Karaliui Kirmiui II nelengva buvo valdyti. Visą dieną jis karaliaudavo kairėn dešinėn, o vakare kaip negyvas krisdavo į patalą. Ir vis dėlto jo miegą dažnai sutrikdydavo sapnai.
Sykį jis sapnavo esąs sunki raidė, kurią mažulytė mergytė vis mėgino parašyti grifelinėj lentelėj. Tai jo kojos per daug ištįsdavo, tai jų tetilpdavo pusė, tai jos taip išsiskėsdavo, kad jis kone, perpus plyšdavo, tai galva išeidavo susiplojusi ar kreivai uždėta, – tai krūtinės ląsta įdubusi, tai jis būdavo apspjaunamas ir ištrinamas ar brūkšniu užbraukiamas. Triūsiančios mergytės veidukas buvo labai rimtas, o Kirmis negalėjo nė šūksniu apsakyti savo kančių, nes buvo tiktai dvimatis.
Pagaliau kartą jai atsitiktinai pasisekė, ir mergytė iš tikrųjų pakėlė jį aukštyn; mokytojas ją pagyrė ir visi vaikai turėjo apžiūrėti Kirmį. Šiek tiek vėliau jį užgulė didelė šlapia kempinė ir jis pabudo.
Po tokių sapnų jam rytais sunku būdavo imtis karalystės reikalų, jis būdavo sudirgęs ir visas drebėdavo.
Kartą jis susapnavo esąs smegenys dvasininko, kuris, užsidarąs celėje, keliolika metų vargo, mėgindamas nustatyti specifinį savojo Dievo svorį.
Taigi lindėjo dvasininko pakaušyje, kur buvo tamsu ir trošku – mažne negalėjai nė kvėptelti. Kiekvieną sykį, kai dvasininkas smarkiai susimąstydavo, Kirmis turėdavo neįtikėtinai raitytis, ir visą jo kūną plūste užplūsdavo skausmas; o kartais galva, kurioje jis lindėjo, pradėdavo linguoti, jį suimdavo mažne tikra jūros liga, jis neįstengdavo išsilaikyti įsikibęs į minkštus kablius sienose ir svirduliuodavo iš vieno šono į kitą. Pabudo nuo šalčio, mat blaškydamasis nusimetė antklodę.
Kartą jis sapnavo, kad karalienė mirtinai susirgo ir siunčia telegramą mažo miestuko vaistininkui, kurį visą gyvenimą slapčia mylėjo ir prieš mirtį dar troško išvysti. Jis pats buvo toji telegrama ir iš visų jėgų stūmėsi į priekį ilgu koridorium, pilku, bet vis dėlto labai tamsiu. Koridorius vis siaurėjo, ir Kirmis desperatiškai grūmėsi su sienomis. Pavėluosiu, pavėluosiu, girdėjo jis save švokščiant. Girdėjo, kaip už nugaros plūstasi ir šurmuliuoja kitos telegramos, mėginančios prasibrauti į priekį; už visas garsiau šūkavo juoda karinė telegrama, tačiau Kirmis negalėjo duoti jai kelio. Lyg kurmis jis rausėsi per kietą tamsą. Širdis stukseno. Prašom! – sušuko jis, pagautas baimės. Širdis plakė vis garsiau, vis smarkiau. Nuo to bilsmo Kirmis ir pabudo Jį prikėlė per anksti sučirškęs žadintuvas. Apsipylęs prakaitu jis vienu šuoliu išlėkė iš patalo ir puolė į savo žmonos miegamąjį. Toji kuo ramiausiai sėdėjo, krūtim maitindama kūdikį ir patyliukais dainuodama.
Tą rytą Kirmis griebėsi pirmųjų priemonių prieš sapnus savo karalystėje. Už pasakų sekimą paskyrė mirties bausmę, uždraudė reikštis menininkams. Nusprendė išguiti iš savo karalystės viską, kas fantastiška ir keista, – keistus dalykus paskelbė blogais, keistus namus įsakė nugriauti, keistus medžius – iškirsti, keistus žvėris – užmušti, keistus žmones – uždaryti kalėjiman, o virš savo rūmų vartų liepė iškalti užrašą:
Protui leidžiama veikti tiktai tikrovės ribose.
Fokusininkai buvo paskelbti už įstatymo ribų, bažnyčios uždarytos. Dėl viso to kilo sapnuotojų sukilimas, vėliau istorijoje gavęs Didžiojo Lunatikų Žygio vardą.
Karaliaus Kirmio karalystė buvo didžiulė, taigi joje buvo daugybė žmonių, kurie tikrovę laikė tiktai skurdžiais pamatais. Tikroji statybinė medžiaga ateina iš smegenų dėžutės ir širdies maišelio – toks buvo jų šūkis. Jie nebenorėjo tylomis žiūrėti, kaip metodiškai naikinama viskas, kas teikė vertę jų gyvenimui, tad vieną naktį pulkai žmonių su chalatais ir šlepetėmis be garso, išplėstomis akimis ėmė plūsti prie karaliaus rūmų. Sargyba pabėgo. Karalius buvo ištemptas iš lovos, nuvestas prie ešafoto ir nukirsdintas. Pulkai išplėstomis akimis be garso vėl grįžo į patalus.
