pakeliui i atenus„Pakeliui į Atėnus“ yra viena įdomiausių knygų paskutinių kelerių metų lietuvių prozos literatūroje šiapus ir anapus geležinės uždangos. Ji nauja ir įdomi ne tik savo žanrine distinkcija, bet taip pat siužetine medžiaga ir ypač idėjiniu krūviu. Norėdami nusakyti žanrinį šios knygos pobūdį, mes ją aukščiau pavadinome trumpo metražo romanu, bet iš tiesų sunku būtų ją įklasifikuoti į bet kokius griežtesnius žanrinius rėmus. Savo esme bei konstrukcija ji yra artimesnė intelektualiniam traktatui arba filosofinei parabolei, nes pagrindinis autoriaus dėmesys joje sukoncentruotas ne į veiksmą, bet į idėjines jo konsekvencijas bei implikacijas. (Alfonsas Nyka-Niliūnas)
PAKELIUI Į ATĖNUS
Aitra
Tesėjas gimė Troidzene. Jis užaugo stiprus ir žmonės tvirtino jį gražų esant.
Bet Tesėjas nebuvo laimingas. Giliai savyje jis nešiojo nedarnią gaidą ir toji nedarni gaida augo kartu su juo.
Kartais, medžioklėje, vienas iš jo draugų, užmiršęs sužeisto šerno pėdsakus, staiga sustodavo ir su nauja išraiška akyse pasakydavo:
– Štai iš kur aš išsikirsiu savo namui mišką. Žiūrėk, kokia graži prieplauka ties anuo iškyšuliu ir kaip patogu bus čionai valtį ant kranto ištraukti...
Tuomet Tesėjas suprasdavo, kad į tokį draugą jau kalba namų židinio dievai, kad draugas girdi pažadus ir jo krūtinėje rusena džiaugsmas, kurio jisai, Tesėjas, nepažinojo.
* * *
Buvo ir Tesėjo mylima mergaitė. Bet ji norėjo pažado, kurio Tesėjas negalėjo duoti. Todėl ji nuėjo tenai, kur bronziniai kirviai kirto mišką. Tesėjui sugrįžtant iš medžioklės, su stirna ar šernu ant pečių, ji palydėdavo jį tamsiomis akimis. Tesėjas jau žinojo tą žvilgsnį gimdant šaltį tarp jo ir draugų. Tokiais moterų žvilgsniais ateina vienatvė. O, kaip jis norėjo savyje surasti kelią į draugų svajones ir lūkesčius, į kirtimus, ganyklas ir namų dievų altorius!
Bet kaip tik to kelio jis negalėjo rasti.
Kartą, anksti pavasarį, karalius Pitėjas jį pasikvietė ir jam pasakė:
– Šiandien tu sulaukei šešiolikos metų amžiaus. Laikas tau pasakyti ko ligi šiol nežinojai. Aitra mano duktė ir tavo motina. Šiandien aš tau pasakysiu, kas tavo tėvas.
Prieš tau gimstant žiemos audros atbloškė Atėnų karaliaus Egėjo laivą Troidzenan. Jis laimingai išsigelbėjo ir išlipęs mano žemėje sudėjo auką Poseidonui. Aš priėmiau Egėją savo pilin ir lauke dar tebešėlstant audrai (Poseidonui sukrauti laužai stebuklingai pleškėjo neužgesdami visą naktį), mudu ilgai kalbėjomės ir nusprendėme sudaryti sąjungą. Mes prisiekėme vienas kitam draugystę.
Kai Egėjas pasiskundė neturįs vaikų, aš liepiau Aitrai jį vienai nakčiai priimti. Aš buvau tikras, kad Poseidonas, leidžiąs lietuje ir sniege degti laužams, suteiksiąs Egėjui ir Aitrai malonę.
Tu gimei.
Bet jau sekantį rytą, su palankiu vėju, Egėjas išplaukė į Atėnus.
