„Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys („Kitos knygos“, 2011 m.). Jame atsiskleidžia visas pamišėliškas, pribloškiantis, iš vėžių išmušantis literatūros chuligano Ch. Bukowskio talentas. Siurrealistinis Niujorko padugnių gyvenimo ir Edgaro Allano Poe poetinės beprotybės mišinys sprogsta neįtikėtina galia, skaitytojų galvose ištaškydamas visus griežtus etikos bei estetikos štampus.
      Skaityti šią knygą – tarsi išeiti į ringą prieš bokso čempioną. Kaliniai, lošėjai, vagys, prostitutės, juodadarbiai, girtuokliai ir poetai – Ch. Bukowskis rašo apie juos negailestingai, tačiau su humoru ir užuojauta. Jis nesiekia tyčia sukrėsti, tiesiog vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra, – siaubingai gražų, kupiną paprastos kasdienės beprotybės.  
      
     

      AR VERTA PASIRINKTI RAŠYTOJO KELIĄ?
      
      Baras. Na, žinoma. Pro langus matėsi pakilimo takai. Mes sėdėjom prie baro, tačiau barmenas nekreipė į mus dėmesio. Oro uostuose visi barmenai snobai, nusprendžiau, kaip anksčiau traukiniuose palydovai. Aš pasiūliau Garsonui, užuot apstaugus barmeną, ko jis (barmenas) ir norėjo, geriau atsisėst prie staliuko. Mes atsisėdom prie staliuko.
      Aplinkui patenkintomis ir idiotiškomis fizionomijomis, laukdami savo skrydžio ir siurbčiodami gėrimus, negarsiai kalbėjosi išsipuošę vagys. Mes su Garsonu sėdėjom ir apžiūrinėjom padavėjas.
      – Po velnių, – tarė Garsonas, – žiūrėk, jų suknelės taip trumpai nurėžtos, kad net kelnaitės matosi.
      – Mhm, – numykiau aš.
      Vėliau ėmėm jas kritiškai aptarinėti. Viena jų neturėjo šiknos. Kitos kojos buvo per plonos. Be to, abi buvo kvailos kaip siena ir atrodė kaip paskutinės kekšės. Priėjo ta, be šiknos. Liepiau Garsynui užsisakyti, o pats paprašiau viskio su vandeniu. Ji nuėjo viskio ir grįžo. Gėrimai nebuvo brangesni nei paprastame bare, tačiau teko palikti gausių arbatpinigių už pamatytas jos kelnaites, šios taip ir šmėžavo prieš akis.
      – Bijai? – paklausė Garsonas.
      – Taip, – atsakiau, – tačiau ko?
      – Vis dėlto pirmąkart skrendi.
      – Maniau, kad bijosiu. Tačiau dabar, kai žiūriu į šituos... – mostelėjau ranka baro link, – dabar man nebesvarbu...
      – O kaip skaitymai?
      – Nemėgstu skaitymų. Kvailas užsiėmimas. Lyg griovį kastum. Išgyvenimo pratybos.
      – Bent jau užsiimi tuo, kas tau patinka.
      – Ne, – atsakiau, – užsiimu tuo, kas patinka tau.
      – Na, gerai, tačiau žmonės bent įvertins tai, ką darai.
      – Tikiuosi. Nenorėčiau būt nulinčiuotas už soneto skaitymą.
      Pasistačiau savo kelioninį krepšį, pasirausiau jame ir vėl pripildžiau stiklinę. Išgėriau, tada užsakiau mums su Garsonu dar po vieną.
      Apie tą be šiknos ir nėriniuotom kelnaitėm pagalvojau: kažin ar po nėriniuotom kelnaitėm ji mūvi dar kitas kelnaites ar ne? Ištuštinom stiklines. Daviau Garsonui penkis ar dešimt dolerių taksi ir pakilau į savo vietą lėktuve. Vos tik atsisėdau į paskutinę vietą paskutinėje eilėje, lėktuvas ėmė riedėti. Spėjau.
      Atrodė, lėktuvas niekaip negali atsiplėšt nuo žemės. Šalia manęs, prie lango, sėdėjo bobulė. Rami kaip avinėlis, beveik nuobodžiaujanti. Turbūt skraidydavo keturis penkis kartus per savaitę, vadovavo viešnamių tinklui. Niekaip negalėjau gerai prisisegti saugos diržo, bet niekas iš keleivių jais nesiskundė, ir aš nusprendžiau palikti savąjį kaboti. Būtų ne taip gėda išlėkt iš krėslo, nei prašyt stiuardesę prisegt man diržus.
