Netrukus aš pagaliau būsiu visiškai miręs, nepaisant nieko. Gal kitą mėnesį. Tai bus balandis arba gegužė. Nes dar tik metų pradžia, matau iš daugybės neryškių požymių. Galimas daiktas, kad aš klystu ir nugyvensiu iki Joninių, net iki liepos keturioliktosios, laisvės šventės. Ką aš čia paistau, ko gero, kiek save pažįstu, ištraukčiau ir iki Kristaus Atsimainymo dienos ar iki Žolinės. Bet nemanau, nemanau, kad klystu sakydamas, jog tos linksmybės šiais metais vyks be manęs. Aš tai jaučiu, aš tai jaučiu jau kelios dienos, ir tuo jausmu pasitikiu. Bet kuo gi jis skiriasi nuo visų tų jausmų, kurie neduoda man ramybės nuo pat gimimo? Ne, už tokių klausimų aš nebeužkimbu, man tų grožybių nebereikia. Numirčiau šiandien pat, jei panorėčiau, vien mažumėlę pasistengęs, jei tik galėčiau panorėti, jei tik galėčiau pasistengti. O kodėl nenumirus neskubinant dalykų? Kažkas, matyt, pasikeitė. Nebenoriu lenkti svarstyklių lėkštės nei į vieną, nei į kitą pusę. Būsiu neutralus ir inertiškas. Man tai nebus sunku. Svarbu tik atlaikyti agonijos spazmus. Beje, nuo to laiko, kai esu čia, jie kankina mane mažiau. Aišku, retkarčiais vis dar trūkčioju iš nekantrumo. Būtent to dabar ir turėsiu pasisaugoti kokias dvi arba tris savaites. Aišku, neperdedant, verkiant ir juokiantis ramiai, per daug neįsijaučiant. Taip, pagaliau aš būsiu natūralus, kentėsiu labiau, paskui mažiau, nedarydamas iš to jokių išvadų, kreipsiu į savo būklę mažiau dėmesio, nebebūsiu nei šiltas, nei šaltas, būsiu drungnas, numirsiu drungnas, be entuziazmo. Aš nestebėsiu savęs mirštančio, tai viską sugadintų. Negi stebėjau save gyvą? Ar kada skundžiausi? Tai ko gi mėgautis dabar? Esu patenkintas, priverstinai, bet ne taip, kad pliaukšėčiau delnais. Aš visada buvau patenkintas, žinodamas, kad būsiu atlygintas. Ir štai jis čia, senasis mano skolininkas. Negi dėl to turėčiau pulti jam ant kaklo? Į klausimus aš neatsakinėsiu. Stengsiuos ir sau jų neužduoti. Mane bus galima palaidoti, žemės paviršiuje jie manęs jau nebematys. Laukdamas pasakosiu sau istorijas, jei sugebėsiu. Tai bus jau nebe tokios pačios istorijos kaip kitados, tuo viskas pasakyta. Jos bus nei gražios, nei bjaurios, jos bus ramios, jose nebus nei bjaurasties, nei grožio, nei karščio, jos bus beveik be gyvybės, kaip ir jų pasakotojas. Ką aš čia pasakiau? Nesvarbu. Tikiuosi, kad jos suteiks man daug pasitenkinimo, šiokio tokio pasitenkinimo. Aš patenkintas, štai man jau ir gana, man atlyginta, man nieko nebereikia. Pirmiausia leiskite man pasakyti, kad niekam neatleidžiu. Visiems linkiu šlykštaus gyvenimo, o po jo – pragaro liepsnų bei ledo ir šlovingo niekšingų ateities kartų prisiminimo. Šiam vakarui pakaks.


       Šįkart žinau, kur einu. Tai jau nebe anų senų laikų naktis, nebe ką tik praėjusi naktis. Dabar tai – žaidimas, aš žaisiu. Iki šiol nemokėjau žaisti. Norėjau, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Ir vis dėlto dažnokai pamėgindavau. Uždegdavau visas šviesas, gerai apsidairydavau aplinkui, puldavau žaisti su tuo, ką pamatydavau. Žmonėms ir daiktams tereikia, kad su jais žaistų, kai kuriems gyvūnams irgi. Iš pradžių viskas klojosi gerai, visi prie manęs ėjo, patenkinti, kad kas nors nori su jais žaisti. Jei aš sakydavau: Dabar man reikia kupriaus, jis beregint išdygdavo priešais mane, didžiuodamasis savo kupra, ir dalyvaudavo tame spektaklyje. Jam nė nešaudavo į galvą, kad aš galiu jo paprašyti išsirengti. Tačiau netrukus likdavau vienas, patamsyje. Todėl ir lioviausi norėjęs žaisti ir pamilau visiems laikams beformius, neartikuliuojamus dalykus, neįdomias hipotezes, patamsį, tą nuolatinį klupinėjimą atkišus priekin rankas, slaptavietes. Toks tat tasai rimtumas – tuoj jau bus visas amžius kaip jo neatsikratau. Dabar jau bus kitaip, aš nebenoriu nieko kito, tik žaisti. Ne, nepradėsiu nuo nesaikingumo. Tačiau nuo šiolei didžiąją laiko dalį žaisiu, didžiausią savo laiko dalį, jei galėsiu. Nors tikriausiai man tai pavyks ne ką geriau negu anksčiau. Ko gero, pasijusiu, kaip ir kitados, apleistas, be žaislų, patamsyje. Tuomet žaisiu pats vienas, vaidinsiu, kad save matau. O tai, kad sugebėjau sukurti tokį planą, suteikia man drąsos.

       Per naktį apgalvojau savo tvarkaraštį. Manau, kad sugebėsiu pasipasakoti keturias istorijas, kiekvieną jų skirtinga tema. Vieną apie vyrą, kitą apie moterį, trečią apie kokį nors daiktą ir galiausiai gal apie kokį nors gyvūną, gal geriau apie paukštį. Manau, kad nieko neužmiršau. Būtų neblogai. Gal vyrą ir moterį sutalpinsiu į vieną istoriją, juk skirtumas tarp vyro ir moters toks menkas, turiu galvoje, tarp maniškės istorijos vyro ir moters. Gal pristigsiu laiko užbaigti. Kita vertus, gal baigsiu per anksti. Štai aš ir vėl įklimpęs į savo senas aporijas. Bet ar tai aporijos, tikros aporijos? Nežinau. Jei nebaigsiu, tai visai nesvarbu. O jei užbaigsiu per anksti? Tai irgi nesvarbu. Tuomet papasakosiu apie daiktus, kurie tebėra mano nuosavybė, o tai labai seniai norėjau padaryti. Tai bus savotiškas jų inventorius. Šiaip ar taip, privalau palikti jį paskutinei valandėlei, kad būčiau tikras, jog neapsirikau. Beje, aš padarysiu tai be jokios abejonės, kad ir kas atsitiktų. Tai man atims ne daugiau kaip ketvirtį valandos, daugių daugiausia. Kitaip tariant, tai gali užtrukti ir ilgiau, jei panorėsiu. Bet jei pristigčiau laiko paskutinę valandėlę, tai man pakaktų ir menkų penkiolikos minučių tam inventoriui sudaryti. Nuo šiol aš noriu būti aiškus, nebūdamas smulkmeniškas, aš visada šito norėjau. Akivaizdu, kad aš galiu užgesti staiga, bet kurią akimirką. Tad argi ne geriau būtų, jeigu kalbėčiau apie savo mantą nebegaišuodamas? Ar taip nebūtų protingiau? Net jei ir tektų ką nors patikslinti paskutinę minutę? Protas pataria būtent šitai. Bet šiuo metu protas manęs neveikia. Viskas susitelkia krūvon, kad tik mane padrąsintų. Tačiau numirti nepalikus inventoriaus – ar galiu ramiai susitaikyti su tokia galimybe? Štai ir vėl kabinėjuosi prie smulkmenų. Matyt, jau taikausi, jei ketinu surizikuoti. Visą gyvenimą susilaikydavau nuo tokio susumavimo, sakydamas sau: Per anksti, per anksti. Ką gi, dar per anksti. Visą gyvenimą svajojau apie akimirką, kai, įsitvirtinęs galiausiai, jei tai išvis įmanoma prieš viską jau praradus, galėsiu užbrėžti ribą ir viską susumuoti. Toji akimirka atrodo ne už kalnų. Ir vis dėlto aš neprarasiu šalto kraujo. Taigi pirmiausia mano istorijos, ir tik visų paskiausiai, jei viskas gerai klosis, mano inventorius. Ir pradėsiu nuo vyro ir moters, kad jų atsikratyčiau. Tai bus pirmoji istorija, čia per maža medžiagos dviem. Taigi iš viso bus tik trys istorijos, toji, kurią aš ką tik paminėjau, paskui istorija apie gyvūną, paskui apie daiktą, tikriausiai apie akmenį. Visa tai labai aišku. Paskui imsiuosi savo mantos. Jeigu po viso to dar būsiu gyvas, padarysiu viską, kas būtina, kad būčiau tikras, jog neapsirikau. Nuspręsta. Kitados nežinojau, kur einu, tačiau žinojau, kad atvyksiu, žinojau, kad tas ilgas aklas kelias baigsis. Viešpatie, kokios tik pusiau tiesos. Tiek jau to. Metas žaisti. Man sunku apsiprasti su šia mintim. Mane šaukia sena migla. Dabar tenka kalbėti apie priešingus dalykus. Nes jaučiu, kad, ko gero, aš neprieisiu to ryškiai paženklinto kelio galo. Nors ir turiu didžiulę viltį. Kažin, ar dabar gaištu laiką, ar laimiu jo? Be to, nusprendžiau dar trumpai priminti sau dabartinę padėtį, prieš pradėdamas pasakoti tas istorijas. Manau, kad darau klaidą. Tai silpnybė. Bet leisiu sau ja pasimėgauti. Užtat paskui aš žaisiu su didesniu įkarščiu. Beje, tai gražiai derinsis prie inventoriaus. Taigi estetika – mano pusėje, bent tam tikra estetika. Juk, kad galėčiau prabilti apie savo mantą, privalau tapti rimtas. Na štai man likęs laikas ir padalytas iš penkių. Iš penkių ko? Nežinau. Manau, kad viskas dalijas iš savęs. Jeigu vėl užsigeisiu svarstyti, sujauksiu savo mirtį. Reik sakyti, kad tokia perspektyva turi savyje kažką patrauklaus. Bet aš budrus. Jau kelios dienos, kaip viskas man atrodo patrauklu. Grįžkime prie penkių. Dabartinė padėtis, trys istorijos, inventorius, na štai. Gali pasitaikyti ir intermedijų. Tokia tat programa. Nutolsiu nuo jos tik tuomet, jei negalėsiu pasielgt kitaip. Nuspręsta. Jaučiu darąs didžiulę klaidą. Bet nieko.

       Dabartinė padėtis. Šis kambarys, regis, – mano. Kitaip negaliu paaiškinti, kodėl mane čia laiko. Jau kuris metas. Nebent to pageidauja kokia nors galia. O tai mažai tikėtina. Kodėl tos galios turėjo pakeisti savo požiūrį į mane? Geriau jau griebtis paprasčiausio aiškinimo, net jeigu jis ne itin paprastas, net jeigu jis ne ką ir tepaaiškina. Ryški šviesa nebūtina, pakanka ir menkos šviesos, kad gyventum keistybėje, tos dorai degančios menkos šviesos. Matyt, paveldėjau tą kambarį numirus žmogui, kuris čionai gyveno prieš mane. Bet į tai nesigilinsiu. Tai ne ligoninės ir ne beprotnamio kambarys, jaučiu tai. Gerai įsiklausydavau skirtingu dienos metu ir niekad neišgirsdavau nieko įtartino arba neįprasto, tai visad būdavo taikūs laisvėje gyvenančio, atsikeliančio, gulančio, taisančio sau valgį, vaikštinėjančio pirmyn atgal, verkiančio ir besijuokiančio žmogaus garsai arba išvis nebūdavo jokių garsų. Ir kai žiūriu pro langą, tam tikri požymiai man aiškiai rodo, kad nesu poilsio namuose jokia šių žodžių prasme. Ne, tai, regis, eilinis paprastas atskiras kambarys sakytume eiliniame name. Nebeprisimenu, kaip patekau čionai. Gal greitosios pagalbos automobiliu, be abejo, kokia nors transporto priemone. Vieną gražią dieną atsidūriau šitoje lovoje. Matyt, kur nors buvau praradęs sąmonę, sprendžiant iš tos spragos prisiminimuose, kurie atsigamina tik man nubudus čia. O dėl privertusių mane nualpti įvykių, jiems aš vargu ar tuomet buvau abejingas, – tai mano galvoje neliko nieko aiškaus. Bet kas nėra patyręs tokių atminties spragų? Tai įprastas dalykas rytojaus dieną po mirtino nusigėrimo. Aš kartais smagindavausi išgalvodamas tuos užmirštus nutikimus. Nors tikro smagumo patirti taip ir neteko. Be to, man nepavyko patikslint paskutinio prisiminimo prieš čionai nubundant, kad galėčiau juo remtis kaip išeities tašku. Aš, aišku, ėjau, aš vaikščiojau visą gyvenimą, išskyrus tik pirmuosius mėnesius ir laiką, kai esu čia. Nors dienai pasibaigus nežinojau, kur esu, nei apie ką galvoju. Tai ką gi galėčiau prisiminti ir kuo? Prisimenu kažkokią nuotaiką. Kaip retkarčiais dabar prisimenu, mano jaunystės dienos buvo įvairesnės. Tuomet dar nemokėjau suktis iš padėties. Gyvenau lyg ir savotiškai ištiktas komos. Prarasti sąmonę man reiškė nedaug ką teprarasti. Bet gal mane pritvojo, gal kokiam nors miške, taip, dabar, kai kalbu apie mišką, miglotai atmintyje išnyra kažin koks miškas. Visa tai praeitis. Aš privalau atkurti dabartį prieš susilaukiant atpildo. Tai paprastas kambarys. Nedaug esu jų matęs, bet šitas man atrodo paprastas. Šiaip jau, jei nesijausčiau besivaduojantis mirtim, galėčiau jaustis jau numiręs, beišperkąs savo kaltes arba patekęs į dangaus rūmus. Bet aš jaučiu, kad laikas bėga, o to nebūtų, jei atsidurčiau rojuje ar pragare. Dar prieš pusmetį kur kas labiau jaučiausi esąs šiapus kapo. Jei man kada būtų išpranašavę, kad vieną dieną pasijusiu šitaip gyvenąs, būčiau nusišypsojęs. Niekas nebūtų to pastebėjęs, bet aš būčiau žinojęs, kad šypsausi. Puikiai atmenu tas kelias paskutines dienas, jos man paliko daugiau prisiminimų nei trisdešimt tūkstančių prieš tai prabėgusių dienų. Jei būtų priešingai, mažiau nustebčiau. Kai baigsiu savo inventorių, jeigu mirtis dar neteis manęs, parašysiu atsiminimus. Žiūrėk tu man, pajuokavau. Bet nesvarbu. Čia yra spinta, kurion aš niekada nesu pažvelgęs. Mano manta suversta viename kampe, kaip pakliuvo. Savo ilga lazda galiu ten raustis, prisitraukti tuos daiktus prie savęs, nustumti atgal. Mano lova stovi prie lango. Dažniausiai guliu žiūrėdamas į jį. Matau stogus, dangaus lopelį ir dar galiuką gatvės, jeigu ištempiu kaklą. Nematau nei laukų, nei kalnų. Nors jie arti. Bet ką gi aš žinau? Juk nematau ir jūros, nors girdžiu ją, kai ji priplūsta. Galiu pažvelgt į kambarį name kitoje gatvės pusėje. Kartais ten dedasi keisti dalykai. Tie žmonės labai keisti. Gal jie ten nenormalūs. Tikriausiai jie irgi mato prie stiklo prispaustą mano didžiulę gauruotą galvą. Niekada neturėjau tokių tankių plaukų kaip dabar, nei tokių ilgų, sakau šitai be baimės, kad man bus paprieštarauta. Bet naktį jie manęs nemato, nes niekad nedegu šviesos. Aš čia truputį domėjausi žvaigždėmis. Nors man ir nepavyksta skaityt jose savo gyvenimo. Vieną naktį žiūrėdamas į jas staiga išvydau save Londone. Nejau galėjau nukakt iki pat Londono? O žvaigždės, ką bendra turi jos su tuo miestu? Kita vertus, mėnulis tapo man toks gerai pažįstamas. Dabar aš puikiai nuraukiu jo pavidalo ir orbitos kitimus, žinau daugmaž tas valandas, kai galiu susirasti jį danguj, ir tas naktis, kai jis nepasirodys. Kas dar? Debesys. Jie labai įvairūs, tikrai labai įvairūs. Ir visokiausi paukščiai. Jie nutupia ant mano palangės ir prašo ko nors palesti! Graudu žiūrėti. Pabarbena snapu į stiklą. Aš niekada jiems nieko neduodu. Bet jie vis tiek atskrenda. Ko gi jie tikisi? Juk jie ne maitvanagiai. Mane čia ne tik laiko, bet dar ir rūpinasi manimi! Štai kaip tai daroma dabar. Durys prasiveria, kažin kokia ranka padeda lėkštę ant stalelio, pastatyto čia būtent tuo tikslu, paima vakarykštę lėkštę, ir durys vėl užsiveria. Mano labui tai daroma kasdien, matyt, tą pačią valandą. Kai užsinoriu valgyti, užkabinu lazda stalelį ir prisitraukiu prie savęs. Jis ant ratukų, ir rieda manęs link girgždėdamas, linguodamas į priešingas puses. Kai man jo nebereikia, nustumiu jį atgal prie durų. Tai sriuba. Matyt, jie žino, kad aš nebeturiu dantų. Valgau ją vidutiniškai kas antrą, kas trečią kartą. Kai mano naktinis puodas prisipildo, pastatau jį ant stalo greta lėkštės. Tada lieku be naktinio puodo visą parą. Ne, turiu du naktinius puodus. Čia viskas numatyta. Lovoje guliu nuogas, po apklotais, kurių skaičių padidinu arba sumažinu nelygu metų laikas. Man niekada nebūna nei karšta, nei šalta. Nesiprausiu, bet ir nesusipurvinu. Jei pasijuntu susipurvinęs kur nors, tą vietą patrinu paseilėtu pirštu. Norint ištverti, svarbu maitintis ir tuštintis. Naktinis puodas ir dubenėlis – štai du poliai. Iš pradžių viskas būdavo kitaip. Į kambarį įeidavo moteris, plušėdavo aplink mane ir nuolat klausinėdavo, ko man reikią, ko pageidaučiau. Galiausiai man pasisekė įkalti jai į galvą tuos savo poreikius ir pageidavimus. Nors buvo visai nelengva. Ji nesuprasdavo. Kol pagaliau radau būtent jai tinkančius žodžius, tarimą. Visa tai, regis, pusiau vaizduotės vaisius. Būtent ji ir parūpino man šitą ilgą lazdą. Viename jos gale – kablys. Su juo pajėgiu kontroliuoti toliausias savo būsto kertes. Kaip aš skolingas toms lazdoms! Kad net esu beveik pamiršęs jų suduotus smūgius. Ta moteris sena. Nesuprantu, kodėl ji man gera. Taip, pavadinkime tai gerumu, be jokios kazuistikos. Jai tai tikrai yra gerumas. Manau, ji netgi senesnė už mane. Veikiau jau prasčiau išsilaikiusi, nepaisant jos judrumo. Gal visgi ji – tik priedas prie to kambario. Tuomet nereikia jos tirti atskirai. Nors negali atmest ir to, kad ji daro, ką daro, vien iš gailestingumo ar iš kažin kokios ne visiškai visuotinos užuojautos ar prieraišumo. Viskas įmanoma, galiausiai aš tuo patikėsiu. Nors būtų patogiau manyti, kad ji man atiteko teisėtai drauge su kambariu. Dabar matau vien tik sulysusią jos ranką ir truputį rankovės. Ir netgi jų nebematau, net jų. Gal ji jau mirusi, gal iškeliavo ten dar prieš mane, gal jau kita ranka dabar padengia ir nudengia mano stalelį. Nežinau, kiek laiko čia esu, privalau tai prisipažinti. Žinau tik tiek, kad dar prieš atsirasdamas čia, buvau jau labai senas. Tariuosi esąs devyniasdešimtmetis, nors to įrodyt negaliu. Gal man tik penkiasdešimt ar keturiasdešimt. Jau amžinybė, kai jų nebeskaičiuoju, turiu galvoje, savo metų. Savo gimimo metus žinau, jų aš nepamirštu. Tačiau, kiek metų prigyvenau, nenutuokiu. Nors man atrodo, kad esu čia senokai. Nes puikiai suvokiu, ką tarp šių sienų gali iškrėsti man skirtingi metų laikai. Per metus ar dvejus šito nesužinosi. Rodos, daugel dienų prabėgo nespėjus man nė mirktelėti. Ar čia reikėtų dar ką nors pridurti? Gal porą žodžių apie save. Mano kūnas, kaip sakoma, ir, ko gero, neapgalvotai, – paliegęs. Žodžiu, jis nieko nebegali. Kartais aš pasiilgstu galimybės šliaužioti. Nors ir nesu per daug jau linkęs į nostalgiją. Atsidūrusios išeitinėje padėtyje, mano rankos dar gali parodyti šiokios tokios jėgos, nors man sunku valdyti jas. Matyt, nublyško raudonasis branduolys. Aš truputį virpu, bet tik truputį. O čiužinio dejonės – mano gyvenimo dalis, nenorėčiau, kad jos nurimtų, kitaip tariant, aš nenorėčiau, kad jos nusilptų. Būtent gulėdamas ant nugaros, taip sakant, kniūbsčias, ne, aukštielninkas, jaučiuosi mažiausiai kaulėtas. Pats aš guliu ant nugaros, bet mano skruostas guli ant pagalvės. Vos atsimerkiu, – vėl užplūsta dangus ir žmonijos migla. Labai prastai matau, girdžiu. Jūros toliai švyti vien atspindžiais, o mano pojūčiai prisitaikę prie manęs. Nebylus, neaiškus ir išsikvėpęs aš jiems nesu laimikis. Manęs nepasiekia kraujo dūžiai, garsus kvėpavimas, esu vienutėje. Nepasakosiu apie savo kančias. Paniręs į jų gelmes aš nieko nejaučiu. Ten ir mirštu, nežinant mano kvailam kūnui. O tai, kas matoma, kas raičiojas ir šaukia, yra mano likučiai. Jie nepažįsta vieni kitų. Mintis dar blaškosi kažkur šitoje sumaištyje, bet nei į tvorą, nei į mietą. Ji irgi ieško manęs ten, kur manęs nėra, kaip visada. Ji irgi nesugeba nurimti. Man jau gana to. Tegu ji ant kitų išlieja tą agonijos šėlą. O aš tuomet būsiu ramus. Štai taip atrodo mano dabartinė padėtis.

       To vyro pavardė – Saposkatas. Kaip ir jo tėvo. O vardas? Nežinau. Jam neprireiks jo. Artimieji vadina jį Sapo. Kokie artimieji? Nežinau. Štai keli žodžiai apie jo jaunystę. Jų neišvengsi.

       Jis buvo per anksti subrendęs vaikas. Negabus mokslams ir nematė jokios naudos iš tų, kuriuos buvo priverstas krimsti. Pamokose sėdėdavo kažkur nuklydęs mintimis ar tuščia galva.

       Pamokose sėdėdavo kažkur nuklydęs mintimis. Bet mėgdavo skaičiuoti. Nors jam ir nepatiko tai, kaip jį mokė skaičiuoti. Jam patiko manipuliuoti konkrečiais skaičiais. Bet koks skaičiavimas, jei vienetas nebūdavo konkretizuotas, jam atrodė bergždžias. Draugijoje ir būdamas pats vienas jis įnikdavo skaičiuoti mintyse. Ir tuomet skaičiai, sukdavęsi jo galvoje, užliedavo ją spalvomis ir formomis.

       Kokia nuobodybė.

       Jis buvo vyriausias vaikas. Jo tėvai buvo vargšai ir ligoti. Ir jis dažnai girdėdavo juos kalbant, ką privalu daryti, kad būtum sveikas ir turėtum daugiau pinigų. Kiekvieną sykį jį priblokšdavo tų paistalų nekonkretumas, ir jis nė kiek nesistebėjo, kad jie taip niekada niekuo ir nesibaigdavo. Jo tėvas buvo pardavėjas vienoje parduotuvėje. Jis sakydavo žmonai: Privalau susirasti kokio nors darbo vakarais ir šeštadienio popietėmis. Paskui vos girdimai pridurdavo: Ir sekmadienį. Žmona jam atsakydavo: Bet jei tu dirbsi dar daugiau, pasiligosi. Ir ponas Saposkatas pripažino, jog iš tikrųjų elgtųs neprotingai nesiilsėdamas sekmadienį. Tai bent jau subrendę žmonės. Jis vis dėlto nesąs toks pasiligojęs, kad negalėtų dirbti vakarais šiokiadieniais ir šeštadienio popietę. Ką dirbti? – pasiteiravo žmona. Galgi raštininkauti, – atsakė jis. O kas rūpinsis sodu? – vėl paklausė žmona. Saposkatų gyvenimas buvo kupinas aksiomų, ir viena jų bylojo, jog sodas be rožių, su apleistomis vejomis ir takais – tai nusikalstamas absurdas. Kas, jei pradėčiau auginti daržoves, samprotavo jis. Pigiau atsieina jų nusipirkti, – atšovė jam žmona. Sapo klausydavos tų pokalbių susižavėjęs. Pagalvok, kiek kainuoja mėšlas, – aiškino motina. Ir po tų žodžių stojus tylai ponas Saposkatas uoliai, kaip darydavo viską, svarstė apie mėšlo brangumą, kuris neleido jam pagerinti gyvenimo saviškiams, o jo žmona tuo tarpu rengėsi prisiimti kaltę dėl to, kad nepadarė visko, ką galėjo. Tačiau ji leidosi lengvai įtikinama, jog negalėjo padaryt daugiau nerizikuodama sutrumpinti savo gyvenimo. Tik pamanyk, kiek mes sutaupom dėl to, kad mums nereikia mokėti daktarui, – aiškino ponas Saposkatas. Ir už vaistus, pridūrė žmona. Jiems nieko kito nebeliko kaip pasirūpint kuklesniais namais. Betgi mums ankšta jau dabar, – pareiškė ponia Saposkat. Ir buvo visiškai aišku, kad su kiekvienais metais jie spausis vis labiau, lig tos dienos, kada, išvykus vyresniesiems, bus kompensuotas naujagimių atsiradimas, ir šitaip įsivyraus tam tikra pusiausvyra. Paskui namai pamažėle tuštės. Galiausiai jiedu liks visai vieni, su savo prisiminimais. Tada ir bus pats laikas persikraustyti. Jis bus jau pensininkas, ji – praradusi visas jėgas. Jie pasirinks kokią trobelę kaime, ten mėšlo jau nebereikės ir jie įstengtų jo nusipirkti pilnus karučius. Vaikai, dėkingi už jiems sudėtas aukas, skubės jiems į pagalbą. Štai taip, tokiomis nežabotomis svajonėmis dažniausiai baigdavos tie kuždesiai. Rodės, kad Saposkatai sėmėsi gyvybės syvų iš savo būsimosios negalės. Bet kartais, dar nepriėję šitos stadijos, jie stabteldavo apmąstyti vyresnėlio atvejį. Kiek jam metų? – pasiteiraudavo ponas Saposkatas. Žmona pateikdavo jam informaciją, taip buvo sutarta, kad tai – josios sritis. Ji visuomet suklysdavo. O ponas Saposkatas įsidėmėdavo klaidingą skaičių, pakartodavo jį daugybę kartų, tyliai ir labai nustebęs, tarsi tai būtų kokio nors būtiniausio maisto produkto, tarkim, mėsos, pakelta kaina. Ir tuo pačiu metu ieškojo sūnaus išorėje galimybės sušvelnint tai, ką sužinojo prieš valandėlę. Ar tai bent jau padori nugarinė? Sapo žvelgdavo į tėvo veidą, liūdną, nustebusį, mylintį, nusivylusį ir vis dėlto kupiną pasitikėjimo savimi. Ar jis mąstė apie negailestingą metų bėgsmą, ar apie tai, kiek dar užtruks, kol jo sūnus pradės uždirbti pinigus? Kartais nuvargęs apgailestaudavo, kad sūnus neparodo karšto noro padėti šeimai. Verčiau tegu jis ruošiasi savo egzaminams, – sakydavo žmona. Pradėjusios gvildenti šią temą jų smegenys plušėdavo išvien. Tai nebūdavo pokalbis tikrąja to žodžio prasme. Žodžius jie vartodavo maždaug taip, kaip traukinio palydovas naudoja savo vėliavėles arba žibintą. Arba ištardavo vienas kitam: Išlipkim čia. Tad, paminėję sūnų, liūdnai paklausdavo vienas kito, ar tai nėra būdingas neeilinių protų bruožas – susikirsti per egzaminą raštu ir apsijuokti per egzaminą žodžiu. Ne visada jie pasitenkindavo tyliu spoksojimu į visąlaik tą patį peizažą. Jo bent jau sveikata gera, – ištardavo ponas Saposkatas. Ne tokia jau ir gera, – atsiliepdavo žmona. Bet niekas nenustatė jam jokios ligos, – patikslindavo jis. Gražu būtų, jei taip nutiktų jo amžiuje, – atsakydavo ji. Jie nežinojo, kodėl jam buvo parinkta laisva profesija. Tai buvo dar vienas savaime suprantamas dalykas. Tad buvo neįmanoma, kad jai netiktų. Labiausiai jie jį įsivaizdavo gydytoju. Jis mus slaugys, kai pasensim, – sakydavo ponia Saposkat. O vyras atsakydavo: O aš veikiau įsivaizduoju jį chirurgu, tarsi nuo tam tikro amžiaus žmonės tampa nebetinkami operacijoms.

       Kokia nuobodybė. O aš dar vadinu tai žaidimu. Kažin, ar ne apie save vėl kalbu, nors ir stengiuos to nedaryti. Negi iki pat galo taip ir nesugebėsiu meluoti apie kitką? Jaučiu, kaip ta tamsa sūdrėja, kaip tvenkias ta vienatvė – iš jų atpažįstu save, jaučiu, kaip mane kviečia ta nežinia, kuri galėtų būti tauri, nors tėra vien bailumas. Nebelabai žinau, ką jau esu pasakęs. Žaidžiama juk ne taip. Netrukus nebežinosiu, iš kur išdygo mano mažasis Sapo, nei ko jis tikisi. Gal verčiau šią istoriją palikt ir pereit prie antros ar net trečios, prie istorijos apie akmenį. Ne, niekas nuo to nepasikeis. Tiesiog turiu būti dėmesingesnis. Prieš pasakodamas toliau gerai apgalvosiu, ką esu pasakęs. Kiekvienąsyk pajutęs gresiant katastrofą, sustosiu ir apsižiūrėsiu, koks esu. Būtent to ir stengiaus išvengti. Bet kitos išeities, regis, nėra. Po tokios purvo vonios lengviau bus susitaikyt su pasauliu, kurio nesuteršiau savo asmeniu. Koks mintijimas. Aš atsimerksiu, stebėsiu, kaip drebu, sušlamšiu savo sriubą, apžiūrėsiu savo mantos krūvelę, paskelbsiu savo kūnui tuos senus įsakymus, kurių, žinau, jis nebesugeba įvykdyti, pasitarsiu su savo iškriošusia sąmone, sugadinsiu sau agoniją, kad geriau ją išgyvenčiau, jau nutolęs nuo šio pasaulio, kuris prasiskiria galiausiai ir mane praleidžia.

