Taip, mano gyvenime, kadangi privalu jį taip vadinti, būta trijų dalykų, negebėjimo kalbėti, negebėjimo nutilti ir vienatvės, aišku, fizinės, ir aš sukausi, pasitelkdamas juos visus tris. Taip, žinoma, dabar galiu kalbėti apie savo gyvenimą, esu per daug pavargęs, kad būčiau delikatus, nors nežinau, ar gyvenau, tuo klausimu iš tikrųjų neturiu nuomonės. Kad ir kaip būtų, manau, netrukus visiškai nutilsiu, nors man tai uždrausta. Tada, taip, va šitaip, it koks gyvasis, kurgi ne, būsiu numiręs, netrukus mirsiu, tikiuosi, jog šitaip pasikeisiu. Nutilti norėčiau dar prieš tai, kartais manydavau, jog man tai būtų atpildas už tokį šaunų kalbėjimą, tas įžengimas, dar gyvam, į tylą, kad galėčiau ja pasimėgauti, ne, nežinau kam, kad pajusčiau save nutylant, susiliejant su tuo oru, kurį tik aš ir virpinu be paliovos, ne, tai netikras oras, negaliu to pasakyti, negaliu pasakyti, kodėl norėčiau nutilti prieš numirdamas, kad būčiau bent jau tuo, kuo, visada būdamas, niekada negalėjau būti nebijodamas, jog bus blogiau, jeigu ramiai ateisiu ten, kur, visada būdamas, niekada negalėdavau pailsėti, ne, nežinau, viskas daug paprasčiau, aš norėjau savęs, norėjau tėvynės, norėjau bent kiek pabūti tėvynėje, nenorėjau numirti svetimame krašte, tarp svetimšalių, svetimšalis savo gimtinėje, tarp įsibrovėlių, ne, nežinau, ko norėjau, nežinau, ką galvojau, matyt, norėjau daug ko, įsivaizdavau begalę nesąmonių, visą laiką kalbėdamas, pats nežinodamas konkrečiai, kol apakau nuo tų aistrų ir vizijų, miešdamas jas vienas su kitomis, geriau jau būčiau buvęs dėmesingesnis savo kalboms. Be to, tai vyko visai ne taip, tai vyko taip, kaip vyksta dabar, kitaip tariant, aš nežinau, nereikia tikėti tuo, ką aš kalbu, juk aš pats nežinau, ką kalbu, darau taip, kaip visada darydavau, tęsiu taip, kaip galiu. O dėl tikėjimo, jog netrukus nutilsiu suvisai, tai netikiu tuo kaip nors ypatingai, aš tuo tikėjau visada, kaip tikėjau, jog niekad nenutilsiu, negali pavadinti to tikėjimu, tai mano sienos. Bet argi iš tikrųjų nuo to laiko niekas nepasikeitė? Jeigu, užuot turėjęs kalbėti, būčiau turėjęs ką nors daryti, rankomis arba kojomis, na, kad ir rūšiuoti, ar paprasčiausiai dėlioti daiktus, įsivaizduokime, kad man būtų reikėję sukeisti daiktus vietomis, tada žinočiau, ką veikiau, ne, nebūtinai, matau tai iš čia, jie išsirikiuoja, kad negalėčiau įtarti esant du indus, tą, kurį reikia ištuštinti, ir tą, kurį reikia pripildyti, kad palaikyčiau juos vienu, tai būtų vanduo, vanduo, aš semčiau jį antpirščiu iš vieno indo ir pilčiau į kitą, arba jų būtų keturi, arba šimtas, pusę jų reikėtų ištuštinti, kitą pusę pripildyti, visi jie sunumeruoti, pažymėtus lyginiais skaičiais reikėtų ištuštinti, nelyginiais – pripildyti, ne, tai būtų sudėtingiau, tai būtų ne taip simetriška, bet nesvarbu, ištuštinti, pripildyti, tam tikru būdu, tam tikra tvarka, pagal tam tikrus atitikmenis, kad būčiau priverstas galvoti: indai, susisiekiantys, susisiekiantys, sujungti dviem po grindimis paslėptais vamzdžiais, matau tai iš čia, visąlaik rodantys tą patį lygmenį, ne, šitaip neišeitų, pernelyg beviltiška, jie viską sutvarkytų taip, kad tarpais mane užplūstų vilties gūsiai, taip, taip, jokios ramybės, bet aš esu, buvau sakąs, kad esu ramus, taip, jie taip susitvarkytų su tais vamzdžiais ir čiaupais, matau tai iš čia, kad aš save retkarčiais apgaučiau, jeigu man reikėtų padaryti aną, užuot padarius šitą, truputį perpilti iš vieno į kitą, tai indas visą laiką būtų tas pats, aš puikiai tai atlikčiau ir jausčiausi geriau negu dabar, ne, aš nenoriu skųstis, turėčiau kūną, man nereikėtų kalbėti, girdėčiau savo žingsnius, beveik nuolat, ir vandens šnaresį, ir vamzdžių užspeisto oro ūžimą, nesuprantu, mane ištiktų uolumo priepuoliai ir aš sakyčiau sau: Juo greičiau tai padarysiu, juo greičiau tai bus padaryta, tai, ką ir turiu išgirsti, tai ir būtų viltis, ten nebūtų tamsu, tokį darbą neįmanoma atlikti tamsoje, nelygu kaip pažiūrėsi, taip, aš tikrai nematau lango, bent jau iš čia, nors čia visai ir nesvarbu, kad nematau lango, man čia nereikia vaikščioti pirmyn atgal, visa laimė, aš to nesugebėčiau, ir miklus būti nesugebėčiau, juk vanduo, savaime aišku, turėtų didžiulę vertę ir menkiausias pakeliui ar jį traukiant arba pilant prarastas lašas man brangiai atsieitų, o kaip žinoti tamsoje, ar vienas lašas, kas gi čia per istorija, tai istorija, štai aš papasakojau dar vieną trumpą istoriją apie save, apie gyvenimą, kuris galėjo būti mano gyvenimas nieko manyje nepakeisdamas, kuris gal toks ir buvo, gal aš ir praėjau pro ten prieš nusipelnydamas praeiti pro čionai, kas žino, kokio didingo likimo link žengiu, o gal grįžtu. Bet tikriausiai ir vėl čia kalbama apie tą kitą, aš jį matau taip puikiai, vaikštantį pirmyn atgal tarp savo statinaičių, neleidžiantį drebėti savo rankai, numetantį tą antpirštį, besiklausantį, kaip jis atšoka ir rieda, sukantį koja aplink jį ratus, atsiklaupiantį, atsigulantį kniūbsčią, šliaužiantį, štai čia viskas ir baigiasi, veikiausiai tai buvau aš, bet aš juk niekada nesu savęs matęs, vadinasi, tai ne aš, nežinau, kaip save atpažinti, juk niekada nesu savęs sutikęs, štai čia viskas ir baigiasi, taškas, aš jo nebematau, aš jo nebematysiu, ne, matysiu, dabar jis čia, drauge su tais kitais, aš jų nevardysiu, sakai tai, kad ką nors pasakytum, vieni daro šitaip, kiti anaip, jis daro taip, kaip pasakiau, nebeprisimenu, jis grįš pabūti su manim, tik prasti žmonės būna vieni, aš jį dar pamatysiu, jis pats to panorės, panorės sužinoti, koks jis buvo, kaip gyveno, arba jis nebegrįš, viena iš dviejų, grįžta ne visi, aš noriu pasakyti, jog esama ir tokių, kuriuos lig šiolei mačiau tik vieną kartą, tikra teisybė, tai tik pradžia, jaučiu, kad galas jau čia pat, pradžia irgi, viskam savo orbita, tai akivaizdu. Bet, grįžtu prie savo įsipareigojimų, niekas iš tikro nepasikeitė nuo tų laikų, kai visa šitai tęsiasi, dabar kalbu apie save, taip, nuo šiol kalbėsiu tik apie save, nuspręsta, net jeigu man tai nepavyks, nors jokio pagrindo nėra, taigi galiu pradėti. Niekas nepasikeitė. Matyt, aš vis dėlto senstu, na ir kas, visada buvau senas, visada senstantis, be to, senimas nieko nekeičia, jei neminėsime, jog kalbama ne apie mane, po perkūnais, aš sau paprieštaravau, bet tai niekis. Nuo tada, kai nebežinai, apie ką kalbi, ir negali sustoti, kad pagalvotum apie tai ramiai, laimė, laimė, sustoti labai norėtum, tačiau be jokių sąlygų, nuo tada, kartoju, nuo tada, kai, nagi, nuo tada, kai žmogus, nuo tada, kai jis, ak, šimts perkūnų, nuo tada, kai šitai, paskui tai, sutinku, nebekalbėkim apie tai, aš vos neužstrigau. Padėkite, padėkite, o kad galėčiau aprašyti tą vietą, aš, taip puikiai mokantis aprašinėti vietas, sienas, lubas, grindis, tai mano specialybė – durys, langai, kokių tik jų nesu įsivaizdavęs per visą savo karjerą, buvo tokių, kurie vėrėsi į jūrą, matei tik jūrą ir dangų, jei tik būčiau galėjęs užsidaryti kambaryje, žodžių medžioklei būtų atėjęs galas, net jeigu jis būtų buvęs be durų, net jeigu jis būtų buvęs be langų, be nieko, vien keturios plokštumos, šešios plokštumos, jeigu galėčiau užsidaryti, tai būtų šachta, tegu ten tamsu nors į akį durk, galėčiau sustingti ir nejudėti, rasčiau būdų ištirti ją, klausyčiausi aido, pažinčiau ją, prisiminčiau, įsivaizduočiau, jausčiausi kaip namie, papasakočiau, kaip ten, mano namuose, viskas atrodo, užuot kalbėjęs visokius niekus, toji vieta, o kad galėčiau tą vietą aprašyti, nupiešti, aš mėginau, nejaučiu vietos, jokios vietos aplink save, man nėra galo, nesuprantu, kas čia, tai ne kūnas, tatai neturi galo, tatai – kaip oras, pagaliau pataikiau, šįkart tai aš, sakai tai, kad ką nors pasakytum, bet tai ilgai netruks, kaip dujos, tauškalai, ta vieta, ta vieta, vėliau jau sugalvosim, iš pradžių ta vieta, vėliau aš joje susivoksiu, prisistatysiu jai, toks tvirtas gniutulas, viduryje, arba kampe, tvirtai paremtas iš trijų pusių, toji vieta, kad tik galėčiau pajusti kokią nors vietą sau, aš mėginau, pamėginsiu dar, toji jūra po mano langu, aukštesnė už mano langą, niekad nebuvo mano, ir valtis, ar tu prisimeni tą valtį, ir upę, ir užutekį, žinojau, kad turiu prisiminimų, gaila, kad jie ne apie mane, ir tos žvaigždės, tie signaliniai švyturio žibintai, ir plūdurų šviesos, ir degantis kalnas, tai buvo tuomet, kai aš sau nieko neatsakydavau, kiti naudojosi tuo, jie stipdavo kaip musės, arba tas miškas, man nebūtinas koks nors stogas, koks nors vidus, o kad būčiau galėjęs įsivaizduoti esąs miške, užspeistas tankumyne, ar sukantis jame ratus, tiems mano plepalams jau būtų galas, aprašyčiau lapus, vieną po kito, kaip jie auga, kaip meta šešėlį, kaip krinta, kaip pūva, šaunios akimirkos tam, kuriam nereikia pareikšti: Bet tai ne aš, tai ne aš, kur aš esu, ką aš darau visą tą laiką, tarsi tai būtų svarbu, bet pasijutus taip toli tave nupurto šaltis, širdis nebeplaka karštai, širdis, kuri ten plakė, tarp erškėčių, liūliuojama šešėlio, mėgini jūrą, mėgini miestą, ieškai savęs kalnuose ir lygumoje, tai suprantama, tu nori savęs, nori savęs savo kampelyje, tai ne meilė, tai ne smalsumas, tu nerimauji, tai nuovargis, nori sustoti, nebekeliauti, nebeieškoti, nebemeluoti, nebekalbėti, užmerkti akis, bet tik savas, žodžiu, pagauti save, po to jau ilgai netruks. Pastebiu vieną dalyką, kiti pradingo, visi lig vieno. Tai įtartina. Pastebiu, nieko nepastebiu, tęsiu kaip įmanydamas, jei tai įgyja kokios nors prasmės, aš niekuo dėtas, aš praėjau pro čia, šitai praėjo prieš mane, tūkstančius kartų, o dabar jo eilė, jis nueis, ir tai jau bus kas kita, kita mano senos akimirkos akimirka, štai ji, toji sena prasmė, kurią aš sau suteiksiu, kurios nesugebėsiu sau suteikti, esama dievo prakeiktiesiems, kaip ir pirmąją dieną, šiandien ir yra pirmoji diena, ji prasideda, žinau ją puikiai, prisiminsiu ją pamažu, tolydžio gimsiu, gimsiu, tokie tušti gimimai, galiausiai prieisiu naktį taip ir nepabuvęs. Tik pažvelkit į tą Tuniso rausvą spalvą, tai aušra. Jei tik galėčiau užsidaryti, užsidaryčiau tuojau pat, tai būčiau ne aš, paskubėkim, sukursiu vietą, ji bus ne mano, bet argi tai svarbu, aš jokios vietos nejaučiu kaip savos, gal kada nors taip atsitiks, gal padarysiu ją savą, įsitaisysiu joje, įtaisysiu joje ką nors, rasiu joje ką nors, įsitaisysiu jame, pasakysiu, kad jis – tai aš, gal jis mane laikys, gal ta vieta laikys mudu abu, vieną kitame, o pati mus apsups, ir viskas bus jau baigta, man nereikės judėti, aš užsimerksiu, man reikės tik kalbėti, tai bus lengva, turėsiu ką pasakyti, kalbėsiu apie save, apie savo gyvenimą, padarysiu jį gerą, žinosiu, kas kalba, apie ką, žinosiu, kur esu, gal galėsiu nutilti, jie tik to ir laukia, ko gero, štai jie ir vėl laukia manęs pargrįžtant namo, kad man atleistų, tai melas, kurio jie niekaip nenori pabaigti, aš užsimerksiu, užsičiaupsiu, galiausiai pasijusiu patenkintas, toks tad šis rytas. Aš vadinu tai rytu, taip, dar truputį delsiu su pavadinimu, aš vadinu tai rytu, daug žodžių neturiu, neturiu didelio pasirinkimo, aš nesirenku, žodis atėjo pats, aš privalėjau išvengti tos ryškios dėmės, tai brėkšma, bet ji ilgai netrunka, aš tai žinau, aš vadinu tai brėkšma, jei jūs ją matote. Štai aš ir pasileidau pirmyn, nepatikėtum, gal tai jau paskutinis mano lėkimas šuoliais, aš visada užuosdavau arklides, tai aš tvoskiu arklidėmis, man nėra jokių kitų arklidžių, išskyrus mane patį. Ne, aš to nedarysiu, ko nedarysiu, lyg tai nuo manęs priklausytų, nebeieškosiu savo būsto, nežinau, ką