Aš jo niekada nebemačiau. Aš žinau jį laimingai sugrįžus ir jo miestą klestint. Aš žinau jį vedus raganą Medėją. Aš taip pat žinau jį vis dar sūnaus nesusilaukus. Ir todėl dažnai jaučiu apmaudą, nes Aitra, tarsi suvedžiota samdinė, liko vieniša ir apleista. Meilė Egėjui, kuriam aną naktį Poseidonas grąžino jaunystę, degino ją kaip pikta liga. Ar aš nesunaikinau jos gyvenimo, priversdamas ją priimti vien tik jos jaunatviška šiluma tepasinaudojusį vyrą? Aš kentėjau kartu su ja ir ne vieną kartą paaukojau Poseidonui, kad bent jisai jos ir tavęs neapleistų.
Mano planai susivienyti su Atėnais ir nukariauti Minoją žlugo. Egėjas viską užmiršo. Jo miestas išaugo, manasai – sunyko. Sąjunga jam nebeįdomi. Bet, nežiūrint į tai, galbūt jis lygiai taip nelaimingas kaip ir aš. Galbūt jis neužmiršo manęs, galbūt savo vaikus iš pagiežos nužudžiusi Medėja laiko jį savo burtų kalėjime. Galbūt Egėjo tyla ne išdavyste, bet meilė... Galbūt tenai, anapus jūros, Aitrą sudeginęs ilgesys tebedega Egėjo krūtinėje. Galbūt jis laukia...
Todėl tapęs vyru eik į Atėnus. Jei jis garbingas žmogus ir jei tebelaukia – jis tikrai atpažins tave. Nueik pas jį ir perduok nuo manęs linkėjimus – daugiau nieko nesakyk. Ir jei dievai neatvers jam akių ir jo širdis nesuvirpės tau pasirodžius, sugrįžk Troidzenan. Čia tavęs lauks Aitra ir senelis Pitėjas.
Tuomet šiaip jau tyli, savyje užsidariusi Aitra staiga atgijo. Nubėgusi savo seklyčion ji sugrįžo nešina gražia apranga. Chitonas buvo baltesnis už Fenikijos linus, bronzinis šalmas papuoštas standžiais nakties juodumo karčiais. Liemenė, iš trigubos raudonos odos, buvo sustiprinta varinėmis plokštėmis, tiksliai pakartojančiomis raumenis ir sausgysles. Tokie pat buvo ir antblauzdžiai, o apvalus skydas vaizdavo akinančią rytmečio saulę.
Kalavijas patsai atsirado Tesėjo rankoje ir durtuvas kaip sakalas tik laukė ženklo skristi.
Saulei leidžiantis, Tesėjas užlipo ant netoli uosto esančios uolos. Po jo kojomis driekėsi mėlyna jūra, baltos bangos kaip avių banda ganėsi prie kranto.
Sausumoje juodavo miškai, dūmai kilo iš vienkiemių, kur ne kur švytėjo rasotos ganyklos, nuo upių ir įlankų kilo balzgana migla.
Pitėjo žodžiai tą dieną jam buvo sutverę naują pasaulį. Argi nebuvo Tesėjas sklidinai žinios pripildyta taurė? Pats vienas, ant aukštos uolos, jis nebebuvo vienišas. Jis dabar jau turėjo savo kelią, savo tikslus ir savo paskirtį. Jis žinojo galėsiąs praeiti pro draugų namus ir pamojuoti ranka. Vyrų antakiai nebesusiliestų ir mergaičių akys liktų tyros. Geri linkėjimai kaip kvapus pavasario vėjas paliestų jo veidą.
* * *
Atsisveikindama Aitra atidavė jam paskutinę savo paslaptį.
– Šitą aprangą Poseidono prašomas nukalė tau dievas kalvis. Težinai: dievų malonė su tavimi.
Tuomet jėga užpildė Tesėjo kūną. Nuostabusis šarvas vienu metu jį varžė ir saugojo. Jis buvo laisvas!
Jis buvo pilnas ateities kaip vaisius ankštyje.
Gi Aitra staiga paseno ir sumenko.
