Hugo Ballis (1886–1927) – vokiečių rašytojas, poetas. Gimė Pirmasense, turtingų miestiečių katalikų šeimoje. 1906–1910 m. Miunchene ir Heidelberge studijavo germanistiką, sociologiją bei filosofiją. Rašė disertaciją apie Nietzschę, tačiau nebaigė. Susikivirčijęs su tėvais išvyko į Berlyną, kur studijavo teatro meną. Kartu su Kandinskiu sumanė leisti almanachą – kaip „Mėlynojo raitelio“ priedą. Projektas žlugo dėl prasidėjusio karo. Susižavėjo revoliuciniu anarchizmu bei avangardu. 1915 m. emigravo į Šveicariją, 1916 m. Ciuriche subūrė dadaistų ratelį ir kartu su Hansu Arpu, Tristanu Tzara, Marceliu Janco įkūrė meno saloną, dadaizmo lopšį – Voltaire'o kabaretą („Cabaret Voltaire“). Netrukus atsidėjo ortodoksinei katalikybei, studijavo senuosius mistikus, kaip vieną ankstyvosios krikščionybės psichoterapijos formų, propagavo egzorcizmą, tačiau su dadaistais ryšių nenutraukė. 1923–1927 m. bendradarbiavo leidžiant dadaistinį žurnalą „Merz“. Nuo 1920 m. draugavo su H. Hesse. Išgarsėjo biografiniu veikalu „Hermannas Hesse, jo gyvenimas ir kūryba“. Parašė tragikomediją „Mikelandželo nosis“, dramą „Brescios budelis“, romaną „Flametis, arba Apie vargšų dendizmą“, išleido 1914–1921 m. rašytą dienoraštį „Pabėgimas iš laiko“.