Bukowski - Sriuba 2013 - virselis       Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.  

 

       Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

       Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu.

    

    

       užeik!

    

       sveikas atvykęs į mano sukirmijusį pragarą.

       muzika griaudi ne į toną.

       nuo sienos spokso žuvies akys.

       štai čia ir buvo paleistas paskutinis laimingas

       šūvis.

       sąmonės traškesiai nutrūksta

       kaip nutrūksta ir pati traškanti

       sąmonė.

       mums teks atrasti naujos valios ir

       būdų.

       įkliuvom čionai

       aidint dievų juokui.

       nuo šitos tiesų tiesos man net smilkinius

       skauda.

       atsikeliu, pavaikštinėju, apsidraskau.

       aš tik pėstininkas.

       alkstantis maldininkas.

       mano sukirmijęs pragaras tave sveikina.

       sveikas. sveikas gyvas. užeik, nagi, drąsiau!

       mulki,

       vietos čia užteks mums visiems.

       galim kaltinti nebent patys save, tad

       ateik, pasėdėk su manim tamsoj.

       dabar visur

       pusė

       niekur.




       seksas

    

       vairuoju Viltono aveniu,

       ir štai ta mergiotė, maždaug 15,

       apsimovusi aptemptus mėlynus džinsus,

       spaudžiančius jai sėdynę tarsi du delnai,

       išlenda priešais mano automobilį,

       sustoju ją praleisti

       ir stebiu linguojančius prošal apvalumus,

       o ji staiga

       purpurinėmis akimis

       pažvelgia tiesiai į mane

       pro priekinį stiklą

       ir išpučia

       didžiausią, kokį tik esu matęs,

       rausvą kramtomosios gumos

       burbulą,

       radijas mašinoj tuo metu

       groja Bethoveną.

       ji įžengia į nedidukę bakalėjos

       parduotuvėlę ir dingsta,

       o aš lieku su

       Liudviku.

    

    

    

    

       geriausias meilės eilėraštis,

       kokį šiuo metu įstengiu parašyti

    

       klausyk, tariau jai,

       kodėl tau neįkišus savo liežuvio

       man į

       šikną?

       ne, tarė ji.

       nagi, tariau, o jei iš pradžių aš

       įkiščiau liežuvį tau į šikną,

       ar tada tu įkištum man į

       šikną

       savąjį?

    

       gerai, tarė ji.

    

       pasilenkiau ten, kur reikia,

       ir apsižvalgiau,

       praskėčiau šlaunis,

       ir iškišau liežuvį...

    

       ne ten, tarė ji,

       oi, ahahaha, ne ten, čia

       kita viečiukė!

    

       tos moterys turi daugiau skylučių

       nei šveicariškas sūris...

    

       nenoriu, kad

       tai

       darytum.

    

       kodėl?

    

       hm, todėl, kad tada turėsiu

       tau padaryti tą patį, o tu

       jau per kitą vakarėlį imsi visiems

       pasakot, kaip liežuviu

       išlaižiau tau subinę.

    

       o kas, jei pažadėsiu niekam

       nepasakot?

    

       prisigersi ir viską išklosi.

    

       gerai jau, atsisuk,

       įkišiu liežuvį į tą

       kitą viečiukę.

    

       ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį

       į tą kitą viečiukę.

    

       mes mylėjom vienas kitą

    

       mes mylėjom vienas kitą,

       nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai

       per vakarėlius,

       tačiau mes visiškai nemylėjom

       vienas kito

       šiknaskylės.

    

       ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,

       bet man atrodo, kad

       jei jau žmonės

       negali mylėti vienas kito

       šiknaskylės

    

       ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių

       lygiai taip pat, kaip jie myli

       šviesiąsias puses,

       tai nėra tikra meilė.

    

       tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą

       ir kol mes vis dar kartu,

       bus gerai ir šitoks

       eilėraštis.

    

    

    

       taip, taip

    

       kai Dievas sukūrė meilę, daugumai tai nepadėjo

       kai Dievas sukūrė šunis, Jis nepadėjo šunims

       kai Dievas sukūrė augalus, tai buvo neblogai

       kai Dievas sukūrė neapykantą, visuomenė įgijo naudos

       kai Dievas sukūrė mane, Jis sukūrė mane

       kai Dievas sukūrė beždžionę, Jis miegojo

       kai Jis sukūrė žirafą, buvo girtas

       kai sukūrė narkotikus, buvo apsinešęs,

       o kai sukūrė savižudybę, buvo prislėgtas

    

       kai Jis sukūrė tave, gulinčią lovoj,

       žinojo, ką daro,

       buvo girtas ir dar apsinešęs,

       ir sukūrė kalnus ir jūras, ir ugnį tuo pat metu

    

       Jis padarė klaidų,

       bet kai sukūrė tave, gulinčią lovoj,

       tai ir buvo Palaimintoji Jo Visata.

    

    

    

    

       nusigyvenimas

    

       Viljamas Sarojanas yra pasakęs:

       „vesdamas tą pačią moterį antrąkart,

       susigadinau gyvenimą.“

    

       nuolat atsiras, kas

       sugadintų mums gyvenimą,

       Viljamai,

       viskas priklauso tik nuo to,

       kas

       užtiks mus

       pirmiau,

       o šiaip visą laiką esam

       sunokę ir pasirengę

       būt

       nuskinti.

    

       sugadintas gyvenimas –

       tai normalu,

       to neišvengia nei

       išminčiai,

       nei visi kiti.

    

       tik štai, kai

       sugriūva

       mūsų pačių gyvenimas,

       tik tada mes suvokiam,

       kad

       savižudžiai,

       girtuokliai, pamišėliai,

       kaliniai, narkomanai

       ir t. t., ir pan.

       yra tokia pat

       būties dalis

       kaip gladiolės,

       vaivorykštė,

       uraganas

       ir tuščia

       virtuvės lentyna.

    

    

    

    

       toks pat nuprotėjęs kaip ir anksčiau

    

       girtas, rašau eilėraščius

       3 val. nakties

    

       tik dabar man rūpėtų

       dar viena

       drėgna

       dziundzė,

    

       kol dar šviesa

       nespėjo pribaigti

    

       girtas, rašau eilėraščius

       3 val. 15 min. nakties

    

       kai kurie žmonės sako, kad esu

       įžymus

    

       tai kodėl tada sėdžiu vienas,

       girtas ir rašau eilėraščius

       3 val. 18 min. nakties?

    

       esu toks pat nuprotėjęs, kaip ir anksčiau,

       jie nesupranta,

       kad aš vis dar tabaluoju žemyn galva iš

       4 aukšto lango, įsikabinęs blauzdomis –

       tą ir dabar darau,

       nors sėdžiu štai čia

       rašydamas šitai

       tabaluoju žemyn galva,

       įsikabinęs blauzdomis,

       keičiasi tik aukštai:

       68, 72, 101,

       bet viskas lieka taip

       pat:

       pasiryžimas,

       jokio didvyriškumo, vien

       būtinybės jausmas

    

       sėdžiu čia

       girtas, rašau eilėraščius

       3 val. 24 min. nakties

    

    

    

    

       meilė – tai pragaro šuva

    

       sūrio kojos

       kavos puodelio siela

       nė biliardo lazdos nenulaikysiančios rankos

       akys kaip sąvaržėlės

       gurkšteliu raudono vyno

       lėktuvuose man nyku

       per žemės drebėjimus būnu ramus

       per laidotuves – mieguistas

       nuo paradų mane verčia vemti

       galėčiau aukotis dėl šachmatų

       dziundzės ir prieraišumo

       bažnyčiose man dvokia šlapimu

       daugiau negaliu skaityti

       daugiau negaliu miegoti

    

       akys kaip sąvaržėlės

       žaliosios mano akys

       gurkšteliu balto vyno

    

       mano sargių dėžutės galiojimo

       laikas jau baigės

       ištraukiu juos

       „Trojan-Enz“

       lubrikuoti

       didinantys jautrumą

       ištraukiu juos

       ir užsimaunu iš sykio tris

    

       melsvos miegamojo sienos

    

       Linda, kur tu dingai?

       Ketrin, kur tu dingai?

       (Nina išvykus į Angliją)

    

       turiu žirklutes kojų nagams

       ir „Windex“ langų valiklio

       žalias akis

       melsvą miegamąjį

       skaisčią kulkosvaidžiu pliekiančią

       saulę

    

       jaučiuosi kaip ruonis

       išmestas ant tepaluotų uolų

       ir 3.36 dienos

       tąsomas pirmyn atgal

       Long Byčo žygiuojančių orkestrantų

    

       už nugaros girdėti tiksėjimas

       bet tai ne laikrodis

       pajuntu kaip kažkas ropoja

       kaire mano nosies šnerve –

       tai prisiminimai apie lėktuvus

    

       mano mama turėjo dirbtinių dantų

       mano tėvas turėjo dirbtinių dantų

       ir kiekvieną savo gyvenimo sekmadienį

       jie susukdavo visus kilimus namuose

       išvaškuodavo kietmedžio grindis

       o tada vėl jas užklodavo kilimais

    

       ir Nina Anglijoj

       ir Airinos nėr

       ir lieku vien su savo žaliom akim

       ir guliu melsvam savo miegamajam

    

    

    

    

       pasmerktųjų malonumai

    

       pasmerktųjų malonumai

       apsiriboja trumpom laimės

       akimirkom:

       šuns žvilgsniu,

       vaškinio popieriaus skiaute,

       ugnim, pasiglemžiančia rotušę,

       šalį,

       kontinentą,

       ugnim, persimetančia į

       mergelių ir monstrų plaukus,

       vanagais, sklandančiais tarp persikų,

       vandeniu, varvančiu nuo jų nagų;

       Laikas

       girtas ir liūdnas,

       viskas dega,

       viskas drėgna,

       viskas gerai.

    

    

       Charles Bukowski. Sriuba, kosmosas ir ašaros. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2013.

       Bukowski - Sriuba 2013 - virselis