CIMIO

Dangus raudonas nuo Bukarešto iki Paryžiaus:
Ant tavo kūno vis verias ir verias juodosios akys.
Viens prieš kitą išskleidžiam rankas lyg dideles vėduokles, kai mylimės.
Ligota tavo akloji žarna, tad tu visa išgeltus.

Iš tavo ausų kyšo alyvų puokštės.
Visa galva skendi alyvose. Alyvomis esi pažabota.
Lyg drugio sparnai trūkčioja ir plazda tavo blakstienos.
Nuo pianino klavišo neatskirsi nosies.

Šokančias rankas turi, dukruže.
Tavo siauras dubuo siūbuoja, kai prieš vėją plaikstaisi mano pašonėje,
Nuolankiai liguistos aistros apimta. Neatsispiri ir riebioms karštoms moterims.
Tavo juoke girdžiu vapaliojant giesmes apačių.

Constanzoje dejavo tavo ausų jūra.
Tavo pirštai smigo kaip durklai ore žvangančių glissandų.
Tavo liežuvis – raudona gyvatės galva, degantis lempos dagtis.
Tavo šešėlyje, Cimio, ritasi kūliais maži velniūkščiai
Kaip spurdančios žuvys, iš kubilo sausumon išverstos.




SAULĖ

Tarp mano akių vokų nurieda vaikiškas vežimėlis.
Tarp mano akių vokų žingsniuoja vyras su pudeliu.
Danguj šnypščia medžiai virtę gyvačių rezginiu.
Akmuo nepasiduoda kalbai. Medžiai žalumos gaisre. Nuožulnios salos.
Lyg jūros dugne – žuvies galva, siūbavimas, kriauklių kiautų šniokštimas.

Mano kojos ištįsę lig horizonto. Dvaro karieta nudarda virš jo
Šalin. Auliniai batai išsikišę virš horizonto kaip nugrimzdusio
Miesto bokštai. Esu milžinas Galijotas. Virškinu ožkos sūrį.
Esu mamuto jauniklis. Mane uodžia žali žolės gniužulo dygliai.
Žolė išriečia žalius kardus, vaivorykštes ir tiltus virš mano pilvo.

Ausys – gigantiškos rožinės kriauklės, visai atviros. Kūnas pampsta
Nuo šnaresių, kurie jame įsipainioję.
Girdžiu didžiojo Pano
Mekenimą. Girdžiu cinoberio raudonumo muziką – saulės. Ji viršuj
Iš kairės. Cinoberio raudonis žyra žemyn nuotrupom į pasaulio naktį.
Krenta, traiškydamas miestus ir bažnyčių bokštus,
Ištisus gėlynus sklidinus krokų ir hiacintų, skleisdamas garsą
Lyg skardos vaikiškų trimitų.

O ore – purpuro, kiaušinio gelsvumo, butelio žalsvesio
Gūsiai viens prieš kitą: sūpuoklės – oranžinis kumštis kybantis ant ilgų gijų,
Ir giesmės iš paukščių kaklų, kurie kyščioja virš šakų.
Labai švelnus vaikiškų vėliavėlių virbas.

Rytoj pakraus saulę į didžiaratį vežimą
Ir veš į Caspari dailės dirbinių parduotuvę. Didžiagalvis negras,
Storasprandis, išpampusia nosimi, plačiu žingsniu įsiręžęs laikys penkiasdešimt
Nerimastingų asilų, įkinkytų vežimuose, nekantraujančių prie piramidžių statybų.

Margakraujė žmonių minia tvenksis:
Žindyvės ir gimdyvės,
Klipatos ratukuose, vienatinė žirgliojanti gervė, dvi chorėjikės* šokėjos,
Ponas ripso peteliške ir saldžiakvapis apsaugininkas.

Nebegaliu ištvert: aš sklidinas palaimos. Plyšta langų
Kryžiai. Vaikų auklė persisvėrus pro langą lig bambos.
Nebėr vilties išsigelbėt: nuo vargonų fugų sprogsta katedros. Noriu
Sutvert naują saulę. Triuškint viens kitą
Kaip cimbolai, o savo damai ištiesti ranką. Mes plevensim
Violetiniu palankinu** virš stogų
Jūsų šviesgeltonio miesto kaip šilkinio popieriaus lempų gaubtai skersvėjyje.

*Chorėja – organinio pobūdžio smegenų liga, kuri pasireiškia nevalingais galūnių ir veido raumenų judesiais.
**Palankinas – dengti neštuvai; naudoti kai kuriose Rytų šalyse kaip susisiekimo priemonė.




MAŽMOŽIS

Prieš mano langą,
Saulės atokaitoj
Sėdi angeliūkščiai.
Vienas, du, trys angeliūkščiai
Šaudo akimis vidun.
Kvėpuoja į lango stiklą
Ir krizena tarpusavy,
Užrašo
Tavo vardą.
Ir krizena tarpusavy
Jį nutrynę.
Vidun markstosi šelmiškai,
Kandžiai,
Ir toliau plaikstosi
Trys angeliūkščiai.




PAVASARIO ŠOKĖJA

Tavo žvilgsniuose pavasaris supasi.
Rožių pynė ir obels šaka
Siūbuoja jį kvėpdamos.

Ant tavo lūpų granato ir marmuro
Vaidijasi dešimt tūkstančių vieversių saldžiam sąmyšyje,
Manę ryto žaroj tupintys.

Kur žengia tavo meiliai įraudusios kojos,
Skverbiasi iš žemės žavus muzikos srautas
Ir šturmuoja dangų.

Besisūpuodama kaip grakšti peteliškė
Šokančias rankas kilsčiodama žingsniuoji
Lyg svyruojančiu lynu.

Tavo čiuopiamos krūtys pajutusios sodų alsavimą,
Pakyla ir suglemba, mintims pakrikus,
Smailėdamos.

Gracinga tavo siela, kaip ir tavo liepsnelė*,
O tokia baikšti – nuo grubaus žodžio
blaškosi narve plazdendama.

* Paukštis




VABZDYS

Leiskit atgaivint vabzdžio apeigas!
Leiskit dievą garbinti, akis turintį, dygias lyg rubinai!
Kuris sparnus turi, sklidinus hieratiškai trūkčiojančio ankstyvosios gotikos langų sąmyšio.
Ir raudoną kūną.

Kojos ištįsę lyg lóto virvės, kurias iš laivų išsviedžia
Į rūškanas jūras. Kūnas sutvertas nešvankaus lyno akrobatų, cirkininkų,
Kabaretų artisčių lankstumo. Belieka savo nuosavą geluonį laižyti,
Kai geismas jį mėšlungiškai surakina.

Gentainiai gana menkų čiuptuvų. Tarpsta drėgnose eglėse.
Paklaikę nuo perdėto jautrumo. Krūpčioja iš skausmo nuo kiekvieno
Dvelktelėjimo.
Akys – gyvastingi brangakmeniai. Gi esama kunigijos ir sektų,
Kurie ištisai spokso prieš save apatiškai.

Jie metasi į begales donkichotiškų karo žygių prieš dangų. Dūzgia lyg
Lėktuvai.
Jie – atradėjų prigimties ir pažįsta drąsos tragikomiškumą.
Ištisas dienas slapstosi miškuose, kurie žaviai padengti vorų
Palapinių stovyklomis ir baltais baldakimais.

Kai kurie iš genties milijonų ieško saulės aureolių:
Mažų fatamorganų, miražų ir spindulių pradžios minties žvaigždynuose.
Ten auksaspalvę egzaltuotą būtį palydi šokiais ir šėlsmu, strimgalviais puola
Ant stalų soduose ir įniršę poruojasi.

Kiti sklendžia pro bažnyčių bokštus, fabrikų kaminus sutemose
Virš pragariškų miestų, tiltų arkų ir Eifelio bokštų
Virš grėsmingų garinių kranų uostuose, Niujorko dangoraižių
Į abejotiną širdgėlos tikslą.

Turi savo gentis, mitus ir dievus, pirmykščius šventus ritualus.
Ir filosofiją. Jie ugnies garbintojai. Išpažįsta savižudybę.
Vengia žemės ir jos šiurkštumo. Nesipriešina
Jos pragaiščiai.

Atvirai demonstruodamiesi sklendžia procesijomis prie lankinių lempų
Ir geležinkelio stočių halių. Kalnų kaimelyje dingusių išminčių troboj,
Kur švyti aiškiaregiška spingsulė, zuja dideliuose susibūrimuose,
Itin susižavėję, be saiko stebeilijas į šviesą.

Tris, keturis, dešimtkart su mirtininkų pamišėlišku įniršiu
Puola į šią ugnies jūros magiją, pakylėtai ir godžiai.
Kol kibirkšties nutverti ima čežėt, spragsėti ir teškiasi
Kaip burlaiviai liepsnojančiais takelažais.




BALTA MEDŪZA

I.

Tavo kūnas, begalės narelių, gyvuliškas augalas iš mėsos minkštimo.
Pasišlykštėję žvejai tave ištraukia iš savo tinklų:
Žmogaus pavidalo medūza, mitinis žvėris, baltasis šliužas.

Prekeivos išsviedė tave turguje ir liovėsi šaukę.
Tavo rūmai – šalia bambukų.
Tavo luobas išdabintas, pilnas įmantrybių.

Nuoga, ant nugaros išsitiesus, guli valandomis
Ir ištisomis dienomis, tu tai dievini. Prisisiurbi su nepasitenkinimu prie vyrų
Sielų. Apsivyturiuoji iš lėto. Vangūs tavo čiuopimai.

O po to nenumaldomai čiulpi syvus:
Smegenų ir širdies, ir truputį plaučių. Tavo kūnas lieka bejausmis.
Tik tam, kad jis rožiškai išpamptų, perregimai, kvepėtų tangu*.

Tavo menė dažnai – žėrintis ašarų paviršius.
Tada ilgiesi tau svetimos karalijos pilnos fantastiškų svajonių
Ir saulės cimbolų,
Kurie nuo tavo dantų ataidi.

Esi avantiūra, šiurkščiai išmesta kasdienybėn.
Gaisras auksiniam fone. Beždžionės, žali smuikgaliai ir ištvirkimo medžiai.
Dangus – tavo išsiklaipiusių akių liepsnojanti stiklo tapyba.

Tu pravėrei savo taurę. Esi grobuoniška gėlė narve.
Pirštų galais lietei mano smilkinius.
Svirduliuodamas smunku žemyn, ištiktas beprotybės, ir kretu žabangose.

* aštraus kvapo rudųjų dumblių dalis


 
II.

Noriu tave vadinti jūra, nes mūsų meilė vapa trūkčiodama,
O mane gniuždai lyg besiblaškantį laivą,
Kuris geidulių bangose supasi.

Savo tviskaus lankstumo plaštaka
Puoli lyginti patalų, kad jie užsigaubę užsirakintų
Virš mūsų kaip kriauklės užsiveria virš perlų,
Kybančių skarlatinos raudonumo koralų medžiuose.

Tavo skliautuoti dantys žiba kaip turkio karoliai.
Krūtys styro kaip vartų bokštai
Pakrikusio miesto, kuris iš sausumos tikisi priešo.

Triskart atvėrei man savo kūną, viduj išsiskleidusiu mėsingu žiedu,
Rasa žvilgančiais nareliais, kad jį nuraškyčiau.
Esi nepaprastai raizgi, kupina svaigulio ir atsiduodi priešui.

Bet aš myliu tave, nes tavo krūtinės ertmėj
Krykščia gyvasties versmė, šleikščiai saldi ir palaiminga.
Nes tu – mano kančių dubuo, kurį besijuokdamas

Apkabinu rankomis. Esi šauksmas
Išdarkytoj muzikoj. O atrandi žodžius
Žavius ir nereikšmingus kaip našlaičių kuokšteliai,
Suskinti kalkinių uolų šlaituose.




PAAUGLYS IR BUDA

Tavo vingiai staigūs ir perdėm skubrūs.
Tavo krūtinė kupina karštakošiškų intrigų, patvirkus.

Tavo išbalęs kūnas rėžia lankstą ir metasi per kambarį.
Tavo lūpos – dėlės melsvam blausiam spingsėjime.

Tavo lūpos išpampusios, kaip jos pertekusios raitosi!
Galva įsirausia iki besiraitančių garbanų, kai bučiuoji.

Klausyk, mano auklėtini, mokiny ir mylimasis berniūkšti,
Ką tavo aikštingose akyse regėjau:

Nori įgyt rankas, tokias kaip mano, kurios išmintingai sunertos,
Iš visų jėgų puldamas ir saldžiažuvaudamas.

Nori, kad mano pompastiška asketo mina
Prieš tavo aistra varvantį juoko geismą virstų gėda.

Nori, kad mano gausybės ragas, iš kurio upės šniokšdamos išsiveržia,
Virstų apavu ginčų, po kurių mes bučiniais apsikeičiame.

Tavo lūpos trokšta, kaip kad kačių nasrai
Savo nuožmius dantukus pagaląsti.

Mano pirštai privalo būti dešimčia šokinėjančių kumeliukų,
Kurie virš aptvarų ir bruzgynų.




ESKIZAS

Ties tamsa užverstais dangaus vartais
Išsiplėtęs stirkso ryškus mėnulis
Ir sergsti dievų ramybę.

Debesys kraupiai išnyra paviršiun.
Perlamutro žvynais. Bukai
Spokso į sargą, klastingai
Šalia prašliaužia.

Požemiuos, kur tamsiose lūšnose
Žmonės miega, medžioja moteris naktis
Sidabro ietimis šešėlių žvėris.




PRAKEIKTASIS

Oi, kaip jūs veidmainiškai piktinatės,
Apsigobę moralės abitais
Kai tėtušis slapta pašnibžda:
“Motin, tai atviras skandalas“.
Kilnioji sutuoktinė linksi supratingai
Ir degdama iš pykčio dėl “sūnelio maišto“
Šaukia: “Mus, kuriems bjauru,
Apsaugok nuo vaikų palaimos, mielas dieve.“




BUDELIS

Aš ritinu Tave į Tavo raudoną drobulę.
Aš dirbu: plikas kaip įgudęs mėsininkas.
Stalai ir suolai stirkso kaip žibantys peiliai
sifilitikas liliputas krapštinėja puodus, pilnus miltinių klijų ir drebučių.

Tavo kūnas suriestas, veriantis akį ir žvilga kaip geltonas mėnulis
maži aistringi mėnuliai tavo akys
tavo burna išvipus gašlesiui ir būtinam žydaičių reikalui
tavo ranka sraigė, kuri tarpo ryškiai raudonuose soduose,
pilnuose vynuogių ir rožių.

Gelbėk, šventoji Marija! Iš tavo pilvo iššoko vaisius
būk palaiminta! Mano kojomis karštis srūva žemyn.
Mano plaukai audros šėlsmas, mano smegenys kempinė
mano pirštai dešimt godžių dailidės nagų
kuriuos suleidžiu į krikščionių dievaičio skarmalus.

Kai nuo skausmo riksmo iš žandikaulio išlakstė tavo dantys
ir ištisai žiro auksas – įgriuvo dangaus gegnės.
Sukrešėjo gigantiška ostija ir liko kybot tarp rožinių kalnų
aleliuja gurguliavo apaštalų ir piemenų sąnariuose.

Ten šoko nuogi vyrai ir kekšės beprotiškoj ekstazėj
pagonys, turkai, mulkiai ir ypač mahometonai
angelai puolė pasaulin žemyn
ir ugninėj lėkštėj atnešė tamsą ir kančią.
Ten buvo ne motinos pumpuras, ne akis, pasruvus krauju, be vilties.
Kiekviena siela buvusi atvira stebuklui ir vaikystei.

 
Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas