Kazys Saja (g. 1932) – dramaturgas, prozininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Baigė Klaipėdos Mokytojų instituto gamtos ir geografijos skyrių, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Debiutavo kaip komedijų autorius: pjesėse Lažybos (past. 1954), Septynios ožkenos (past. 1957), Silva studentauja (past. 1957), Jo ekscelencija Vabalas (past. 1965) gausu juokingų situacijų, išraiškingų dialogų. Groteskiniame triptike Oratorius, Maniakas, Pranašas Jona (visos past. 1967) ieškoma universalių socialinio elgesio modelių ir žmogaus prigimties išraiškų. O groteskiniame diptike Poliglotas ir Abstinentas (1970) lyrinio komizmo tonai, pasak Loretos Mačianskaitės, transformuojasi į farsą ir socialinį šaržą. Panašūs elementai ryškėja ir pjesėje Mamutų medžioklė (1969). Apskritai groteskinėse K.Sajos pjesėse hiperbolės, grotesko priemonėmis atskleidžiami etikos, psichologijos paradoksai, smerkiamas susitaikymas su blogiu, miesčioniškas galvosenos primityvumas, dvasinių polėkių iliuziškumas, lengvatikystė. Anot L.Mačianskaitės, „K.Sajos dramaturgija artima prozinio pasakojimo poetikai, jo pjesių aštrus konfliktiškumas turėjo įtakos šiuolaikinės lietuvių dramos raidai“. Be daugybės pjesių, yra nemažai parašęs prozos vaikams (Peštukai ir nykštukai, 1967, Būrimas obuolių sėklomis, 1985 ir kt.) ir suaugusiems (Pasakysiu kaip draugui, 1986, Tarsi vagis pavogė, 1989, Stulpininkas, 1999 ir kt.).