naktis ant morunaktis ant moruRomano „Naktis ant morų” (1948) novelės – sužeistų likimų istorijos, kurias vieną naktį pabėgėlių stovykloje papasakoja lemties suvesti bolševikų ir vokiečių okupaciją pergyvenę žmonės.

 

***

 

Staiga ant viršaus subraškėjo, lyg grindimis kas būtų paš­liaužęs. Mokyklos pastogėje buvo įrengti keli kambariai an­trajam mokytojui, bet tuo tarpu buvo tušti, ir dabar staiga kažin kas tenai pašliaužė. Po valandėlės dunkstelėjo, lyg kas būtų sunkią koją pastatęs. Pasidarė nejauku. Tuščiam name kiekvienas, ir tyliausias, brakštelėjimas toli girdėti. Paskum pa­sigirdo žingsniai. Labai atsargūs, bet aiškūs. Taip aiškūs, kad galėjau suvokti, kur eina. Nuėjo prie lango ir sustojo. Norė­jau galvoti, kad vaikšto kaip nors patekusi svetima katė ar šuo. Bet joks gyvulys nevaikšto taip kaip žmogus. Gyvuliai nemoka eiti sulaikydami žingsnius ir pasiklausydami. Bet ko žmogus tenai būtų galėjęs lįsti? Vogti tenai nebuvo ko. Sto­vėjo mokyklos knygynėlis, bet ar dėl jo užsimokėjo naktį lipti ant aukšto? Ilgai buvo tylu, bet paskum vėl bilstelėjo. Jis stovėjo prie lango, kol įsmilko kojos ir dabar pasitaisė. Bato padas aiškiai brūkštelėjo per grindis ir vėl nurimo.

Tas langas buvo nuo vieškelio pusės, ir man dingtelėjo baisi mintis. Jeigu bolševikai kaip nors sužinojo, kad esu užsis­lėpęs karininkas, tai galvoja mane ginkluotą esant ir žino, kad suimamas ginsiuos. Jie atsiuntė slapuką; jis atidarys naktį du­ris, jie sueis ir paims tebemiegantį. Dabar jis stovi prie lango, žiūri į vieškelį ir laukia sutarto ženklo, o pamatęs eis durų atidaryti. Paskum gal ir pats duos ženklą, kad jau viskas tvarkoj įr jie gali atvažiuoti ir pasiimti.

Atsargiai išlipau iš lovos, priėjau prie lango ir ėmiau žiū­rėti į vieškelį. Dangus buvo apsiniaukęs, bet labai tamsu ne­buvo. Jeigu kas būtų ėjęs ar važiavęs, būtų buvę galima matyti už kelių šimtų metrų, ir aš dar galėjau pasprukti pro virtuvės duris, jeigu niekas nuo miško pusės nesaugojo.

Nepaleisdamas iš akių kelio, tyliai ėmiau rengtis. Apsiren­gęs atsistojau prie lango ir aš. Jis stovėjo viršuj, o aš apa­čioj. Du žmonės, kurie tikrai vienas kitam niekada ne tik nieko pikta nebuvo padarę, bet ir blogo žodžio nebuvo pratarę, stovė­jo ir tykojo vienas kito. Aš jo netykojau, bet jeigu būčiau turė­jęs ginklą, būčiau tikrai ėjęs viršun, o jeigu būtų reikėję, bū­čiau ir užmušęs. O dabar abu žiūrėjom pro langą. Jis žiūrėjo ir žinojo, ko žiūri, o aš tik mėginau atspėti ir galvojau, kad vieš­kely turi pasirodyti sutartiniai elektrinės lemputės žybčiojimai arba dvejos rogės, prisėdusios enkavedistų. Kodėl galvojau, kad turi būti dvejos, ir šiandien nemokėčiau pasakyti.

Ant viršaus žingsniai vėl pasigirdo. Labai reti, atsargūs, ėjo durų link. Visą dėmesį sukaupiau į kelią, bet nieko negalė­jau pastebėti. Klebtelėjo durys. Aš ne tik girdėjau, bet, rodos, mačiau ir kiekvieną jo judesį. Jis jau išėjo į koridoriuką. Dabar žingsnių nebebuvo girdėti, bet žinojau, kad už kelių akimirksnių pradės girgždėti laiptai. Jie, matyti, paskubomis mokyklą sta­tant, buvo padaryti iš žalio medžio ir dabar labai girgždėjo. Pasiėmiau lemputę, apėjau langus. Nė pro vieną nieko nebuvo matyti. Nei prie vienų, nei prie kitų durų taip pat niekas nes­tovėjo.

Sugirgždėjo laiptai. Stovėjau, ranką ant durų rankenos pa­dėjęs, ir klausiau. Jis tebuvo vienas. Dviese niekada negali taip sutartinai eiti. Skaičiau laiptus. Nulipo maždaug ligi vi­durio, sustojo, pasiklausė ir vėl ėmė eiti. Jis nepagalvojo, kad, apačioj būnant, visada daug geriau girdėti, kas darosi viršuje negu atžagariai. Staiga atplėšiau duris ir pašviečiau į laiptus. Vyras šoktelėjo atgal. Jis nustebo ir išsigando. Nustebau ir aš. Ant laiptų stovėjo Pepalis. Kelis akimirksnius jis žiūrėjo į akis spiginančią lemputę, paskum netikėtu dideliu šuoliu šoko ant manęs. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, kad iš rankų išlėkė lemputė ir aš pats vos nepargriuvau. Jeigu ne siena, į kurią pusiausvyros netekęs atsirėmiau, nežinia, kuo būtų mūsų susidūrimas baigęsis, nes jis buvo stiprus ir kietas kaip akmeninis. Galvoti nebuvo kada. Jam aš nieko neketinau padary­ti, bet negalėjau išmesti minties, kad jis gali mane papjauti ir išeiti. Mane išgelbėjo dar iš mokytojų seminarijos laikų pamėgtos japoniškos imtynės. Mėgau jas ir vėliau ir draugų tar­pe buvau lyg neoficialus jų meisteris, bet patamsy Pepalį paim­ti buvo sunku. Tik iš kelinto sykio pasisekė tiksliai ir tvirtai pačiupti, ir jis suunkštė iš skausmo. Kai priešintis jėgų nebe­turėjo, paklausiau:

– Ko nori iš manęs?