Pilka suvargusi moteris jam mojavo nuo pilies vartų.
Perifetas
Jie iškeliavo trise.
Senis Klearchas buvo daug keliavęs ir daug matęs. Pitėjas jį išsiuntė vadovu.
Aristemas buvo Tesėjo vienmetis. Jie gimė tą pačią dieną ir juoda Libijos vergė buvo abiejų žindyvė. Jis nešėsi su savimi kankles.
Pirmasis kelionės vakaras atėjo kaip priešas, kaip vagis. Tesėjas būtų ėjęs nesustodamas. Argi sustoti nebuvo išdavystė? Argi sustoti nebuvo tas pats, kaip grįžti?
Bet Klearchas jau seniai žvalgėsi patogios vietos. Priėjęs upelį jis dalykiškai nusiėmė naštą. Jo veidas buvo lygiai toks pat, kaip ir prie Pitėjo židinio. Tarsi jie nebūtų pakeliui į Atėnus.
Tai skaudino Tesėją. Bet ir Aristemas jau buvo nusimetęs ryšulį. Klearchas sukūrė ugnį, o Aristemas suderino kankles.
Kitos dienos vakare jie pamatė slėnį su vešliomis ganyklomis ir mėlynais laužų dūmais.
Sutikę piemenį jie paklausė kieno esąs tasai slėnis ir ar jie galėsią pernakvoti. Jie esą pakeliui į Atėnus.
– Perifeto namai visiems atviri, – atsakė jiems piemuo ir pakvietė sekti jo pėdomis.
Jie pažino Perifetą iš pirmo žvilgsnio. Kito tokio vyro nei vienas iš jų nei prieš tai, nei vėliau nebuvo matęs.
Jis buvo visu liemeniu aukštesnis už bet kurį esančiųjų. Du dideli vyrai nebūtų galėję apimti jo krūtinės. Net barzdos ir krūtinės plaukai buvo stori kaip šerno šeriai.
Jo apsiaustas, permestas per petį, buvo susiūtas iš dvylikos avių kailių, bet nesiekė kelių. Dešinioji ranka, nuoga nuo peties, buvo tarsi mazgota ąžuolo šaka.
Perifeto akys buvo geros ir linksmos. Šelmiška ugnelė, švytinti iš po kviečių laukus primenančių antakių, nesiderino prie galingo milžino kūno.
– Gera ištiesti kojas po ilgos kelionės, – pasakė jis, kviesdamas keleivius į savo pilį. – Mes tik paprasti žmonės, bet mūsų namuose lietus neužlyja ir visiems pakanka maisto. Mūsų vanduo skaidrus ir mūsų vynas spengia ausyse.
Jie įžengė pilin, kur vidury aslos degė milžiniška ugnis.
– Mes dirbame, valgome ir ilsimės tiek, kiek norime, -kalbėjo toliau Perifetas. – Kam tas patinka, gali čionai užbaigti savo dienas, o kas mus niekina, greičiau užbaigia savo dienas, negu tikisi.
Ir Perifetas taip nusikvatojo, kad net ausys Tesėjui užsitrenkė. Prie jo kaip griaustinis prisidėjo keliasdešimties piemenų juokas.
– Ko tu žvalgaisi? – paklausė Perifetas Tesėjo, pastarajam ieškant vietos atsisėsti. – Dar nė nepradėjai ilsėtis, o jau žvalgaisi mergaičių?
Vėl skardus juokas nuaidėjo aplink.
– Pailsėk, pavalgyk, o paskui jau pažiūrėsime, kaip tau pagelbėt, – paplojo Tesėjui per petį Perifetas ir atsisėdo ant plataus suolo, šalia savęs pasidėdamas ligi šiol rankoje laikytą maišą. Ir tik tuomet Tesėjas įsisąmonino tai nesant maišą, kaip prietemoje jam buvo pasirodę. Tai buvo milžiniška kuoka, nutašyta iš mažiausiai šimto metų senumo ąžuolo kelmo. Ji žvilgėjo kaip senas skobnis.
Pro duris įėjo trys jauni piemenys, nešini didžiulėmis pilnomis žuvies pintinėmis. Jie išvertė tas žuvis ant suplaktos aslos. Jos tebebuvo gyvos: visa krūva žvilgėjo juodmedžiu ir sidabru, blaškėsi ir plakėsi.
– Ko laukiate? – vėl sušuko Perifetas, matyt, labai gerai nusiteikęs. – Nejaugi jūs varžotės svečių? Argi nematote, kad žuvys jus suris, jei nepaskubėsite?
Visi juokdamiesi puolė prie besiblaškančios, gličios krūvos. Stipriais pirštais nuplėštas galvas ir žarnas metė į ugnį. Perifetas, nieko nelaukdamas, griebė didelę žuvį ir su pasigardžiavimu nuplėšė jai galvą. Pamokančiu balsu, kreipdamasis į žuvį, jis sumurmėjo sau į barzdą:
– Ko lindai į svetimą bučių?
Kaip ir anksčiau, jo pastabą palydėjo garsus klyksmas ir juokas.
Savo milžiniškon saujon Perifetas surinko žuvies žarnas ir metė jas, dėdamasis nepataikęs į ugnį, kitoje pusėje laužo sėdinčiam senyvam piemeniui į veidą.
– Op! – sušuko Perifetas tarsi atsiprašydamas ir visiems kvatojantis pridūrė: – Valgydamas, brolau, nusiimk kepurę!
Tuomet senasai piemuo, nubraukęs nuo galvos ir veido žarnas, tėškė jas atgal Perifetui, pataikydamas jam į besikva-tojančią burną.
– Pasiimk savo kepurę ir pakabink ant kablio! – pasakė jisai.
Perifetas juokėsi susiriesdamas.
– Palauk, padarysiu aš iš tavęs kablį, tu juokdary! – suprunkštė jis, atgaudamas kvapą.
Bematant visi pasekė jo pavyzdžiu. Ugnis ir žiežirbos, dūmai, klyksmas, juokas ir atmatos užpildė erdvią ir apytamsę patalpą.
Net ir Aristemas su Klearchu ėmė juoktis. Galiūnas Perifetas, žuvų galvos, milžiniška kuoka ir vaikiškas linksmumas taip baisiai nesiderino! Perifeto pilyje negalėjo būti nieko labiau nepakenčiamo kaip rimtis.
Pamatęs Aristemą su Klearchu juokiantis, Perifetas atkreipė savo dėmesį į Tesėją.
– O kodėl tu nevalgai? – paklausė jis jo. – Gal tau pilvą skauda, o gailauki patarnavimo?
Ir paėmęs iš krūvos riebią lydeką jis numetė ją Tesėjui.
– Še, išsikepk ir turėsi ką veikti, – pasakė jis jam. Nieko nesakydamas Tesėjas paėmė žuvį ir, rūpestingai ją paruošęs, suvalgė. Klearchas tylėjo.
Aristemas gi pažvelgė į Tesėją priekaištingu žvilgsniu. Jis buvo dalyvavęs juokavime ir ne vieną saują pliekęs į besikvatojančius, net ir į patį Perifetą. Pastarąjį gi tai buvo pradžiuginę.
* * *
Sekantį rytą, vos saulei patekėjus, Tesėjas pažadino draugus. Jie nusileido upelin ir išsimaudė šaltame vandenyje. Gi sugrįžę prie pilies jie surado Perifetą su piemenimis jų belaukiančius.
Tylėdamas Tesėjas užsidėjo antblauzdžius, liemenę ir šalmą. Jis apsijuosę kalaviją ir pakėlė akis į Perifetą.
Tasai stovėjo atsirėmęs kuokos ir jo barzdoje slypėjo pašaipą. Ant galvos jis buvo užsidėjęs didžiulį, kiaurą ir pajuodavusį trikojį katilą.
– Nepatinka, a? – paklausė jis Tesėjo ir kaip visuomet visi aplink jį nusikvatojo.
Staiga jo veidas pasikeitė. Vis dar juokdamasis, o gal greičiau bambėdamas, jis pakėlė savo kuoką ir nebesitverdamas pasakė:
– Tokius kaip tu, brolau, mes sukalame į žemę, kaip kuolus tvoroms.
Trumpą akimirką ir vėl suklegėjo piemenys, bet nutilo, Tesėjui išsitraukus kalaviją. Įsiviešpatavo tyla. Tiktai Perifetas kažką tebemurmėjo. Bet kai niekas nebesijuokė, nutilo ir jis. Jo akys buvo piktos ir kartu tarsi pilnos priekaišto.
Bet tuojau didelės gyslos iššoko ant jo kaktos, jo akys susiaurėjo ir jis ėmė sukti kuoką virš galvos. Ji ūžė, kaip jūromis bėganti audra. Pakilo vėjas. Aplinkinių medžių viršūnės nulinko.
* * *
Kiek kartų Tesėjas jau buvo išsitraukęs kalaviją ir prisidengęs skydu! Bet tai vis tebuvo pratybos, tai tebuvo žaidimas. Dabar jis suprato skirtumą tarp žaidimo ir tikrovės: prieš tai jis tenorėjo kovoti ir kaip toji kova pasibaigsianti buvo visai neįdomu. Dabar gi kova buvo visai antraeilė. Svarbu buvo ją užbaigti.
Perifetas jam atvėrė akis, nes Perifetas nekovojo. Jis Tesėjo nelaikė savo priešininku. Jis tenorėjo Tesėją pašalinti, jis norėjo juo atsikratyti.
Žaibišku greitumu Tesėjas prišoko prie Perifeto, prisiglaudė prie jo ir įsmeigė kalaviją ligi rankenos.
Perifetas sustaugė ir numetė kuoką. Ji atsimušė į seną ąžuolą, perskeldama jį per pusę. Perifetas nubraukė nuo savęs Tesėją kaip kankinančią širšę. Jis buvo taip nepaprastai stiprus, jog Tesėjas nuskrido piemenų būrin, bent tris iš jų parversdamas žemėn.
Bet Perifetas sukniubo didžiuliame juodo kraujo klane.
* * *
Tą dieną jie keliavo toliau neištardami nė žodžio.
Tik vakare, norėdamas Tesėjui pagelbėti, Klearchas pasakė:
– Tu gyneisi.
Tesėjas klausiamai pažvelgė į Aristemą, bet tasai vengė jo žvilgsnio.
– Aš nesigyniau, – atsakė Tesėjas, – viskas gi tik nuo manęs priklausė. Jei būčiau norėjęs taikos, man tebūtų reikėję juoktis ir švaistytis atmatomis.
Sinidas
Tenai, kur pačioje šiaurėje Peloponesas susiaurėja ir tarsi ištiesta ranka susisiekia su Megara, nuo neatmenamų laikų niekas nedirbo žemės ir neganė bandų.
Ne todėl, kad žemė tenai būtų buvusi nederlinga, nes kur auga ąžuolai ir šakotos laukinės obelys, kur susiranda sau maisto stirnos ir šernai, kur į tuščiavidurius kamienus bitės neša medų – tenai ir yra geriausios ganyklos, o miškus iškirtus bręsta javai, auga alyvmedžiai ir sirpsta vynuogės.
Žmonės tenai nesikūrė, nes minios pakeleivingų, nuotykių ieškotojų, pabėgusių vergų ir juos besivejančių raitelių ištrypdavo jaunus vynuogienojus ir kviečių laukus, iškirsdavo alyvmedžius ir skersdavo galvijus. Savo turtą ginančius jie nužudydavo ir išsivesdavo jų moteris.
Tiktai Sinidui atėjus viskas pasikeitė. Jisai tenai įsikūrė ir kas kitiems atnešė skurdą, jam atnešė gerbūvį. Praėjo keli dešimtmečiai ir vietoje griuvėsių atsirado mūriniai namai, ganyklos ir arimai siekė nuo jūros ligi jūros. Sinido žemė buvo turtinga, joje netrūko nei darbininkų, nei duonos.
