Vieno veiksmo tragikomedija Biblijos motyvais

 

Veikėjai

JONA – pranašas

PASCHORAS – Rašto žinovas

SKURLATAS, NABALAS, SMERDIZAS, HAS BAZAS – pirkliai

ZEDEKA – Smerdizo vergė

OGOLA, OGOLIBA – ištvirkėlės

NUJI MARDUKAS – laivo kapitonas

MEŠA – jūreivių vyresnysis

JŪRININKAI

 

Anų laikų senas, vėtytas ir mėtytas laivas. Denyje – mar­gas keleivių būrys. Vieni dar tebelydi akimis tolstantį krantą, kiti, susėdę ant ryšulių ir skrynių, vaišina vynu ir valgiais Ogolą ir Ogolibą

 

PASCHORAS (prie borto). Na štai, ir nebesimato kranto...

JONA. Sudie, Jeruzale! Sudie, pažadėtoji žeme...

PASCHORAS. Pažadėtoji ir netesėtoji...

JONA (meldžiasi). Viešpatie! Tu matai mano apte­musį protą, mano abejones ir sielvartą – viską matai. Tu žinai, kaip aš troškau skelbti tavo šventą valią! Bet žmo­nės, kurie ieškojo per mane tavo užtarimo, nesulaukė jo ir nusivylė. Jie ėmė tyčiotis ir niekinti mane. Ką aš turė­jau daryti? Kaip aš galiu skelbti tavo žodį, jeigu mano dvasia išbadėjusi klaidžioja ir neranda tavęs? Nerūstauk, Viešpatie, leisk man pasitraukti nuo savo gėdos ir žmonių, kurie mane pažemino. Suramink, Viešpatie, ir paguosk mane, nes aš keliauju, nežinodamas, kas manęs laukia ir kas mane veda – tavo pirštas ar paklaikusi mano galva.

SKURLATAS (priėjęs prie jų). Ko taip susirūpinę? Tą seną geldą greitai neša. Už poros dienų būsime Tarsyje.

JONA. Nebūsime. Kažkas dar atsitiks.

SKURLATAS. Kol kas atsitiks, paragaukime saldaus Helbono vyno. O kas čia galėtų atsitikti?

JONA. Širdis kažką jaučia.

PASCHORAS. Širdis nerami prieš kiekvieną kelionę.

JONA. O kodėl? Todėl, kad visi žmogaus keliai – tai paklydusio klaidžiojimas. Kur teisybė? Kur laimė? Kur vi­sų kelių prasmė?

SKURLATAS (rodo į besilinksminančius). Laimingi tie, kurie prasmės neieško. (Paschorui) Eikim, išgerkim už laimingą kelionę.

PASCHORAS. Ačiū. Pabūsiu dar. Saldus vynas negerai, kai šitaip supa.

JONA. Jis gali greitai apkarsti.

SKURLATAS. O kas neapkarsta? Viskas ilgainiui ap­karsta.

NABALAS (Skurlatui). Ko jie neateina? Ką jie sako?

OGOLA. Ei, išminčiai! Ar nenorit figų?

OGOLIBA. Sargas pasigėrė, o tvoroj spraga...

 

Juokas

 

SKURLATAS. Ech, voliokimės, kol žydi pievos! (Grįž­ta prie geriančiųjų)

PASCHORAS (Jonai – apie moteris). Tai Ogola ir Ogoliba. Vakar jas akmenimis išvarė iš miesto, o šiandien jos čia. Veža į Tarsį savo nuodėmes, ligas ir juoką.

JONA. Paikystė juokiasi, o išmintis dūsauja. Melas miega šilkuose, o teisybė beldžiasi už vartų.

PASCHORAS. Seno pasaulio sena pasaka... Jūs, ro­dos, ne pirklys – ko jūs keliaujat į Tarsį?

JONA. Nežinau. Bėgu nuo savęs. Gal jūs kartais esate buvęs Ninevijoj?

PASCHORAS. Ninevijoj? Taip. Gražus ir didelis mies­tas.

JONA. Vieną naktį prabudau – bet ne taip, kad bū­čiau visai... Dienos rūpesčiai dar nebuvo sugrįžę į mane – ir tuo metu išgirdau balsą: „Jona! Amatijino sūnau! Kel­kis, keliauk į Nineviiją ir pamokslauk ten, nes to miesto piktadarybės greitai susilauks mano atpildo“.

PASCHORAS. Vadinasi, Dievas jus pasirinko savo pra­našu?

JONA. Taip, Jeruzalėj mane vadino pranašu. Buvau kunigas ir Šventojo įstatymo aiškintojas. Aš daug žinau... Bet iš savo žinojimų aš geriausiai žinau, kad aš dar nie­ko nežinau. O kas to nežino, tam atrodo, kad jiis viską žino.

PASCHORAS. Bet juk Ninevija priešingoj pusėj! Ar jūs paklydot, ar nepaklausėt Dievo balso? Jeigu jūs esate pranašas...

JONA. Koks aš pranašas! Aš nesu padaręs ir nesu re­gėjęs nė Vieno stebuklo. Žemdirbiai, atnešę aukų, manęs klausia, kokia bus ateinanti vasara. Kur sėti javus – slė­niuose ar kalvose, o aš... Meldžiuos, metu burtus ir sa­kau – slėniuose. O pasirodo – aš suklaidinau juos. Nėš­čiai moteriai, kuri nerimaudama klausia, kas ateis į pa­saulį, sakau – džiaukis: Dievas siunčia tau sūnų. O gimsta septinta duktė... Dieve, kaip aš troškau, kaip aš norėjau visiems pranašauti teisybę!

PASCHORAS. O ar būna tokių, kurie pranašaudami neklysta?

JONA. O kaipgi! Būna labai galingų pranašų. Jų žo­dis supjudo arba sutaiko tautas. Jie vedžioja už rankos karalius ir karalystes.

PASCHORAS (šyptelėjęs). Už rankos ar už nosies?

JONA. Juos globoja Viešpats. O aš – nevykėlis tarp pranašų ir vidutinybė apskritai.

PASCHORAS. O ne! Vidutinybė taip nežemintų savęs ir nesigraužtų abejonėm. O! vidutinybė!.. Tai pats gajau­sias ir sveikiausias padaras. Jis ne toks kvailas, kad pra­kaituotų su vargdienais, ir ne toks protingas, kad savo iš­mintim papiktintų valdovus. Visada sotus, visada paten­kintas... Staliai dirba stalus ir lovas vidutiniam ūgiui. Puodžiai žiedžia puodus vidutiniam pilvui. Visi didesnieji ir mažesnieji tarnauja būtent jam, vidutiniam Adomo pa­likuoniui. Bet jūs nesidžiaukit – jūs nesat vidutinybė, ne. Jumyse kažko per daug, o gal kažko per maža.

JONA. Galbūt, galbūt... Bet ką aš turėjau daryti? Ne­jaugi aš, kaip tos dvi linksmos moterys, apjuoktas savo mieste, privalėjau keliauti ir apsijuokti svetimam?