– Nieko, – atsakė. – Paleisk.

– Bet ko čia atėjai?

– Paleisk. Aš noriu išeiti.

– Nepaleisiu. Prižadėk eiti su manim į kambarį ir viską atvirai pasakyti. Galiu čia užmušti vietoje. Kaip šunį! – at­sakiau.

Aš tikrai buvau supykęs.

– Gerai. Galim eiti.

– Bet duok vyro žodį, kad nemėginsi bėgti.

– Bėgsiu! Vis tiek gyvenimo nėra! Verčiau vietoje užmušk.

– Gerai. Po valandėlės galėsi eiti. O dabar einam į kam­barį, – pasakiau ir paleidau.

Porą minučių išlaikytas ant smilkstančių sąnarių, jis nega­lėjo ryžtis dar kartą pulti. Mėnesienos prieblandoj mačiau jį pilkuojantį ir braukantį įsmilkusias vietas. Įėjom į kambarį. Paprašiau sėsti, bet jis atsistojo prie lango taip, kad matytų, kas darosi lauke.

– Prašau sėsti! – beveik sušukau.

– Ar ne vis tiek, kad čia stoviu.

– Sėsk!

Jis pasvyravo ir atsisėdo.

– Sakyk, ar tikras lietuvis esi? – kiek galėdamas ramiau pasakiau.

Kai dabar pasisodinau, nebežinojau, ką jam daryti. Užmušti ir paslėpti būtų buvę geriausia. Bet aš to padaryti negalėjau.

– Tikras, – atsakė.

– Nenoriu tikėti. Tikras lietuvis provokatorium nebus. O tu? Kam tu kalbėjai kursų steigimo vakare? Aš tada žavėjausi tavo drąsa ir gailėjausi, kad užsimerkęs lendi velniui į nasrus. Paskum stebėjausi, kodėl tau nieko už tą nebuvo. O šiandien tu vėl plepėjai. Dabar man aišku. Kai vilkus senovėje gaudy­davo, į vilkduobę įmesdavo pašvinkusį paršiuką, o bolševikai dabar parenka tokius kaip tu. Tu plepi ir nieko nerizikuoji, o ki­ti puola paskui tave ir parodo, ką kuris galvoja. Tu plepi ir laisvas vaikštai, o nekaltus paima. Dabar vėl paims, tik ne ta­ve. Pasakyk atvirai, ką tu už tokį darbą gauni? Šnekėjai, kiek gauna kiti, bet kodėl nepasisakai, ką pats gauni?

Pradėjau kalbėti labai ramiai, bet į galą ėmiau karščiuotis ir šaukiau, lyg barčiau nusikaltusį berniuką.

– Palauk, aš tamstos gerai nesuprantu, – įterpė ir jis į mano barimą.

– Nesupranti? Nesidėk avinėliu. Pasakyk, atvirai ir grei­tai, ko čia atėjai? Vogti iš manęs nėra ko. Visi juk žinote, kad atvykau tik su lagaminėliu. Kas tave čia atsiuntė?

– O Jėzau Marija. Mokytojau. Tai žalčiai, kaip greitai jie mus supjudė. Kaip šunis. Aš tik dabar supratau, kad tamsta laikai mane bolševiku. Parsidavėliu. O, kad juos perkūnėlis kur iš giedro dangaus, kad jiems dirbčiau. Žinau, kad negerai darau, bet kai širdis krauju verda, išlaikyti negaliu. Praeitą savaitę brolį paėmė. Atėjo naktį ir išsivedė. Kodėl dieną jie nie­ko neima. Dieną gražiausias daineles dainuoja. Kaip lakštinga­los. O naktį ateina ir pjauna. Vakar rytą grįžo naujasis kom­jaunimo sekretorius. Slėpėsi, bet senikė Blažienė viską matė. Visas kelnių priekis buvo kruvinas. Kiaurą dieną užsidaręs valė. Dabar visi kalba, kad Saliute kankino. O gal ir mano brolį kankino. Ir už ką? Kad atsisakė į stalių artelę dėtis. Dirbo žmogus, negėrė, uždarbio nemėtė, susitaisė mašinas, pradėjo ge­rai dirbti, tai dabar užsimanė atimti. Visus suvarė į krūvą ir ruselį Kotikovą viršininku uždėjo. Tamsta nežinai, latrelį tokį. Būdavo, per savaitę padirba kelias kėdes, turgadienį nuneša į rinką, parduoda ir tuoj prageria, o paskum keikia visus, kad doram žmogui gyventi neduodą. Už peštynes porą mėnesių kalė­jime sėdėjo, tai dabar didvyris. Brolis ir atsisakė eiti. Aš ne tam, sako, dirbau, kad ruselis viską pragertų. Kai pats Kotikovas atėjo įrankių paimti, tai brolis paėmė už pakarpos ir iš­metė į gatvę. Užtat naktį atėjo ir suėmė. Žmona miestelį aplaks­tė, parašų pririnko. Visi pasirašė, kad geresnio staliaus visam miestely nėra, bet nieko nepadėjo. Ir pas pirmininką ėjo, ir į partiją. Sako, jei nekaltas bus, paleis, o artelė daug geresnių baldų padarysianti negu jis. Visi prašymai tiek tepadėjo, kad atvažiavo Kotikovas su milicija, susidėjo mašinas, įrankius ir nuvežė į artelę. Sako, tie daiktai iš visų surinktais pinigais pirkti, visų ir nuosavybė esanti. Kad žmogus negirtuokliavo – tai kaltas. Sako, buožių valdžią taupydamas rėmė. Ir paskum tokie naktimis kažin kur susirenka ir nekaltų žmonių kraują te­kina. Ir tamsta manai, kad netekins tamstos ir mano. Tekins! O, kaip tekins! Jeigu taip valią duos, visam pasauliui nute­kins ir kūnus išmėsinės. 2inai, žmogus, matai ir nieko negali padaryti. Ką padarysi, jeigu prieš saujelę milijonai stovi. Kad ir ta mergaitė. Kam ją kankinti? Ką ji padarė? Į komjaunuo­lius nesirašė? Su komjaunuolių sekretorium be šliūbo gyventi atsisakė? Ir viskas, bet reikėjo suėsti. Proklamacijų ieško. . . Aš galvą galiu guldyti, kad tų proklamacijų ji ir nematė. Už-muštum kur susitikęs kaip piktą kirmėlę, jei nežinotum, kad po to bus sunkiau.

