Senio mirtis

       Praradimas, kurį tokiu atveju gali pajusti gerokai jaunesnis žmogus, galbūt pirmą kartą atkreipia jo žvilgsnį į tai, kas viešpatauja tarp žmonių, kurių amžiaus skirtumas yra labai didelis, bet kuriuos vis dėlto sieja simpatija. Mirusysis buvo partneris, su kuriuo bendraujant nebuvo galima kalbėtis apie didžiausius, svarbiausius dalykus. Todėl pokalbis su juo būdavo kupinas tokio gaivumo ir ramybės, kurių niekuomet nejausi bendraudamas su bendraamžiu. To priežastys buvo dvi. Pirma, kiekvienas, net ir menkiausias sutarimas, kurį jiems pavykdavo pasiekti per kartų prarają, buvo kur kas reikšmingesnis nei tos pačios kartos partnerių sutarimas. Be to, jaunesnysis patiria tai, kas senajam žmogui mirus išnyksta ligi to laiko, kai jis pats pasensta: pokalbį, kuriam svetimas koks nors išskaičiavimas ar kitas pašalinis sumetimas, nes abu pokalbio dalyviai nieko nebesitiki vienas iš kito, nejaučia kito jausmo, išskyrus tą retenybę: palankumą be priemaišų.

 

       Sapnas

       O... ai parodė man savo namą Nyderlandų Indijoje. Kambarys, kuriame atsidūriau, buvo išmuštas tamsiu medžiu ir atrodė prabangus. Tai dar nieko ypatinga, pasakė mano palydovai. Iš tikrųjų susižavėti turėčiau vaizdu iš viršutinio aukšto. Pamaniau, kad tai bus vaizdas į netolimą atvirą jūrą, ir ėmiau kopti laiptais į viršų. Užlipęs priėjau prie lango ir pažvelgiau žemyn. Prieš akis atsivėrė tasai šiltas, medžiu išmuštas ir jaukus kambarys, iš kurio ką tik buvau išėjęs.

 
       Pasakojimas ir išgydymas

       Vaikas serga. Motina guldo jį į lovą ir atsisėda šalia. O tada pradeda jam sekti istorijas. Kaip tą reikėtų suprasti? Kai N. pasakojo man apie keistą jo žmonos rankų gydomąją galią, aš nujaučiau, kaip. Apie jos rankas jis sakė: „Jų judesiai buvo nepaprastai išraiškingi. Tačiau tos išraiškos neįmanoma aprašyti... Jos judėjo taip, tarsi sektų kažkokią istoriją“. Gydymą pasakojimu aptinkame jau Merseburgo (1) užkeikimuose. Juose ne tik kartojama Odino formulė; jie atskleidžia aplinkybes, privertusias Dievą pirmą kartą griebtis užkeikimo. Taip pat žinoma, kad ligonio išsipasakojimas apžiūrinčiam gydytojui gali tapti sveikimo pradžia. Iškyla klausimas, ar ne pasakojimas yra geriausias kai kurių terapijos metodų klimatas, palankiausia jų aplinka. Ir ar kiekviena liga nebūtų pagydoma, jei tik ji pakankamai gerai – ligi pat ištakų – susilietų su pasakojimo srove? Kai pagalvoji, kokia aukšta yra skausmo užtvanka, į stabdanti pasakojimo tėkmę, aiškiai suvoki, jog kai nuotėkis pakankamai didelis, ji pralaužiama, ir visa, ką srovė sutinka savo kelyje, nunešama į laimingos užmaršties jūrą. Glostymas nurodo šio srauto vagą.