darysiu, jis, regis, jau užimtas, kažkas jau, regis, jame yra, kažkas be galo žemas, jis nenorės manęs, aš suprantu jį, aš jam trukdyčiau, ką gi aš ketinu dabar sakyti, ketinu to klausti savęs, ketinu užduoti sau klausimus, tai geras užkaištis, man negresia pavojus užsičiaupti, tai kam šitiek istorijų, būtent, klausimai, žinau jų milijonus, matyt, žinau, be to, yra dar ir ketinimų, kai nėra klausimų, atsiranda ketinimai, sakai, ką pasakysi ir ko nepasakysi, tas niekam neįpareigoja ir ta bloga akimirka praeina, nugriūva mirtinai negyva, staiga išgirsti save paistant balažin ką, lyg niekada nebūtum daręs nieko kito, ir iš tikrųjų niekad nebuvai kalbėjęs apie nieką kita, sugrįžti iš toli, kaip tik ten ir turėtum būti, ten ir esi, toli nuo čia, toli nuo visko, o kad galėčiau ten nukakti, o kad galėčiau aprašyti tai, aš, išmanantis taip puikiai topografiją, būtent šitai ir yra siekiai, kai neturi ketinimų, randasi siekiai, turi griebtis to triuko, privalai kalbėti lėtai: O kad galėčiau, tai duoda laiko susitelkti ilgesio kamuoliui gerklės apačioje, nelieka nieko kito, kaip dėtis norinčiam jį nuryti, tai gali toli nuvesti puikiai išmintais takais, juose dažnai susitinki save, kažkas juose sutinka save patį, o kad žinotum, tai ir yra siekiai, apsisuki, tas kitas irgi, tu jo verki, jis tavęs verkia, tai aukščiausia tragedija, tai daug geriau nei juoktis. Kas gi dar, nuomonės, palyginimai, tai daug geriau nei juoktis, viskas padeda, tik taip ir gali būti, pereiti tą sunkią perėją, ką gi tu privalai išgirsti, kokia ta perėja sunki, čia kalbu ne aš, ar girdžiu aš, nesigilinkim, elkimės taip, lyg būčiau vienintelis pasaulyje, nors esu vienintelis jame nesantis, arba drauge su kitais, argi tai ką nors keičia, kiti yra, kitų nėra, jiems rodytis neprivalu, turi klajoti ir leisti kitiems klajoti, nuo žodžio prie žodžio, turi būti vien tas lėtas bekraštis sūkurys ir kiekviena jo dulkelė, tai neįmanoma. Kažkas kalba, kažkas girdi, nėra reikalo žengti toliau, tai ne jis, tai aš, arba kuris nors kitas, arba kiti, koks skirtumas, viskas aišku, tai ne jis, jis, kurį žinau esant manim, tai viskas, ką aš žinau, tas, apie kurį negaliu pasakyti, kad jis – tai aš, aš nieko negaliu pasakyti, mėginau, mėginu, jis nieko nežino, nieko neišmano, nei ką reiškia kalbėti, nei ką reiškia girdėti, nieko nežinoti, nieko negalėti, bet privalėti mėginti, daugiau jau nebemėginu, mėginti nebeprivalu, tai darosi savaime, velkasi savaime, nuo žodžio prie žodžio, tai sukasi didžiulių pastangų dėka, esi kažkur viduj, visur, jo nebėra, o kad galėčiau jį pamiršti, kad turėčiau sekundę, nors sekundę to triukšmo, nešančio mane tolyn, ir nereikėtų sakyti, aš to ir nesakau, neturiu laiko: Tai ne aš, aš – jis, o apskritai, kodėl gi ne, kodėl to nepasakius, aš tikriausiai tai pasakiau, tai ir kitus dalykus, tai ne aš, tai ne aš, aš negaliu to pasakyti, tai nutiko savaime, tai nutinka savaime, tai ne aš, o kad tai galėtų būti kalba apie jį, kad tai galėtų atsitikti jam, aš jį paneigčiau, jei tai galėtų pagelbėti, jeigu kas nors galėtų mane išgirsti, tai aš, čia aš, kalbėkite man apie jį, leiskite man kalbėti apie jį, aš niekad nieko neprašiau, priverskite mane kalbėti apie jį, kokia kebeknė, dabar čia nieko nebėra, kad nors tai nenutrūktų. Tuo viskas ir baigiasi, lieka tik tai, paskui grįžta žodžiai, kažkas pasako aš, pats tuo netikėdamas. O kad galėčiau pasistengti, bent kartą pasistengti susikaupti ir pamėgint suvokti, kas gi čia vyksta, kas gi man darosi, kas, aš nežinau, aš pamiršau to sąlygos sakinio išvadą, bet negaliu, aš net nebegirdžiu, aš miegu, jie vadina šitai miegoti, štai jie ir vėlei pasirodė, reikia ir vėl pradėti juos užmušinėti, girdžiu siaubingą triukšmą, sugrįžti atima daug laiko, aš nežinau iš kur, aš ten beveik buvau, beveik miegojau, aš vadinu šitai miegoti, esu tik aš, visad buvau tik aš, turiu galvoje čia, apie kitur tyliu, kitur aš niekad nebuvau, čia – mano vienintelis kitur, tai aš šitai darau ir aš šitai kenčiu, kitaip juk neįmanoma, ir šitaip neįmanoma, tai ne mano kaltė, tik tiek galiu pareikšti, – tai ne mano kaltė, tai niekieno kaltė, kadangi nieko nėra, vadinasi, negali būti niekieno kaltės, kadangi esu tik aš, ji negali būti mano kaltė, kartais net pamanytum, kad aš protauju, aš nieko prieš, mane, matyt, išmokė protauti, matyt, jie ėmė mane mokyti prieš palikdami, aš neprisimenu to meto, bet jis, matyt, mane paženklino, neprisimenu, kad buvau paliktas, veikiausiai mane ištiko šokas. Keista, šitie nežinia kodėl mirštantys sakiniai, keista, kas gi čia keisto, čia viskas keista, viskas keista, kai apie tai galvoji, ne, keista kaip tik galvoti apie tai, ar turėčiau manyti, kad manyje gyvenama, aš nieko negaliu manyti, man reikia tęsti, kaip tik tai ir darau, tegu mano kiti, juk kitų turi būti kituose kitur, kiekvienas savo mažame kitur, tas žodis, prie kurio grįžtama, ir kiekvienas pasako sau, kai stoja metas, kai stoja metas pasakyti: Tegu mano kiti, ir taip toliau, ir taip toliau, tegu kiti daro štai šitai, tegu kiti daro tai, jei jų yra, taip lengviau tęsti, kad ir ką žmonės kalbėtų, taip lengviau tęsti, tai stumia tave priekin, aš tikiu pažanga, moku tikėti, matyt, mane išmokė ir tikėti. Ne, niekas manęs nieko neišmokė, aš niekad nieko neišmokau, visada buvau čia, niekada nieko kito čia nebuvo, tik aš, niekada, visada, aš, niekas, sena purvynė, kurią turi maišyti amžiais, dabar tai jau purvynė, o ką tik buvo dulkės, matyt, palijo. Tas, kur kalba, veikiausiai pakeliavo, veikiausiai matė vieną kitą žmogų, vieną kitą daiktą, veikiausiai pabuvojo ten viršuj, po šviesos skliautu, arba žmonės pripasakojo jam istorijų, keliauninkai jį rado, tai panaikina mano kaltę, kas sako: Tai panaikina mano kaltę, jis, tai