– Bet ko čia atėjai? Gal ir mane galvojai užmušti? – nutraukiau įsišnekėjusį vyrą.

– Kodėl? Aš mačiau, kaip Naujelis žiūrėjo į mane. Jis jau aną sykį pasakė, kad tas man taip nepraeis. Buvau priža­dėjęs valdytis, bet šiandien vėl nepasijutau. Bijojau eiti namo. O jeigu atvažiuos ir išsiveš? Ir už ką? Kad teisybės žodžio ne­galiu nuryti? Ir širdis tikrai nujautė. Pro langą mačiau, kaip apie trobas lemputės švysčiojo. Aišku, kad manęs ieškojo.

– Bet kam tu mane puolei? – paklausiau.

– Kam? O ką aš žinau, ką galvojai, kai skersai kelio atsis­tojai. Ir dabar pasakoju, kad širdį skauda, bet ką žinau, ką galvoji. Gal paimsi ir atiduosi. Juk niekas čia tavęs nepažįs­ta. Tik Saliute sakė, kad tu turi būti geras žmogus, tik moki tylėti. Ji mėgino su tavim šnekėti, bet jos nebėra. Tik manęs imti tai nemėgink. Ir šuo, kai mato nebeištrūksiąs, kanda. Net šeimininkui kanda. Kasiu! Dieve mano, kasiu!

– Eik, eik. Kam toks nepasitikėjimas. Dėl manęs būk ra­mus, tik be laiko nekišk galvos į gerklę jiems.

– Kad, brolyti, jau įkišau. Va čia sėdžiu ir kalbu, bet širdis namie. O jeigu jie, manęs neradę, pasiėmė žmoną ir vai­kus?

– Jeigu ir pasiėmė, nieko nepadarysi. . . – pradėjau, bet Pepalis sunkiai sudejavo, ir aš nutilau.

Nemokėjau kenčiančio vyro raminti ir patarti nieko neišma­niau. Visą gyvenimą klausiau, buvau įpratęs, kad manęs kiti klausytų, ir galvojau, kad viską galima padaryti jėga. Buvau ginklo žmogus, bet dabar negalėjau pasakyti, kad einam ir atimsime, jeigu bus paėmę. Raminti žodžiais nebuvo nei tikslo, nei prasmės. Valandą tylėjome.

– Kaip debesis. . . kaip maras, – vėl prašneko. – Užėjo ne­prašyti, nekviesti, užsmaugė laisvę, žmogų nieku pavertė, ir tu nieko negali padaryti. Protas neleidžia. Vienas prieš milijoną nesukilsi, o pasitarti nėra su kuo. Mūsų tik saujelė, ir tie pa­tys jau vienas kito bijomės. Nebemokam žmogum pasitikėti. O tik pusmetis. Dar metai, – ir tie, kurie gyvi išliks, bus kaip visi jie. Susitiks ir bijos apie viešesnį reikalą pakalbėti. Kaip vilkai į vienas kitą šnairuos.

Lauke pasigirdo barkštelėjimas. Abu pašokome kartu. Keliu važiavo vienu arkliu kinkytos rogutės ir pasuko prie mokyklos. Rogutėse sėdėjo trise. Dar bevažiuojant vienas iššoko ir nubėgo už mokyklos. Kiti sustojo prieš mokyklą. Vienas pasiliko sėdėti, o kitas išlipo ir priėjo prie durų.

– Aš lipu vėl ant viršaus, – pasakė Pepalis.

– Išgirs, – pasakiau, ir ėmiau skubiai nusirengti. – Tavęs jiems čia nėra ko ieškoti, – sakiau. – Jeigu atvažiavo, atvažia­vo manęs. O gal taip sau kas. Bet geriau, kad mane rastų paki­lusį iš lovos.

Įstūmiau jį į salonėlį, liepiau gulti ant sofos ir tyliai gu­lėti, o aš galvojau visus reikalus, kokie jie bebūtų, sutvar­kyti čia. Blogiausiu atveju patariau mėginti laimę pro virtuvės duris. „Ten būsite vienas prieš vieną”, – pasakiau.

Jis išėjo, o aš atsisėdau ant lovos ir klausiau beldimo. Iš karto klebeno, paskum ėmė purtyti, o ant galo daužyti kumštim. Bet aš nesikėliau. Kai kietai miegi ir nieko pikta negalvoji, gali ir labai didelio triukšmo neišgirsti. Nebetekęs kantrybės, metė duris ir atėjo prie lango. Turėjo būti žinomas, nes pasibeldė iš karto į miegamąjį.

– Kas čia, – paklausiau.

– Nagi, kad ir miegi, nors visą namą nuversk. Įleisk. Balsas buvo Naujelio. Kalbėjo smagiai, pajuokaudamas.

Apie kokią piktą mintį nė pamanyti negalėjau.

– O kas atsitiko? Ar paklydai? – savo rėžtu paklausiau. Aš taip pat norėjau kalbėti nerūpestingai.

– Beveik, žinai. Pirštines turbūt pas tave palikau. Kai parvažiuosiu be pirštinių, tai kelias savaites ramios galvos ne­turėsiu. Zinai bobas.

– Kad niekur nemačiau. Rytoj užeisi, dabar pasiutiškai tin­giu keltis.

– Na, na. Nebūk tinginys. Rytoj anksti rugius į koope­ratyvą vežu. Atidaryk.

Pakilau, užsimečiau palaidinį, įsispyriau šliures ir nuėjau įleisti. Neatrodė, kad jis būtų pavojingas, nors visą laiką gal­vojau, ką darysiu, jeigu norės paimti.

– Tuoj matyti, kad meška, o ne kiškis gyvena, – juokėsi įėjęs ir pašvietė lempute į visus koridoriaus kampus.

Buvo įgėręs ir su kiekvienu žodžiu ėjo degtinės kvapo de­besis.

–- Agitatorių palydėjau. Sušalo vyrukas. Ne su vasariniu paltuku tokią žiemą važinėti. Bet vargšas, matyti, dar tik gy­venti pradeda. Pagyvens, užsidirbs, įsitaisys. Mes irgi ne visada turėjom. Ar ne?

Dabar esą nebe anie vargo laikai ir kiekvienas galįs užsi­dirbti, tik reikią turėti švarią sąžinę darbininko reikalų at­žvilgiu.

– Kad ir pats. Miegi va galvą užsiklojęs ir nieko nebijai. Ir ko bijoti, jei nesi pasipaškudinęs. Bet kur jos galėtų būti.

Pažiūrėjo kampuose, po stalu, įėjo į miegamąjį, net po lova pašvietė.

Niekur kitur palikti negalėjęs. Kai suėję į smuklę, tikrai atsimenąs, kad nebeturėjęs. Pakeliui negalėjęs pamesti. Čia turį kur būti. Gal salonėly esą.

– Tenai juk nebuvot, kaip gi jos galėjo ten patekti? – beveik duris užstojęs pasakiau.

Bet jis buvęs ir ten. Ir virtuvėj buvęs. Kai manęs neradę, jis apėjęs visur. Manęs mane blynus bekepantį rasiąs.

– Bet kaip ten pirštines galėjai palikti?! – sakiau.

– Pažiūrėsim. Už pažiūrėjimą pinigų nereikia mokėti. O gal taip ir palikau.

Ir jis ramiausiai pasišvietė salonėlio duris ir paėmė už rankenos.

Man visi raumenys įsitempė kaip stygos. Laukiau, kas atsi­tiks, kai akis į akį juodu susitiks su Pepaliu. Jeigu dviese, ir tyliai paimtumėm... bet užmušti žmogų – negalėjau apie tą nė pagalvoti. 0 jeigu jis duotų ir dešimt žodžių tylėti, kas gali jo žodžiu tikėti.

Lemputės akinąs ruožas nubėgo per sienas, per grindis, per sofą. Ji buvo tuščia. Apsižvalgiau ir aš. Pepalio nebuvo. Jis spė­jo išeiti į virtuvę, bet ir ten Naujelis eis. O jis, vis kalbėda­mas apie žmones, kuriems nešvari sąžinė neleidžianti ne tiktai kietai užmigti, bet ir ramiai pavalgyti, pašvietė po staleliu, už spintos, mėgino pašviesti po sofa ir pakėlė ligi grindų nusvirusio kilimo kraštą, bet rado lygią lentą, čia pirštinės negalėjo pa­kristi. Paklebeno spintos duris. Jos buvo užrakintos. Išėjo ir į virtuvę. Bet pirštinių nė ten niekur nebuvo. Tada pravėrė duris ir pašvietė į virtuvės koridorėlį. Nežinau, kaip atsitiko, kad stai­ga susijuokiau. To ir šiandien nemokėčiau paaiškinti. Nervai buvo taip įtempti, kad galėjau greičiau sušukti, bet tik ne susi­juokti, o vis dėlto susijuokiau. Tas įvyko visiškai be mano valios, spazmiškai. Naujelis greitai atsisuko.

– Kad tave kur devyni galai, – nusispjovė. – Maniau, kad pro tas duris buvau įėjęs.

Bet uždarydamas dar kartą pašvietė. Prieangutis buvo toks mažas, kad nė pelė nuo jo žvilgsnio nebūtų galėjusi pasis­lėpti.

– Tai mokykloj būsiu palikęs.

Nuėjom ir ten. Pašvietė koridoriuj ir po laiptais. Vidury grindų gulėjo užgesusi mano lemputė.

– Iš kur ta? – pasakė.

– Ne tamstai vienam nelaiminga diena. Ir kitas, matyti, dar pametė. Per vaikus atiduosiu, – pridėjau imdamas ją nuo grindų.

Klasėje irgi nieko neradom, nors ne tik apie stalą, bet ir po suolais pašvietė.

– Ar turi degtinės? – pasakė išėjęs į koridorių. Ne, degtinės aš neturėjau.

– Nors kiek. Tas žmogutis rogėse visiškai sustipo.

– Kad neturiu nė lašo.

– Bet nesigailėsi. Ir mirdamas atsiminsi, kad Naujelis tau gero norėjo. Jis visiems nori gero, bet ar. . . E, ką čia mudu aiškinsimės, kad ir taip viskas aišku. Nubėk pas ką – par­neši.

– Ar galvoj nebegerai, – atkirtau. – Neužmiršk, kad jau po trečios, o aštuntą darbas. Antra vertus, pagalvok, į ką bus panašu, jeigu dabar bėgsiu degtinės ieškoti. Sakys, pasiuto mokytojas.

Jis valandėlę dar pagaišo, paspaudė ranką ir išėjo.

Priegonkio duris užrakinau, bet į vidų nėjau. Trinktelėjęs antrosiomis durimis, atsirėmiau į staktą ir pasilikau priebutyje.

Naujelis valandėlę pašnekėjo su rogutėse sėdinčiu, išsitrau­kė iš kišenės pirštines, užsimovė ir paėmė vadeles. Galiuką pavažiavę sustojo. Į kelią iš už mokyklos atbrido trečiasis, įsisėdo ir visi trys nuvažiavo.

***

 

Vieną rytą visiškai nelauktai atėjo į mokyklą Trakiniukas, Vyto brolis. Jis buvo purvinas ir šlapias aukščiau kelių, bet gyvas ir smagus.

– Nagi tu! – subariau. – Ar jau motina mirties ieškoti išvarė?

Bet berniukas tik nusišypsojo, o pertraukos metu įbėgo į kambarį ir pasakė:

– Vytas prašė, kad šiandien užeitum. Tik būtinai šiandien.

– Parvažiavo? – paklausiau.

– Taip. Jau autobusai pradėjo eiti.

Linktelėjo galva ir išėjo, o man reikėjo išspręsti klausimą, kaip neįtartam nueiti ligi Trakinių, gyvenančių pačiam rajono pakrašty, prie pat miško.

Po pietų užsimoviau ilgus batus ir išėjau. Pakeliui aplankiau keletą vaikų, paklausinėjau, naujų darbų daviau. „Vaikams dabar sunku ateiti, – sakiau, – bet aš galiu. Kam laiką niekam leisti.” O pats galvojau, tegu visi žino, kad mokytojui labai rū­pi vaikai.

Užėjau ir pas Naujelį, pamokiau vaiką, pasišnekėjau su juo pačiu apie baisią žiemą, trukdančią normalų darbą.

– Net kuršininkai nebegali susirinkti, – šnekėjau.

– Kuršininkam pagalio reikia. – atrėmė mano žodžius, – Jeigu pats gali bristi pas vaikus, tai jie irgi galėtų nubristi.

– Bet ne visi tokius batus turi kaip aš, – teisinau.

Jis tik piktai numojo ranka ir vėl visus medinėm galvom išvadino.

Užėjęs pas Trakinius teradau tik Trakinienę ir berniuką. Vyto nebuvo, bet Gintukas nusišypsojo daug žinančio šypsniu ir pažiūrėjo į duris. Pasisveikinau su motina, o jam liepiau pa­siimti knygas.

– Visiems praeidamas jau daviau darbo, o tau, kaip pas­kutiniam, teks daugiausia, – pasakiau.

Vaikas dėstė ant stalo knygas ir vis žvilgčiojo į duris. Ju­tau, kad laukia Vyto. Laukiau jo ir aš, bet berniukui ėmiau aiš­kinti naujus skaičiavimo uždavinius.

Netrukus įėjo ir Vytas. Jis buvo purvinas ligi pusės aulų. Rankas nusibraukė į kelnių šlaunis, milinį numetė ant suolo ir pasisveikino.

– Tai kaip čia tau sekasi? – buvo pirmas klausimas.

– Nuostabiai. Matai, dar tebesu gyvas ir sveikas ir apskri­tai dar tebesu, – pabrėžiau.

– O aš mesiu viską po velnių. Studijos? Kokia be prasmė. Darbo reakcionierio vaikui vis tiek nėra. Atsiprašau, yra – tenai, kažin kur anapus Uralo. Plati dabar juk mūsų tėvynė, o kol dar galima, reikia namie pabūti. Visi bernai į komisarus išėjo, tai ką motina viena su tuo kūdikiu čia pasidarys. Parva­žiavau ir visą laiką kiaulėms gardus kaliau.

Jis kalbėjo susiraukęs, tarpais įterpdamas stiprų keiksma­žodį, ir aš juokais nutraukiau:

– Kam tu čia mane bari! Ar nežinai tvarkos? Pranešk vals­čiaus partorgui, ir tuoj bus viskas sutvarkyta.

– Tegu jis pats savo susitvarko, – atkirto. – O tu, sakyk, čia ar ką konkretesnio padarei? Ar gerus ryšius sumezgiojai su apylinkės vyrais?

Nuo tų žodžių pasidarė nesmagu, lyg būčiau ką negera pa­daręs.

Patraukiau pečiais ir pažiūrėjau į berniuką.

– Būk ramūs, – pasakė Vytautas. – Kas reikia žinoti, jis žino.

– Bet. . .

– Ne, ne. Žinau, ką darau. Savo broliu leisk man pasitikė­ti. Kas bus su mumis, nė vienas nežinome. Jis daugiausia vil­čių turi išlikti gyvas, nes kiekvienas tikės dar iš jo gerą bolše­viką padaryti. Užtat tokie ir turi žinoti, kas darosi ir kodėl darosi, kad atitiktų tikrąją vietą gyvenime. Pagaliau ar tėvy­nės vadavimo darbas neturėtų būti į kiekvieno mokytojo progra­mą įtrauktas?

Ginčytis su juo neturėjau kitų argumentų. Kaip tik vienin­telį baimės argumentą, bet Vytas galvojo, kad atėjo laikas ko­voti, nes bolševikai vis tiek žudo. Tyliai sėdėdamas, irgi neišliksi.

– Jie žudo metodiškai, iš anksto apskaičiavę, kiek per die­ną reikia nužudyti, kad ligi nustatyto termino neliktų nė vieno nepatikimo, o kiti bijo ir spėlioja išdavikus. Vienas kitu nebe-pasitiki. Aš tikiu, kad tų išdavikų yra daug mažiau, negu mes galvojome. Daugumą jie paima savo nuožiūra ir vis nieko dėtus žmones. Kad ir mūsų Saliute. Gal nežinai dar, kad daug kas pagalvojo tave ją išdavus. Sako, kursų metu pasikalbėdavęs, o ji buvusi atvira, nes netikėjusi, kad galėtum būti išdavikas.

Tą man jau spėjo geri žmonės papasakoti. Matai, jie vienu šūviu du”kiškius šauna: vienus naikina, kitus amžinoj išdavimo bai­mėj laiko.

Mes turį vienas kitu pasitikėti ir rengtis kovai. Kai trumpai papasakojau savo nuotaikas, jis nustebo, kad neturiu pistoleto.

– Luktelėk, – pasakė ir išėjo pro duris. Pasinaudojęs ta proga, išėjau į priemenę kartu ir pasakiau

viską apie Pepalį.

– Puiku, – paspaudė ranką viršum alkūnės. – Su juo tu galėsi čia daug padaryti. Jis kovoti tinka. Gerai jį pažįstu.

Pasakė ir išėjo kažin kur į kiemą, o aš sugrįžau pas Gintu-ką. Jis sėdėjo už stalo, priešais knygas pasidėjęs, bet domėjosi mumis.

– Ar tu mokėsi ištylėti? – pasakiau įėjęs.

– Manęs, ponas mokytojau, galite nebijoti. Tylėti moku kaip žemė.

– Nors imtų ir mušti?

– Nors ir sukapotų. Mokėčiau ne mažiau iškęsti už Pepalienę.

Tuo tarpu Vytas įnešė ryšulėlį senų skudurų ir pametė ant stalo kampo.

– Čia rasi du, – pasakė ir dar pridėjo: – Vienas pačiam, o kitas Pepaliui. Gali prireikti. O dėl Pepalio reikia pagalvoti. Mokykloje per ilgai laikyti nebereikėtų. Aš pamėginsiu surasti jam ką.

Su tuo žodžiu pro duris įpuolė motina.

– Milicija! Slėpkite! – sušuko.

– Ar toli? – paklausė Vytas.

– Jau pasuko į kelutį. Du raiti.

Dairiausi, kur dėti pistoletus, ir tuo pačiu metu pro langą šmėkštelėjo bėras arklys.

– Tai kad juos perkūnėlis, – nusikeikė Vytas. – Pasiruošk! Jeigu mėgins suimti, mirsim, bet ne vieni. Kulkos ima ir juos.

Išsitraukė pistoletą ir įleido šovinį.

Motina prišoko prie Vyto ir atbulą pristūmė prie sienos ga­le suolo.

– Tūpk! – sakė. – Ir melskis, kad angelas sargas savo sparnu pridengtų!

Ji kalbėjo pašnibždom, bet su tokia nežemiška balso jėga, kad Vyto keliai iš karto palinko. Žiūrėjau pakaitom pro langą į kiemą, kur turėjo greitai enkavedistai pasirodyti, ir į ją, ir man rodėsi, kad ji pati nebežino ką daranti.

– Gana tėvą kaip dovanoti pasiėmė, dar dabar ir tave. Ne, to nesulauksite.

Kalbėdama pagavo Vyto ant suolo numestą milinę, paka­bino ant vagio ties sūnum ir padalkomis užskleidė jį.

– O judu mokytis! – atsisukusi į mudu pridūrė. Greitai pasilenkėme prie knygų, nors nei vienas, nei kitas nesusigaudėme, nuo ko pradėti.

Troboj iš karto pasidarė taip tylu, kad iš kiemo visai aiškiai buvo girdėti arklių tapnojimas ir žmonių kalbos.

Trakinienė stovėjo trobos vidury ir žiūrėjo į Vytą. Jo pa­ties nebuvo matyti, tik milinis atrodė kiek nuo suolo galo atsipū­tęs ir iš jo padalkų buvo matyti gal tik taip sau pamesti purvini batai. Bet ji paėmė kibirą ir taip šalia suolo pastatė, kad ir tie dingo. Apsižvalgiusi dar nusivilko kailinius, pakabino ant mi­linio, pažiūrėjo, truputį pataisė, pagavo kirvį ir traukiai ėmė skaldyti malkas. Kartu pradėjo ir kalbėti, bet nuo vidurio min­ties ir taip, lyg seniai jau būtų kalbėjusi.

– O jūs ar nevalgę būsite? Manęs nežiūrėkite, aš laiko neturiu. Ir tamsta, vienas gyvendamas, bene pasidarai ką ge­resnio. Visą laiką turbūt šaltu taip ir verties. Nebent vandens kartais užsivirini. Suprantu, kaip yra vienam vyriškiui. Kad ne taip toli būtum, sakyčiau – ateik valgyti pas mus. Vargs­ti dėl visų, o tavęs iš tų visų tai nė vienas nenori matyti. Vieną žmogų viršaus pavalgydindamas, nė vienas dar elgetomis neišė­jo ir neišeis. Bet tas šykštumas nežmoniškas, lyg į grabą viską įsidėti galėtų.

Į tuos žodžius atsidarė durys ir įėjo du milicininkai, du en­kavedistai ir vienas vyras, apsirengęs paprastu apsiaustu, pro kurį švysčiojo labai šviesios, beveik baltos kelnės.

Su šituo mūsų akys susitiko. Kelis akimirksnius žiūrėjome į vienas kitą, lyg norėdami geriau įsižiūrėti.

– Ir mokytojas čia? – pasakė vienas milicininkas, ir jo balse pasigirdo gaida, lyg būtų nustebęs, kad aš čia.

Aš jo visiškai nepažinau, bet turėjau ką nors pasakyti.

– O ką kita veikti? – pasakiau. – Vaikai į mokyklą ateiti nebegali, tai pats pakiemiais einu ir pamokau, kad per daug neatsiliktų. Patys vieni juk neišmoks.

Abu milicininkai ir civiliai apsirengęs vyras nusišypsojo. Aš vėl pažiūrėjau į jį ir pagalvojau, kad jis turbūt yra tas nau­jasis komjaunimo sekretorius, bet ir veidas, ir akys buvo ka­žin kur matyti.

– Kur sūnus? – vienas milicininkas tuo tarpu paklausė motiną.

– Nagi va, mokosi, – atsakė toji.

– Bet vyresnysis, studentas.

– Kaune, – atsakė ir vėl pasilenkė prie malkų. Milicininkai vienas į kitą susižvalgė.

– Juk šiandien parvažiavo.

– Šiandien? – nustebo motina ir vėl atsitiesė, lyg būtų netikėčiausią naujieną išgirdusi.

– Na, tokio nekalto veido prašom nerodyti. Mes viską žino­me. Gal kada ir buvo iš mūsų akių pasprukęs, bet šį kartą ma­tėm, kaip gale parko susistabdė autobusą, išlipo ir takais nuėjo namo. Gal ir dabar dar sakysi, kad neparėjo?

– O kaip sakysiu, kad parėjo, jeigu neparėjo. Jau trečias mėnuo, kaip namie nebuvo.

– Bet mes. .. – norėjo pertraukti milicininkas, bet ji ne­sustojo ir varė toliau:

– Gal ir atvažiavo, nežinau, bet namo tai dar tikrai nebuvo parėjęs. Jei netikite, ieškokite. Juk ne adata, juosmeny nepas­lėpsiu.

Ji kalbėjo labai paprastai ir paskutinius žodžius sakydama net nusišypsojo.

Milicininkas pasikalbėjimą persakė enkavedistui rusiškai ir atsisukęs pridūrė:

– Bet, motin, kai rasim kur paslėptą, bus negerai. Ne tik jam... Visiems bus negerai.

– O ką jis padarė, kad jo taip ieškote? Ar jau vaikui galva būtų susisukusi ir būtų ką negera padaręs.

– Ką ji sako? – paklausė enkavedistas, o kai sužinojo, susijuokė: – Geras vaikas. Mes jam galvą taip atsuksime, kad visam amžiui užteks!

Jis tą pasakė su tokiu piktu ir kerštingu juoku, kad motina net aiktelėjo. Ji pabalo, padėjo kirvį ir ėmė šluostyti sausas rankas į priekyštę.

Enkavedistas valandėlę žiūrėjo į jos sumišimą, paskum pa­sakė:

– Supranti rusiškai?

– Suprantu, – atsakė.

– Na matai. Tokia gera ir išsilavinusi motina, o nori slėp­ti sūnų, kuris. . .

– Palauk, – nutraukė jį civiliai apsirengęs vyras, ir dabar aš jį staiga pažinau. Jis buvo tas pats enkavedistas, kuris iš manęs reikalavo kuršininkų biografijų. – Palauk, – sakė jis enkavedistui, o su motina ėmė šnekėti maloniu balsu: – Tamsta nemanyk, kad čia kas labai rimta. Mums tik reikėjo šiek tiek ži­nių gauti apie žmones, kuriuos jūsų sūnus pažįsta. Jo paties mums visai nereikia. Aš manau, kad jis išėjo gyvulių pažiūrėti arba gal daržinėj kur. Pašaukite, pasišnekėsim ir vėl išvažiuo­sim. Jeigu žinios bus tokios, kaip mes galvojam, tai ir tėvui išeis į gerą. Galų gale galiu visiškai atvirai pasakyti, kad mano pastangomis tėvas jau beveik išteisintas. Čia ir daug kas buvo ne­teisingai įskųsta. Tik žmonės be reikalo nukentėjo. Bet aš visą laiką sakiau, kad ne taip turi būti. Ir dabar tetrūksta labai ne­daug žinių, kurias tik jūsų sūnus gali duoti. Matai, bijoti čia visai nėra ko.

Baltas motinos veidas pasikeitė į tamsiai žalsvą. Ji vėl pa­siėmė kirvį į rankas ir ėmė palengva jį supti.

– Gal pakeliui kur užėjo, pareis, jeigu nepamatė, kaip at­važiavote. Jei pamatė, žinoma, nebeis namo ir slėpsis kur nors. Kiekvienas žino, kad pasišnekėti toks būrys milicijos neva­žiuoja.

Baltkelinis akimirksnį sumišo, bet greitai susigriebė:

– Mes važiuojam kitur. Čia tik pravažiuodami užsukom.

– Gerai, tai grįždami dar pažiūrėkite, gal jau bus sugrį­žęs, – visiškai ramiai atsakė motina. – Aš pasakysiu, kad pa­lauktų, jeigu pareis.

– Tai paieškoti nenori? – vėl įsiterpė pirma kalbėjęs rusas.

– Koks čia nenoras, bet ką galiu žinoti, kur jis nuėjo.

– Tai paieškosim mes.

– Labai prašom. O aš, matot, ir laiko neturiu.

Padėjo kirvį, nusisuko prie spintelės, išsiėmė gabalą laši­nių ir ėmė skutinėti.

– Ir vaikas, ir mokytojas dar nevalgęs. Jūs sugrįžę irgi norėsite užkąsti. Žinote juk, kad viena visuose namuose tesu.

– Apžiūrėkite, gal čia pat kur užlindo, – pasakė tas pats rusas.

Atrodė, kad Trakinienės jis visiškai ir negirdėjo, o ji vėl padėjo lašinius, pasiėmė kirvį ir ėmė smulkinti šakalius. Kai milicininkai žiūrinėjo spintą, pasuolius, užkrosnį, ji sekiojo akimis, o kai vienas pasirepečkino pasižiūrėti po lovom, ji net nusišypsojo.

– Gana! – nutraukė ieškojimą rusas, visą laiką sekęs mo­ters veidą. – Paieškosime ten, kur tikrai yra ir tada galėsime šypsotis. Tu pasilik čia, – pasakė antrajam enkavedistui, – ir žiūrėk, kad niekas kojos iš trobos nekeltų, o mes eisim paieš­koti. Ir tą pusę žiūrėk, – parodė ranka pro langą į miško pu­sę. – Jeigu pamatysi ką, tuos sustabdyk. O mes paieškosim, paieškosim ir pasikalbėsim.