Sinidas nepažinojo vaišingumo. Jis įvedė keistus įstatymus ir išugdė keistus žmones.
Jo piemenys ir tarnai šaipydavosi iš pakeleivingųjų. Jie niekino juos už tikėjimą keleivių laisvėmis ir vieškelių šventumu. Paklausti kelio, jie prašydavo pakartoti svetima tarme keistai skambančius žodžius, apčiupinėdami svetimųjų rūbus ir ginklus, tarsi tik nuo tų ginklų ir rūbų kokybės priklausytų kieno nuosavybėje viskas liksią.
Su dirbtinu susidomėjimu jie klausdavo keleivių vardų ir išgirdę pasakydavo:
– Labai sunku ištarti. Mes surasime paprastesnį.
Tarsi tie žmonės būtų ne praeiviai, bet ateiviai.
* * *
Sinidas nei vieno žmogaus nepraleisdavo prieš tai neprivertęs jo dirbti.
Jo šaltos, blyškios akys bematant peržvelgdavo kiekvieną klausiantį kelio. Sinidas pasverdavo kiekvieno ilgesį, tikslus ir jėgą. Ir kuo didesni būdavo ilgesys ir jėga, tuo sunkesnį darbą jisai sugalvodavo. Jis išgaudavo iš keleivių pažadus ir beveik visuomet tie pažadai būdavo didesni už pažadančiųjų jėgas. Po keleto dienų žmonės įsitikindavo niekad neįveiksią uždavinio. Tuomet vieni bandydavo pabėgti, bet Sinido raiteliai juos pasivydavo ir padarydavo vergais. Gi jei kam ir pavykdavo išvengti persekiojančių raitelių, tuomet sulaužytas žodis nuodydavo jį kaip liga, ilgesys pavirsdavo votimi ir kelionės tikslai atitoldavo su kiekvienu tokio pabėgėlio žingsniu.
Moterys gi nustodavo žvilgesio. Kartą patyrusios Sinido ir jo pavaldinių elgesį jos jau nešdavo savo lytį kaip naštą.
Jos bijojo tikros meilės ir nekaltos aistros. Jos gėdydavosi nuoširdžių žodžių ir skaistybės. Arba jos pasipuošdavo savo moteryste, kaip iš auksinių pinigų padarytais karoliais ir auskarais. Afroditės vardas jų lūpose tapdavo daugiaprasmis ir pažadindavo negražią šypseną.
Iš sąsmaukos atėję tiek Megaroje, tiek Peloponese buvo tapę sąvoka. Tie žmonės buvo kažko nustoję, kažką pametę. Jie nebemokėjo nei ilgėtis, nei mylėti ir nekentė tų, kurie dar mokėjo.
* * *
Daugelis gi likdavo pas Sinidą. Pradžioje jie sau pasistatydavo laikinas palėpes, nes noras keliauti dar nebūdavo visiškai išblėsęs. Jie tenorėdavo laikinos užuovėjos nuo šalčio ir lietaus. Vėliau ilgesys numirdavo. Tuomet jie pasistatydavo namus iš akmens. Jie susirasdavo moterį ir augindavo vaikus. Jie tapdavo ištikimiausi Sinido šalininkai. Jie imdavo nekęsti pakeleivingųjų ir vadindavo juos valkatomis. Kiekvienas kelio klausiantis juos įskaudindavo.
Ateinant svetimiesiems, vietinių akys nukrypdavo į viduryje laukų kyšančią kalvą, ant kurios Sinidas buvo palikęs dvi lieknas pušis. Aplink jas žemė buvo nuklota griaučiais.
* * *
Virš sąsmaukos kybojo debesys, kai Tesėjas su draugais nuo paskutinio kalno apmetė akimis po jų kojomis nutįsusius alyvmedžių gojus, rasotus vynuogynus ir banguojančius javų laukus.