 

       Sapnas

       Berlynas; aš sėdėjau karietoje, itin dviprasmiškoje merginų kompanijoje. Staiga apsiniaukė dangus. „Sodoma“, – pasakė solidaus amžiaus dama su kyku, staiga irgi atsiradusi karietoje. Mes atsidūrėme miesto pariby, prie stoties; už jos driekėsi bėgiai. Čia vyko teismo posėdis; kaltintojai ir kaltinamieji sėdėjo gatvių sankryžoje vienas priešais kitą tiesiai ant asfalto. Didžiulis išblukęs mėnuo, kybantis dangaus pakraštyje, man pasirodė esąs teisingumo simbolis. Paskui su nedidele ekspedicija atsidūriau ant prekių stotyse įprastos (aš buvau ir likau prie stoties ribos) važiuojančios platformos. Ši sustojo priešais siaurą lataką, tekantį tarp dviejų išgaubtų porcelianinių plokščių krūvų. Tačiau jos ne stovėjo ant žemės, o plaukė ir tarsi plūdurai pynėsi po kojomis. Nesu tikras, ar tos kitos, anoj pusėj esančios, tikrai buvo iš porceliano; manyčiau, iš stiklo. Šiaip ar taip, jos buvo apkrautos gėlėmis, kyšančiomis iš apvalių spalvotų indų tarytum svogūnai, ir vėlei kaip plūdurai švelniai susidurdavo vandenyje viena su kita. Vieną akimirksnį įžengiau į priešais esantį gėlyną. Kartu girdėjau mažiuko mūsų palydovo aiškinimus. Šiame latake, aiškino jis, savo gyvenimą baigia savižudžiai, vargšai, kurie neturi nieko, išskyrus tarp dantų sukąstą gėlę. Šviesa krito ant gėlių. Acheronas, galima buvo pamanyti; tačiau sapne tokia asociacija neiškilo. Buvo paaiškinta, kurioje vietoje ant pirmųjų plytelių grįždamas turiu statyti koją. Porcelianas ten buvo baltas ir rifliuotas. Kalbėdamiesi mes grįžome iš prekių stoties gilumos. Atkreipiau dėmesį į keistus po kojomis esančius koklių piešinius, pagalvojau, ar tik jie netiktų filmui. Tačiau kiti nesutiko apie tokius projektus kalbėti viešai. Žingsniuodami keliu toliau sutikome apdriskusį berniuką. Visi leido jam ramiai praeiti, tik aš karštligiškai išrausiau visas kišenes, norėdamas surasti penkinę. Neradau. Kai ėjo pro mane – jis nesustojo nė prie vieno, – įkišau jam truputį mažesnės vertės monetą ir pabudau.

 

       „Naujoji bendruomenė“

       Skaičiau „Taikos šventę“ ir „Vienišus žmones“ (2). Nepadoriai elgėsi žmonės tame Frydrichshagene (3). Bet koks vaikiškas rodosi žmonių, priklausiusių Gerharto Hauptmanno jaunystės laikais garsėjusiai Bruno Willes ir Bölsches (4) „Naujajai bendruomenei“, elgesys! Šiuolaikinis skaitytojas klausia savęs, ar Hauptmannas tik nepriklauso spartiečių padermei – taip smarkiai jis išsiskiria drausmingumu. Koks šiurkštus jaunikaitis yra tasai Johanesas Fokeratas (5), Hauptmanno vaizduojamas su neslepiama simpatija! Atrodo, kad neišsiauklėjimas ir nediskretiškumas yra jo dramatiško herojiškumo sąlygos. Tačiau iš tikrųjų to prielaida yra ne kas kita, kaip liga. Čia, kaip ir Ibseno kūryboje, daugybė jos atmainų yra tik amžiaus pabaigos mal de siècle (6) slapyvardžiai. Tokių pusiau sugedusių bohemininkų kaip Browne'as ir pastorius Scholcas laisvės ilgesys reiškiamas stipriausiai. Antra vertus, atrodo, kad ligotus juos padarė kaip tik intensyvus domėjimasis menu ar socialiniais klausimais. Kitaip tariant: liga čia yra socialinė emblema, panaši į beprotybę antikos laikais. Ligoniai itin gerai jaučia visuomenės būklę. Ligonių nesitvardymas virsta neklystamu gebėjimu nujausti, kokia atmosfera alsuoja amžininkai. „Nervingumas“ yra šio virsmo zona. O nervai – tai inspiruotos gijos, tarsi anos augalinės linijos, kurios amžių sandūroje gosliais susiaurėjimais, ilgesingais užsiraitymais vijosi ant baldų ir fasadų. Bohemininką jugendo stilius mieliausiai vaizdavo Dafnės pavidalu, kuri, atsivejama tikrovės, virsta atvirų, drebančių nuo nūdienos oro nervų mazgeliu.