sako jis, arba tai sako jie, taip, jie, tai samprotauja jie, jie tiki, ne, tik tas vienas, tas, kuris gyveno, arba regėjo tuos, kurie gyveno, būtent jis kalba apie mane, taip, lyg aš būčiau jis, lyg aš būčiau ne jis, ir taip, ir taip, dargi lyg būčiau tie kiti, vienas po kito, tai jis tas patiriantis skausmą, o aš esu toli, girdit, jis sako, kad aš esu toli, lyg būčiau jis, ne, lyg būčiau ne jis, nes jis netoli, jis čia, tai kalba jis, jis sako, kad tai aš, paskui sako, kad ne, kad esu toli, girdite jį, jis manęs ieško, nežinau kam, ir jis nežino kam, jis mane šaukia, jis nori, kad aš išeičiau, jis mano, kad aš galiu išeiti, jis nori, kad aš būčiau jis, arba kuris nors kitas, būkim nešališki, jis nori, kad aš įlipčiau, kad įlipčiau į jį ar į kurį nors kitą, jis mano, kad man tai pavyko, jaučia mane esant savyje, tada ir sako aš, lyg būčiau jis, arba kame nors kitame, tuomet jis sako Merfis, arba Molojus, nebežinau, lyg aš būčiau Malonas, bet su kitais jau baigta, jis nori tik savęs, apie mane jis mano, kad aš – jo paskutinis šansas, jis taip mano, jie jį išmokė manyti, šį bei tą, visada kalba būtent jis, Mersjė juk niekad nekalbėjo, Moranas niekad nekalbėjo, aš niekad nekalbėjau, atrodau tarsi kalbantis, nes jis taip kalba, lyg būtų aš, aš kone pats tuo patikėjau, girdite jį, lyg būtų aš, aš, esantis toli, negalintis judėti, kurio negalima surasti, tačiau ir jis gali tik kalbėti, be to, veikiausiai tai ne jis, veikiausiai tai visa ta šutvė, vienas po kito, kaip viskas painu, kažkas čia kalba apie painiavą, tai klaida, čia klaida viskas, nežinia kodėl, nežinia kieno, nežinia kieno atžvilgiu, kažkas čia sako jis, tai įvardžių vartojimo klaida, aš neturiu vardo, neturiu įvardžio, visos bėdos randasi iš šito tai, tai toks įvardis, nors ir ne tai, nesu ir tai, palikim visa tai ramybėje, užmirškim viską, tai nesunku, juk kalbame apie kažkokį žmogų arba apie kažkokį daiktą, kurio čia nėra, kuris toli, arba kurio niekur nėra, arba kuris yra ten, čia, o kodėl gi ir ne, svarbu apie tai kalbėti, nežinia kam, kam reikia kalbėti apie tai, reikia, ir tiek, nors negali, niekas negali apie tai kalbėti, kalbi apie save, kažkas kalba apie save, būtent, vienaskaita, vienas vienintelis, prižiūrėtojas, jis, aš, nesvarbu, prižiūrėtojas kalba apie save, ne, ne taip, apie tą kitą, irgi ne, jis nieko apie tai nežino, iš kurgi jam žinoti, ar jis kalbėjo apie tai, ar ne, kalbėdamas apie save, kalbėdamas apie tą kitą, kalbėdamas apie daiktus, apie kokį kitą, apie kokius daiktus, prižiūrėtojas, kalbantis apie save, tai aš, kalbantis apie save, kaip žinoti, aš negaliu žinoti, ar kalbėjau apie jį, turiu kalbėti apie jį, negaliu kalbėti apie nieką kitą, tik apie save, ir ne taip, aš negaliu kalbėti apie nieką, ir vis dėlto kalbu, veikiausiai apie jį, to niekada nesužinosiu, kaipgi galėčiau sužinoti, kas gi galėtų sužinoti, kas, tai žinodamas, galėtų man pasakyti, nežinau, apie ką čia kalbama, tai viskas, ką aš žinau, ne, turiu žinoti kažką kita, matyt, mane išmokė įvairių dalykų, kalbame apie tą, kuris nieko nežino, nieko nenori, nieko negali, jei nieko nenorėdamas gali ir nieko negalėti, kuris negali nei girdėti, nei kalbėti, kuris esu aš, apie kurį aš negaliu kalbėti, apie kurį kalbėti privalau, visa tai – tik hipotezės, aš nieko nepasakiau, kažkas nieko nepasakė, tos hipotezės nesvarbu, svarbu tik tęsti, viskas tęsiasi, o hipotezės – kaip ir visa kita, šitaip tęsti lengviau, tarytum to lengvumo reikia, visa tai puiku, beasmene forma, tarytum būtų reikėję to lengvumo tęsiant kažin kokį dalyką, kuris negali liautis, o vis dėlto tai liausis, girdite, tas balsas sako, jog vieną gražią dieną tai liausis, jis sako, jog tai niekad nesiliaus ir sako, jog tai liausis, aš savo nuomonės neturiu, kuo gi galėčiau reikšti nuomonę, gal burna, jei ji mano, nejaučiu turįs burną, bet tai nieko nereiškia, o kad galėčiau jausti turįs burną, o kad galėčiau jausti turįs ką nors, pamėginsiu, jeigu pajėgsiu, žinau, kad tai ne aš, tai viskas, ką žinau, sakau aš, žinodamas, kad tai ne aš, esu toli, tai viskas, ką žinau, toli, ką gi reiškia toli, toli būti nebūtina, o gal jis čia, tarp mano rankų, mano rankų, aš nejaučiu turįs rankas, o kad galėčiau jausti turįs ką nors, tai būtų išeities taškas, išeities taškas, ak, o kad mokėčiau juoktis, žinau, kas tai yra, veikiausiai man paaiškino, kas tai yra, bet aš nemoku to daryti, veikiausiai man ir neparodė, kaip šitai daryti, veikiausiai tai toks dalykas, kurio negali išmokti. Tyla, žodis apie tylą, tyloje, visų blogiausia – kalbėti apie tylą, paskui užsidaryti, uždaryti ką nors, kitaip tariant, ką kitaip tariant, ramiau, aš ramus, aš uždarytas, esu kažin kame, tai ne aš, tai viskas, ką žinau, palikim šitai ramybėje, kitaip tariant, sukurti vietą, mažą pasaulėlį, sukurti mažą pasaulėlį, jis bus apskritas, šį kartą jis bus apskritas, nors tai ir nėra tikra, žemomis lubomis, storomis sienomis, kodėl žemomis, kodėl storomis, nežinau, tai nėra tikra, dar pažiūrėsim, visa tai dar pažiūrėsim, toks mažas pasaulėlis, pasistenk sužinoti, kaip jis atrodo, pamėgink nuspėti, patalpink jame ką nors, paieškok jame ko nors, sužinok, koks jis, kaip veikia, tai būsiu ne aš, nesvarbu, gal tai būsiu ir aš, gal tai bus mano pasaulis, sutapimas įmanomas, langų nebus, su langais jau baigta, jūra manęs atsisakė, dangus manęs nematė, manęs tenai nebuvo, ir vasaros vakaro oras slėgė akių vokus, reikia akių vokų, reikia akių obuolių, veikiausiai jie man paaiškino, kažkas veikiausiai man paaiškino, kaip visa tai atrodo, akis, prie lango, priešais jūrą, priešais žemę, priešais dangų, prie lango, prieš orą, vasara, vakaras, atsiveria, užsiveria, pilka, juoda, pilka, juoda, ko gero, supratau, ko gero, to norėjau, norėjau akies, sau, ko gero, pamėginau, pamėginau visuos tuos dalykus, apie kuriuos jie pasakojo, visus tuos dalykus, kuriuos pamėginau, man tai vis dar naudinga, dar veikia, kai pagalvoju apie tai, taigi, dar reikia pagalvoti, dar pagalvoti tas senas mintis, jie vadina tai pagalvoti, tai vizijos, vizijų likučiai, matai tik šitai, kažin kokius senus vaizdus, langą, ir kurio galo jie man rodo langą, sakydami, nežinau, nebeprisimenu, nebeatgaminu, langą, sakydami: Yra dar ir kitų, yra dar gražesnių, ir visa kita, sienas, dangų, žmones, pavyzdžiui, Mahudą, truputį gamtos, viską išvardyti per ilgai trunka, tai per daug užmiršta, per mažai užmiršta, argi tai buvo būtina, bet tai įvyko būtent taip, kas galėjo čionai ateiti, ko gero, velnias, nenutuokiu, kas kitas čia galėtų būti, tai jis man viską čia parodė, tamsoje, ir kaip kalbėti, ką sakyti, ir truputį gamtos, kelis vardus ir žmonių išorę, tų, kurie mane primena, į kuriuos aš galėjau būti panašus, ir tai, kaip jie gyvena, kambariuose, pašiūrėse, grotose, miškuose ar zuidami pirmyn atgal, nebežinau, tų, kurie mane apleido, žinodami, kad aš buvau sugundytas, žinodami, kad aš prapuolęs, nesvarbu, ar pasidaviau, ar ne, nežinau, tai nebe aš, tai viskas, ką žinau, nuo tada tai jau nebe aš, nuo tada – jau nebėra nė gyvos dvasios, ko gero, aš pasidaviau. Visa tai hipotezės, tai stumia priekin, aš tikiu pažanga, tikiu tyla, ak; taip, dar keli žodžiai apie tylą, paskui – tas mažas pasaulėlis, jo pakaks amžinybei, sakytum, čia aš kalbu, girdžiu, kuriu planus, dabarčiai, amžinybei, nors esu toli arba kur nors savo glėbyje, ar kur nors nuošalėje, už sienų, dar keli žodžiai apie tylą, paskui vienui vienintelis dalykas, vienui vienintelė erdvė ir kažkas jos viduj, kažin koks daiktas jos viduj, ko gero, iki pat galo, aš tuo tikiu, jau vakaras, aš vadinu tai vakaru, tikiu tuo šįvakar, tai paskelbta, jie paskelbė, o paskui atšaukė, taip jau yra, taip lengviau tęsti, taip lengviau artinti pabaigą, vakarus, kuriuose esama pabaigos, aš kalbu apie vakarą, kažin kas kalba apie vakarą, galimas daiktas, tai dar rytas, galimas daiktas, tai dar naktis, gal dar tamsu, neturiu savo nuomonės. Jie myli vienas kitą, susituokia, kad geriau, patogiau būtų mylėti, jis išvyksta į karą, žūva kare, ji verkia, užlieta jausmų, nes jį mylėjo, nes jį prarado, op, vėl išteka, kad vėl mylėtų, dar patogiau, jie myli vienas kitą, myli tiek kartų, kiek reikia, kiek reikia, kad jaustumeis laimingas, anas pargrįžta, anas kitas pargrįžta, jis nežuvo kare, ji eina į stotį jo pasitikti, o jis, jausmų užlietas, numiršta traukinyje, vien nuo minties, kad vėl ją susitiks, ji verkia, verkia vėl, vėl užlieta jausmų, kad vėl jį prarado, op, grįžta namo, jis nebegyvas, tas kitas jau nebegyvas, anyta jį atriša, jis pasikorė, užlietas jausmų, ir nuo minties, kad ją prarado, ji verkia, verkia dar smarkiau, užlieta jausmų, nes jį mylėjo, nes jį prarado, štai jums istorija, ji atsirado tam, kad sužinočiau, kas yra jausmas, šitai vadinama jausmu, tai štai ką gali jausmas, kai aplinkybės jam palankios, tai štai ką gali meilė, vadinas, šitai ir yra jausmas, kas yra traukiniai, judėjimo kryptis, traukinių palydovai, stotys, karas, meilė ir širdį veriantys riksmai, tikriausiai tai anyta, ji šaukia veriamai, atrišdama sūnų ar žentą, nebežinau, tikriausiai tai jos sūnus, jeigu ji šaukia, ir durys, tos namų durys uždarytos, grįžusi iš stoties ji randa uždarytas duris, kas jas uždarė, jis, kad lengviau būtų pasikarti, arba anyta, kad lengviau būtų jį atrišti, arba kad sutrukdytų marčiai grįžti, na nieko sau istorija, tikriausiai tai marti, tai ne žentas ir duktė, tai sūnus ir marti, kaip puikiai šįvakar samprotauju, visa tai – kad išmokčiau samprotauti, kad būčiau skatinamas eiti ten, kur galiu prieiti galą, matyt, aš buvau geras mokinys, iki tam tikro taško, tam tikro taško peržengti nesugebėjau, suprantu: jie pyksta ant manęs dėl to, šįvakar pradedu suprasti, tai anaiptol nepavojinga, tai ne aš, tai buvau ne aš, durys, durys mane ir domina, jos medinės, kas uždarė duris, ir kam, aš niekada to nesužinosiu, na ir istorija, maniau, kad jos jau baigėsi, kad visos jos jau užmirštos, veikiausiai ji nauja, šviežut šviežutėlaitė, ar tai nebus tik grįžimas į pasakos pasaulį, ne, tik priminimas, kad visa tai praradęs aš pasigailėčiau, kad vėl norėčiau grįžti į tą vietą, iš kur esu ištremtas, visa bėda, kad ji man nieko neprimena. Tyla, kalbėti apie tylą prieš grįžtant į ją, aš jau buvau joje, nežinau, juk aš esu joje kiekvieną mielą akimirką, kiekvieną mielą akimirką išeinu iš jos, štai ir kalbu iš jos, žinojau, kad taip bus, aš išeinu iš jos, kad pakalbėčiau, lieku joje kalbėdamas, jeigu tai aš kalbu, bet tai ne aš, tik apsimetu, kad aš, dažnai apsimetu, kad aš, tačiau buvau joje ilgai, ilgai užsibuvau, apie trukmę nieko nenutuokiu, negaliu apie ją kalbėti, neblogai apie ją kalbu, sakau niekada, visada, kalbu apie metų laikus, apie dienos, nakties dalis, naktis dalių neturi, nes naktį miegi, metų laikai veikiausiai panašūs vieni į kitus, dabar, matyt, pavasaris, mane išmokė šitų žodžių, nepaaiškinę jų prasmės, būtent taip ir išmokau samprotauti, aš juos visus vartoju, visus žodžius, kuriuos jie man parodė, jų buvo ilgi sąrašai, ak, koks keistas karštis staiga nutvilkė, jie buvo pateikti sąrašais, su paveikslėliais priešais, matyt, aš užmiršau juos, matyt, juos sumaišiau, tuos bevardžius paveikslėlius, kuriuos vis dar turiu, tuos pavadinimus be paveikslėlių, tuos langus, kuriuos veikiau vadinčiau durimis, bent jau kaip nors kitaip, ir tas žodis žmogus, kuris, ko gero, netiksliai reiškia tai, ką aš matau girdėdamas, o akimirka, valanda, ir taip toliau, kaip pavaizduoti jas, gyvenimas, kaip padaryti, kad jį išvysčiau, čia, tamsoje, aš vadinu šitai tamsa, bet gal tai – žydrynė, bereikšmiai žodžiai, bet aš juos vartoju, jie grįžta, visi, kuriuos jie man parodė, visi, kuriuos prisimenu, man reikia jų visų, kad galėčiau tęsti, netiesa, pakaktų dvidešimties, labai ištikimų, gerai įsišaknijusių, skirtingų, taip susirinktų visa gama, aš sumaišyčiau juos, išskirstyčiau, ir būtų visa paletė, aš padaryčiau viską, jei galėčiau, jeigu norėčiau, beje, pavyko, kaip tik šitaip viskas baigsis, veriamais riksmais, neaiškiu murmesiu, juos teks išleisti pamažu, improvizuoti, nesiliaujant dejavus, aš juoksiuos, būtent šitaip tai baigsis, prislopintu juoku ir burbuliavimu, ai, oi, och, pasitreniruosiu, niam, pam, pliaukšt, kaukšt, grynos emocijos, pliaukšt, taukšt, kirčiai, bumbt, tekšt, kas dar, aach, ooch, čia tai jau meilė, gana, tai vargina, cha, cha, tai šonkauliai, Demokrito, ne, to kito, galų gale tai pabaiga, visa ko pabaiga, tai tyla, keli paburbuliavimai apie tylą, tikrą, ne tą, kurioje aš mirkstu iki burnos, iki ausies, kuri mane užkloja, atkloja, kuri su manimi alsuoja, kaip katė su pele, tikra, toji skenduolių tyla, aš nuskendau, daug kartų, tai buvau ne aš, aš uždusau, aš padegiau save, trenkiau sau medgaliu ir geležgaliu per galvą, tai buvau ne aš, galvos nebuvo, gelžgalio nebuvo, aš nieko sau nepadariau, aš nieko nepadariau niekam, niekas man nieko nepadarė, nėra nė gyvos dvasios, nėra medgalio, aš ieškojau, esu tik aš, ir net manęs nėra, aš ieškojau visur, čia turi kas nors būti, tas balsas turi kam nors priklausyti, sutinku, aš noriu viso to, ko nori jis, aš esu jis, jau pasakiau tai, jis pasakė tai, retkarčiais jis tai pasako, paskui paneigia, sutinku, aš noriu, kad jis nutiltų, jis nori nutilti, jie to negali, jis nutyla akimirkai, paskui ir vėlei pasigirsta, tai netikra tyla, jis sako, kad tai nėra tikra tyla, ką gali pasakyti apie tikrą tylą, nežinau, kad nežinau, kas ji yra, kad jos nėra, kad gal yra, taip, gal ji yra, kažkur, aš niekada nesužinosiu. Tačiau, kai jis nusilpsta, kai jis nutyla, o jis nusilpsta kas akimirką, jis nutyla kas akimirką, taip, bet kai nutyla kiek ilgėliau, ilgėliau, ką reiškia ilgėliau, girdėti murmesiai, turi girdėtis murmesiai, ir klausymasis, kažkas jo klausosi, ausis nebūtina, burna nebūtina, tas balsas klausosi savęs paties, kaip ir tuomet, kai kalba, klausosi, kaip pats nutyla, tada ir pasigirsta murmesys, pasigirsta balsas, tylus balselis, tas pats balsas, tik tylut tylutėlaitis, jis lieka gerklėje, štai vėl gerklė, štai vėl burna, jis pripildo ausį, paskui aš išvemiu, kažkas išvemia, kažkas pradeda vemti, visa tai turėtų vykti štai taip, man nebereikia aiškinti nei klausti, kablelis bus padėtas ten, kur aš nuskęsiu suvisai, tai bus tyla, šįvakar tuo tikiu, vis dar šįvakar, o kaip ilgai tai trunka, sutinku, tai veikiausiai pavasaris, žibuoklės, ne, tai ruduo, viskam juk savo laikas, tai, kas praeina, tai, kas baigiasi, jie juk nesugebėjo man to paaiškinti, tai, kas juda, išnyksta, sugrįžta, ta besikeičianti šviesa, jie juk nesugebėjo man jos parodyti, o dar – mirtis, mirštantis balsas, jis tinkamas, ir galiausiai tyla, jokio murmesio, jokio oro, niekas nesiklauso, tai ne mano sumautai nosiai, puiku, pirmyn. Milžiniškas kalėjimas, lyg šimtas tūkstančių katedrų, nuo šiol jau niekad nieko kito, ir viduje, kažkur, gal net prikniedytas, mažytis kalinys, kaip jį surasti, kokia ji apgaulinga, šita erdvė, koks dirbtinumas iš pat karto, noras užmegzti čia santykius, noras patalpinti čia padarą, pakaktų ir vienutės, jeigu atsisakyčiau, jeigu galėčiau atsisakyti prieš pradėdamas, prieš pradėdamas iš naujo, koks dusulys, taip, dusulys, šūksniai, taip lengviau tęsti, taip lengviau nustumti tolyn lemtingą valandą, ne, priešingai, nežinau, išvykti vėl, į šitą begalybę, į šitą tamsą, daryti išvykimo judesius, kai neišeina pajudėt iš vietos, kai niekada nesi išvykęs, daryti judesius, kokius judesius, juk neišeina pajudėt iš vietos, paleidi kakarinę, ir garsas pasiklysta tarp skliautų, jis vadina tai skliautais, ko gero, tai dangaus skliautas, ko gero, pragarmė, tai žodžiai, jis kalba apie kalėjimą, o pagaliau aš nieko prieš, – erdvų, kur sutilptų visa tauta, – man vienam, ar laukiantį manęs, aš vyksiu ten, pamėginsiu ten nuvykti, negaliu pajudėti, aš jau esu ten, tikriausiai jau esu ten, o kas, jeigu aš ten ne vienas, jei ten visa tauta, ir tas jo balsas, kurį nugirstu nuotrupomis, ko gero, mes gyvenome ir kurį laiką buvome laisvi, dabar mes apie tai kalbame, kiekvienas sau, kiekvienas prieš save, ir klausomės, visa tauta kalba ir klausosi vienu metu, ne, aš esu vienas, gal pirmasis, o gal ir paskutinis, vienintelis, kuris kalba, vienintelis, kuris klausosi, vienintelis, kuris yra vienas, kiti išėjo, jų tarsi nebėra, jie nutilo, liovėsi kalbėję, liovėsi klausęsi, vienas paskui kitą, sulig kiekvienu naujai atvykusiu, atvyks dar kitas, aš jau nebūsiu paskutinis, aš būsiu su kitais, aš būsiu lyg išvykęs, toje tyloje, tai būsiu ne aš, tai ne aš, manęs ten dar nėra, aš vyksiu ten, pamėginsiu ten nuvykti, neverta nė mėginti, laukiu savo eilės, savo eilės nuvykti ten, savo eilės kalbėti ten, savo eilės klausytis ten, savo eilės ten laukti, savo eilės išvykti, būti tarsi išvykstant, tai ilgai trunka, tai truks ilgai, išvykęs kur, kur vykstama iš ten, tikriausiai vykstama kitur, laukti kitur, laukti savo eilės išvykti vėl, ir taip toliau, vienam po kito, visai tautai, ar man vienam, nereikia jokios tautos, paskui sugrįžti čionai, ir vėl pradėti viską iš naujo, ne, tęsti, tai kelias ratu, didelis ratas, aš puikiai jį žinau, matyt, žinau, netiesa, aš negaliu pajudėti, nepajudėjau, paleidžiu kakarinę, girdžiu balsą, yra tik šitas čia, dviejų vietų nėra, nėra dviejų