Saulės spindulys, prasiskverbęs pro vėjo blaškomą miglą ir debesis, nukrito ant žvilgančių Tesėjo šarvų. Iš slėnio atrodė, kad jis su savimi atsineša saulę slėnin.
Sinidas krūptelėjo jį pamatęs. Jo laukai buvo tamsūs ir bespalviai, gi ateivis toks šviesus ir didelis.
Bet Tesėjui stovint prieš jį, Sinidas atgavo žadą: tai tebuvo bebarzdis jaunuolis, geltonais plaukais po apdulkėjusiu šalmu ir mėlynomis, giliomis akimis. Iš arti jis nebebuvo toks ugningas kaip tenai toli, ant kalno. Tesėjo akyse Sinidas išskaitė ilgesį, o jo palydovų veiduose nuovargį. Mažas spuogas, vėjo ir rytmečio miglos prie Tesėjo lūpos paliktas, Sinidą pradžiugino. Gražiųjų netobulumai jį visuomet maloniai nuteikdavo. Jis liepė Tesėjui iškirsti šimtą ąžuolų, išrauti šaknis ir užlyginti žemę: tuomet galėsiąs keliauti toliau.
Tesėjui pasižadėjus, Sinidas net paplojo jam per petį ir palinkėjo laimingos kelionės.
* * *
Tesėjas tuojau griebėsi darbo. Jei ne valgiu ir gėrimu pasirūpinantis ir laiką poilsiui primenantis senis Klearchas, Tesėjas būtų dirbęs nesustodamas dieną ir naktį. Dar prieš saulei patekant, Tesėjas paimdavo rankon rasotą kirvį ir vėl tratėdami ir ūždami griūdavo didžiuliai ąžuolai.
Tie ąžuolai jam atrodė kaip priešų eilės. Jis sau skynėsi kelią pro juos. Ir jis džiaugėsi, nes griūnant jiems, Aristemo akyse neatsirasdavo priekaištas, kaip griūnant Perifetui.
* * *
Po dešimties dienų visi ąžuolai buvo iškirsti, galingi kelmai išrauti ir duobės užlygintos.
Klearchas padegė į kalnus suverstas šakas ir kamienus. Liepsnos ir dūmai nusidriekė Sinido laukais ir ganyklomis.
Tuomet Tesėjas nuėjo šaltinin nusiprausti. Jis išsirinko iš plaukų spyglius ir skiedras ir išsitrynė aliejumi.
– Štai kas yra toji namų dievų pažadėtoji laimė, – galvojo savo draugus prisimindamas Tesėjas. – Saldus nuovargis raumenyse ir skaudantys delnai... Toks draugiškas ir tyras šaltinis, o rytmečio saulė skaisti, kaip pirmoji namuose atsikėlusi sesuo... Vėsus oras, lengvas, aitrus dūmų kvapas, kaip gaivinantis kartumas stipriame vyne. Ir džiaugsmas artėjančiu vakaru.
Tesėjui atrodė jo laimę esant dar didesnę negu visų kitų, nes jis gi nenorėjo ir negalėjo likti. Jis buvo paragavęs pirmąjį gurkšnį ir galėjo taurę kitiems palikti.
Kaip dievas.
– Tu mane apgavai, – pasakė Tesėjui Sinidas. – Aš nežinojau tave tokį stiprų esant. Tu nudavei nekaltą jaunuolį, nežinantį, nei kas yra darbas, nei koks jis nepaprastai sunkus. Kas galėtų daugiau reikalauti, negu aš tau duodu, leisdamas apleisti mano kraštą? Tu privalai iš manęs gauti laisvę be skolos ir kaltės! Ar nežinai, skolą tik augant ir kaltę gimdant kaltę?
O tu? Tu numetei man savo rankų darbą, kaip įgrisusį žaislą. Tu nori prie džiaugsmo ir laisvės dar pridėti ir laimę. Tu nori pasiimti viską.
Ne. Ir tu sumokėsi.
Ir jis liepė Tesėjui iškirsti dar septynis kartus tiek ąžuolų.