 

       Riestainis, plunksna, pauzė, skundas, paikiojimas

       Panašūs žodžiai be jokių sąsajų yra išeities taškai žaidimui, kuris dar bydermajerio (7) laikais buvo labai mėgstamas. Kiekvieno žaidėjo užduotis buvo surasti prasminį jų ryšį, nekeičiant eilės tvarkos. Juo trumpesnis paaiškinimas, juo mažiau jame jungiamųjų elementų, tuo jis vertingesnis. Šis žaidimas ypač skatina vaikų išradingumą. Juk jiems žodžiai dar yra lyg olos, kurias (jie žino) jungia keisčiausios landos. O dabar pagalvokime apie atvirkščią variantą: jeigu į konkretų sakinį žiūrėtume tarsi į sukonstruotą pagal žaidimo taisykles. Vienu akimoju mums atsiskleistų svetimas, jaudinamas jo veidas. Toks požiūris iš dalies slypi kiekviename skaitymo akte. Ne tik paprasti žmonės taip skaito romanus – tai yra tik dėlei vardų ir formulių, išnyrančių iš teksto, – bet ir išsilavinęs žmogus skaitydamas tyko pasakymų ir žodžių, o prasmė esti vien fonas, ant kurio šie lyg reljefinės figūros meta šešėlius. Ypač tai akivaizdu tekstuose, kurie vadinami šventaisiais. Pagalbiniai jų komentarai išgriebia žodžius iš teksto taip, tarsi jie būtų pateikti kaip užduotis pagal ano žaidimo taisykles. Ir iš tiesų sakiniai, kuriuos vaikas žaisdamas sudaro iš atskirų žodžių, turi daugiau bendra su šventaisiais tekstais nei su kasdiene suaugusiųjų kalba. Vienas pavyzdys, kaip dvylikametis vaikas sujungė minėtuosius žodžius: „Laikas supasi gamtoje tarsi riestainis. Plunksna piešia peizažą, ir randasi pauzė, kurią užpildo lietus. Negirdėti skundų, nes nėra ir paikiojimo“.

      ¹Merseburgo užkeikimai – du X amžiuje senąja vokiečių kalba parašyti pagoniški užkeikimai, rasti lotyniškame mišiole Merseburge.
       ² Taikos šventė (Friedensfest, 1890) ir Vieniši žmonės (Einsame Menschen, 1891) – vokiečių prozininko ir dramaturgo Gerhardo Hauptmanno (1862 – 1946) dramos.
       ³ Friedrichshagenas – vaizdingas Berlyno priemiestis, kuriame Hauptmanno laikais būrėsi meninė bohema.
       ⁴ Bruno Wille (1860 – 1928) ir Wilhelm Bölsche (1861 – 1939) – vokiečių rašytojai natūralistai, „Naujosios bendruomenės“ vadovai.
       ⁵ Johanesas Fokeratas (Johaness Vockerath) – G.Hauptmanno dramos „Vieniši žmonės“ pagrindinis herojus, jautrus inteligentas.
       ⁶ Amžiaus liga (Pranc.).
       ⁷ Bydermajeris – baldų stilius Vokietijoje apie 1815 – 1848 metus, platesne prasme – kultūrinė epocha.

       Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.

       Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS