1

       Vieną naktį, kai jis, parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo, jis pasijuto besistojąs ir einąs. Vieną naktį, o gal vieną dieną. Nes kai užgeso šviesa, jis nepasinėrė į tamsą. Kažkokia šviesa krito pro aukštą langą. Po juo vis dar stovėjo kėdė, ant kurios, kol dar galėjo ar norėjo, jis užlipdavo, kad pažvelgtų į dangų. O kad neištiesdavo kaklo, idant matytų, kas buvo po langu, tai tikriausiai todėl, kad lango nebuvo galima atidaryti, arba todėl, kad jis jo nenorėjo ar negalėjo atidaryti. O galbūt pernelyg gerai žinojo, kas buvo po langu, ir nebenorėjo matyti. Todėl jis paprasčiausiai stovėjo aukštai virš grindų ir pro išdaužtą stiklą žiūrėjo į dangų be debesų. Jo blyški ir vienoda šviesa buvo visai nepanaši į tą šviesą, kurią jis prisimindavo iš savo dienų ir naktų, kai diena greit keisdavo naktį, o naktis dieną. Toji šviesa iš lauko, kai užgeso šviesa viduje, buvo jo vienintelė šviesa, kol ir ji užgeso ir paliko jį tamsoje. Kol užgeso jis pats.


       Taigi vieną dieną ar vieną naktį, kai jis, parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo, jis pasijuto besistojąs ir einąs. Iš pradžių besistojąs ir besilaikąs už stalo. Tada vėl besisėdąs. Tada vėl besistojąs ir vėl besilaikąs už stalo. Tada einąs. Bandąs eiti. Bandąs eiti neregimomis kojomis. Taip lėtai, kad tik vietos pasikeitimas rodė, jog jis juda. Pasijuto beišnykstąs, kad tik vėliau pasirodytų kitoje vietoje. Paskui jis vėl išnyko, kad vėliau iš naujo pasirodytų vėl kitoje vietoje. Vėl ir vėl išnyko, kad tik vėliau iš naujo vėl pasirodytų vėl kitoje vietoje. Visai kitoje vietoje, toje vietoje, kur jis, parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo. Ta pati vieta, tas pats stalas kaip tada, kai, tarkim, mirė Darli ir paliko jį. Kaip ir kiti iki jo ir po jo. Kaip ir dar kiti, kurie dar padarys tą patį ir paliks jį, kol ateis jo eilė. Parėmęs galvą rankomis, vieną kartą, kai jis vėl išnyko, jis pagalvojo, kad būtų gerai nebepasirodyti, bet kartu būgštavo, jog niekada nebepasirodys. Arba tai jam paprasčiausiai dingojosi. Arba jis paprasčiausiai laukė. Laukė, ar pasirodys, ar ne. Vėl pasiliks vienas arba ne vienas ir vėl nieko nelauks.

       Kur jis beeitų, jis buvo matomas tik iš nugaros. Ta pati skrybėlė, tas pats apsiaustas kaip senais laikais, kai jis vaikščiojo gatvėmis. Šaligatviais. Šiandien kaip tas, kuris buvo svetimas ir ieškojo išėjimo. Tamsoje. Svetimoje vietoje, nakties arba dienos tamsoje aklai ieškoti išėjimo. Kokio nors išėjimo. Gatvėse. Šaligatviuose.

       Tolimas laikrodis išmušė pusę valandos ir visą valandą. Visai kaip tada, kai Darli jau buvo mirusi ir jį palikusi. Dūžiai, vienąkart visai, beje, aiškūs, lyg nešami vėjo, po to gęstantys nejudriame ore. Riksmai tolumoje, silpni, o po to vėl visai aiškūs. Parėmęs galvą rankomis, jis vylėsi, kai išmušė visą valandą, kad daugiau nebebus pusės valandos, ir kartu bijojo, kad pusė valandos nebeateis. Lygiai taip pat, kai išmušė pusę valandos. Lygiai taip pat, kai akimirkai nutrūko riksmai. O gal tai jam paprasčiausiai dingojosi. Arba jis paprasčiausiai laukė. Laukė šnaresių.

       Atėjo laikas, kai jis kartkartėmis pakeldavo galvą, pakankamai aukštai, kad pamatytų savo rankas. Tai, kas jose buvo matoma. Viena padėta ant stalo, o kita ant jos. Nurimusios po visko, ką buvo padariusios. Ankstesnę galvą akimirkai pakelti, kad pamatytų ankstesnes rankas. Paskui padėti galvą ant jų, kad ir jai būtų galima pailsėti. Po visko, ką buvo padariusi.

       Toji pati vieta, kaip ir ta, iš kurios jis diena po dienos išeidavo į gatves. Į šaligatvius. Į kurią naktis po nakties sugrįždavo. Kurią tamsoje nuo vienos sienos ligi kitos išmatuodavo žingsniais. Tuometinėje dulsvoje nakties tamsoje. Dabar, tarsi būtų svetimas sau, jis pasijuto besistojąs ir einąs. Išnykstąs ir vėl pasirodąs kitoje vietoje. Vėl išnykstąs ir vėl pasirodąs jau kitoje vietoje. Arba toje pačioje. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra toji pati vieta. Jokios sienos, prie kurios artėtum ar nuo kurios toltum. Jokio stalo, prie kurio eitum ar nuo kurio toltum. Toje pačioje vietoje, nes kiekviena vieta, jei žingsniuoji nuo sienos ligi sienos, yra ta pati. Arba kita. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra kita vieta. Kur niekada. Atsistoti ir eiti vis toje pačioje vietoje. Išnykti ir vėl pasirodyti kažkur kitur, kur niekada. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra kažkur kitur, kur niekada. Tik dūžis. Riksmai. Kaip visada.

       Tiek daug dūžių ir riksmų nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą pamatė, kad galbūt jau nebebus matomas. Paskui tiek daug riksmų nuo to laiko, kai buvo galima paskutinį kartą išgirsti dūžius, kad galbūt jie niekada jau nebebūtų išgirstami. Paskui tokia tyla nuo to laiko, kai buvo galima paskutinį kartą išgirsti riksmus, kad galbūt jie niekada jau nebebūtų išgirstami. Taigi galbūt jau galas. Nebent tai būtų tik paprasta pauzė. Paskui viskas kaip iki tol. Dūžiai ir riksmai kaip iki tol, ir jis kaip iki tol, tai čia, tai ten, paskui vėl čia ir paskui vėl ten. Paskui vėl pauzė. Paskui viskas vėl kaip iki tol. Šitaip vėl ir vėl. Ir kantrybė iki pat tikros laiko ir skausmo, ir paties – ir antrojo paties, savojo paties, pabaigos.

       2

       Kaip kažkas, turintis šviesų protą, kai jis pagaliau vėl buvo išorėj ir nežinojo, kokiu būdu jo ilgai dar nebuvo išorėj, kai pradėjo savęs klausinėti, ar jis buvo šviesaus proto. Ar tokiam, kuris nebuvo šviesaus proto, būtų protinga klausinėti, ar jis esąs šviesaus proto, o be to, tuo, kas belikę iš jo proto, susitelkti prie šios painiavos tokiu būdu, kuris jam tiktų, jeigu tai jam apskritai galėtų tikti? Todėl galiausiai, užsidėjęs daugmaž protingos būtybės kaukę, jis žingtelėjo, pats nežinodamas kaip, į išorės pasaulį ir ten pagal laikrodį išbuvo ne ilgiau kaip šešias ar septynias valandas, kai jau nebegalėjo savęs nepaklausti, ar jis esąs šviesaus proto. Pagal tą patį laikrodį, kurio dūžius daugybę kartų girdėjo savo nelaisvėje, kai jis mušdavo valandas ir pusvalandžius ir todėl iš pradžių tapo kažkokio nerimo šaltiniu, nes dūžiai nebuvo aiškesni negu tada, kai jie buvo smarkiai slopinami keturių kambario sienų. Paskui jis ieškojo nusiraminimo mintyse apie tą, kuris saulėlydžio valandą skubėjo į vakarus, kad geriau įsižiūrėtų į Venerą. Ir jo nesurado. Nepadėjo ir kitas vienintelis šnaresys, riksmai, gaiviną jo vienatvę, kai jis, niokojamas kančios, parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo. Nepadėjo ir kančios versmės, taigi laikrodis ir riksmai, ir dabar to nebuvo galima suprasti geriau negu tada, kai tai buvo visiškai įprasta. Kai visa, kas dar buvo likę iš jo proto, jis sutelkė į tai, jis ieškojo nusiraminimo mintyse, kad galbūt jo prisiminimas apie tai buvo apgaulingas. Ir nesurado jo. Jį dar labiau sutrikdė jo begarsiai žingsniai, kai basas atsistojo ant grindų. Visam suklusus, pasidarė dar blogiau. Kol pagaliau jis nustojo jeigu ne girdėti, tai bent klausytis ir taikėsi apsidairyti. Ir štai pagaliau: jis pasijuto esąs pievoje, nusidriekiančioje į tolumą, kurios negalėjo pasiekti jo žingsniai, ir kiekvienu kitu žingsniu vis sunkiau buvo galima tą tolumą pasiekti. Nes jis, net giliai žvelgdamas į savo vidų, negalėjo prisiminti jokios pievos, kurioje nebūtų galima pamatyti kokios nors ribos, bet visada viename ar kitame kampe buvo galima išvysti pabaigą, kokią tvorą ar kitą ribos pavidalą, kurį priėjus buvo galima apsisukti. Ir pasidarė dar blogiau, kai geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad tai, ką jis tikėjosi prisimenąs, visai nebuvo neaukšta žalia žolė, tarsi nuėsta avių ir galvijų bandos; tai buvo ilga žolė, šviesiai pilkos spalvos, šen bei ten pereinančios į baltą. Po to jis ieškojo nusiraminimo mintyse, kurios galbūt išneštų jo prisiminimą išorėn. Ir jo nesurado. Įtempus regėjimą, darėsi vis blogiau, kol pagaliau jis liovėsi jeigu ne matyti, tai bent žiūrėti (aplink save, o tiksliau – į save) ir nusiteikė sugaudyti savo mintis. Kadangi jis neturėjo akmens, ant kurio galėtų sėdėti sukryžiuotomis kojomis, kaip Waltheris, jam nebeliko nieko kito, kaip stovėti ir įsitempus statmenai sustingti, ką jis, akimirką dvejojęs, padarė, ir, savaime suprantama, panerti galvą, tarsi giliai medituojant, ką jis, dar akimirką dvejojęs, taip pat padarė. Tačiau greit nuvargintas bergždžio gilinimosi į tas liekanas, jis brovėsi toliau per aukštas nendres ir pasijuto nebežinąs, kur esąs ar kaip čia atėjęs, ar kur einąs, ar kaip jis galėtų sugrįžti ten, iš kur jis, nežinodamas kaip, buvo atėjęs. Ir vis nežinodamas ir nematydamas pabaigos. Nežinodamas ir, negana to, net nenorėdamas žinoti, ir apskritai nieko nenorėdamas, ir todėl be jokio liūdesio ir net iki to, jog nebesinorėjo, kad laikui liautųsi dūžiai ir riksmai ir kad jis apgailestautų, jog taip nėra. Dūžiai, čia silpni, čia vėl aiškūs, tarsi atnešami vėjo, tačiau nesijautė nė dvelktelėjimo, ir riksmai, čia silpni, čia vėl aiškūs.

       3

       Taip ir toliau, kol jis stovėjo, kai jo ausyse giliai iš vidaus ak kaip ir koks žodis, kurio jis nesuprato jis turėjo išnykti kur dar niekada iki dabar. Paskui vėl ramybė tokia ilga tokį ilgą laiką, kuris galbūt jau niekada ir po to vėl silpnai giliai iš vidaus ak kaip ir štai vėl trūkstamas žodis jis turėtų išnykti kur dar niekada iki dabar. Šiaip ar taip ką bereikštų išnykti ir toliau jis jau nebuvo kaip jis stovėjo visas sulinkęs ir jo ausims tyliai giliai iš vidaus vėl ir vėl ak kaip kažkas ir toliau jis nebuvo taip toli jis galėjo matyti jau ten kur dar niekada iki dabar? Na kaip jis galėjo pats kažką kaip jį patį kuris kartą pasijuto esąs tokioje vietoje nesukrėsti kad jis ten vėl pasijuto esąs ko jis nebuvo padaręs ir tai jo nebuvo sukrėtę bergždžiai šauktis pagalbos galvojant tariamai kad jis kadangi jis kartą kadaise kažkaip išsigelbėjo ir dabar vėl galėtų išsigelbėti ko jis irgi nebuvo padaręs. Po to dar visą laiką kur dar niekada iki dabar ir kol jis dar galėjo žiūrėti į visas puses kai pakeldavo galvą ir atverdavo akis jokio pavojaus ar vilties jeigu kaip nors kada būtų išsigelbėjęs. Jeigu dabar nepaisant. to jis turėjo toliau brautis tam tikra kryptimi o paskui kita ar kita vertus nebejudėti priklausomai nuo to kaip tai pavadinsi jeigu tai turėtų būti trūkstamas žodis kad pavyzdžiui perspėtum kaip kažką liūdna ar pikta tada žinoma nepaisant šito ir jeigu yra priešingai tada žinoma ir kita taigi nebejudėti. Šitaip ir dar kitaip tokia sumaištis buvo jo galvoje taip vadinamoje kol giliai iš vidaus nieko nebeliko iki pat vis silpnėjančios ak baigiasi. Tas pats kaip tas pats kur. Laikas ir skausmas ir tas tariamasis pats. Ak viskas baigiasi.


       „Die Zeit", 1989 m. rugsėjo 1 d., Nr. 36.
       Vertė Arvydas ŠLIOGERIS