* * *
Klearchas su užuojauta žiūrėjo j nusiminusį Tesėją. Jis būtų norėjęs pasakyti, kad geriausia būtų pabėgti, kad Sinido galybė ir elgesys teliudija, jog sutartys neišpildomos. Bet Tesėjas buvo toks liūdnas, kad senis neišdrįso nė žodžio ištarti. Jis žinojo Tesėją niekad nebandysiant pabėgti ir kad todėl dar ilgai reikėsią sąsmaukoje gyventi.
Klearchas atnešė kelis stulpus, surinko tankių šakų ir ėmė statyti palėpę nuo lietaus ir vėjo.
Bet Tesėjas pamatė jį dirbant ir suprato jo darbo prasmę.
Jis ištraukė kirvį iš Klearcho rankos ir nusviedė jį toli jūron. Jis išspardė šakas ir išvartė stulpus.
Tris dienas ir naktis išstovėjo Tesėjas ant kalno, nukreipęs akis Į slėnį, kur buvo Sinido pilis. Trečią dieną visų dėmesys nukrypo į jį. Piemenys nebesirūpino bandomis, medkirčiai pasidėjo kirvius, o ginkluoti Sinido tarnai ėmė burtis.
Sinidas gi sušaukė savo sargybinius nuo kelių. Jis liepė niekam nežiūrėti Tesėjo pusėn ir nesivyti, jei jis bandytų pabėgti.
Sinidas galvojo: – Kodėl jis nebėga? Ar aš nepadariau viską, ką galėjau? Ar jam nešalta, ar jis neišalkęs ir ar nebuvo jis pakeliui į Atėnus? Ne, jis nejuda. Jis laukia manęs...
Ir Sinidą nukrėtė šaltis.
* * *
Ketvirtą dieną Sinidas nusiuntė savo tarnus suimti Tesėją ir nuvesti jį prie dviejų lieknųjų pušų. Tas pušis jis liepė sulenkti ir jų viršūnes surišti stipriais lynais. Nes toks buvo Sinido būdas neklaužadoms nubausti: pririšti prie tų sulenktų pušų ir perkirsti lynus, kad liauni liemenys išsitiesdami pasmerktuosius suplėšytų.
Priekyje didelės smalsuolių minios pats Sinidas prie tų pušų atjojo. Toje gi minioje vieni iš Tesėjo juokėsi, kiti jo gailėjosi, bet visi atėjo pasižiūrėti, bijodami pasilikti vieni namuose. Jie žvalgėsi veidmainiškai susirūpinusiais veidais, bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir vienas kitam šnabždėjo:
– Kaip baisu. Jis turėjo gražią ateitį. Bet ką daryti? Sinidas gi pasakė:
– Tu niekur nebenori eiti, tu nebenori dirbti. Ko gi tu pagaliau nori?
Ir jis laukė atsakymo, bet Tesėjas tylėjo.
– Aš tau daviau tris dienas, – kalbėjo jis toliau, – tris dienas aš laukiau, kad tavo įkarštis praeitų, ir tu suprastumei, iš kurios pusės tavo duona patepta. Bet mano kantrybė pasibaigė.
Ir Sinidas davė savo tarnams ženklą.
Tuomet Tesėjas nustūmė jo rankas laikiusius karius, pribėgęs nuplėšė Sinidą nuo arklio ir, laikydamas jį už sprando ir juosmens diržo, iškėlė aukštyn. Sinidas spardėsi kaip sužeistas lūšis ir tempė Tesėją už plaukų, norėdamas išsilaisvinti. Pluoštais jis pešė auksinius Tesėjo plaukus ir savo ilgais pirštais bandė jam išspausti akis. Bet Tesėjas jo nepaleido. Jis pririšo Sinidą prie sulenktų pušų ir jo paties kalaviju perkirto lynus.
Ūždamos išsitiesė pušys.
Vytautas Janavičius. Pakeliui į Atėnus. Iliustravo Eva Kubbos, Sydney: Henrikas Šalkauskas, 1962.
Foto Nr95