pajuto, kad praėjus didžiuliam džiaugsmui ją vėl ima slėgti tas sunkus skausmas, amžinas visų moterų skausmas. – Tuoj turi eiti? Net nieko nevalgęs?
       – Aš jau pavalgiau, mama, – atsakė sūnus, meiliai nusišypsojęs, ir apsidairė aplink, gėrėdamasis prieblanda, kurią kažkada taip mėgo. – Mes sustojome užeigoje, už kelių kilometrų...
       – A, tai tu ne vienas? O kas tas kitas? Tavo pulko draugas? Gal Menos sūnus?
       – Ne, ne, aš jį sutikau kelyje. Jis dabar laukia.
       – Jis laukia? Tai kodėl jo neatsivedei? Palikai vidury kelio? Ji priėjo prie lango ir pro medinius vartelius už daržo pamatė žmogaus siluetą, kuris iš lėto žingsniavo pirmyn ir atgal; jis buvo susisiautęs miline ir atrodė visai juodas. Savo sieloje ji pajuto didžiulį nesuprantamą džiaugsmą ir kartu aštrų skausmą.
       – Geriau jo nekvieskim, – šiurkščiai atsakė jis. – Jam čia bus nuobodu, toks jau jis tipas.
       – O taurelę vyno? Gal galima jam nunešti taurelę vyno, ar ne?
       – Geriau nereikia, mama. Jis keistas tipas, kartais jam užeina toks siutas...
       – Tai kas gi jis toks? Kodėl susidėjai su juo? Ko jam reikia iš tavęs?
       – Aš gerai jo nepažįstu, – lėtai ir reikšmingai pasakė jis. – Jį susitikau eidamas namo. Kartu parėjom, štai ir viskas.
       Atrodė, kad jis kalba ne tai, ką galvoja, atrodė, kažko gėdijasi. Ir motina, nenorėdama jam prieštarauti, tuojau pakeitė šneką, o nuo jos meilaus veido dingo ankstesnė džiaugsmo šypsena.
       – Klausyk, – pasakė ji. – Tu tik pagalvok, kas bus su Marieta, kai sužinos, kad esi grįžęs? Kaip ji apsidžiaugs! Ar tu dėl jos nori išeiti?
       Jis ir vėl tik šyptelėjo, kaip šypsosi žmogus, kuris nori būti linksmas, bet negali, nes jį slegia kažkoks nesuprantamas skausmas.
       Motina niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis dabar sėdi toks liūdnas, kaip kad sėdėjo tą tolimą dieną prieš palikdamas namus. Juk dabar jau grįžo namo, prieš akis naujas gyvenimas, daugybė nerūpestingų dienų, gražių vakarų, kuriuos praleis drauge. Ištisa ilga virtinė, jos ir galo nematyti, ir pradingsta ji kažkur už kalnų, toli toli ateity. Praeis tos neramios naktys, kai virš horizonto sužibdavo ugninė ryto žara, ir ji galvodavo, kad ir jis tenai, toli, guli peršauta krūtine sukniubęs ant žemės, tarp krauju aplaistytų griuvėsių. Pagaliau jis grįžo, dar labiau išaugęs, dar gražesnis. Kaip apsidžiaugs Marieta! Netrukus ateis pavasaris, ir vieną sekmadienį jie susituoks bažnyčioje, gaudžiant varpams, tarp daugybės gėlių. Tad ko gi jis laukia toks išbalęs, toks suglumęs, nebesišypso, ko nepasakoja apie mūšius? O milinė? Kodėl jis taip susisupęs, juk troboje karšta? Turbūt todėl, kad uniforma suplėšyta ir purvina? Bet ko jam gėdytis motinos, savo motinos? Rodėsi, kad skausmas jau buvo praėjęs, o štai staiga ir vėl sukilo nerimas.
       Galvą palenkusi truputį į šalį neramiai žiūri į jį, stengiasi neprieštarauti ir nori suprasti, kas jam. Gal jis serga? O gal paprasčiausiai tik šiaip nusikamavęs? Kodėl nieko nekalba, kodėl net nepasižiūri į ją?
       Iš tikrųjų sūnus nežiūrėjo į ją, atrodė, kad jis vengia jos akių, tarytum kažko bijo. O tuo tarpu abu mažyliai, Ana ir Pjetras, stebėjo jį tylėdami, keistai sumišę.
       – Džovani, – sumurmėjo nebesusivaldžiusi. – Juk tu grįžai, grįžai į savo namus! Palauk, tuoj išvirsiu kavos.
       Ji išbėgo į virtuvę. Džovanis liko su seseria ir broliu, daug jaunesniais už jį. Susitikę kelyje jie net nebūtų viens kito pažinę – tokie ilgi buvo tie dveji metai. Dabar jie žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo, negalėdami rasti žodžių, tik retkarčiais nusišypsodavo visi trys, tarytum prisiminę seną, jiems vieniems težinomą susitarimą.
       Ir štai grįžo motina su garuojančia kava ir dailia torto riekute. Jis vienu mauku išgėrė puoduką, nenorom atsikando torto. „Kodėl nevalgai? Argi neskanu? Pirma labai mėgdavai!“ – norėjo paklausti motina, bet tylėjo, nenorėdama jam įkyrėti.
       – Džovani, – įsidrąsinusi pasakė ji, – ar nenori žvilgtelėti į savo kambarį? Jame stovi nauja lova, žinai? Liepiau išbalinti sienas, pakabinti naują lempą, eik pasižiūrėk... Na o milinė... kodėl jos nenusivelki?.. Argi tau nekaršta?
       Kareivis nieko neatsakė, bet atsistojo ir nuėjo į gretimą kambarį. Jo judesiai buvo lėti ir sunkūs, tartum jam būtų daug daugiau nei dvidešimt metų. Motina nubėgo pirma ir atidarė langines (kambarį užliejo šviesa, bet ji buvo kažkokia pilkšva, nelinksma). Atsistojęs duryse jis pamatė naujus baldus, švarutėles užuolaidas, baltas sienas: visur buvo taip nauja ir švaru.
       – Kaip čia gražu! – be didelio džiaugsmo pasakė jis.
       Kai motina pasilenkė, norėdama pataisyti naują žvilganti užtiesalą, jis pasižiūrėjo į jos siaurus pečius neapsakomo liūdesio kupinu žvilgsniu, kurio niekas nebūtų galėjęs suprasti. Tuo tarpu Ana ir Pjetras stovėjo jam už nugaros laukdami, kad iš nuostabos jis ims smarkiai džiūgauti.
       Bet sūnus tiktai pakartojo: „Kaip čia gražu! Ačiū tau, mama“. Ir viskas. Neramiai žvalgėsi į šalis tartum žmogus, kuris nori baigti jį varginančią kalbą, ir labai susirūpinęs kaskart vis dairėsi pro langą į medinius žalius vartelius, už kurių iš lėto judėjo pirmyn ir atgal žmogaus siluetas. – Ar tau čia patinka, Džovani? – nekantriai paklausė ji, norėdama pamatyti jį laimingą.
       – O taip, čia tikrai puiku, – atsakė sūnus (tik kodėl jis toks užsispyręs ir nenusivelka milinės?), vis dar prisiverstinai šypsodamas.
       – Džovani, – maldavo ji. – Kas tau? Kas tau, Džovani? Tu kažką nuo manęs slepi. Kodėl nieko nesakai?
       Jis prikando lūpą, atrodė, kad kažkas jam gniaužia gerklę.
       – Mama, – tarė jis dusliu balsu, – mama, aš jau turiu eiti.
       – Tu turi eiti? Bet tuojau grįši, ar ne? Užeik pas Marietą, gerai? Pasakyk jai teisybę. Ar užeisi? – ir pamėgino nusišypsoti, bet vėl pajuto skausmą.
       – Nežinau, mama, – atsakė jis tuo pačiu tyliu ir iki ašarų graudžiu balsu ir pasuko prie durų, pasiėmęs kailinę kepurę. – Nežinau, bet jau turiu eiti, jis laukia manęs.
       – O paskui pareisi, taip? Po poros valandų grįši, ar ne? Pakviesiu ir dėdę Džulijų su dėdiene, matysi, kokia jiems bus šventė, pareik prieš pietus...
       – Mama, – pakartojo sūnus, tarytum maldaudamas ją nutilti, nieko daugiau nesakyti, pasigailėti ir nebekamuoti jo. – Jau turiu eiti, jis ir taip nekantriai laukia manęs. – Paskui su neapsakomu grauduliu pasižiūrėjo į ją.
       Jis priėjo prie durų, brolis ir sesuo, vis dar linksmi, prišoko prie jo, ir Pjetras pakėlė milinės skverną, norėdamas pamatyti, kaip brolis po ja apsirengęs.
       – Pjetrai, Pjetrai! Liaukis, ką darai? Pjetrai, neliesk! – sušuko motina iš baimės, kad Džovanis nesupyktų.
       – Nereikia, paleisk! – sušuko ir kareivis. Bet jau buvo per vėlu. Mėlynos milinės skvernai akimirkai prasiskleidė.
       – Ai Džovani, balandėli mano, ką tau padarė? – suvapėjo motina, rankomis susiėmusi už galvos. – Džovani, juk tai kraujas!
       – Aš turiu eiti, mama, – pakartojo jis beviltiškai, bet atkaktai. – Jam jau gana laukti. Lik sveika, Ana, lik sveikas, Pjetrai, sudie, mama.
       Jis jau stovėjo prie durų. išėjo tartum vėjo nešamas. Kone tekinas leidosi per daržą, atidarė vartelius, du arkliai pasileido šuoliais po pilku dangumi, bet ne į kaimą, ne, o per prerijas į šiaurę, kalnų link. Raiteliai lėkė šuoliais vis tolyn ir tolyn.
       Ir tada motina pagaliau suprato, kokia skaudi žaizda atsivėrė jai širdyje, žaizda, kurios niekas niekada neužgydys. Ji suprato kodėl sūnus nenorėjo nusivilkti milinės, kodėl jis toks liūdnas kas buvo tas paslaptingasis, vaikštinėjęs pirmyn ir atgal keliu, kas buvo tas nelemtasis, taip kantriai jo laukęs. Suprato, kodėl jis su tokiu gailesiu ir tokia kantra lydėjo Džovanį į namus (o paskui nusivedė jį amžinai), leisdamas jam atsisveikinti su motina; suprato, kodėl jis, pasaulio viešpats, laukė tiek laiko, vaikščiodamas už vartelių, dulkėse, tartum koks varganas elgeta.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš „Sessanta racconti“, 1985