       Stengiausi apmąstyti savo istorijos pradžią. Yra dalykų, kurių aš nesuprantu. Bet tai tik smulkmena. Galiu tęsti toliau.

       Sapo neturėjo draugų. Ne, taip netinka.

       Sapo gerai sutarė su savo mažaisiais draugais, nors, po teisybei, jie jo nemylėjo. Bukagalvis labai retai būna vienišius. Jis gerai boksavosi, ėjo imtynių, buvo greitakojis, taikliai pasišaipydavo iš mokytojų ir kartais net įžūliai jiems atrėždavo. Greitakojis? Na, jau kaip pasakysit. Kartą, išvargintas klausimų, suriko: Juk sakau jums, kad nežinau! Kadangi gaudavo daug nuobaudų ir būdavo paliekamas po pamokų, daugiausiai laiko jis praleisdavo mokykloje, namo dažnai pargrįždavo tiktai aštuntą valandą. Į tuos nemalonumus žiūrėjo filosofiškai. Bet nesileido mušamas. Jau patį pirmą kartą, kai praradęs kantrybę ir sveiką protą mokytojas prisiartino prie Sapo su liniuote, šis ištraukė ją iš jo rankų ir sviedė pro langą, kuris buvo uždarytas, nes buvo žiema. To pakako, kad jis būtų pašalintas iš mokyklos. Tačiau Sapo pašalintas nebuvo nei tada, nei vėliau. Kiek pailsėjęs pagalvosiu, kodėl Sapo nebuvo pašalintas, nors visiškai to nusipelnė. Nes noriu kuo mažiau šešėlio jo istorijoje. Šiek tiek šešėlio, savaimingo, ir būtent tuomet, – niekis. Nebegalvoji apie jį ir eini sau toliau. Bet aš pažįstu tikrąjį šešėlį, jis telkiasi, sūdrėja, paskui staiga trykšte ištrykšta ir viską paskandina.

       Man nepavyko išsiaiškinti, kodėl jo nepašalino. Turėsiu šį klausimą palikti atvirą. Stengiuosi nesidžiaugt dėl to. Skubiai nutolinsiu Sapo nuo tokio nesuprantamo atlaidumo ir priversiu gyventi taip, tarsi jis būtų nubaustas pagal nuopelnus. Mes nusigręšime nuo to mažyčio debesėlio, bet neišleisime jo iš akių. Jis neužklos mums dangaus iš pasalų, mes nepakelsime staiga akių į juodą it rašalas padangę plynam lauke, toli nuo bet kokios užuoglaudos. Aš taip nusprendžiau. Nematau kitos išeities. Tai geriausia, ką aš galiu.

       Keturiolikos metų jis buvo rubuilis raudonskruostis berniukas. Turėjo tvirtus riešus ir kulkšnis, todėl motina teigė esą ateis diena, kai jis praaugsiąs savo tėvą. Keista išvada. Tačiau užvis labiausiai stulbino didžiulė apskrita Sapo galva, apaugusi baltais plaukais, kietais ir styrančiais it šepečio šeriai. Net mokytojai negalėjo nepripažinti jį turint protingą galvą, tad jiems buvo juolab skaudu dėl to, kad nieko negalėjo į ją įdėti. Vieną gražią dieną jis mus visus nustebins, – pareikšdavo jo tėvas užėjus geram ūpui. Ir būtent Sapo kiaušas paskatino jį susikurti tokią nuomonę ir jos laikytis, nieko nepaisant. Tačiau jam būdavo sunku ištverti sūnaus žvilgsnį ir jis jo vengdavo. Akis jis paveldėjo iš tavęs, – sakydavo žmona. Ir ponas Saposkatas tuomet nekantraudavo pasilikti vienas, kad galėtų ištyrinėti veidrodyje savo akis. Jos buvo blyškiai mėlynos. Tik jo akys mažumėlę šviesesnės, – pridurdavo ponia Saposkat.

       Sapo mėgo gamtą, domėjosi

       O varge.

       Sapo mėgo gamtą, domėjosi gyvūnais, augalais ir noriai keldavo akis į dangų, dieną ir naktį. Tačiau jis nemokėjo žiūrėti į visa tai, žvilgsniai, kuriuos dosniai dalijo, nieko jo neišmokė. Jis painiojo visus paukščius, medžius, be to, nesugebėjo atskirti javų. Krokai jam nesisiejo su pavasariu, o chrizantemos – su rudens sezonu. Saulė, mėnulis, žvaigždės ir planetos nekėlė jam jokios nuostabos. Kartais jį traukdavo pažinti tuos keistus, kartais gražius dalykus, kurie turėjo supti jį visą gyvenimą, tačiau jis savaip džiaugėsi, kad nieko nenutuokia apie juos, kaip džiaugėsi viskuo, kas stiprindavo šnabždesį: Tu naivuolis. Užtat jis mėgo stebėti paukštvanagio skrydį ir skirdavo jį nuo visų kitų. Sustingęs akimis lydėdavo ilgas jų sklendimo kreives, tą virpančią pusiausvyrą, sparnus, pakeltus prieš staigų krytį, tą ūmų švystelėjimą aukštyn, sužavėtas tokios galingos reikmės, išdidumo, kantrybės, vienatvės.

       Kol kas dar nepasiduosiu. Suvalgiau sriubą ir nustūmiau stalelį į jo vietą palei duris. Ką tik užsidegė šviesa vienam iš dviejų langų priešais. Dviem langais vadinu tuos, kuriuos matau net nepakeldamas galvos nuo priegalvio. Tiesą sakant, tai ne du visi langai, bet vienas visas ir dalis kito. Šviesa ką tik šiame įsižiebė. Kurį laiką regėjau vaikštinėjančią pirmyn ir atgal moterį. Paskui ji užtraukė užuolaidas. Iki rytojaus jos nebematysiu, gal retkarčiais tik jos šešėlį. Užuolaidas jinai užtraukia nevisada. Vyras dar nepargrįžo. Pareikalavau, kad mano kojos pėdos atliktų tam tikrus judesius. Pažįstu jas taip puikiai, kad pajutau jų pastangas paklusti. Išgyvenau drauge su jomis tą menką kupiną dramos laiko tarpą nuo paliepimo iki graudaus mėginimo atsiliepti. Seniems šunims ateina valanda, kai švilptelėjus šeimininkui, kuris išeina ankstų rytą nešinas lazda, jie nebegali pašokti ir skuosti iš paskos. Tuomet jie lieka būdoje arba krepšyje, nors ir nebūna pririšti, ir klausosi, kaip žingsniai tolsta. Vyriškiui irgi liūdna. Tačiau netrukus grynas oras ir saulė jį paguodžia, ir jis nebegalvoja apie seną savo draugą iki pat vakaro. Šviesos namuose jį pasveikina, o negarsus lojimas verčia ištarti: Laikas jį užmigdyti suvisai. Graži pastraipa. Netrukus viskas klosis dar geriau. Pasikniausiu truputį savo mantoje. Tada pakišiu galvą po apklotais. Paskui viskas klosis dar geriau, Sapo ir tam, kuris seka jam įkandin, kuris nori tik vieno – sekti jam įkandin ir leistis jo vedamam šviesiais, pakenčiamais keliais.

       Sapo ramybė ir tylėjimas buvo ne iš tų, kurie žmonėms patinka. Per sujudimus mokykloje ir šeimoje jis dažniausiai stovėdavo vietoje kaip įbestas ir žiūrėdavo tiesiai prieš save šviesiomis ir nemirksinčiomis it žuvėdros akimis. Žmonės vis klausdavo savęs, apie ką jis galėtų svajoti taip kiauras valandas. Tėvas spėjo, kad jį kankina pirmieji lytiniai jauduliai. Kai man buvo šešiolika, buvau toks pats, – sakydavo. Šešiolikos metų tu jau užsidirbdavai duoną, – atšaudavo jam motina. Tikra teisybė, – patvirtindavo ponas Saposkatas. O mokytojai veikiau įžvelgdavo čia grynų gryniausią apdujimą. Sapo atviepdavo žandikaulį ir kvėpuodavo per burną. Nelabai aišku, kuo tokia veido išraiška nesuderinama su erotinėmis mintimis. Nors iš teisybės – jis svajojo ne tiek apie merginas, kiek apie save patį, apie savo gyvenimą, apie savo būsimą gyvenimą. O to visai pakanka, kad aiškiai reginčiam ir jautriam jaunuoliui atviptų žandikaulis ir kuriam laikui užsikimštų nosis. Bet aš saugumo dėlei stabtelsiu.

       Man nepatinka tos žuvėdros akys. Jos primena man kažin kokią seną laivo katastrofą, nebepamenu kokią. Žinoma, tai tik smulkmena. Bet aš pasidariau baikštus. Žinau tuos trumpus sakinukus, jie atrodo taip nekaltai, bet vos tik juos įsileidi, užterši visą kalbą. Niekas nėra tikroviškesnis už nieką. Jie išlenda iš prarajos ir nenurimsta, kol neįtraukia tavęs į savo tamsą. Bet šįkart aš mokėsiu apsigint nuo jų.

       Taigi Sapo apgailestavo nepanoręs išmokti mintijimo meno, kuris prasideda sulenkus didįjį ir bevardį pirštą, kad galėtum geriau uždėti smilių ant veiksnio, o mažylį – ant tarinio, kaip pageidaudavo jo lotynų kalbos mokytojas, ir nesupratęs nieko arba supratęs labai mažai toje dvejonių, geismų, fantazijų ir baimių maišalynėje, kuri buvo užplūdusi jo galvą. Ir jeigu būtų bent kiek menkiau apdovanotas jėgomis bei drąsa, jis būtų atsisakęs, išsižadėjęs ir noro sužinoti, kaip yra sudarytas ir kaip gyvens, būtų gyvenęs nugalėtas, aklai, beprotiškame pasaulyje, tarp svetimų žmonių.

       Iš tų svajų Sapo išnirdavo pavargęs ir išblyškęs, o tai patvirtindavo tėvo nuomonę, kad jis – gašlių apmąstymų auka. Jam reikėtų daugiau sportuoti, – kartojo tėvas. Mes pamažėle stumiamės į priekį, stumiamės į priekį. Man sakė, kad iš jo išeitų neprastas atletas, – dėstė ponas Saposkatas, – o dabar jis nebepriklauso jokiai komandai. Mokslai jam atima visą laiką, teisino sūnų ponia Saposkat. Bet moksluose jis visad paskutinis, – atkirto ponas Saposkatas. Jis mėgsta vaikščioti, – aiškino ponia Saposkat, – ilgi pasivaikščiojimai jam labai į naudą. Tada ponas Saposkatas nusišiepė, pagalvojęs apie naudą, kurią jo sūnui duoda tie ilgi vieniši pasivaikščiojimai. O kartais jis taip nusišnekėdavo, kad pasakydavo: Žinoma, būtume pasielgę protingiau, paskatinę jį įgyti kokį nors amatą. Ir, kaip buvo įprasta, o gal net privalu, Sapo pasišalindavo motinai šaukiant: Ak, Adrianai, tu jį įskaudinai!

       Stumiamės į priekį. Nėra nieko nepanašesnio į mane už tą protingą, kantrų vaiką, kuris pats vienas metų metais įnirtingai siekia geriau save suprasti, godus menkiausio šviesos blyksnio, nepasiduodantis tamsos džiaugsmams. Štai tas oras, kurio man taip reikėjo, lengvas, išretintas ir toks nepanašus į tą maistingą miglą, kuri mane žudyte žudo. Aš niekada nebesugrįšiu į tuos griaučius, nebent tik tam, kad sužinočiau, kiek laiko jie dar tvers. Norėčiau atsidurti ten prieš pat pasineriant, užverti už savęs tą mielą seną liuką paskutinį kartą, ištarti sudie tiems triumams, kuriuose gyvenau, ir nugrimzti dugnan drauge su savo prieglobsčiu. Nagi liaukis, tu sentimentų maiše. Bet iki tol dar turiu laiko paišdykaut ant kranto, šitoje šaunioje draugijoje, kurios aš visa geidžiau, visad ieškojau, ir kuri niekad manęs nepageidavo. Taip, dabar esu ramus, žinau, kad partija laimėta, visas kitas aš pralaimėjau, tačiau svarbi tik paskutinė. Sakyčiau, kad padirbėta neblogai, jei nebijočiau pats sau paprieštarauti. Nebijočiau pats sau paprieštarauti! Jei šitaip tęsis, prarasiu ne ką kitą, o save patį, tam yra tūkstančiai būdų. Ir būsiu panašus į tuos nelaimėlius iš pasakos – juos sutraiško išsipildžiusio jų troškimo svoris. Aš net jaučiu užplūstant keistą norą sužinoti, ką darau, kam darau ir pasakyti tai. Taip aš prisiliečiu prie tikslo, kurį užsibrėžiau jaunystėje ir kuris trukdė man gyventi. Tad ties slenksčiu, kai tapsiu niekas, man pavyksta tapti kitu. Gražu, ar ne.

       Vasaros atostogos. Rytais jis lankydavo privačias pamokas. Tu paleisi mus ubagais, – sakydavo ponia Saposkat. Tai gera investicija, – atšaudavo jos vyras. Po pietų jis išeidavo iš namų, pasikišęs po pažastim knygas, aiškindamas neva grynam ore jam geriau sekasi dirbti, ne, nieko neaiškindamas. Išslimpinęs iš miesto, pakišdavo knygas po akmeniu ir klaidžiodavo po laukus. Tai buvo metų laikas, kai valstiečiams – patsai darbymetis ir nepakanka ilgų šviesių dienų viskam nuveikti. Tad jie dažnai pasinaudodavo ir mėnesiena, kad nuvažiuotų paskutinį kartą iš lauko, dažnokai tolimo, į klojimą ar grendymą, patikrintų mašinas ir jas paruoštų rytojaus aušrai. Rytojaus aušrai.

       Užmigau. Bet aš nenoriu miegoti. Mano dienotvarkėje miegui nebėra vietos. Nenoriu... bet aiškintis dėl to neprivalau. Koma tinka gyviesiems. Jie visi mane nuolat slėgė, ne, ne tas žodis, aš nulydėdavau juos akimis dejuodamas iš apmaudo, paskui nudėdavau ar stodavau jų vieton, arba pabėgdavau. Jaučiu savyje to seno siuto karštį, tačiau žinau, kad jis jau nebeįsidegs. Viską sustabdęs laukiu. Sapo stovi ant vienos kojos nekrutėdamas, užmerkęs savo keistas akis. Dienos blaška sustingsta tūkstančiais absurdiškų pozų. O debesėlis, slenkantis prieš jų šlovingą saulę, laikys užtemdęs žemę tiek, kiek panorėsiu.

       Gyventi ir prasimanyti. Mėginau. Privalėjau mėginti. Prasimanyti. Ne, ne tas žodis. Kaip ir gyventi. Nesvarbu. Aš mėginau. O manyje tuo tarpu siautėjo, riaumodamas, mane draskydamas, didžiulis rimtumo žvėris. Aš stengiausi. Bet pasilikęs vienas, užsislėpęs, vaidindavau pliuškį, visiškai vienas, ištisas valandas, sustingęs, dažnai stačiomis, apkerėto žmogau poza, dejuodamas. Puiku, dejuok. Vaidinti nemokėjau. Aš sukinėjausi, vasnojau rankomis, laksčiau, šaukiau, regėjau save pralaimint, regėjau save laimint, džiaugdamasis, kentėdamas. Paskui staiga užpuldavau žaidimo įrankius, jeigu jų būdavo, norėdamas sunaikinti, arba kokį nors vaiką, kad jis užstaugtų, užuot džiaugęsis, arba pabėgdavau, nuskuosdavau ir pasislėpdavau. Suaugusieji, tie teisuoliai, mane pavydavo, sučiupdavo ir išvanodavo, grąžindavo ratelin, į žaidimą, į džiugesį. Nes jau buvau pakliuvęs į rimtumo žabangus. Tai buvo sunki mano liga. Rimtas gimiau kaip kiti gimsta sifilitikais. Ir rimtai stengiausi liautis būti rimtas, gyventi, prasimanyti, žinau, ką turiu galvoje. Tačiau sulig kiekviena nauja pastanga netekdavau galvos ir nerdavau į savo tamsą tarsi į išsigelbėjimą, į skreitą tam, kuris negali nei gyventi, nei matyti kitus gyvenant. Gyventi. Kalbu apie gyvenimą nesuvokdamas, ką jis reiškia. Pamėginau gyventi nežinodamas, ką mėginu. Ko gero, ir gyvenau, pats šito nežinodamas. Klausiu savęs, kodėl aš apie visa tai kalbu. Ak taip, kad išsklaidyčiau ilgesį. Gyventi ir skatinti gyventi. Neverta smerkti žodžių. Jie ne lėkštesni už tai, ką savyje gabena. Po pralaimėjimo paguoda, poilsis, aš pradedu iš naujo: norėti gyventi, skatinti gyventi, būti kitas, savyje, kitame. Kaip visa tai netikra. Niekad nesu sutikęs nieko panašaus. Dabar darau tai, kas skubiausia. Pradėdavau iš naujo. Bet pamažėle užsibrėždamas kitą tikslą. Siekdavau jau nebe pasisekimo, o nesėkmės. Šioks toks niuansas. Kai veržiausi pradžioje iš savo urvo, paskui kilau per dilginantį orą kažkokios nepasiekiamos palaimos link, siekiau ekstazės – svaigulio, užsimiršimo, kritimo, prarajos, sugrįžimo į tamsą, į nebūtį, rimtumą, namo, pas tą, kuris visada manęs laukė, kuriam manęs reikėjo ir kurio reikėjo man, kuris mane apglėbęs prašė likti su juo visiems laikams, kuris užleido man savo vietą ir prie manęs budėjo, kuris kiekvienąsyk kankindavos, kai jį palikdavau, kurį verčiau tiek daug kentėti ir taip mažai patenkinau, kurio aš niekad nesu matęs. Štai jau ir vėl mane pagauna įkvėpimas. Kalbu čia ne apie save, o apie kitą, manęs nevertą, kuriam stengiuosi pavydėti ir kurio lėkštus nuotykius dabar papasakosiu, nežinau kaip. Apie save aš irgi niekada nesugebėdavau papasakoti, kaip nesugebėdavau gyventi ar papasakoti apie kitus. Kaipgi būčiau galėjęs tai padaryti niekada nepabandęs? Parodyti save dabar, prieš pat išnykstant, sykiu kaip prašalaitį, pasinaudojant ta pačia malone, tai bus gana pikantiška. Paskui gyventi, kol pajusiu, kaip kitos akys užsimerkia anapus mano užmerktų akių. Kokia pabaiga.

       Turgus. Kaimo ir miesto mainų netobulumas nepraslydo nepastebėtas to nuostabaus jaunuolio. Šita tema jis sukaupė štai tokių samprotavimų, vieni jų gal arti teisybės, kiti, be abejonės, nuo jos nutolę.

       Jo šalyje, turint galvoje maisto produktų planą... ne, nesugebėsiu.

       <...>

 

 

       Beckett, Samuel. Malonas miršta: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

       Iš prancūzų kolbos vertė Violeta Tauragienė