Jam atrodė, kad atsidūrė didžiuliam subliuškusiam balione, dangus pamažu nusileido ant žemės, o horizontas tuo tarpu pakilo aukštyn ir apgulė jį iš visų pusių. Tą jausmą dar sustiprino retoki, kol kas nepavojingi dusulio priepuoliai. Jų artėjimą pirmiausia nujausdavo širdis: gulint lovoje arba dirbant prie stalo ji staiga imdavo skaudžiai, neritmingai daužytis. Tada jis puldavo prie lango ir pradėdavo grobstyti orą tarytum ėdantis mėsą šuo. Kurį laiką palengvėdavo, tačiau jis žinojo, kad keli gilesni įkvėpimai neįveiks kur kas didesnio deguonies stygiaus. Kažkas, matyt, susijaukė išorėje, bet tai nebuvo susiję nei su konkrečia vieta, nei su laiku, kažkas artėjo prie jo, kažkas vyko, ir tai buvo be galo reikšminga. Jis nemokėjo viso to aprašyti: nors matau savo akimis, girdžiu savo ausimis, liečiu rankomis – tai šalta, šlykštu ir nežmoniška. Jis negalėjo apibrėžti, kas tai. Tik suvokė, kad neįstengs pasipriešinti tai grėsmei ir jos išvengti.
       Suprato, kad nepajėgs vienas pats pakelti savo išgyvenimų, tačiau bijojo, kad daugelis tuo nepatikės, manys, jog tai laikina jo negalia. Joks kitas žmogus jam nebūtų galėjęs išaiškinti, kas darosi. Be to, jis juk niekam apie tai ir nesakė. Dvejojo, ar turi teisę atskleisti aplinkiniams savo būseną. Bent kiek pamąstęs nuspręsdavo, kad jis stokoja įrodymo, leidžiančio jam argumentuotai perspėti apsuptuosius, jog prasideda antpuolis. Šiaip ar taip, dabar jau per vėlu. Tie, kurie, kaip ir jis, pajuto, kas įvyko, žinoma, jau atitinkamai tam pasiruošė. Tačiau šiuo atveju joks atsargumas negalėjo išgelbėti. Kadangi niekas nepranešė apie pavojų, tad niekas nenurodė ir kaip išsigelbėti. Taigi dabar būtų buvęs nusikaltimas skelbti aliarmą ir kelti beprasmišką sumaištį.
       Tačiau jį vis dar kamavo įkyrios abejonės, o akys lakstė, ieškodamos didesnio patvirtinimo.
       Savaitės pradžioje, kaip paprastai, atėjo sesuo aptvarkyti kambario, sutaisyti drabužių, išdulkinti patiesalų, išmazgoti grindų, o svarbiausia – emaliuotam puode, panėšinčiam į vonią, išvirti miežinio pudingo. Po žmonos mirties jis netrukus pastebėjo, kad sesuo džiaugiasi, galėdama jam padėti. Prisiminė, kaip ji stovėjo ant duobės krašto, pešiojo gėlių puokštės žiedlapius ir laukė, kol apims susijaudinimas ir pasipils ašaros, tačiau tik žengė žingsnį į priekį, atgniaužė delną ir paleido žibuoklių puokštelę, kad ji nukristų ten, kur jai buvo skirta. Tokia jos būsena tvėrė neilgai, greitai ji vėl pasinėrė į kasdieninius rūpesčius. Jis ne kartą tikino save, kad reikia kuo greičiau baigti tą komediją ir susirasti tarnaitę, tačiau niekada nesikreipdavo pagal skelbimus, kuriuos būdavo išsikirpęs iš laikraščio.
       Jis dabar nevaikščiojo, kaip anksčiau, į kavinę, sėdėjo namie, dėdamasis, kad rašo scenarijų. Ji energingai užbėgo laiptais, apsirengusi kasdieniniais drabužiais, nusivilko paltą, nusiėmė beretę, nusiavė kaliošus, užsirišo vis tą pačią prijuostę smulkiais taškeliais, pasiraitojo rankoves ir, stovėdama vidury kambario, kaip visada, apsižvalgė skvarbiom lyg sakalo akim.
       – Dieve tu mano, jūs vis dar knyburiuojat, – tai pasakiusi, ji tuoj kibo į darbą, šį sykį pradėjo nuo kojinių, sumestų drabužių spintoje. Jis net nusistebėjo, kad ta kojinių krūva tokia didelė, ir pamanė: negi vaikščiojau miegodamas ir vogiau tas kojines nuo kaimyno virvutės. Kitaip, iš kurgi jų tiek galėjo atsirasti. Jam net pasidarė koktu, matant, kaip ji čiupinėja tas kojines, kaip uosto, maigo ir naršo po jas, ieškodama skylių.
       Ar ši kasdienybei atsidavusi būtybė nujaučia gresiantį pavojų? Jis veltui stengėsi aptikti joje tuos pačius dusulio požymius, kurie patvirtintų jo įtarimą. Geriant kavą jis paklausė, kaip ji jaučiasi.
       Ji, žinoma, jautėsi puikiai.
       Ar tikrai jau taip puikiai?
       Taip, tikrai.
       Gal ji pastebėjo ką nors neįprasta?
       Ką nors neįprasta?
       Taip.
       Ką jis turi omeny?
       Na, kaip čia paaiškinus: tai kažkas slegiančio, neaiškaus, artėjančio į juos pašėlusiu greičiu.
       Ji nieko neatsakė. Pamačiusi po kėde numestą kojinę, atsiklaupė ir paėmė ją. Paskui papriekaištavo jam:
       – O jūs vis čia knyburiuojat.
       Jai buvo sunku nugalėti savo išdidumą ir vėl atsidėti šventam ruošos žygiui, todėl ji dar pridūrė, su pasimėgavimu tęsdama žodžius:
       – Kaip jūs be manęs ir išsiverstumėt?
       Jis susigėdo to kvailo kamantinėjimo ir nuleido negirdom jos klausimą.
       – Ne, šitaip duonos neužsidirbsi, – tarė sesuo ir nusigando tylos, stojusios po tų žodžių. Paskui pašoko nuo kėdės ir įniko tvarkyti drabužių spintą.
       Jis atrėmė braižomąją lentą ,į sofos galą, pasiėmė keletą smulkių monetų ir išėjo.

       Prieš sukdamas į skersgatvį, kur buvo kavinė, grįžtelėjo turgaus pusėn. Ten pastebėjo žmonių būrį. Žmonės grūdosi aplink sunkvežimio radiatorių. Smalsumo pagautas užsisegiojo apsiaustą ir nuskubėjo prie jų. Ant šaligatvio palei pat sunkvežimį gulėjo arklys. Žemiau jo mentės žiojėjo plati žaizda, matėsi balkšva arklio mėsa. Ant kabinos laiptelio buvo padėta kuoka. Žibinto stulpas aptaškytas krauju.
       Vyrai, atrėmę į kėbulo galą porą lentų, mėgino įkelti negyvą arklį. Čia pat stoviniavo ir žiopsojo policininkas, net neketindamas jiems padėti.
       Jam pavyko kyštelti ranką tarp lentų ir truputį pastumti. Keletas vyrų, įšokę į kėbulą, traukė gyvulį už kojų. Vos tik arklys atsidūrė sunkvežimy, vairuotojas nedelsdamas nuvažiavo, o smalsuoliai išsiskirstė.
       Jis užkalbino vyriškį, mačiusį, kaip įvyko nelaimė.
       Žmogus protingai ir su visom smulkmenom papasakojo, kaip viskas atsitiko, ir dar pridūrė, jog jam šovė mintis atvesti mėsininką, kad tas pribaigtų vargšą gyvulį.
       – O kam jis priklausė? – paklausė jis vyriškio.
       – Kam priklausė?
       – Taip. Juk turi būti arklio savininkas.
       – Ko tu čia manęs klausinėji? Kam čia tai rūpi.
       – Bet juk arklys turėjo iš kažkur atklysti.
       – Ko gero, jis bus pabėgęs. Gal kas nors išgąsdino. Arklys išsikinkė ir nulėkė nuo savo vežimo. Juk pasitaiko ir tokių dalykų.
       – Vežėjas per tiek laiko būtų atsiradęs. Jums taip neatrodo?
       – Gal ir taip.
       – O gal šeimininko nė nebuvo.
       – Žinoma, kad buvo. Gal tas vežimas apsivertė ir vežėjas susižeidė. Gal arklys jį suspardė. Ką mes žinom?
       – Bet aš nepastebėjau ant to arklio pakinktų.
       – Taip, jis buvo be pakinktų.
       – Ir be apynasrio. O gal jį numovė mėsininkas prieš man ateinant?
       – Arklys buvo be apynasrio.
       – Vadinasi, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis buvo pakinkytas ir kad jo kas nors gali ieškoti...
       – Pagrindo, pagrindo, – pamėgdžiojo vyriškis, pykdamas dėl tokio priekabaus kamantinėjimo. – Nė vienas iš mūsų nieko tikro nežinom. Prieš porą valandų mačiau keletą arklių ganantis už miesto paupio pievose. Gal čia vienas iš tų.
       – Tai jūs manot, kad arklys galėjo atbėgti per visą miestą niekieno nesulaikytas?
       – Aš ir sakau, kad čia niekas nieko tikra nežino.
       – Taigi! – jo veidus išmušė raudonos dėmės. Jis žengė žingsnį dar arčiau vyriškio. Tas pasitraukė atatupstas. Bet jis nuo jo neatstojo ir įkišo pirštą į sagos kilputę pašnekovo atlape. – Kaip tik tai ir parodo, kad mūsų nežinojimas yra siaubingas, – pasakė jis. – Niekas nieko nežino.
       – Dėl dievo, liaukitės, svarbiausia, kad mes tą vargšą gyvulį negaišdami pribaigėm. Jo būklė buvo tokia apgailėtina. Ilgainiui paaiškės, iš kur jis atklydo ir kas jo šeimininkas. Mane, po teisybei, tas ne taip jau ir domina. O jums, matau, tai nepaprastai rūpi. Tikiuos, tas arklys buvo apdraustas.
       – Negi jūsų visa kita nė kiek nedomina?
       – Nė kiek, velniai jus griebtų, – sušuko vyriškis, pasisukęs eiti. – Jeigu dar prisimenat, iš kur atsibeldėt, verčiau grįžkit išsipagirioti!
       Nustebęs ir persigandęs jis tol sekė vyriškį akimis, kol tas pranyko iš turgaus. Girtu jis palaikė mane, girtu. Paskui jis nusvyravo gatve žemyn kavinės linkui, ten jo pamėgtoji vieta prie lango jau buvo užimta. Kitur vilktis nebenorėjo. Tad linktelėjo atsisveikindamas padavėjai ir išėjo.

       Namie sesers jau neberado, jos vietoj prie stalo sėdėjo sūnus ir valgė miežinį pudingą.
       – Teta liepė pasakyti, kad ateis tik penktadienį. Paliko maisto keletui dienų, mums tereikės pasišildyt.
       – Taip, taip.
       – Ji dar liepė mums pirmiausia sudoroti senąjį pudingą.
       – Sudorosim. Tegul nesijaudina. Sudorosim, aš jį pašildysiu, pašutinsiu, paskrudinsiu ir iš visų pusių apliesiu padažu.
       Berniukas grįžtelėjo ir pasižiūrėjo į tėvą. Tas šiek tiek atsitokėjo ir susigėdo savo purkštavimo.
       – Gera mūsų teta, – tarė berniukas. – Išeidama ji man davė kroną.
       – Žiūrėk tu man! Tikrai gera.
       Jis atsisėdo gale stalo priešais sūnų.
       – Ir tvarkinga. Tvarka geras dalykas. Tavo mama irgi buvo tvarkinga, tik jos tvarka buvo kitokia. Bet tu jau neatsimeni.
       – Laimė, kad mes turime tetą, – pakartojo berniukas daug sykių girdėtus tėvo žodžius.
       – Taip, mes privalome būti dėkingi. O juk galėjo būti blogiau, – pasakė tėvas.
       Jis prisivertė tarti dar keletą malonių žodžių. Ir sūnus, nurydamas kąsnį, dar šį tą pridūrė. Netrukus pudingas jo lėkštėj pasidarė panašus į angelo skulptūrą.
       Paskui kiekvienas nugrimzdo į savo mintis. Berniukas palindo prie iliustruoto savaitraščio.
       Netikėtai sustojo žadintuvas, matyt, atėjo laikas jam sustoti. Į beginklę tylą ėmė plūsti vis didėjanti baimė. Kambarį tarsi užliejo dirbtinė šviesa, labiausiai panaši į dienos lempos, tik šaltesnė ir skaudžiau mėlyna. Berniukas klūpėjo ant kėdės ir, delnais pasirėmęs skruostus, žiūrinėjo paveiksliukus.
       Vaikai jautresni už suaugusius, galvojo jis, tai kaip čia gali būti, kad mano sūnus nieko nepastebi? Kodėl tik aš vienas praregėjau? Kad bent galėčiau surikti, kaip surinka tas, kuris pirmas pamato, kad laivas skęsta. Tačiau aš nedrįsau šaukti, nes neturėjau įrodymo, o gal esu apgautas ir stoviu kaip koks sugėdintas girtuoklis.
       Taip, matyt, aš apsigaunu, kartojo jis, čia griūva mano paties sienos, man reikia gelbėtis, reikia paimti save į nagą ir griebtis darbo.
       Turiu atsisakyti savo įsitikinimų.
       Tad ko tu sėdi ir lauki, subarė save, stokis, dėl dievo, ir imkis darbo, kuris dar gali tave išgelbėti. Nužingsniavęs prie sekretero, prisuko laikrodi, kuris vėl pradėjo tiksėti ir savaip žingsniuoti per amžinybę. Tada atsisėdo prie rašomojo stalo palei langą, pastūmė į šalį celiulioidinius šablonus, atsuko anglies rūgšties tūbelę, porceliano indelyje sumaišė dažų ir patikrino aerografą. Jau trys dienos kaip čia nieko nebuvo prisilietęs. Negalėdamas susikaupti, pasklaidė pluoštą padidintų nuotraukų, kurias firma jam buvo atsiuntusi retušuoti. Pačiame viršuje gulėjo tipiška jubiliato nuotrauka – šešiasdešimtmečio sukaktuvininko. Šį kartą tai buvo Uplando komunos viršaitis, patupdytas pintiniame krėsle, o krėslas savo ruožtu apstatytas sidabriniais skeptrais, toršerais ir gėlių krepšeliais. Patenkintas veidas švytėjo atviraširdišku patiklumu.
       Jam teks paryškinti nuotraukos foną, apvedžioti barzdą ir kairiąją ranką, o fisharmonijos kraštą kitame kampe visai užtepti.
       Paskui vėl ėmė žiūrinėti nuotraukas, ir čia jį nupurtė pasibjaurėjimas, staiga prisiminė, dėl ko prieš trejetą dienų buvo priverstas mesti darbą. Jo rankoj vėl sublizgėjo toji nuotrauka: dvejų metų berniukas karste. Prie nuotraukos buvo prisegtas raštelis – nurodymas, jog karstą reikia užtušuoti, įkapes paversti į jūreivišką kostiumėlį, atmerkti lavonui akis ir suteikti joms mėlyną atspalvį, skruostus ir lūpas parausvinti, kad atrodytų kaip gyvo. Tėvai, kurie pateikė šitokį užsakymą, dar buvo pridūrę ypatingą pageidavimą: praverti berniuko lūpas, tarsi droviai šypsenai, – jeigu, žinoma, tai įmanoma techniškai. Firma, be abejo, patikino užsakovus, kad ponas E. pats kuo puikiausiai žino, ko tokiais atvejais reikia.
       Jis karštligiškai stengėsi tramdytis. Kad tik vėl neblokščiau visko į šalį kaip anąkart, kalbėjo pats sau, juk niekas nuo to nepasikeis! Šioje absurdiškoje visatoje, kuriai ir pats priklausai, sėdi kambary du vieniši žmonės ir, išgėrę po puodelį kavos, dar ilgai maigo rankomis staltiesę... Prieš porą savaičių, ilgai svarstę, juodu užsisakė šį apgaulingą paveikslėlį namų altoriui. Taigi jie turi teisę nekantrauti. O tavo pareiga klastoti, tavo uždavinys – suteikti berniukui gyvybę. Ir tu padarysi šitą apgaulę, kaip ir daugelį kitų. Tavo pasibjaurėjimas niekam nerūpi ir niekam neįdomus. Tu esi tik vienas iš daugelio įrankių, kurį galima pakeisti. Pasiryžk!
       Tačiau jo pastangos buvo tuščios. Žmonių ir gyvulių nuotraukos staiga šovė aukštyn kaip žiežirbų spiečius, tartum spruko nuo nujaučiamo pavojaus.
       Jis atsigręžė ir pažvelgė į sūnų, kuris tebeklūpojo ant kėdės. Staiga jį užplūdo švelnumas ir meilė vaikui. Norėjo prišokęs paglostyti jį, įsitikinti, kad čia tikrai jis.
       – Eime, – tarė jam, – mums reikia tučtuojau išeiti.
       – Kur? – nusistebėjo berniukas.
       – Dabar nėra kada aiškinti. Eime!

       Stataus kalno papėde tiesėsi gatvė, kitoj pusėj buvo prieplauka ir aikštė su siauruko bėgiais. Ten snūduriavo vagonai, prikrauti raudonų plytų. Tolumoje vilkikas sunkiai tempė prieš vėją pakrautą baržą. Šia gatve mažai kas važinėjo. Palei hidrantą žaidė vaikai.
       Sunkios geležinės durys buvo praviros. Jis atidarė jas ir įžengė į vidų, sūnus atsekė iš paskos. Į juos padvelkė suplėkęs rūsio oras. Už kelių metrų koridorius išplatėjo į ovalią grotą. Pasieniuose stovėjo keletas paprastų medinių suolų. Jie atsisėdo ir palaukė, kol akys apsipras su tamsa. Ant cementinių grindų kažkas buvo pakreikęs glėbį apipuvusių šiaudų. Akmeninės sienos buvo nelygios, grublėtos. Vienoj vietoj žiojėjo dvi išgręžtos skylės, kurios, matyt, taip ir liko nepanaudotos sprogdinant. Tapetai čia, žinoma, galėtų būti gražesni, pamanė jis, prisiversdamas ironiškai šyptelti.
       – Ką mudu čia veiksim? – paklausė berniukas.
       – Netrukus suprasi, – atsakė tėvas. Nieko blogo neįtariančio sūnaus balsas tik dar labiau priminė, koks keistas jo paties atsakymas. Atsistojęs jis apsuko patalpą, žingsniais išmatavo ilgį ir plotį, apčiupinėjo plyšius sienose, nužvelgė, kur lygiausios grindys. Ištyrinėjo visus kampus, pats nežinodamas kam, galiausiai supratęs, kad tai beprasmiška, numojo į viską ranka. Sutrikęs vėl atsisėdo. Juokingas, žinoma, toks smulkmeniškas mano šniukštinėjimas, pasišaipė, negi iš tikrųjų atėjau į šitą apleistą urvą ieškodamas nusiraminimo? Granito lubos čia bus kokių penkių šešių metrų storio. Tačiau grėsmė, artėjanti beprotišku greičiu, sutraiškys jas tarsi kiaušinio lukštą. Kalno gilumoje turėtų būti dar viena ola, ieškok jos!
       – Man truputį šalta, – tarė berniukas,
       – Aš galiu duoti savo apsiaustą. Sek paskui mane, mudu dar turim paėjėti gilyn.
       – Man šąla kojos. Nenoriu ilgiau čia būti. Geriau atsisėsiu ir palūkėsiu tavęs prieplaukoj.
       – Nedrįsk! – sušuko tėvas, bet tas jo reikalavimas buvo ir prašymas; nepalik manęs vieno.
       Tačiau berniukas jau žengė durų link, jo šešėlis ištįso ir dingo.
       Pavojus dabar atrodė dar grėsmingesnis. Jis nesidairydamas leidosi į kalno gilumą. Vaikas dar sugrįš, – ramino save, – pabus ten tik valandžiukę. O aš tuo tarpu gal surasiu saugesnę slėptuvę mums abiem.
       Iš grotos einantis tunelis buvo labai siauras. Žengęs kelis žingsnius jis atsidūrė aklinoj tamsoj. Pasigraibęs kišenėj išsiėmė dėžutę degtukų, čirkštelėjo vieną. Pašokusi liepsnelė tarsi pradegino tamsą, sužvilgo drėgnos sienos, ištiesta ranka subolavo kaip vaiduoklio. Tačiau nei priekyje, nei užpakalyje šviesa niekur neužkliuvo ir nesusigėrė tarp tamsių akmenų.
       Jis sustojo ir akimirką įsiklausė. Šmėstelėjo šviesos pabaidyta, smunkanti į kalno gilumą žiurkė. Jis vis žingsniavo toliau! Vienas po kito čirkštelėję užsidegdavo degtukai, trumpam suplastėdavo šešėliai, liepsnelė beregint sumažėdavo ir, virtusi raudonu taškeliu, užgesdavo. Šviesos persekiojama žiurkė zigzagais blaškėsi po tunelį, kartkartėm lyg nebejausdama pavojaus sustodavo ir markstydamasi lūkuriuodavo, tačiau blykstelėjusi šviesa ir sunkūs žingsniai ją vėl išgąsdindavo, ir ji šnirpšdama skuosdavo tolyn.
       Jam atrodė, kad tunelis veda į kalno gilumą ne tiesiai, o rangosi tarsi gyvatė, tačiau negalėjo patikrinti, ar taip yra iš tiesų. Dabar slėgė mintis, kad netrukus išsispręs jo likimas, kad jis jau atsietas nuo žmogiškosios būties ir virtęs amžinu žydu, keliaujančiu tuneliais.
       Viskas čia regėjosi vienoda ir vis dėlto nevienoda. Be perstojo mainėsi šešėlių mozaika, kuri priklausė nuo jo judesių ir akmeninių olos formų. Jis žinojo, kad kilnodamas kojas slenka pirmyn, kad tuo metu kažkas vyksta, tačiau jį kamavo abejonės, ar iš tikrųjų bent kiek artėja prie tikslo. Jautėsi tartum žmogus, mėginantis eskalatorium eiti prieš srovę.
       Žiurkės jau seniai nebuvo matyti.
       Pagaliau užgeso paskutinis degtukas. Tamsa sakytum sutirštėjo ir, tapusi kalno dalimi, užliejo jį tarytum skęstantįjį vanduo, ji įsiveržė į ausis, į burną, į nosį.
       Slėptuvės anga, nuo kurios buvo pradėjęs žygį, dabar jam rodėsi nepasiekiamai toli, todėl bet koks mėginimas grįžti buvo panašus į fantastišką utopiją, pasukti atgal galėjo tik antžmogis. Neįveikiamo nuotolio jausmas kėlė pasitenkinimą, kuris netrukus virto triumfuojančiu nugalėtojo džiūgavimu. Jam pasisekė! Jis tuoj priartės prie galutinės ribos! Tikslas jau čia pat, tereikia ištverti paskutinius žingsnius. Jis privalo tikėti tuo, ko ieško. Juk kiekvienas tunelis turi kur nors išvesti. Netrukus pasieks kitą grotą, galutinę ramybės buveinę, kurion ateis ir jo sūnus.
       Rankomis čiuopdamas šlapius sienų akmenis, jis slinko į kalno gilumą.

       Berniukas palakstė po prieplauką, pavaikščiojo balansuodamas bėgiais, nuspyrė į vandenį keletą akmenukų. Nesulaukęs tėvo, perbėgo į kitą gatvės pusę ir vėl įžengė į slėptuvę.
       – Tėti!
       Niekas neatsiliepė. Tada jis paėjo kiek gilyn.
       – Tėti! Čia aš!
       Vėl jokio atsakymo. Turiu pereiti per grotą, pamanė berniukas, nueiti iki tamsios angos kitoje pusėje ir dar kartą šūktelėti, jis mane išgirs. Bet staiga apsigręžė ir kūrė į gatvę.
       Barža jau stovėjo prie krantinės, o vilkikas lengvai slydo per įlanką. Link prieplaukos artėjo nedidelis žvejų laivas. Įspėjamai sučirškė skambutis: nusileido šlagbaumas. Garvežys pradėjo stumdyti vagonus. Pervažos darbininkas sumojavo rankom, duodamas ženklą mašinistui, kuris iškišo suodiną veidą ir nuvažiavo su trinksinčiais vagonais.
       Gatve atburzgė automobilis ir sustojo prie slėptuvės. Iššoko vaikinas žaliu kombinezonu ir pasilenkęs išsiėmė iš krepšio pakabinamą spyną.
       – Žadat čia užrakinti? – paklausė berniukas.
       – Taip, – atsakė kombinezonu vilkintis vaikinas, – kaip tik tai ir ketinu padaryti. Tokios patalpos seniai nebereikalingos. Jas liepta užrakinti.
       – Bet juk ten dar kai kas yra, ten nuėjo mano tėtis.
       – O ko jam ten reikia? – nustebo vaikinas. – Kas jis, ledų pardavėjas ar žiurkių nuodytojas? – ir sušuko į slėptuvės vidų: – Ei jūs ten, greičiau išeikit!
       Niekas neatsiliepė. Jis dar pašaukė.
       – Gal jis ten užmigo nuo šilumos, – pasakė vaikinas. – Tavo tėvas, matyt, mėgėjas bet kur pasnausti.
       – Jis ten, aš tikrai žinau.
       – Tai eik ir pažadink jį, – pasiūlė vaikinas, – o aš nubėgsiu nusipirkti cigarečių.
       Ir jis nuskubėjo sau, o kai sugrįžo, berniukas tebesėdėjo ant slenksčio ir spoksojo į tamsią kalno angą. Ko gero, jis taip ir sėdėjo, kol vaikinas grįžo.
       – Aš nemeluoju, – patikino berniukas. – Mudu čia kartu atėjom.
       – Jeigu įlindo, tai niekur nedingo.
       Vaikinas su kombinezonu išsiėmė kišeninį žibintuvėlį ir patraukė gilyn į grotą. Berniukas, atsilikęs per keletą žingsnių, sekė įkandin. Grota buvo tuščia. Berniukas atsisėdo ant medinio suolo ir ėmė laukti, o vyriškis, iškėlęs žibintuvėlį, nužingsniavo tuneliu. Toldami vis silpnėjo jo šūksniai: ei, ar čia yra kas nors? Ehėhė? Tunelis tarsi prarijo žmogų, bet štai tolumoj vėl pasirodė švieselė, ji ėmė artėti, netrukus į grotą sugrįžo ir pats vaikinas žaliu kombinezonu.
       – Velniai rautų, kaip sušalau, – pasakė jis.
       – Ar ten nieko nėra? – paklausė berniukas.
       – Tu mane apmovei, pyply, – atsakė vaikinas, – tunely nė gyvos dvasios.
       – Gal jis nuėjo dar toliau ir mūsų neišgirdo.
       – Nesąmonė, aš apžiūrėjau kiekvieną plyšį.
       Vaikinas nuskubėjo prie automobilio. Berniukas nusekė iš paskos.
       – Tai jūs vis tiek užrakinsit? – paklausė jis.
       – Aišku. Negi paliksiu tas duris atdaras? Suprask, tavo tėvas turbūt seniai išėjo. O gal jo čia ir nebuvo, tu tik dumi man akis? Juk netupėjai čia prie durų ir nesaugojai kaip kiemsargis šuva?
       – Aš visą laiką čia buvau, vaikščiojau po prieplauką, žiūrėjau į laivus, bet...
       – Na matai. Ir nesukim galvos. Galiu lažintis iš penkiasdešimties erių, kad tavo senis dabar sėdi ramiai prie stalo ir siurbčioja kavutę. Jam nei galvoj, nei uodegoj, kad lakstai čia man iš paskos ir trukdai... Na, man reikia užrakinti. Toks įsakymas.
       Spyręs koja į duris, jis pakėlė sunkų geležinį strypą ir įkišo jį į kilpą uoloje. Paskui užkabino spyną, spustelėjo ir ištraukė raktą. Pamatęs nusigandusį berniuko veidą, su užuojauta nusijuokė:
       – Klausyk tu, pyply, – tarė, – aš žinau, ką darau, aš net šitą raktą galėčiau mesti į vandenį. – Ir užsimojo, lyg norėdamas kuo toliau jį nusviesti.
       Paskui įlipo į automobilį ir nuvažiavo savais keliais.

       Vertė Z.Mažeikaitė
       Versta iš: Werner Aspenström. Blåvalen, 1972