kalėjimų, tai mano priimamasis, tai priimamasis, aš nieko jame nelaukiu, aš nežinau, kur tai yra, nežinau, koks jis, ir tai ne mano reikalas, aš nežinau, didelis jis ar mažas, uždarytas ar atviras, taip, taip, kartok tą patį, taip lengviau tęsti, atviras kam, čia nieko daugiau nėra, tik jis, atviras tuštumai, atviras niekam, sutinku, tai tik žodžiai, atviras tylai, žvelgiantis į tylą, tiesiai į tylą, kodėl gi ne, visą tą laiką ties tylos riba aš tai žinojau, ant uolos, tylos viduryje, ji atbanguoja prie manęs, aš visas ja pasruvęs, tai įvaizdis, tai žodžiai, tai kūnas, tai ne aš, žinojau, kad neturėčiau būti aš, aš ne lauke, aš viduje, aš kažkame, aš uždarytas, tyla yra lauke, lauke, viduj, tėra tik tasai čia ir tyla lauke, tik šitas balsas ir tyla aplink jį, nereikia jokių sienų, ne, sienų reikia, man jų reikia, labai storų, man reikia kalėjimo, buvau teisus, man vienam, eisiu į jį, aš jame pasiliksiu, aš jau esu jame, tuoj pradėsiu savęs ieškoti, esu jame kažkur, tai būsiu ne aš, tiek to, pasakysiu, kad aš, o gal tai būsiu aš, gal kaip tik šito jie ir laukia, štai jie ir vėl, kad man atleistų, laukia, kad pasakyčiau kas nors esąs, kad pasakyčiau esąs kažkur, kad galėtų išvyti mane lauk, tylėdami. Aš nieko nematau, nes ten nieko nėra, o gal todėl, kad neturiu akių, o gal dėl vieno ir dėl kito sykiu, trys galimybės, pasirinktinai, bet ar aš iš tikrųjų nieko nematau, dabar ne laikas meluoti, kaip gali nemeluoti, nieko sau mintis, toks balsas, kas jį sukontroliuos, jis viską išmėgina, jis aklas, jis manęs ieško tamsoje, ieško burnos, kurion galėtų įsibrauti, kuri galėtų juo suabejoti, kitos čia nėra, reikėtų galvos, reikėtų daiktų, nežinau, pernelyg jau dažnai atrodau žinantis, tai daro balsas, jis darosi mokslingas, kad manyčiau, jog išmanau, kad manyčiau, jog jis – mano balsas, akys jo visiškai nedomina, jis sako, kad aš jų neturiu, arba kad man iš jų jokios naudos, paskui jis kalba apie ašaras, paskui jis kalba apie prošvaistes, jis iš tikrųjų čiuopia, prošvaistės, taip, tolumoje arba arčiau, nuotoliai, suprantate, matmenys, cit, prošvaistės, kaip per aušrą, o paskui blėstančios, kaip vakare, ar įsiplieskiančios, tai joms irgi nutinka, sekundę sutviska balčiau už sniegą, tai trunka akies mirksnį, paskui užgęsta, iš tikrųjų, jei taip jau norite, žmogus užmiršta, aš užmirštu, sakau, kad nieko nematau, arba sakau, kad tai mano galvoje, lyg jausčiausi taip, kaip jaučiasi turintis galvą, visa tai tik hipotezės, melai, tos prošvaistės irgi, jos turėtų mane išgelbėti, jos turėtų mane praryti, bet iš to nieko neišėjo, aš nieko nematau, dėl to ar dėl ano, ir įvaizdžiai, kuriais jie mane girdė, kaip kokį kupranugarį, prieš jį paleisdami į dykumą, nežinau, ir vėl melai, tik tam, kad pamėgintų, jau pamėginta, viskas pamėginta, melai, pasakyta greitosiomis, reikia kalbėti greitosiomis, toks reglamentas. Vieta, aš ją vis tiek sukursiu, aš ją sukursiu savo galvoje, aš ją ištrauksiu iš savo atminties, aš ją patrauksiu prie savęs, aš susikursiu galvą, aš susikursiu atmintį, man reikia tik įsiklausyti, tas balsas pasakys man viską, viską, ko man reikia, jis man tai jau pasakė, jis man tai pasakys dar kartą, visa tai, ko man reikia, mažomis atkarpėlėmis, dusdamas, tai lyg išpažintis, paskutinė išpažintis, manai, kad ji baigta, paskui ji vėl ištrykšta, juk buvo padaryta tiek klaidų, atmintis tokia prasta, žodžiai nebeateina, žodžiai retėja, kvėpavimas silpsta, ne, tai kažkas kita, tai kaltinamoji kalba, tai kaltina mirštantis balsas, jis kaltina mane, reikia ką nors apkaltinti, reikia ką nors surasti, reikia kokio nors kaltojo, jis kalba apie mano blogus darbus, jis kalba apie mano galvą, jis sako, kad jis mano, jis sako, kad aš gailiuosi, kad noriu būti nubaustas, kad noriu būti geresnis nei esu, kad noriu išeiti, pasiduoti, juk reikia kokios nors aukos, man reikia tik klausytis, jis nurodys mano slėptuvę, jis man nurodys ją, pasakys, kokia ji, kur jos durys, jei ji turi duris, ir kur esu aš pats, ir kas mus skiria, kokio pobūdžio dykra, ar tai jūra, ar kalnai, ir kokiu keliu eiti, kad galėčiau iš ten išeiti, pabėgti, pasiduoti, atvykti ten, kur kirvis be jokių ceremonijų krinta ant visų iš čia atvykusių, aš nesu pirmas, nebūsiu pirmas, jis apgaus mane, jis jau apgavo kitus, jis pasakys man, ką daryti, kad atsikelčiau, kad pajudėčiau, kad veikčiau kaip nevilties apimtas kūnas, štai taip samprotauju, girdžiu save samprotaujant, visa tai melai, jis šaukia ne mane, kalba ne apie mane, tai dar ne mano eilė, tai kažkieno kito eilė, būtent todėl aš negaliu judėti, nesijaučiu esąs kūnas, kenčiau dar nepakankamai stipriai, tai dar ne mano eilė, dar nepakankamai kenčiu, kad galėčiau judėti, kad turėčiau kūną, su galva, kad galėčiau suprasti, kad turėčiau akis keliui apšviesti, aš tik girdžiu, nesuprasdamas, negalėdamas pasinaudoti tuo, ką girdžiu, kad išeičiau ir nebegirdėčiau, aš ne viską girdžiu, matyt, todėl, aš negirdžiu svarbių dalykų, tai ne mano eilė, topografinės ir anatominės nuorodos manęs nepasiekia, ne, girdžiu viską, tikriausiai viską girdėjau, bet argi tai svarbu, jei dar ne mano eilė, mano eilė suprasti, mano eilė gyventi, mano gyvenimo eilė, jis vadina tai gyventi, tą kelio tarpsnį nuo čia iki durų, viskas čia, tame, ką girdžiu, kažkur, jei viskas pasakyta per tą laiką, viskas tikriausiai buvo pasakyta, bet dar ne mano eilė sužinoti kas, sužinoti, kas aš esu, kur esu, ir ką daryti, kad daugiau juo nebūčiau, nebūčiau ten, rišlu, kad būčiau kitas, ne tas pats, aš nežinau, išeiti į gyvenimą, žengti keliu, rasti duris, rasti kirvį, o gal tai virvė, kaklui, gerklei, stygoms arba pirštams, aš turėsiu akis, matysiu pirštus, tai bus tyla, gal tai kritimas, rasti duris, atverti duris, nukristi į tylą, tai