Walteris Benjaminas (1892–1940) – žydų kilmės vokiečių rašytojas, eseistas ir modernizmo filosofas, dabar vadinamas žymiausiu prieškario Vokietijos kultūros kritiku. 1919 m. apsigynė daktaro disertaciją literatūrine ir filosofine tema „Meno kritikos sąvoka vokiečių romantizme“. 1925 m. atmetamas jo habilitacinis darbas „Vokiečių tragedijos kilmė“, nes parašytas „nestandartiniu stiliumi ir nesilaikant akademinių normų“. Žlugus universitetinei karjerai, ėmė rašyti ese ir dirbti vertėju. Bendradarbiavo su Frankfurto mokyklos atstovais – T. Adorno, M. Horkheimeriu, o taip pat su rašytoju ir teatro teoretiku B. Brechtu. Kultūrologiniuose esė savitai supynė marksizmą ir žudų misticizmo dvasią. „Civilizacijos eksperto“ W. Benjamino įtaka jaučiama postmodernizmo kritikų J. Baudrillard‘o, P. Virilio tekstuose. 1940 m. rugsėjo 26 d. jis ir kiti karo pabėgėliai buvo sulaikyti prie sienos. Iš baimės pakliūti gestapui į rankas, Benjaminas tą pačią dieną nusižudė.