Kaltininkas liko nežinomas.
Prie pat ešafoto gyveno sumaniausias visos karalystės chirurgas. Greta namų jis turėjo didžiulę dirbtuvę, kurioje kiek tik širdis geidė galėjo knebinėtis su nukirsdintais nusikaltėliais. Įeiti dirbtuvėn buvo draudžiama grasinant, kad įsibrovėlis pats bus sudorotas, tad niekas nežinojo, kas tenai dedasi. Chirurgas daug pinigo uždirbdavo, tiekdamas žmonių iškamšas madų parduotuvėms; net paprasti, normalūs piliečiai prie gyvos galvos galėjo parduoti jam savo mirties vaisių. Tuo itin dažnai naudojosi menininkai, įsitikinę, kad vėlesniais laikais tikrai išgarsės. Vakare, tamsos prieglobsty, jie atsėlindavo pas chirurgą nešini vienu ar kitu kūriniu, šitaip mėgindami įrodyti savo būsimą reikšmingumą, o paskui juos, gyvenime neturėjusius padoresnio apdaro, galėdavai išvysti po mirties vitrinoje, aprengtus brangiausiais drabužiais. Tai buvo gera reklama, visų pirma atminimo dienomis, kai prie tokio drabužių dėvėtojo kojų būdavo dedami vainikai; našlė su vaikais dažniausiai išsikeldavo kur nors kitur.
Chirurgo miegamojo langai žvelgė į ešafotą. Lunatikų žygio naktį jį pažadino kažkoks kliuksėjimas. Atsargus kliuksėjimas, tarytum kažkas rūsyje piltųsi paties seniausio vyno. Tai Kirmio kraujas tekėjo iš gyslų. Chirurgas dirstelėjo pro langą ir išvydo savo karalių padalintą perpus. Vienu šuoliu jis atsidūrė šalia ir su begalvio galva nuskubėjo dirbtuvėn.
Saulė patekėjo viršum siaubo apimtos karalystės ir raudančios karalienės. Atėjus vidurdieniui, rūmų laiptais užkopė žmogus, nešinas kažkokiu į skepetą susuktu daiktu, lyg paukščių narveliu, lyg dar kuo panašiu. Tai buvo chirurgas.
Liaukitės verkusi, Jūsų Didenybe, tarė jis. Jūsų vyras sveikutėlis.
Jis padėjo nešulį ant stalo ir nuėmė skepetą. Po ja buvo karaliaus Kirmio galva – gyva, besišypsanti, pritaisyta prie cigarų dėžės, su dirbtine kraujotakos sistema.
Ta sistema savo ruožtu susidėjo iš ratu sukamo siurbliuko ir aparatėlių, reikalingų naudingoms medžiagoms tiekti ir atliekamoms šalinti. Pačiam dugne stovėjo žibalinė lempa, būtina kraujotakos šildymui.
Apgailestauju, kad negalėjau Jūsų vyrui pasiūlyti geresnio krėslo, šitas iš teisybės buvo numatytas galvažudžiui Jansenui, bet per tokią skubą nieko negalėjau paveikti.
Princesės irgi atėjo prie tėvo. Jos pareiškė pakaitomis suksiančios tėvo ratuką. Čia joms buvo didesnė pramoga už gražiausią rylą. Tik mažasis princas buvo nepatenkintas. Jis įsigeidė paplukdyti laivelį tėvo kraujotakoj ir pravirko, kai jam tas nebuvo leista.
Paliksiu jums receptą medžiagų, kurias Jo Didenybei kasdien reikia įmaišyti į kraują. Jeigu tik temperatūra bus palaikoma, jis išgyvens, drąsindamas dar pasakė chirurgas, o paskui pasiėmė skrybėlę ir išėjo.
Atėjus pirmajam džiaugsmui dėl atgautos gyvybės. Kirmį suėmė graudumas dėl prarasto kūno. Tas kūnas buvo palaidotas karalių rūsy su tokiom pat iškilmėm kaip visas numirėlis. Kirmis pats dalyvavo laidotuvėse ir padėkojo už paskutinę pagarbą, pareikštą jo antrajai pusei. Kiekvieną rytą kuri nors duktė turėdavo nešti Kirmį į požemius, ir ten jis valandų valandas susimąstęs sėdėdavo prie atvožto karsto. Paskui, jau nebegalėdamas suskaičiuoti savo pirštų, karalius metė šį užsiėmimą. Netekau savo brangiausio bičiulio, mąstė jis, ir ašaros ritosi jam per skruostus. Jis negalėjo jų nusibraukti.
Tuo tarpu Tautos Susirinkime įvyko smarkūs debatai.
Ar valia laikyti tokį karalių?
Jis dabar iš tikrųjų – valstybės galva!
Jis nebegali linksėti karietoje!
Jis nebegali turėti širdies savo tautai!
Bet dabar jo išlaikymas daug pigesnis, išlaidos sumažėjo iki minimumo!
Iki ekonomiško minimumo!
Karalius dabar suvalgo ne daugiau už katę!
Galima sutaupyti, nebereikia rūmų siuvėjo!
Jis nebegalės mūsų pažaboti!
Tegu būna, tegu būna!
Taip ir buvo nutarta.
Kartkartėmis, būdavo, kuri nors iš princesių prie stalo staiga sušunka: Dievuli brangus, tėtė rūksta! – ir tiesiog paskutinę akimirką pripuolusi karalienė dar suspėja pasukti aukštyn dangtį. Kirmis tuo metu sėdėdavo išsprogusiomis akimis, pelenų spalvos veidu, jausdamas mirtį kraujyje. Dėl to kilo nauji debatai Tautos Susirinkime.
Žibalinė lempelė per daug pasenęs daiktas, reikia jį kurstyti elektra.
Protestuoju prieš žodį kurstyti, Jo Didenybė ne krosnis!
Siūlau dujas, tuomet tikrai nebus trumpo sujungimo!
Juk nevalia pririšti jo prie dujotiekio!
Elektra geriau, ji galės drauge ir siurbliuką varyti!
Neseniai princesės ir vėl buvo persukusios ratą!
Vienas ūkininkų sąjungos narys paklausė, ar ne geriau būtų karaliaus kraują pravaryti po eilute perinčių vištų, – nuo paukščių jis, girdi, kaip tik ir įšiltų.
Buvo pasirinkta elektra – taip pat ir siurbliui. Tai pakenkė princesių auklėjimui, nes jau seniai viena iš kilniausių bausmių būdavo: valandą sukti tėvą!
Bet visą tą laiką ir chirurgas nesėdėjo dykas. Vieną dieną jis užkopė rūmų laiptais su nešuliu rankose. Padėjo jį ant stalo ir tarė: Jūsų Didenybe, štai jūsų kūnas.
Aparatas buvo panašus į didelę ir sudėtingą rašomąją mašinėlę, tačiau vietoje raidžių jame buvo įtaisyti plonyčiai strypeliai, kurie turėjo rašyti ne popieriuje, bet nupjauto Kirmio kaklo plokštumoje; tam buvo padaryta kaklą apgulanti apykaklė, kurioje liko vietos ir kraujotakos sistemai. Chirurgas pritvirtino savąjį aparatą po karalium ir paspaudė keletą klavišų. Kirmis susijuokė. Aš vėl turiu kūną, sušnibždėjo jis, aš vėl turiu kūną. Chirurgas sugrojo trelę. Oi, nekutenkit, nebūkit bjaurus, nusipurtęs suriko Kirmis.
Karaliui prasidėjo nauji laikai. Įžymiausi karalystės pianistai privalėjo vykti į rūmus ir groti Kirmiu. Pradėta buvo nuo kasdieninių emocijų, kurių, nors gana atsargiai – mat menkiausia klaida galėjo sukelti baisius skausmus – gana greit išmoko net princesės, o paskui pereita prie nepaprastų, svaigulingų, trankių ir kvapą užimančių, ir jų žadinti ateidavo didžiausi virtuozai.
Kirmis vėl ėjo medžioklėn, vėl traukė į karą, vėl valgė kone sprogdamas, vėl žinojo, kas yra meilė.
Jaučiuosi taip, lyg turėčiau dešimtį kūnų! – džiūgavo jis po vieno prestissimo.
Ilgesį ir liūto narsą, proto blaivumą ir kūniško džiaugsmo saldybę, šiurpą ir pašėlimą – visa tai Kirmis galėjo vėl patirti.
Kartą jis po ištiso koncerto ramiai stovėjo kambaryje ant stalo, dar paskendęs ką tik išgyventų jausmų prisiminimuose. Staiga jį smelkte nusmelkė nepakeliamas skausmas, toks baisus, tarytum žaibas į jį būtų trenkęs. Jis krūptelėjo.
Ant klavišų buvo užšokusi rūmų katė.
Kartu su skausmu Kirmį nutvilkė mintis: Žinoma, aš vėl sapnuoju. O, koks sapnas šįsyk, koks sapnų sapnas! Bet dabar turiu pabusti, dabar jau gana. Pala. Kac, kac!
Katė nerangiai vėl užšoko ant stalo ir ėmė glaustytis apie karalių. Nutaikęs akimirką, Kirmis stvėrė dantimis gyvulio uodegą ir iš visų jėgų ją sukando. Sukniaukusi katė vienu šuoliu atsidūrė ant grindų, bet karalius jos nepaleido ir nuvirto drauge.
Ten jį rytą ir rado princesės – kraujotakos sistemoje žiojėjo skylė, o ant kilimo telkšojo didelė karališko kraujo bala.
Vertė A. Gailius
Versta iš: „Bevroren vuurwerk“, 1963