PASCHORAS. Bet jeigu jūs girdėjote balsą ir prieš tai nebuvote išgėręs vyno...

JONA. Nebuvau, bet... Jūs, kaip doras žmogus, pasa­kykit atvirai – ar jums neatrodo, kad mano protas trupu­tį aptemęs?

PASCHORAS. Anaiptol! Jūs labai šviesaus proto, tik atrodote išvargęs.

JONA. Aš jau septynias dienas ir naktis kankinuos, nežinodamas – klausyti ar neklausyti to balso. Meldžiaus, prašiau kokio ženklo, kokio mažo stebuklo...

PASCHORAS. Ir nieko?

JONA (išsitraukia iš užančio jūros moliusko kriauklę). Aš pradėjau tą balsą girdėti šitoj kriauklėj. „Jonai Ke­liauk j Nineviją...“ Bet, Viešpatie, argi Jeruzalėj mažiau piktadarybių? Kas gi, neiššlavęs savo kiemo, braunasi tvarkyti svetimo? (Prisidėjęs kriauklę prie ausies) Ir vis tie patys žodžiai –„Keliauk į Nineviją, keliauk į Nineviją...“ Kas čia mane šaukia? Dievas ar šėtonas? Klausyti jo ar neklausyti?

PASCHORAS. Eikit jūs į apačią, susiraskite vietos ir gerai išsimiegokite.

JONA. Oo! Jeigu aš galėčiau užmigti, aš sutikčiau niekada nenubusti.

PASCHORAS. Laivą supa kaip lopšį – jūs tikrai užmigsit.

JONA. Tebūnie taip, kaip tu sakai. Einu.

PASCHORAS. Tegul tave lydi ramybei

OGOLIBA (griebia Jonai už drabužio). Ei, kur tu? Ves­kis ir mane.

OGOLA. Pabūk su mumis. Mes pabursim iš plauko.

 

Juokas

 

JONA (stabtelėjęs). Juokitės juokitės... Nepraeis nė valanda, kaip jūs graudžiai verksit.

SKURLATAS. Šliaužk šalin, šliaužk – juodas de­besy!..

JONA. Juodas debesys ateis, kai aš nueisiu. (Nueina)

SKURLATAS. Juodas debesys, juodas gyvenimas... Te­gul tokie sėdi sau pavėsyje namie!

OGOLIBA. Voliokimės, kol žydi pievos!

OGOLA (Paschorui). Ateik pas mus, rašto žmogau. Mes padėsime užmiršti tą, kurią palikai.

NABALAS. Te, išgerk mano vyno ir pasakyk čia mums ką nors, kas patiktų šio laivo pirkliams...

PASCHORAS. Kažin, ar saldus vynas ir žodžiai ne­pakenks mūsų kelionei. Pažiūrėkite – tamsus debesys iš tikrųjų artėja.

OGOLIBA. O tu išgerk ir sakyk, kad ten putpelių pul­kas!

PASCHORAS (išgėręs). Pasiruoškit, vyrai. Artėja audra.

NABALAS. Įpilkit jam dar!

SKURLATAS. Moterys! Pragiedrinkit jo apsiniaukusį veidą!

SMERDIZAS. Zedeka! Pašok mums! Parodyk savo lankstų kūną! Zedeka!

 

Pirkliai šūkauja ir ploja delnais, Zedeka nusimeta skraistę ir šoka. Bet laivą vis labiau supa, ir pirklių linksmybė greitai pavirsta susirūpinimu

 

NABALAS. Klausykit! Ar aš pasigėriau, ar čia iš tik­rųjų supa?

SKURLATAS. Iš kur tas vėjas? Kapitonas žadėjo ge­rą orą.

SMERDIZAS. Mūsų laivas perkrautas – štai ko aš bijau.

NABALAS. O Viešpatie! Jeigu ir toliau taip, mane tas prakeiktas supimas išvers kaip rankovę.

OGOLA. Gal Dievas ir nori pamatyti, kas tu per vienas.

 

Moterys dar norėtų linksmintis, bet vyrai į jas nebežiūri

 

SMERDIZAS (Nabalui). Jūs žadėjot savo vyną su­krauti į du laivus, o sukrovėt į vieną.

NABALAS. Sukroviau ir sumokėjau. O kas man už­draus?

SMERDIZAS. Matai, kad bangos jau siekia kraštus.

SKURLATAS. Nieko – išleisim vyną, jeigu bus bėda.

NABALAS. Ak, jau mano vynas kaltas! Tas pats vy­nas, kurį jūs ką tik gėrėt ir gyrėt!

HAS BAZAS. Vynas – gerai, bet jeigu skęsim – tuš­čia statinė dar geriau.

NABALAS. Prašneko!.. Nebylys prakeiktas. Bepigu jums – brangenybių pirkliams... Bet ko būtų verti tie jūsų rubinai, agatai, jašmos, jei už juos nebūtų galima nusi­pirkti duonos, vyno ir...

HAS BAZAS. Ir moterų, taip? Moterų... Tos jūsų pliuš­kės ir užtrauks mums bėdą. Kai į laivą įžengia moteris, lauk – įžengs ir nelaimė.

OGOLA. Esi vyras kaip Dievas, o šneki kaip eunuchas.

SMERDIZAS. Atspėjai. Jis toks ir yra.

HAS BAZAS. Aš kalbu, kaip kalbėjo Saliamonas. „Mo­teris yra kartesnė už mirtį, ir tik Dievo malonė gelbsti nuo jos pinklių.“

OGOLIBA. O kas tave pagimdė? Ar ne moteris?

HAS BAZAS. Tik ne tokia kaip tu!

OGOLA. Tokio geriau ir negimdyti.

OGOLIBA. O aš vis žiūrėjau į jį... Už gerą žodį bū­čiau atidavus viską.

 

Įžeistos moterys norėtų išsiverkti, bet neranda vietos, ir niekas į jas nebekreipia dėmesio. Amsi pikta kapitono ko­manda, puldinėja jūreiviai, visi stumdosi. Pirkliai tvarko savo ryšulius ir skrynias. Audra stiprėja. Braška laivo sąsparos

 

SMERDIZAS. Kur gauti virvių? Reikia viską prirai­šioti.

SKURLATAS (vienam iš jūreivių). Kur kapitonas? Pa­šaukit kapitoną!

NABALAS. O Viešpatie! Kas darosi!.. (Suklumpa mels­tis) Visagalis Abraomo Dieve! Savo rūstybėje nepasmerk manęs ir nebausk manęs, kerštaudamas už mūsų nuodė­mes. Prisimink, Viešpatie,– argi aš kada kam atsilyginau blogumu už gera? Argi aš nebuvau nuolankus tiems, ku­riuos tu padarei galingus? (Užsimoja kažkuriam prabė­gančiam) Kur lipi kaip asilas! Pasimelsti nebeleidžia... Pasigailėk manęs, Viešpatie, ir neatimk iš manęs tų gė­rybių, kurias esi man savo malonėje suteikęs. Tegul mano vynas, kurį aš dosniai pilsčiau... (Nutyla) Man bloga, Viešpatie... (Pašokęs nubėga prie borto)

 

Ateina jūreivių vyresnysis Meša

 

MEŠA. Na, kas yra? Ko čia subruzdot?

SKURLATAS. Tai jūs mums pasakykit, kas čia darosi! Argi tvirtas laivas taip gali braškėti?

MEŠA. Perdžiūvęs. Išmirks ir nebraškės.

SMERDIZAS. Mums reikia virvių kroviniams. Siūbte­lės banga ir nuplaus nepririštus.

MEŠA (jūreiviams). Ei, ten! Atneškit virvių!

NABALAS (grįžta,). O Viešpatie!.. Už ko nusitversi – viskas kliba, girgžda, griūva...

MEŠA. O kaip neklibės, jei pats Dievas klibina.

HAS BAZAS. Bet kas bus toliau. Audra tik prasideda.

MEŠA. Laivo gale sukrautos šluotos. Jei pradėsime skęsti, kiekvienas čiupkite po šluotą.

NABALAS. Argi su šluota galima išplaukti?

MEŠA. Su Dievo pagalba viskas galima.

SMERDIZAS (vergei). Dėl visa ko atnešk man vie­ną – kur didesnę.

NABALAS. Palaukit! Visiems tegul atneša.

MEŠA. Kai skęsim, kapitonas pasakys – tada.

PASCHORAS. Tada tų nendrinių kūlelių, kuriuos va­dinat šluotom, pasirodys mažiau negu keleivių, ir jūs pasidarysit sau pramogą?

MEŠA. Vadinasi, pats jau esi tokioj pramogoj daly­vavęs?

NABALAS. Tegul mane Viešpats tą kartėlį išgelbsti, ir aš daugiau niekad nebeplauksiu laivu. Niekad! Ačiū Dievui, yra asilas, yra kupranugaris.

MEŠA (Paschorui). Aš klausiu, ar esi jau plaukęs mū­sų laivu?

PASCHORAS. Tas, kuris juo plaukė, antrąkart nebe­plauks.

 

Jūreivis atneša virvę

 

MEŠA (numeta virvę pirkliams). Šekit. Prisiriškite daiktus. (Paschorui) O tu – savo liežuvį! (Nueina)

 

Pirkliai ir moterys griebia suraizgytą sumazgytą virvę ir nekantraudami skuba atpainioti sau kuo ilgesnį galą

 

BALSAI.

– Na na! Ir kitiems palik.

– Kur trauki, leisk! Čia mano galas!

– O čia mano pradžia.

– Kur braunies, kur brauniesi

– O pats? O pats? Ko plėši kaip šuo!

– Man tik porą sieksnių. Vienai skryniai.

– Pasirišk po kaklu savo skrynią!

PASCHORAS. Žmonės! Žmonės! Nesivaržykit. Virvės visiems užteks. Paklausykit, ką aš pasakysiu.

HAS BAZAS (susipainiojęs tarp virvių). Paklausykim, broliai!

NABALAS. Neapipjaustytas – gojus tu man, o ne brolis!

HAS BAZAS. Tu verčiau apsipjaustyk savo širdį!

SMERDIZAS. Moterys! Moterys! Ką jūs darot?!

OGOLA. Tą patį ką ir tu, tą patį...

PASCHORAS (Haš Bazui). Palik jiems tą virvę. Nors tu paklausyk. Jie nežino, ką daro.

HAS BAZAS. Kaip kiti, taip ir aš. Kuo aš blogesnis?

 

Kiekvieną atkovotą virvės galą jie vynioja sau apie lie­menį arba stengiasi apsukti aplink laivo stiebą ir apraiz­gyti savo daiktus

 

BALSAI.

– Paleisk virvę! Paleisk, sakau! Tu mane smaugi.

– Pats lendi į kilpą, pats!

– Nesimušk su alkūnėm!

– O tu nesispardyk!

– Akis už akį, dantis už dantį.

PASCHORAS. Liaukitės! Liaukitės! Argi nematot, kad jūs kaip žvėrys žabangose. Jie tuoj ateis iš jūsų pasity­čioti. Paklausykit manęs!

BALSAI.

– Eik šalin! Dar jis čia mus mokys!

– Spjaukit į jį. Ko jis čia vienas gudrus.

– Tfiu!

– Šunie nususęs! Tu mane apspjovei!

– Čia vėjas, vėjas!..

 

Galutinai susipainioję į vieną kirbinę, jie nebeturi jėgų pajudėti ir su įtūžiu žiūri į Paschorą

 

SMERDIZAS. Ko tu nori iš mūsų, ko tu nori?

PASCHORAS. Paleiskit virvę. Geriau tegul audra praryja mūsų turtą negu žmoniškumą.

SKURLATAS. Eik tu, mokytas ubage!.. Ar tu žinai, kas yra turtas?

PASCHORAS. Taip. Šiuo metu jis – tik mūsų ba­lastas. Brangiausias turtas yra tas, kuris nieko nesveria. Aš esu plaukęs tuo laivu. Kai atsiras rimtesnis pavojus, jie pasiūlys išmesti dalį krovinio. Jei ir to bus maža – išmeskite viską, nes kitaip jie ims mėtyti žmones.

NABALAS. Negali būti! Jie neturi teisės.

SMERDIZAS. Tarsyje juos teisėjai pakartų.

PASCHORAS. Nepakars. Ne jie, o jūs tapsite žudi­kais. Jūs patys viens kitą išmesit už borto arba parodysit pirštu – kurį.

SKURLATAS. Ką jis čia kalba?! Kuo jis mus laiko?

SMERDIZAS. Kas mes, tavo manymu, žmogžudžiai? Plėšikai?

PASCHORAS. Aš tik noriu perspėti. Dabar jie nu­metė sumazgytą virvę, paskui numes keliolika nendrinių šluotų, ir mes, drebėdami dėl savo kailio, pavirsime hie­nom.

HAS BAZAS. Tai ką mes turime daryti?

PASCHORAS. Būkime vieningi.

NABALAS. O jei mes iš tikro pradėsime skęsti?

PASCHORAS. Būkime vieningi! Svetimą gyvastį sau- gokim ne mažiau kaip savo.

SKURLATAS. Taip ir paskęsime visi vieningai.

PASCHORAS. Jeigu mes išmesim visą turtą, prekes, mes pareikalausim, kad ir jie išmestų stabus ir visą žal­varį. Svarbiausia – būkime vieningi!

SMERDIZAS. Visą turtą – cha!.. O tu kokį turtą iš­mesi?

PASCHORAS. Ramybės! Ateina kapitonas.

NABALAS (užgieda psalmę).

Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė,

Pagalba varguose, kurie mus smarkiai pri­spaudė...

Pirkliai, vaduodamiesi iš virvių, jam pritaria

Todėl nebijome, kad ir žemė drebėtų,

Ir kalnai virstų į jūrų gilumas.

Gali sau kilti ir ūžti jų vandenys,

Kalnai drebėti nuo jūrų galybės...

 

Ateina kapitonas Nuji Mardukas ir Meša. Kapi­tonas turi įprotį staigiu judesiu gręžiotis atgal. Jis įtaria visus, kas tik atsistoja jam už nugaros

 

MEŠA. Prašėte virvių, o skrynios iki šiol nepririštos. Ko bliaunat kaip avys! Prieš jus – laivo kapitonas Nuji Mardukas!

NABALAS. Mes šaukiamės Dievo, kad jis gelbėtų mus ir tą jūsų išgverusį laivą.

SMERDIZAS. Argi čia laivas? Čia tvartas, seniai ne­valytas!

NUJI MARDUKAS. Jeigu mano laivas – tvartas, tai, vadinasi, jūs – asilai, o jūsų turtas – mėšlas.

MEŠA. Kam nepatinka, tas gali išeiti.

NABALAS. Kaip išeiti? Kur išeiti?

SMERDIZAS. Jie gi tyčiojas iš mūsų!

NUJI MARDUKAS. Išeiti nėra kur. Todėl reikia apmažinti tą mėšlą. Dalį jūsų prekių teks išmesti į jūrą.

MEŠA. Kad nereiktų čia mums ilgai aiškinti, apsidai­rykite. Matot, kas darosi!

SKURLATAS. Mes esame patyrę audrų ir žinom, kad ne kiekvienas laivas pirklius paverčia elgetom.

NUJI MARDUKAS. Visos audros ir visos jūros su lai­vais – viskas Dievo rankoj.

PASCHORAS. O jeigu tarnas paduos jūsų viduriams netikusį valgį, kam jūs nugiešit kepenų sopulį – virėjui ar Viešpačiui Dievui?

NUJI MARDUKAS. Piktžodžiauji, žmogau! Ar tik ne už tavo liežuvį Dievas ir siunčia mums pražūtį?!

 

Haš Bazas nori kažką pašnibždėti kapitonui į ausį. Nuji Mardukas staiga atsigręžia

 

Ko čia tykai už nugaros? Ko čia spoksai į mano pakaušį?!

HAS BAZAS. Aš tik norėjau pasiūlyti...

 

Meša atstumia jį

 

NUJI MARDUKAS. Derėtis ir bartis nebėra kada. Į laivą sunkiasi vanduo. Statinės ridinėjasi ir daužo bor­tus. Todėl aš įsakau dalį vyno išleisti į jūrą. O dramblio kaulą ir vilną...

NABALAS. Mano vyną?! Mano geriausiąjį Helbono vyną! (Verkšlena) Už ką mane, Viešpatie? Grobikai gro­buoniški grobia ir grobia!..

SKURLATAS. O vilna! Juk ji pati lengviausia. Plėši­kai prakeiktieji!

 

Atbėga jūreivis. Kažką negarsiai aiškindamas, paro­do kapitonui negyvą žiurkę

 

HAS BAZAS. O kaip mano amforos? Mano aliejai? Neišpilkite kartu su vynu. Leiskite mane!..

 

Meša sulaiko jį

 

MEŠA. Tylos! Tylos! (Pliaukši rimbu)

NUJI .MARDUKAS. Kai ateina laikas žūti ar būti, nesidžiauk pirkęs ir neverk praradęs. Jūsų vilnom ir kai­liais mano vyrai užkamšys laivo spragas ir plyšius. Alie­jų pilame į jūrą, kad jis bent kiek sušvelnintų bangas. Jūreiviai sako, kad iš laivo apačios jau bėga žiurkės. Jūs patys žinot, ką tai reiškia.

NABALAS. Niekšai niekdariai! Palikite nors pusę vyno!

NUJI MARDUKAS. Pavojus padidėjo, todėl aš įsakau išmesti viską, ko tik nepajėgiate pakelti ir išlaikyti ran­kose. Pasiimkite po vieną skrynią arba ryšulį, o visa kita – tučtuojau už borto!

MEŠA. Greičiau! Gyviau! Mikliau! Nesikapstykit kaip vištos po mėšlyną!

 

Sambrūzdis. Pirkliai, aimanuodami ir griuvinėdami, sten giasi užsikelti ant pečių ar ant galvos kuo didesnę naštą. Tačiau denyje dar lieka nemaža ryšulių ir skrynių. Girti jūreiviai paskubom plėšia jas ir kemša visokį turtą į už­ančius, slapsto pakampiuose, o aptuštėjusias dėžes meta į jūrą. Kapitonas vaikšto po denį ir skubina juos

 

MEŠA (pirkliams). Laikykit laikykit! Laivui bus leng­viau. Ko neišlaikysite, išmesim.

Paschoras, matydamas, kad Zedeka, Smerdizo vergė, ne­beišlaiko naštos, paima jos krovinį, o savo ryšulėlį atiduo­da jai

NABALAS. Bepigu tiems, kas turi vergų...

SKURLATAS. Ir vergas tokia pat prekė, kaip ir mano vilna.

HAS BAZAS. Iš tikrųjų! Kodėl gi jos niekas nelaiko ant rankų?

MEŠA. Laikykit laikykit! Kai nebeišlaikysite, meskite tiesiai į jūrą.

NABALAS. Vadinas, jeigu aš būčiau prekiavęs ver­gais, o ne vynu, mano turtas dabar būtų sveikas? Kurgi teisybė? A?

NUJI MARDUKAS (rodydamas į Ogolą ir Ogolibą). Kieno tos vergės?

OGOLA. Mes ne vergės, mes laisvos.

OGOLIBA. Mes maldininkės. Vyrai gali paliudyti.

MEŠA. O šita kieno vergė? (Rodo į Zedeką) Aš klau­siu, kam priklauso ši vergė?

SMERDIZAS. Priklauso man. Bet ji man daugiau ne­gu vergė.

NUJI MARDUKAS. Arba ryšulį, arba ją! Keleiviai pasipiktinę. Jų valia – man įsakymas.

SMERDIZAS. Vyrai! Broliai! Ji man ne šiaip sau vergė. Už ką jūs norit pražudyti ją?

NABALAS. Jis turi du ryšulius ir dar nori išsaugot sugulovę!

PASCHORAS (Smerdizui). Liepkit išmesti vieną ry­šulį.

SMERDIZAS. O gal tam ryšuly visas mano turtas!

PASCHORAS. Jums dar vienas lieka.

MEŠA. Greičiau! Greičiau! Arba – arba!

SMERDIZAS. Zedeka, tu girdi, ką jie sako... Ką man daryti? Žūstame. Vieni anksčiau, kiti vėliau.

Zedeka raudodama puola jam po kojų

MEŠA. Greičiau! Greičiau!

NUJI MARDUKAS. Kiekvienas ryšulys mums kaip akmuo po kaklu.

PASCHORAS (Smerdizui – įsakmiai). Išmeskit vieną ryšulį!

SMERDIZAS (Zedekai). Kapitoną maldauk, o ne ma­ne! Jie tave pražudė. (Ženklais rodo, kad jūreiviai išmes­tų ją) Aš padariau viską. Jie neklauso. Aš tavęs niekad neužmiršiu, Zed... Dieve mano! Kokia ji buvo šokėja!

 

Kapitonas mosteli jūrininkams – išmesti vergę. Bet Pas­choras meta šalin Smerdizo ryšulį ir paima ant rankų Zedeką

 

PASCHORAS. Čia nėra vergų, nes nebėra laisvųjų! Visi tik žiūrim į bedugnę ir drebam. Kaip mulai po savo naštom. (Jūreiviams) Išmeskite ryšulį!

Meša su jūrininkais griebia jį kaip seniai lauktą grobį ir varžydamiesi nusitempia dalintis

SMERDIZAS. Kaip jis išdrįso atiduoti jiems mano brangenybes?! Jūs girdit! Ar jis turėjo teisę pasigrobti mano vergę?

NUJI MARDUKAS. Jūsų reikalas. Teiskite, jeigu jis nusikalto.

SMERDIZAS. Kapitone! Atsakykit mums. Kas mus skandina – Dievo rūstybė ar mūsų daiktai, mūsų prekės?

SKURLATAS. Jeibu Dievas mus baudžia už nuodė­mes, tai kuo čia dėtas mūsų turtas, kuris taipogi – Dievo dovana?          

NABALAS. Dievo dovanas išmetam, o nuodėmės ir nusidėjėliai palieka! (Nusimeta nuo pečių savo skrynią) Kurgi teisybė?!

 

Pasideda savo naštas ir kiti

 

NUJI MARDUKAS. Jūsų valia. Išmeskit nusidėjėlius ir pasilikite turtą. Man tik rūpi, kad jūs laimingai nuplauktumėt į Tarsį.

PASCHORAS. Turtas retai kada įgyjamas be nuodė­mės. Verčiau išmeskime turtą, bet ne savo artimą.

SKURLATAS. O ką tu išmesi? Ką tu išmesi?

NABALAS. Išskyrus nuosavą kailį, jis nieko neturi.

SMERDIZAS. Sukčius! Jis drabsto mūsų turtą kaip savo. Ir dar pasisavino mano sugulovę!

PASCHORAS. Atsiimk savo moterį ir džiaukis. Tu būtum pirmas padaręs žmogžudystę.

SMERDIZAS (atstumia Zedeką). Pasilaikyk sau. Aš moterų neskolinu. (Pirkliams) Mano tėvų įstatymas rei­kalauja juos abu nubausti mirtimi!

PASCHORAS. Už ką? Sutramdyk savo pyktį. Ačiū Dievui, niekas dar iš mūsų nežuvo, ir nežudykime.

SKURLATAS. Arba Dievas rūstauja prieš mus visus – tada mums nėra išsigelbėjimo – arba jis baudžia va šitą! (Parodo į Paschorą) Čia tik jis vienas kitoks negu visi.

SMERDIZAS. Jis niekina mus. Vadina žvėrimis. Ly­gina su mulais!

NABALAS. Jis net nenorėjo išgerti su visais mano vyno.

OGOLA. Ir dabar jis pilnas puikybės.

HAS BAZAS. Arba jį, arba moteris! Ir tegul atleidžia man Dievas!..

PASCHORAS. Žmonės! Audra jau rimsta. Bangos ma­žėja. Atsipeikėkit! Prisiminkite, ką aš jums sakiau.

BALSAI.

– Tu sakei... Tu savo kailį gelbėjai!

– Išmeskit jį! Išmeskit!

– Žuvis tegul pamoko, o ne mus!

 

Nuji Mardukas mosteli jūrininkams. Tie atneša maišą

 

PASCHORAS. Iki kol, Viešpatie, leisi jiems teisti ir valdyti? Iki kol?..

BALSAI.

– Į maišą jį!

– Už borto! Už borto!

– Ko jis čia vienas prieš visus!..

 

Jūreiviai užmauna ant jo maišą

 

NUJI MARDUKAS. Ar yra bent vienas, kuris sutiktų vietoj šito žmogaus išmesti savo ryšulį?

BALSAI.

– Nėra.

– Išmeskite jį!

– Nėra tokio kvailio.

 

Veltui Zedeka, apkabinus kapitono kojas, prašo vietoj Paschoro išmesti ją

 

NUJI MARDUKAS. Jūsų valia – man įsakymas. (Jū­reiviams) Meskite!

 

Tuo tarpu Meša atveda Joną

 

JONA. Palaukit! Sustokit! Ką jūs darot?!

NUJI MARDUKAS. Palaukit. Ko jis...

 

Tačiau jūreiviai jau įmetė Paschorą į jūrą

 

SKURLATAS. А!.. Juodas debesys! Kaip mes jį už­miršom?!

MEŠA. Atradau ant vilnų miegantį...

JONA. Ką jūs padarėt, nelaimingieji?! Kodėl jūs išmetėt jį?!

NUJI MARDUKAS. O ką? Gal reikėjo išmesti tave?

SKURLATAS. Mes čia žūstam, brangenybes metame į jūrą, o jis miega!

JONA. Be reikalo žūstat ir žudot, be reikalo mėtot – viskas be reikalo.

NABALAS. Jis dar, matyt, neprabudo.

SMERDIZAS. O gal iš baimės kvaištelėjo?

JONA (prie ausies prisidėjęs kriauklę). Aš jums pa­aiškinsiu, prisipažinsiu... Audra, stiebo lūžimas, pavo­jus – viskas per mane.

NUJI MARDUKAS. Ką jis čia kalba? Stiebas, ačiū Dievui, sveikas.

JONA. Tai dar nulūš. Dar gali nulūžtil Viešpaties pirš­tas rodo į mane, ir bangos neduoda laivui kelio.

NUJI MARDUKAS. Tai kas tu per vienas, jei dėl tavęs net jūra šiaušiasi?

JONA. Aš esu Jona, mūsų Viešpaties, dangaus ir že­mės sutvėrėjo, tarnas ir pranašas.

OGOLA. Teisybė. Jis tikrai išpranašavo audrą.

JO NA. Viešpačiui patiko mano balsas, ir jis liepė man keliauti į Nineviją – didį nuodėmingą miestą. O aš pa­būgau to didelio miesto ir, nepasitikėdamas Dievo pa­galba, prieš jo valią sėdau į šį laivą. Paskubėkit, broliai, nes mano abejonės per toli nunešė mane. Paskubėkit, pa­skubėkit!

NUJI MARDUKAS. Kur paskubėti? Ką mums įsakysi daryti?

JONA. Tučtuojau pasukite laivą prie kranto! Išlaipin­kite mane, ir audra praeis kaip nebuvus.

 

Pirkliai ir jūrininkai piktai nusikvatoja

 

SKURLATAS. Kaip nebuvus? Kaip tu pranašauji, kas bus, jeigu nežinai, kas buvo?

SMERDIZAS. Tu miegojai, o mes per tave pavirtom elgetom.

NABALAS. Mūsų turtas, mūsų prekės paskendo. Ne­kaltą žmogų išmetėm į jūrą!

JONA. Sakiau – nemeskit! Sakiau!.. Bet jūs nežino­jot, kas kaltas, ir Viešpats Dievas atleis.

 

Aplinkui esantys ir vėl nusikvatoja

 

Ko jūs dar šaipotės?! Argi nematote, kaip šėlsta bangos? Braška laivo stiebas, skęstame, o jums dar maža?! Kuo greičiausiai sukite prie kranto, kad išlipęs aš galėčiau keliauti į Ninevijąl

NUJI MARDUKAS. Pasukti? Prieš vėją? Pasitrauk, pasitrauk, neerzink mūsų!

JONA. Kaip Dievas gyvas, sakau jums – sukite prie kranto!

SKURLATAS. Žmogau, mus tučtuojau apvers. Mes tu­rime plaukti pavėjui.

JONA. O aš jums sakau – sukite, nes girdžiu jo bal­są! Vargas jums, jeigu jūs neišlaipinsite manęs!

NUJI MARDUKAS. Duokite jam šluotą, ir tegul sau plaukia.

JONA. Kokią šluotą?

OGOLIBA. Ninevijai šluoti.

JONA. Aš matau – jūsų veiduose nėra teisybės, o širdys kaip kempinės prisigėrusios tulžies.

 

Jūreiviai atneša nendrių kūlelį ir pririša jam prie krū­tinės

 

Kam tie šiaudai? Ką jūs norite daryti?

 

Visi juokiasi

 

MEŠA. Apsikabink šitą kūlį kaip moterį ir keliauk su Dievo palaiminimu.

JONA. Jūs išmesit mane?! Jūs norite išmesti pranašą?!

NABALAS. Dideli pranašai ir pėsti jūromis vaikšto.

JONA. Bet aš nesu didelis. Aš nesu tiek nusipelnęs Viešpačiui!

NUJI MARDUKAS. Pažiūrėsim, kiek tu nusipelnęs. Jeigu tu pranašas, tegul Dievas ir gelbsti tave.

JONA. O jeigu aš?.. Viešpatie!.. Sunku man grįžti iš pusiaukelės – neapleisk manęs!

OGOLA (Ogolibai). Greičiau ateik! Jau meta.

JONA. Palaukit!.. Pasimelsiu!.. Prakeiksiu!..

 

Jūreiviai išmeta Joną už borto, ir visi žiūri, kas jam atsitiks

 

BALSAI.

– Žiūrėkit – plaukia!

– Plauks, kol nendrės išmirks.

– O kas ten pasirodė? Kas ten toks juodas 'iškilo, matot?!

– Viešpatie! Kas tai?!

– Ryklys! Banginis!

– Jūrų galiūnas. Leviatanas!

– Laikykimės! Jis gali mus apversti.

– Praris jis tą, praris!

– Jau, jau... Žiūrėkite – jau išsižiojo!

 

Moterys suspiegia

 

– Jau baigta.

– Kaip musę...

– Vargas mums, jeigu tai buvo pranašas...

– Audra, žiūrėkite, iš tikrųjų aptilo.

– Tai gal tas Leviatanas ir sukėlė tokią baisią audrą?

– Dabar užkando ir apsiramino.

– Manot, jam tos musės užteks?

– Bet jeigu tai buvo pranašas...

– Kažin, ar jis prakeikė mus, ar neprakeikė?

NABALAS (vėl suklumpa ant kelių). O Viešpatie! Vien tik baimė, išžiotos gerklės ir visokios žabangos tam nelaimingam žemės žmogui! Ir tu nori, kad mes būtume dori ir teisingi!.. Rėkdamas bėgi nuo siaubo, o tavęs jau tyko duobė. Išsikapstai iš duobės – patenki į kilpą. Už ką mus baudi, Viešpatie, už ką baudi? (Staiga pamato Paschoro maišelį ir apsidairęs nori jį paslėpti)

SKURLATAS. Kur kiši, kur? Visi pasidalinsime.

NABALAS. Visiems neužteks, o mudu galime pusiau.

SMERDIZAS. Padėkite! Ryšulys priklauso man!

NABALAS. O kodėl tau? Visi jį pasmerkėm!

SMERDIZAS. Todėl, kad jis išmetė mano ryšulį. Duokš!

OGOLA. Aš maniau, kad jis – valkata, o čia, žiūrė­kit,– žvanga!..

NABALAS. Aš pirmas radau ir aš labiausiai nuken­tėjęs.

 

Prieina kapitonas

 

NUJI MARDUKAS. Duokite tą grobį šen! Moterys, pasitraukit į šalį.

 

Moterys pasitraukia

 

Jau dalinatės? Baratės? Manot– pavojus praėjo? Pasi­žiūrėkit – iš vandens vis pasirodo kupra arba ištrykšta fontanas. Toji pabaisa plaukia iš paskos.

SMERDIZAS. Tai ko ji nori?

NABALAS. Ir ko jūs iš mūsų norit?

NUJI MARDUKAS. Aš noriu, kad laivas greičiau pasiektų Tarsį. O toji žuvis, kaip matėt, išalkus ir jaučia, kad laivas netuščias.

SKURLATAS. Išmeskit porą savo jūreivių, o mus pa­likite ramybėj.

NUJI MARDUKAS. Man jūsų patarimų nereikia. Aš tik paaiškinau padėtį ir noriu išdėstyti draugišką savo pasiūlymą.

NABALAS. Paskutinį kartelį!.. Yra asilas, kupranuga­ris... Yra mulas! O aš, kvailys,– laivu!..

NUJI MARDUKAS (Smerdizui). Jūs turite neklusnią vergę, kurią ketinote nubausti...

SMERDIZAS. Aš atleidau jai. Aš ir taip turėjau daug nuostolių.

NUJI MARDUKAS. Laivas jums atiduoda šitą ryšu­lį– su viskuo, kas jame žvanga, o jūs bendram labui – savo vergę. Sutinkat?

NABALAS. O, čia tai žmoniškas pasiūlymas!

HAS BAZAS (kapitonui). Galima jums porą žodžių į ausį?

NUJI MARDUKAS (krūptelėjęs). Negalima! Sakyk prie visų.

HAS BAZAS. Jeigu Smerdizas nesutinka, aš siūlau išmaudyti, che che che... tas dvi pasileidėles. O tai, kas čia žvanga, pasidalinkime po lygiai.

SMERDIZAS. Ne ne, aš sutinku. Pasiimkit Zedeką, jeigu sakot – pavojus...

NUJI MARDUKAS. Aš ją laikysiu arčiau krašto, ir kai tik ta žuvis prisiartins...

SMERDIZAS. Zedeka! Eisi patarnauti kapitonui.

 

Nuji Mardukas nusiveda ją

 

NABALAS (Smerdizui). Na, o dabar pažiūrėkime, ką čia man Dievas davė, o tau atiteko.

SKURLATAS. Tuščias į tokią kelionę neplauks.

OGOLIBA. O mums pažvelgti galima?

SMERDIZAS. Pasitraukit! Pasitraukit! (Patiesęs ant grindų Zedekos skarą, iškrato ant jos Paschoro maišelio turinį. Iškrenta keli papirusai, kalinio drabužis ir sunkios grandinės)

NABALAS. Taip ir maniau! (Juokiasi) Taip ir maniau!

SKURLATAS. Būtų buvęs turtingas, nebūtų taip leng­vai atidavęs galvos.

HAS BAZAS. Yra pasakyta: „Geriau išlikti gyvu šu­nim, negu padvėsti liūtu“. Keistas žmogus!

SMERDIZAS. Koks jis liūtas? Valkata. Šuva, nusi­traukęs nuo grandinės.

OGOLA. Aš mačiau – ant jo rankų dar nebuvo užgiję randai.

HAS BAZAS. Jeigu jis žinojo, koks čia laivas, kam jis sėdo į tokį? Keistas žmogus.

OGOLIBA. Gal jis labai skubėjo namo? Gal jo seniai laukė, o mes...

SKURLATAS. Ką – mes? Ką mes žinojom? Ko jis nevaldė liežuvio? Ko jis norėjo būti gudresnis už kitus?

HAS BAZAS. Jis ir buvo gudresnis, buvo...

NABALAS. Kažin, ar tas banginis dar nepasitraukė nuo mūsų?

HAS BAZAS. Dabar, Viešpatie, gali mus bausti, gali pražudyti – mes jau žinom, už ką...

SMERDIZAS. O aš nežinau! Jeigu ne audra, ne tas laivas ir ne tas kapitonas, aš niekada nebūčiau sakęs – išmeskit jį!

NABALAS. Grįžęs aš paaukosiu Viešpačiui septynis ėriukus, septynis ožius ir sęptynis gaidžius. Ir daugiau niekad nebeplauksiu laivu. Karavanas!.. Per dykumas... Varpeliai žvanga...

SKURLATAS. Aukokit... Nei aš žinojau, nei aš norė­jau... O šaukiau todėl, kad visi šaukė.

HAS BAZAS. O aš, pavyzdžiui, tylėjau! Aš tik šiaip sau – kaip žuvis – žiopčiojau, ir tiek.

SMERDIZAS. Žinom, kaip tu žiopčiojai... Nori, pasa­kysiu joms, ką tu siūlei kapitonui?

SKURLATAS (žiūri į bangas). Per anksti riejamės, vyrai. Per anksti ieškom kaltininkų. Visko buvo ir visko gali dar būti.

NABALAS. Jeigu būtų pelenų, sakyčiau – pasibarstykime galvas, susiplėšykim rūbus ir melskimės.

SMERDIZAS (išvynioja vieną Paschoro papirusą). „Kaip jau yra buvę, taip ir bus. Ką jau esame darę, tą ir darysime. Ir nėra ničnieko naujo po saule.“

SKURLATAS. Štai kur teisybė! Ne mes pirmieji, ne mes paskutiniai.

 

Staiga pasigirsta šiurpus Zedekos riksmas

 

OGOLIBA. Kas čia?!

OGOLA. Dar vienas iš mūsų...

OGOLIBA (pirkliams). Eikit kuris nors, pažiūrėkit. Kada visa tai baigsis?

SKURLATAS. Cit! Tylėkime ir nesikiškime.

NABALAS. Ačiū Dievui, šį sykį aš neprisidėjau.

SMERDIZAS. O kurie prisidėjom, pasimelskim. Tegul Viešpats atleidžia mūsų kaltes.

 

Pirkliai suklumpa ir, tiesdami rankas į dangų, meldžiasi. Atpuola Meša ir atneša tš kajutės krėslą

 

MEŠA. Kelkitės! Kelkitės! Pamatysit, ko nematę.

OGOLA. Kas ten klykė? Kas ten atsitiko?

MEŠA. Stebuklas atsitiko, stebuklas! Žiūrėkite!

 

Nuji Mardukas, jūrininkų lydimas, atveda už pa­rankės vos paeinantį Paschorą

 

OGOLIBA. Tas pats išminčius! Gyvas!

HAS BAZAS. Jis ateina mūsų teisti! Vargas, vargas mums!

MEŠA. Nebijokite. Jis ramus kaip avinėlis.

NABALAS. Osana! Osana! Aleliuja! Viešpats galybių Dievas atitaisė mūsų klaidą! (Pakloja Paschorui po kojų savo apsiaustą)

 

Tą patį daro ir kiti

 

OGOLA. Linksminkimės ir savo linksmybę atnašauki­me Dievui. Aleliuja!

PIRKLIAI. Aleliuja! Aleliuja!

NUJI MARDUKAS. Nutilkite! Vis tiek jis jūsų negir­di ir nemato. (Pasodina Paschorą)

OGOLA. Kaip jis išliko gyvas? Kaip jis atsirado laive?

HAS BAZAS. Tylėkit! Jis kažką sako.

PASCHORAS. Kur aš esu? Kur aš patekau? (Čiupi­nėja krėslą) Kieno čia namai?

OGOLIBA. Jis dar nežino, kad sugrįžo pas mus!

NUJI MARDUKAS. Grąžinkite jam daiktus. Gal jis atpažins.

SMERDIZAS (bruka jam į rankas papirusus). Čia jūsų knygos, jūsų išmintis... „Kaip jau yra buvę, taip ir bus. Kaip jau esame darę, taip ir darysime...“

PASCHORAS (nieko nesuvokia). Mano akys išgrauž­tos. Žuvis mane buvo prarijus, žuvis. Nieko negirdžiu.

OGOLA. Jis sako – žuvis. Jis prisimena!

OGOLIBA. Tai tas pats banginis! Pirmiau jį, paskui tą pranašą, o paskui...

NUJI MARDUKAS. Kas ten dar? Atiduokit jam viską.

SKURLATAS (duoda Paschorui pačiupinėti grandi­nes). Va, žiūrėkite... Jūs ir vėl tarp mūsų. Jūs vėl mūsų laive.

PASCHORAS. Aa!.. Tai aš kaip ir namie!.. (Šypsosi)

OGOLIBA. Kaip namie, visai kaip namie...

OGOLA. Jūs nepykstat ant mūsų?

PASCHORAS. Nuvežkite mane į Tarsį. Aš lengvas kaip mumija. Net banginis, nieko nepešęs, mane iš­spjovė...

HAS BAZAS (šaukia jam į ausį). O kaip ten, bangi­nio pilve? Ar labai tamsu?

MEŠA (prie kitos ausies). Banginio pilve! Koks įspū­dis?

PASCHORAS (supratęs). Ak ten!.. Liūdna. Nyku. Tirpsti po truputį... Virškina gyvą, o tu – nieko... Spardžiaus, bet kas iš to? Žuvis didelė, o aš... Kuo labiau spar­dais, tuo labiau dusina. Apsiraminau, susimąsčiau. Gal menkam sutvėrimui – vabalui – didelė garbė susilieti su didele žuvim? Žiūrėk – spūst ir atleidžia, spūst ir atlei­džia – kai ramus... (Nemaloniai nusipurto) Leiskite man atsigaivėti. Vėjo pasiilgau, vėjo...

SMERDIZAS. Tai kaip tas banginis – išspjovė jį ar?..

MEŠA. Kai tik jis prarijo tą vergę...

OGOLIBA. Vergę?

OGOLA. Teisybė, o kurgi Zedeka?

SMERDIZAS. Sako, ji pati netyčia paslydo ir...

NUJI MARDUKAS. Taip, ji nebuvo labai vikri šo­kėja...

MEŠA. Kai tik banginis ją pačiupo ir pasinėrė, žiū­riu – iškyla žmogus! Dar gyvas! Kapstosi. Užkabinau kabliu ir ištraukiau, kapitonui leidus.

NABALAS. Dievo galybė! Galbūt Viešpats norėjo pa­laisvinti vietą savo pranašui, kurį, tarp kitko, mes visai be reikalo...

NUJI MARDUKAS (jūreiviams). Eikit ir budėkit. Ga­li iškilti ir pranašas.

MEŠA. Ta pabaisa daug ryja, bet, matyt, nekaip virškina.

NUJI MARDUKAS. Taip, pranašą mums reikia bet kokia kaina susigrąžinti į laivą. Be jo mes nenuplauksi­me į Tarsį.

SMERDIZAS. O kaip mes jį susigrąžinsim?

NABALAS. Neturim pelenų. Pasibarstytume galvas...

NUJI MARDUKAS. Nieko nebus. Reikia šerti bestiją.

SMERDIZAS. O ką mes jai duosim? Mes ir patys nuo ryto nevalgę.

MEŠA. Mes nevalgę laivo neapversim, o tokia pabai­sa mostelės uodega, ir visi atsidursime ten...

NABALAS. Vadinasi, vėl?..

SKURLATAS. Trauksime burtus.

SMERDIZAS. Arba ką nors nuteisime...

HAS BAZAS. Aš turiu kitą pasiūlymą. Kapitonas žino.

NUJI MARDUKAS. Jokių burtų, jokių teismų ir jokių sąmokslų prieš bejėges moteris! Teisėm, bet Viešpats įrodė, kad mes teisdami dažnai apsirinkam. Verčiau pa­žvelkite į šį gilios išminties garbingą žmogų, kuris toks laimingas dabar šildosi saulėje! (Rodo į Paschorą) Štai kur pavyzdys visiems mūsų laivo keleiviams! Buvo bė­da, grėsė pavojus, ir jis, mažai prieštaraudamas, paleng­vino laivą. Reikėjo – ir ten, žuvies pilve, jis užleido vie­tą šventam pranašui. Gal Visagalis jį sugrąžino atgal, lyg sakydamas mums, kad panašiu būdu mes galime susi­grąžinti ir pranašą, kurį paniekinom ir taip nepagarbiai atstūmėm. Mūsų pareiga išvaduoti jį iš banginio vidurių ir paskelbti mūsų laivo šventuoju globėju! Tai nejaugi tarp mūsų neatsiras šiam žygiui savanorių? Atsiras! Ir, ko gero, daugiau negu reikalinga. Kas pirmas? Prašom!

 

Visi, nuleidę akis ir susigūžę, tyli

 

Mūsų laive, tikiuos, nėra tokių išgamų, kurie savo kailį brangintų labiau už laivą ir už Dievo malonę? Jeigu toks atsirastų, aš pirmas pasakyčiau – čiupkite jį ir išmeski­te kaip musę iš viralo, nes jo kojos nėra vertos trypti šitą denį, kuriuo vaikščiojo pranašas Jona! Jis nevertas pažvelgti į akis netgi tiems savanoriams, kuriuos dar kartą prašau išsirikiuoti mano dešinėj.

 

Meša atsistoja pirmas. Už jo nerangiai keliasi ir stoja rikiuotėn pirkliai

 

SKURLATAS. Tegyvuoja kapitonas Nuji Mardukas! Narsiausias ir išmanin... išmintingiausias... (Susipainio­jęs pravirksta)

NABALAS. Daugiau aš niekad nebeplauksiu... Kup­ranugariai iš lėto... Varpeliai tilin tilin...

SMERDIZAS. Viešpatie, nejaugi taip jau yra buvę? Ir nejaugi dar pasikartos?

HAS BAZAS (kapitonui). Galima jums porą žodžių akis į akį?

NUJI MARDUKAS. Negalima.

HAS BAZAS. Tai gal aš jūsų pavaduotojui?

NUJI MARDUKAS. Negalima.

OGOLA (atsistojusi šalia Haš Bazo). Pakuždėk man ką nors... Paskutinis mano vyriškis... (Karčiai nusijuokia)

OGOLIBA (puola prie Paschoro). Klausykite! Jie vėl mus nori skandinti! Jie vėl mus mėtys į jūrą!

PASCHORAS (negirdi). Vėjas dvelkia tai iš kairės, tai vėl iš dešinės. Kažin, ar mes gerai plaukiam?

NUJI MARDUKAS (Mešai). Surink iš savanorių visą auksą ir brangenybes. Mes paaukosime jas Tarsio šven­tyklai.

 

Pirkliai atiduoda, ką dar turėjo prie savęs

 

OGOLIBA (Paschorui). Jie nori mūsų kūnais penėti pabaisą! Ką mums daryti? Ką mums daryti?!

PASCHORAS. O tos virvės būtų užtekę visiems... Da­bar ji dar ilgai vyniosis ir vyniosis...

NUJI MARDUKAS. Nusimeskite visus chitonus ir to­gas. Mes užlopysim bures ir greičiau pasieksime tikslą.

 

Pirkliai nusivelka savo spalvingus ir skirtingus drabužius.

Po jais visų vienodi dryžiai

 

OGOLIBA (Paschorui). Dėl Dievo, padėk tą grandi­nę! Sudrausk juos! Jie iš mūsų daro, ką tik nori, ir nie­kas nė žodžio. Niekas nė žodžio... Jeigu tavo mokslas ko nors vertas, padaryk ką nors!

Meša paima ją už peties ir veda į rikiuotę. Bet Ogoliba nepaleidžia Paschoro grandinės ir priverčia jį atsikelti

PASCHORAS (laikydamasis grandinės, eina iš paskos). Kur mes einam? Kur mes einam? Kur jūs mane vedat?           

NUJI MARDUKAS (savanoriams). Eikite. Išsirikiuosite laivo gale.

 

Meša išveda juos. Ogoliba paleidžia grandinę, Nuji Mardukas paskutinį kartą baimingai grįžteli, pajutęs už nugaros Paschorą, ir išeina paskutinis

 

PASCHORAS (grabaliojasi aplinkui). Ei, paduokit ranką! Žmonės! Ar čia yra kas nors? Paduokit ranką. Ko jūs tylit? Ko jūs tylit?

 

Pabaiga

 

1963

 

Kazys Saja. Rinktiniai raštai, I tomas. Vilnius: Vaga, 1990.

 

      

       A. Steponavičius, iliustracijos fragmentas Kazio Sajos pjesei Pranašas Jona, 1967 m.