      Mes jau pakilome, o aš taip ir nepradėjau rėkti. Paprasčiau nei traukiniu važiuot. Nė nekrato. Nuobodybė. Atrodė, kad skrendam trisdešimties mylių per valandą greičiu; pro šalį nelėkė nei kalnai, nei debesys. Pora stiuardesių šmirinėjo pirmyn atgal ir šypsojosi, šypsojosi. Viena buvo visai dailutė, tik kaklo venos išsipūtusios kaip virvės. Šlykštu. Kita stiuardesė neturėjo šiknos.
      Mes pavalgėm, ir ėmė nešioti gėrimus. Už dolerį. Išgert norėjosi ne visiems. Trenkti šūdžiai. Tada manyje ėmė rusenti viltis, kad lėktuvui nulūš sparnas ir pamatysiu, kokie iš tikrųjų būna stiuardesių veidai. Žinojau, kad toji su virvėmis ant kaklo labai garsiai rėks. O šią be šiknos sunku buvo net įsivaizduoti. Griebčiau aną, su virvėmis, ir išprievartaučiau pakeliui į mirtį. Greitukas. Ir prieš žnegteldami žemėn, mes sustingtume, pasiekę abipusį orgazmą.
      Mes nenukritom. Įkaliau antrą leidžiamą stiklinaitę ir nuknisau dar vieną bobulei iš panosės. Ji nė nemirktelėjo. Užtat mane nupurtė. Pilną stiklinę. Vienu mauku. Be vandens.
      Paskui mes nusileidome. Sietlas...
      Praleidau visus į priekį. Teko. Niekaip nesugebėjau išsipainioti iš saugos diržų.
      Pasišaukiau mergelę su išsipūtusiomis venomis.
      – Stiuardese! Stiuardese!
      Ji grįžo.
      – Atleiskit, bet... kaip čia man... tą prakeiktą daiktą atsegti?
      Ji nė neprisilietė prie diržo ir prie manęs nepriėjo.
      – Apverskite jį, pone.
      – Ir?
      – Dabar patraukite tą mažą sankabėlę į save.
      Ji nuėjo. Aš patraukiau sankabėlę. Nieko. Aš traukiau ir traukiau. Viešpatie!.. Pagaliau.
      Čiupau savo kelioninį krepšį ir stengiausi elgtis normaliai.
      Stiuardesė nusišypsojo man prie trapo.
      – Gero vakaro, pone, džiaugsimės jus matydami kitą kartą!
      Patraukiau nusileidimo taku. Ten stovėjo vaikinukas ilgais šviesiais plaukais.
      – Ponas Činaskis? – paklausė jis.
      – Taip, čia jūs, Belfordai?
      – Aš žiūrėjau į veidus... – tarė jis.
      – Viskas gerai, – atsakiau, – dingstam iš čia.
      – Iki skaitymų dar kelios valandos.
      – Puiku, – pasakiau.
      Visas oro uostas buvo išraustas. Iki stovėjimo aikštelės nusigaut galėjai tik autobusu. Laukti buvo leidžiama. Autobuso laukė didžiulė minia. Belfordas patraukė į jų pusę.
      – Palaukit! Palaukit! – ėmiau šaukti. – Aš negaliu stovėt kartu su visais tais šlykščiais snukiais.
      – Jie juk nežino, kas jūs, pone Činaski.
      – Taip tai taip. Užtai aš puikiai žinau, kas jie tokie. Geriau pastovim čia. Kai pasirodys autobusas, pabėgėsim. Tiesa, gal norit truputį gurkštelt?
      – Ačiū, ne, pone Činaski.
      – Klausykit, Belfordai, vadinkit mane Henriu.
      – Aš taip pat Henris, – atsakė jis.
      – Ak, taip, visai pamiršau…
      Mes stabtelėjom, aš įkaliau.
      – Henri, autobusas atvažiuoja!
      – Gerai, Henri!
      Mes puolėme link autobuso...
      
      Vėliau nusprendėm, kad aš Henkas, o jis – Henris. Rankoje jis turėjo popierėlį. Vieno iš savo draugų namelio adresą. Ten mes galėjome atsipūsti prieš skaitymus. Draugas buvo išvažiavęs. Skaitymai turėjo prasidėti tik devintą vakaro. Namelio Henris kažkodėl taip ir nerado. Apylinkės ten buvo gražios. Tikrai gražios. Pušys, pušys, ežerai ir vėl pušys. Gaivus oras. Jokio eismo. Mane apėmė nykuma. Nejautrus aš grožiui. Ne toks jau esu šaunus vyrukas, pamaniau. Štai gyvenimas toks, koks jis ir turi būti, o aš jaučiuosi kaip į kalėjimą pakliuvęs.
      – Gražios apylinkės, – tariau, – bet vieną gražią dieną čia vis tiek viską sudarkys.
      – Greičiausiai, – atsiliepė Henris.
      – Kai prisninga, čia dar gražiau...
      Ačiū Dievui, pamaniau, man neteks to pamatyti...
      
      Belfordas sustojo prie baro. Mes įėjom. Nekenčiau barų. Prirašiau apie juos pernelyg daug apsakymų ir eilėraščių. O Belfordas manė padarysiąs man paslaugą.
      Baruose galima sužinoti daugybę dalykų, tačiau atsikratyti barų sunku. Jie išdygsta kiekviename žingsnyje. Barų lankytojai panašūs į išparduotuvių lankytojus – žudo laiką ir viską aplinkui.
      Nusekiau paskui Henrį. Už vieno staliuko sėdėjo jo pažįstami. Žėkit, čia tokio ir tokio dalyko profesorius. O čia – tokio ir anokio. O čia – tas, o čia – anas. Visa užstalė. Kelios moterys. Moterys nežinia kodėl panašios į margariną. Visi sėdėjo ir iš didelių bokalų gėrė kažkokį žalsvą birzgalą, panašų į alų.
      Man pastatė bokalą žalio alaus. Aš jį pakėliau, sulaikiau kvėpavimą, maktelėjau.
      – Man visada patiko jūsų kūryba, – pradėjo vienas profesorius. – Jūs man primenate...
      – Atleiskit, – tariau. – Tuoj grįšiu...
      Ir moviau į šikinyką. Jis, aišku, siaubingai dvokė. Miela smagi užeigėlė.
      Barai... kas žingsnį!
      Nespėjau net kabinos durelių atidaryt. Privariau į pisuarą. Šalia manęs stovėjo vietinis kvėša. Miesto „meras“. Su raudona kepurėle. Juokdarys atsirado. Šūdžius.
      Nusivėmiau, nužvelgiau jį pačiu gašliausiu žvilgsniu, kokiu tik sugebėjau, ir jis išėjo.
      Paskui išėjau aš ir prisėdau prie savo žalio alaus.
      – Ar jūs šįvakar skaitote?... – paklausė kažkuris.
      Nieko neatsakiau.
      – Mes visi ateisime.
      – Gal ir aš užsuksiu, – atsakiau.
      Neturėjau kitos išeities. Pinigus jau gavau ir išleidau. Dar vieni skaitymai, dar viena diena ir galėsiu dingt.
      Aš tenorėjau atsidurti savo kambaryje Los Andžele, nuleisti žaliuzes, gurkšnoti „Wild Turkey“ užsikąsdamas paprika barstytais kietai virtais kiaušiniais ir laukti, kol radijas ims transliuoti ką nors iš Malerio...
      
      Devynios vakaro... Belfordas atvedė mane į salę. Ten stovėjo maži apvalūs staliukai, už jų sėdėjo žmonės. Buvo ir scena.
      – Gal norite, kad jus pristatyčiau? – paklausė Belfordas.
      – Ne, – atsakiau.
      Susiradau laiptelius, vedančius į sceną. Joje stovėjo staliukas ir kėdė. Pasistačiau ant staliuko savo kelioninį krepšį ir ėmiau traukti iš jo daiktus.
      – Aš – Činaskis, – prisistačiau jiems, – o čia pora trumpikių, kojinės, marškiniai, čia – pinta viskio ir keletas eilėraščių rinkinių.
      Viskį ir eilėraščius palikau ant stalo. Nulupau nuo butelio kakliuko celofaną ir gerokai truktelėjau.
      – Klausimų turit?
      Jie tylėjo.
      – Na ką gi, pradėsim.
      Iš pradžių jiems perskaičiau keletą senų dalykėlių. Su kiekvienu gurkšniu eilėraščiai skambėjo vis geriau ir geriau – man, žinoma. Tie studentai buvo visai šaunūs. Paprašė tik vieno – kad be reikalo nemeluočiau. Nusprendžiau, kad jie teisūs.
      Iškenčia pirmas trisdešimt minučių, paprašiau dešimties minučių pertraukos, pasiėmęs butelį nulipau nuo scenos ir prisėdau prie Belfordo ir dar keturių ar penkių studentų. Priėjo mergaitė su viena iš mano knygelių. Viešpatie švenčiausias, mergužėle, pagalvojau, pasirašysiu tau ant visko, ką turi.
      – Ponas Činaskis?
      – Tai aš, – tariau, mostelėjęs genijaus ranka.
      Paklausiau jos vardo. Paskui kažką užrašiau. Nupiešiau nuogą bičą, besivaikantį nuogą moteriškę. Užrašiau datą.
      – Labai jums ačiū, pone Činaski!
      Ir tai viskas? Krūva paistalų.
      Išplėšiau butelį kažkokiam tipui iš burnos.
      – Rupūže, tu jau antrąkart siurbi iš butelio. O man dar pusę valandos ten arti! Kad daugiau butelio neliestum!
      Atsisėdau ant stalo, įkaliau, pastačiau butelį į vietą.
      – Ar verta pasirinkti rašytojo kelią? – paklausė vienas iš studentų.
      – Nori atrodyt sąmojingu? – paklausiau.
      – Ne, ne, aš rimtai. Ar patartumėt žmogui tapti profesionaliu rašytoju?
      – Ne tu renkiesi rašymą, o rašymas tave.
      Po šių žodžių jis atstojo. Išgėriau dar ir užlipau ant scenos. Mėgstamus tekstus visada pasilikdavau pabaigai. Skaitymuose koledže dalyvavau pirmą kartą, tačiau prieš tai mankštinausi, du vakarus visiškai girtas skaičiau vienam Los Andželo knygyne. Kas geriausia – pasilik pabaigai. Taip visada elgiasi vaikai. Perskaičiau iki galo ir užverčiau knygas.
      Plojimai mane nustebino. Ilgi ir audringi. Net sutrikau. Eilėraščiai juk nebuvo tokie geri. Jie turbūt plojo kažkam kitam. Galbūt dėl to, kad pagaliau baigiau...
      Vienas profesorius surengė savo namuose vakarėlį. Profesorius buvo labai panašus į Hemingvėjų. Žinoma, Hemingvėjus buvo miręs. Profesorius taip pat atrodė pusgyvis. Jis neužsičiaupdamas tauškė apie literatūrą, rašymą, kitus šlykščius, supistus dalykus. Kur beeičiau, jis vilkosi iš paskos. Lydėjo mane visur, išskyrus tuliką. Vos tik atsisukdavau, šalia išdygdavo jis...
      – O, Hemingvėjus! Maniau, tu miręs.
      – Ar jūs žinojote, kad Folkneris taip pat buvo girtuoklis?
      – Aha.
      – O ką jūs manot apie Džeimsą Džonsą?
      Tikrai nesveikas senukas, kaip užsikirtus juostelė.
      Susiradau Belfordą.
      – Klausyk, vaiki, šaldytuvas tai tuščias. Tas Hemingvėjus nė velnio nenupirko...
      Daviau jam dvidešimt žalių.
      – Gal žinai, kas pasivargintų subėgioti alaus?
      – Žinau vieną tokį.
      – Puiku. Ir porą cigarų.
      – Kokių?
      – Bet kokių. Pigių. Už dešimt ar penkiolika centų. Ir ačiū.
      Ten buvo dvidešimt ar trisdešimt žmonių, o aš jau vienąkart pripildžiau šaldytuvą. Negi tai viskas, ką tie šūdžiai sugeba?
      Pasirinkau pačią patraukliausią moterį tuose namuose ir nusprendžiau priversti ją manęs nekęsti. Radau ją vienišą, sėdinčią virtuvės kamputyje.
      – Mažyt, – tariau, – tas prakeiktas Hemingvėjus – ligonis.
      – Žinau, – atsakė ji.
      – Aš suprantu, jis nori būti malonus, tačiau niekaip neišmeta iš galvos Literatūros. Viešpatie, na, ir bjauri tema! Supranti, niekad nesu sutikęs rašytojo, kuris man patiktų. Visi jie – šūdo pyragai, šlykščiausios žmonijos atmatos...
      – Žinau, – atsiliepė ji. – Žinau...
      Prisitraukiau ją ir pabučiavau. Ji nesipriešino. Hemingvėjus mus pamatė ir išėjo į kitą kambarį. Oho! Šaltakraujis pasitaikė senukas! Neįtikėtina!
      Grįžo Belfordas su pirkiniais, mes apsistatėm alaus skardinėm ir kelias valandas su ja kalbėjomės, glamonėjomės ir bučiavomės. Tik kitądien sužinojau, kad ji – Hemingvėjaus žmona...
      
      Atsibudau aš lovoje, vienišas, kažkur antrame aukšte. Turbūt taip ir likau Hemingvėjaus namuose. Ir pagirios sunkesnės nei paprastai. Nusisukau nuo saulės šviesos ir užsimerkiau.
      Kažkas mane papurtė.
      – Henkai! Henkai! Kelkis!
      – Prakeikimas. Eik po velnių!
      – Mums laikas važiuot. Jūs po pietų skaitot. O kelias ilgas. Galim nespėti.
      – Tai ir nespėkim.
      – Deja, turim. Jūs pasirašėt sutartį. Jūsų laukia. Ir nori transliuoti jūsų pasirodymą per televiziją.
      – Per televiziją?
      – Taip.
      – O Dieve, taigi aš prieš kameras apsivemsiu...
      – Henkai, mes privalom...
      – Gerai jau, gerai.
      Atsikėliau iš lovos ir pažvelgiau į jį.
      – Esi šaunuolis, Belfordai, nes prižiūri mane ir mėži mano mėšlą. Tik kodėl tu nepyksti ir nepasiunti manęs kuo toliau?
      – Jūs, – mano mylimiausias šiuolaikinis poetas.
      Ėmiau juoktis.
      – Dieve mano, tuoj išsitrauksiu pimpalą ir tave apmyšiu...
      – Kad ne, – atšovė jis, – jūsų poezija mane domina labiau negu jūsų myžalai.
      Na va, pačiu laiku mane nutupdė, aš net ėmiau jausti jam simpatiją. Galų gale apsirengiau, ir Belfordas padėjo man nulipti laiptais. Apačioje laukė Hemingvėjus su žmona.
      – Dieve, kaip jūs baisiai atrodot! – sušuko Hemingvėjus.
      – Atleisk už vakarykščią, Erni. Nežinojau, kad ji – tavo žmona...
      – Nieko tokio, – atsakė jis, – kavos gersite?
      – Nuostabu, – apsidžiaugiau. – Tikrai nepakenks.
      – O gal ir suvalgysit ko nors?
      – Ačiū. Nevalgau aš.
      Mes susėdome ir tylomis išgėrėme kavos. Hemingvėjus kažką pasakė. Nepamenu ką. Turbūt apie Džeimsą Džonsą.
      – Velniai rautų! – sušuko jo žmona. – Ar gali užsičiaupt, ar ne?
      – Klausykit, Henkai, – tarė Belfordas, – gal jau važiuokim? Ilgas kelias.
      – Gerai, – sutikau aš.
      Mes pakilome ir patraukėme prie automobilio. Paspaudžiau tam Hemingvėjui ranką.
      – Palydėsiu jus iki automobilio, – tarė jis.
      Belfordas ir H. pajudėjo link durų. Aš atsisukau į ją.
      – Viso, – ištariau.
      – Viso, – atsiliepė ji ir pabučiavo mane.
      Niekas niekada manęs taip nebučiavo. Ji atsivėrė, atsidavė visa. Nė viena moteris taip man nebuvo atsidavusi. O tada palikau tuos namus. Dar kartą paspaudžiau Hemingvėjui ranką. Mes nuvažiavom, o jis grįžo namo, pas savo žmoną...
      
      – Jis dėsto Literatūrą, – paaiškino Belfordas.
      – Aha, – burbtelėjau.
      Mane siaubingai pykino.
      – Nežinau, ar sugebėsiu ką nors perskaityt. Žiauru rengti poetinius skaitymus dienos aky.
      – Kaip tik dieną dauguma studentų ir gali jūsų pasiklausyti.
      Mes vis važiavom ir važiavom, ir aš supratau, kad išsigelbėjimo nebus. Nuolat esi priverstas ką nors daryti, kitaip tave išbrauks iš sąrašų. Labai nemalonus faktas, tačiau aš turėjau jį omenyje ir ėmiau svarstyti, kaip galėčiau šito fakto išvengti.
      – Atrodo, jums iš tikrųjų bus sunkoka, – tarė Belfordas.
      – Sustok kur nors. Nusipirksim butelį škotiško.
      Jis stabtelėjo prie vienos iš tų keistai atrodančių Vašingtono krautuvėlių. Paėmiau pusę pintos degtinės, kad atsipeikėčiau, ir pintą viskio skaitymams. Belfordas paaiškino, kad kitoje vietoje publika gan konservatyvi ir man geriau įsigyti viskiui termosą. Taigi nusipirkau ir termosą.
      Pakeliui sustojome papusryčiaut. Miela užkandinė, tik kelnaičių merginos kažkodėl nedemonstravo.
      Dieve mano, visur buvo pilna moterų ir daugiau nei pusė jų atrodė tinkamos dulkinti, tačiau nieko nepadarysi – belieka tik į jas žiūrėti. Ir kas sugalvojo tokį siaubingą pokštą? Tiesa, visos jos panašios – viena lašiniais apaugusi, kita – be šiknos. Tiesiog rūtelių darželis. Kurią nusiskinsi? Kuri nuskins tave? Visai nesvarbu, ir dėl to baisiai liūdna. Net suskynus puokštę – nieko gero, niekam niekada nieko gero, nors ir bandytum tvirtinti kitaip.
      Belfordas mums užsakė blynelių ir kiaušinienės. Plaktos.
      Padavėja. Apžiūrėjau jos krūtis ir klubus, lūpas ir akis. Vargšelė. Velniai rautų, kokia vargšelė. Turbūt jos galvoje sukosi viena vienintelė mintis – prievartauti kokį nelaimingą šunsnukį tol, kol pas jį neliks nė surūdijusio cento...
      
      Man pavyko susikimšti didžiumą blynelių, tada vėl sėdome į automobilį.
      Belfordas rūpinosi tik būsimais skaitymais. Atkaklus jaunuolis.
      – Tas bičas, kuris dukart per pertrauką gėrė iš jūsų butelio...
      – Aha. Ieškojo bėdos...
      – Jo visi bijo. Jis išmestas iš universiteto, bet vis dar ten trinasi. Nuolat užsivežęs nuo LSD. Beprotis.
      – Man į tai nusispjaut, Henri. Gali nukabint mano bobą, bet mano viskio neliesk!
      Sustojom užsipilt degalų ir pajudėjom toliau. Perpyliau į termosą savo viskį ir bandžiau prisiverst nuryt degtinės.
      – Jau čia pat, – tarė Belfordas, – štai universiteto bokštai. Žiūrėkit!
      Pasižiūrėjau.
      – Dieve gailestingas! – šūktelėjau.
      Vos tik pamatęs universiteto bokštus, persisvėriau per langą ir ėmiau vemti. Vėmalai pasklido, ištepdami raudono sportinio Belfordo automobilio šoną. O jis sau ryžtingai važiavo toliau. Jam atrodė, kad vemiu aš tik šiaip sau, pokštaudamas, ir galėsiu skaityti toliau. Mane vis pykino ir pykino.
      – Atsiprašau, – praveblenau aš.
      – Nieko tokio, – atsakė jis, – jau beveik pietūs. Turim kokias penkias minutes. Džiaugiuosi, kad spėjom.
      Mes pastatėm automobilį. Čiupau savo kelioninį krepšį, išlipau ir apsivėmiau stovėjimo aikštelėje.
      Belfordas nudrožė pirmyn.
      – Palauk truputį, – paprašiau aš.
      Įsikibau į stulpą ir vėl apsivėmiau. Pro šalį, dairydamiesi į mane, ėjo studentai: ką ten daro tas kriošena?
      Nusekiau paskui Belfordą vienu takeliu, kitu... Amerikietiškas universitetas – vieni krūmai, takeliai ir paistalai. Pamačiau savo vardą skelbime – HENRIS ČINASKIS SKAITO SAVO...
      Taigi čia aš, supratau. Juokinga. Mane įstūmė į patalpą. Viduj buvo pilna žmonių. Maži blyškūs veideliai. Maži blyškūs blyneliai.
      Mane pasodino ant kėdės.