būsiu ne aš, aš liksiu čia ar ten, veikiau ten, tai niekada nebūsiu aš, visa tai jau padaryta, pasakyta ir persakyta, išvykimas, kūnas, kuris atsikelia, kelias, spalvotas, atvykimas, durys atsidaro, užsidaro, tai niekada nebuvau aš, aš niekada nepajudėjau iš vietos, aš klausiausi, aš veikiausiai kalbėjau, kam neigti tai, o pagaliau aš nieko nenoriu, sakau tai, ką girdžiu, girdžiu tai, ką sakau, nežinau, viena arba kita, arba ir viena, ir kita, taip atsiranda trys galimybės, visos tos keliautojų istorijos, tos paralitikų istorijos, tai mano istorijos, matyt, esu be galo senas ar mano atmintis prasta, o kad žinočiau, ar aš gyvenau, ar gyvenu, ar gyvensiu, tai viską supaprastintų, bet sužinoti neįmanoma, būtent čia ir slypi visa gudrybė, aš nepajudėjau iš vietos, tai viskas, ką žinau, ne, žinau kitką, tai ne aš, visada tai užmirštu, kartoju, reikia pakartoti, nepajudėjau iš čia, nesilioviau pasakojęs sau istorijų, beveik jų negirdėdamas, girdėdamas ką kita, įsiklausydamas į kitką ir retkarčiais savęs paklausdamas, iš kur aš tai ištraukiau, ar esu buvęs pas gyvuosius, ar jie buvo atėję pas mane, ir kur, kurgi aš juos laikau, savo galvoje, nejaučiu, kad turėčiau galvą, ir kuo gi apie juos pasakau, burna, ta pati pastaba, ir kuo gi aš juos girdžiu, ir taip toliau, ir taip toliau, tai negaliu būti aš, o gal aš nekreipiu dėmesio, esu jau taip įpratęs, darau tai, nekreipdamas dėmesio, arba lyg būčiau kur nors kitur, štai aš toli, štai manęs čia nėra, tai jo eilė, to, kuris nei kalba, nei klausosi, kuris neturi nei kūno, nei dvasios, jis turi kažką kita, jis privalo turėti kažką kita, jis turi būti kažkur, jis sudarytas iš tylos, kokia graži analizė, jis – tyloje, kaip tik jo ir reikia ieškoti, juo reikia būti, apie jį reikia kalbėti, bet jis negali kalbėti, tad aš galėčiau liautis, aš būsiu jis, aš būsiu tyla, aš būsiu tyloje, mes susijungsime, reikia papasakoti jo istoriją, bet jis neturi istorijos, jo nebuvo istorijoje, tai nėra tikra, jis yra savo istorijoje, neįsivaizduojamoje, neišsakomoje, niekis, reikia mėginti rasti jo istoriją mano senose istorijose, atsiradusiose nežinia iš kur, ji turi ten būti, tikriausiai ji buvo mano istorija prieš tapdama jo istorija, aš atpažinčiau ją, galiausiai atpažinčiau tą tylos istoriją, kurios jis niekad nepaliko, kurios aš privalėjau niekad nepalikti, kurios aš niekad gal ir neatrasiu, kurią aš gal atrasiu, tada tai bus jis, tai būsiu aš, tai bus ta vietovė, tyla, galas, pradžia, dar kartą pradžia, kaip visa tai išsakyti, tai žodžiai, turiu tik juos, ir dar, jie darosi kaskart vis retesni, balsas silpsta, tebūnie taip, aš tai žinau, tikriausiai tai žinau, tai bus tyla, be žodžių, kupina murmesių, tolimų šūksnių, įprastinė tyla, kurios klausomasi, kurios laukiama, laukiama balso, šūksniai nurimsta, kaip ir visi šūksniai, kitaip tariant, jie nuščiūva, murmesiai liaujasi, išnyksta, vėl pasigirsta balsas, jis vėl mėgina pasigirsti, nereikia tikėtis, kad jo jau nebus girdėti, kad balso nebebus, kad liks tik murmesių esmė, tolimi riksmai, reikia skubiai mėginti tai žodžiais, kurie dar liko, mėginti ką, nebežinau, tiek to, aš niekada to nežinojau, mėginti priversti juos įnešti mane į mano istoriją, tais žodžiais, kurie dar liko, į mano seną istoriją, kurią aš užmiršau, toli nuo čia, pro visą triukšmą, pro duris, į tylą, tikriausiai taip, per vėlu, ko gero, jau per vėlu, ko gero, tai jau padaryta, kaip sužinoti tai, aš niekada nesužinosiu, tyloje nežinai, gal tai durys, gal aš esu priešais duris, nustebčiau, jei taip būtų, ko gero, tai aš, tai buvau aš, kažkur buvau aš, galiu išvykti, visą tą laiką keliavau, pats nežinodamas, tai aš priešais duris, kokias duris, tai ne kuris nors kitas, ką gi čia daro durys, tai paskutiniai žodžiai, tikrieji paskutiniai, arba tai murmesiai, tai bus murmesiai, aš atpažįstu juos, ne taip, kalbi apie murmesius, tolimus riksmus, tiek, kiek gali kalbėti, kalbi apie juos iš pradžių, kalbi apie juos paskui, tai melai, tai bus tyla, bet tokia, kuri neilgai trunka, kai klausaisi, kai lauki, kad ji liautųsi, kad balsas liautųsi, gal jis čia vienas, nežinau, jis nieko nevertas, tai viskas, ką žinau, tai ne aš, tai viskas, ką žinau, jis ne mano, jis vienintelis, kurį turėjau, tai netiesa, tikriausiai turėjau kitą, tvarų, bet jis neilgai tvėrė, nesuprantu, kitaip tariant, taip, jis vis dar tveria, aš vis dar esu jame, aš palikau save jame, aš laukiu savęs jame, ne, ten nelauki, ten neklausai, aš nežinau, tai sapnas, gal tai sapnas, nustebčiau, jei tai būtų sapnas, aš atsibusiu tyloje ir niekada nebeužmigsiu, tai būsiu aš, arba vėl sapnas, sapnas apie tylą, sapnuojamą tylą, kupiną murmesių, nežinau, tai žodžiai, kad niekada neatsibusčiau, tai žodžiai, nieko kito, tik tai, privalau tęsti, tai viskas, ką žinau, netrukus jie liausis, aš tai žinau, jaučiu juos, tuos, kurie mane palieka, tai bus tyla, trumpą valandėlę, gerą valandėlę, arba ji bus mano, ta, kuri trunka, kuri neilgai truko, kuri dar trunka, tai būsiu aš, privalau tęsti, negaliu tęsti, privalau tęsti, taigi tęsiu, turiu ištarti žodžius, kol jų yra, reikia juos pasakyti, kol jie suras mane, kol jie man pasakys, keistas skausmas, keista klaida, privalau tęsti, gal tai jau padaryta, gal jie man jau pasakė, gal jau atgabeno mane prie mano istorijos slenksčio, priešais duris, atsiveriančias į mano istoriją, nustebčiau, jei taip būtų, jei jos atsidarys, tai būsiu aš, tai bus tyla, ten, kur esu, nežinau, niekada to nesužinosiu, tyloje nieko nežinai, privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu.

       (1949)

       Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

      Beckett, Samuel. Neįvardijamasis: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.