      – Pone, – pradėjo bičas su TV kamera, – kai pakelsiu ranką – pradėkit.
      Tuoj apsivemsiu, pagalvojau. Bandžiau sugraibyti savo poezijos knygeles. Tempiau laiką. Belfordas ėmė jiems aiškinti, kas aš toks... Kaip puikiai mes leidom laiką nuostabiuosiuose Šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno...
      Bičas su kamera pakėlė ranką.
      Aš pradėjau.
      – Mano vardas Činaskis. Pirmasis eilėraštis vadinasi...
      Po trečio ar ketvirto eilėraščio atsisukau termosą. Žmonės linksminosi. Velniažin kodėl. Vėl įkaliau iš termoso, truputį apsinešiau. Šįkart jokios pertraukos. Žvilgtelėjau į šoninį TV ekraną ir pastebėjau, kad jau pusę valandos skaitau su skersai kaktos iki nosies nukarusia plaukų sruoga. Mane tai kažkodėl pralinksmino. Užkišau ją už ausies ir tęsiau toliau. Atrodo, išsisukau. Plojimai buvo audringi, nors ir ne tokie kaip vakar. Koks skirtumas? Svarbu – dingt iš čia gyvam. Keletas turėjo mano knygų, priėjo autografo.
      Aha aha, pamaniau, tai viskas, ką tie mulkiai sugeba.
      Ir ne daugiau. Pasirašiau, kad gavau šimtą žalių, buvau supažindintas su Literatūros fakulteto vedėja. Sekso įsikūnijimas. Nusprendžiau ją išprievartauti. Ji pasakė, kad gal vėliau užsuks pas Belfordą, į tą namelį tarp kalvų, bet, paklausius mano eilių, taip, žinoma, ir neužsuko. Pagaliau viskas buvo baigta. Grįžtu į savo pelėsiais trenkiantį kiemą, į beprotybę, tačiau savą beprotybę. Belfordas su draugu nuvežė mane į oro uostą, užsukome į barą. Užsakiau išgerti.
      – Keista, – tariau, – atrodo, kraustausi iš proto. Visąlaik girdžiu savo vardą.
      Aš neklydau. Išėjęs į lauką pamačiau, kad mano lėktuvas kaip tik kyla į orą. Teko grįžti ir užeiti į specialią patalpą, kur mane apklausė kažkoks bičas. Jaučiausi kaip mokinukas.
      – Gerai, – pareiškė jis, – išskraidinsime jus kitu reisu. Ir šįkart pasistenkite suspėti.
      – Dėkoju jums, pone, – atsakiau.
      Jis kažką sumurmėjo į ragelį, o aš grįžau į barą ir užsisakiau dar išgerti.
      – Viskas gerai, – paaiškinau. – Skrendu kitu reisu.
      Staiga man toptelėjo, kad praleidęs šį skrydį, praleisiu jį amžinai. Ir amžinai turėsiu vaikščiot pas tą bičą. Kiekvienąkart bus truputėlį blogiau: jis vis labiau pyks, aš vis labiau graušiuosi. Visai tikėtina, kad taip galėtų atsitikti. Belfordas su draugu dingtų. Atsirastų kiti. Įsteigtų nedidelį pagalbos man fondą...
      – Mamyte, o kas nutiko tėtukui?
      – Numirė Sietlo oro uosto bare prie staliuko, bandydamas nepavėluoti į Los Andželo skrydį.
      Gal jūs ir nepatikėsit, bet į antrą skrydį aš nepavėlavau. Tik atsisėdau, ir lėktuvas pajudėjo. Nieko nesupratau. Kodėl tai atrodė taip sunku? Šiaip ar taip, aš sėdėjau lėktuve. Atsikimšau butelį. Stiuardesė mane pričiupo. Gerti griežtai draudžiama.
      – Ar jūs žinote, pone, kad jus gali išlaipinti?
      Pilotas ką tik pranešė, kad skrendame 50 000 pėdų aukštyje.
      – Mamyte, o kas nutiko tėtukui?
      – Jis buvo poetas.
      – Mamyte, o kas yra poetas?
      – Jis sakė, kad pats nežino. Na, marš plautis rankų, tuoj valgysim.
      – Nežino?
      – Taip, nežino. Marš plautis rankų...   
      
      Charles Bukowski. Paprastos beprotybės istorijos. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygos, 2011.