Paskutinius žodžius pasakė nutęsdamas, beveik dainuote pro sukąstus dantis išdainavo, Trakinienę nužiūrėjo nuo kojų ligi galvos ir išėjo. Su juo išėjo ir kiti.

Buvo girdėti, kaip užlipo ant aukšto, paskum nuėjo į sekly­čią. Po gero pusvalandžio išėjo į kiemą ir nuėjo į tvartus.

Viduj pasilikęs pasižiūrėjo pro langus į miško pusę, atsi­sėdo kitam pasieny taip, kad galėtų matyti ir mišką, ir kas da­rosi kambary, ir ėmė žvalgytis po kambarį. Mudu su Gintuku pasitiesėm žemėlapį ir ėmėm mokytis geografijos. Jis valandė­lę žiūrėjo į mus, paskum pasuko akis į šoną, ir aš krūptelėjau: ant stalo kampo gulėjo į skudurų ryšulį susukti pistoletai. Du, kaip sakė Vytas. Vienas man, kitas Pepaliui ir pakankamai šaudmenų. Vėl įknibau į žemėlapį, liepiau Gintukui parodyti, kur Maskva, kur Leningradas, bet galvojau, kad esu išbalęs, kaip prieš valandėlę buvo išbalusi motina. Nepakėliau galvos, bet mačiau, kad enkavedistas vis tebežiūri į ryšulį, lyg jame būtų suvyniotas Vytas, ir staiga atsisuko į motiną, bet ji pa­silenkusi ir nepakeldama galvos ramiai pjaustė lašinius. Aš tik pastebėjau, kad ji pjausto smulkiai, lyg norėdama, kad to la­šinių gabaliuko jai užtektų ir amžinybei.

Gintukas žiūrinėjo žemėlapį ir nepakeldamas galvos vis dirsčiojo tai į ryšulį, tai į drabužiais užkabintą Vytą. Kiekvie­nas jo žvilgtelėjimas man šaltu šiurpu smelkė nugarą, bet to­kio žodžio, kuriuo be pavojaus galėčiau jį sudrausti, neradau.

– Motin, parduok tuos kailinius, – staiga nutraukė tylą enkavedistas.

Visi pakelėm galvas, ir tas pakėlimas buvo toks staigus kaip didelis krūptelėjimas.

– Kokius? – paklausė motina.

– Va šituos, – parodė į Vyto priedangą.

– O ką pati veiksiu pardavusi. Tą vieną šiltesnį drabužį ir teturiu.

Ji padėjo ir lašinius ir peilį ir ėmė rankas šluostytis į priekyštę.

– Bet geri būtų! Ypač kai reikia sargyboj stovėti. Ir mano ūgiui turbūt tiktų. Tik pažiūrėkite!

Jis pasikėlė nuo suolo, nukabino kailinius ir žengė žingsnį atgal. Nukabindamas viena ranka suėmė juos už nugaros ir spustelėjo žemyn, ir viena likusi milinė labai neramiai sukrutė­jo. Enkavedistas ta pačia akimirka numetė atgalia ranka kaili­nius, ištiesė į milinę pistoletą ir sušuko:

– Išlįsk!

Gintukas pašoko ir prisiglaudė prie manęs. Laukiau šūvio. Tikėjau, kad pirmas šaus Vytas tiesiai iš po palto ir greitai pa­žvelgiau pro langą, norėdamas sumesti, kur yra anie ir kiek po pirmo šūvio dar turėsime laiko. Užpakaly pasigirdo duslus terkštelėjimas. Atsisukau. Enkavedistas iš lengvo ir keistai tu­pėsi, lyg kojos staiga būtų tešlinės pasidariusios. Jis pasviro į vieną pusę, kilstelėjo ranką, lyg norėdamas į ką įsikibti ir pa­silaikyti, paskum pasisuko į šoną ir sunkiai krito netoli židi­nio. Šūvio nebuvo, ir aš nesupratau, kas atsitiko. Tik enkave­distui nugriuvus, pamačiau užpakaly jo stovinčią motiną, kaip akmeninę statulą sustingusią, su sunkiu kirviu rankoje.

Iš po palto iššoko Vytas, tuoj pripuolė prie susmukusiojo, bet pamatęs, kad jis be sąmonės, atsistojo ir apsižvalgė į langus.

– Kur anie? – paklausė.

– Nuėjo į daržinę, – pasakiau ir savo balso nebepažinau. Gerklė buvo sausa, ir balsas toks, lyg būtų sueižėjęs į dau­gybę smulkių atšaižėlių.

– Va dabar, mama, tai melskis, kad angelas sargas pri­dengtų savo sparnu. Ne mane vieną, bet visus.

Su tais žodžiais pasilenkė, pakėlė susmukusįjį, užsimetė ant peties ir išėjo.

Viskas tas tetruko tik trumputėlį akimirksnį.

Paskui Vytą į priemenę išbėgo ir motina, bet tuoj apsigrįžo, įbėgo atgal, pažiūrėjo pro langus į kiemą, pribėgo prie to, pro kurį buvo matyti Vytas, ir virpančiom rankom atsirėmė į sieną.

Vytas sunkiai ėjo per ištižusią dirvą. Vietomis kojos klimpo ligi pusiau aulų, ir kai giliau klimptelėdavo, jis pasverdėdavo į šalis, ir atrodė, kad tuoj virs arba naštą numes.

Stovėjau vidury trobos ir pakaitom žiūrėjau į abu langus. Iš daržinės išėjo krėtėjai, tarpdury sustojo ir ėmė kažin ką gy­vai šnekėtis. Gintuką pagavo virpulys. Jis išbalo, prisiglaudė prie manęs ir drebėjo net pasišokinėdamas.

– Nusiramink, – sakiau.

Nieko geresnio ant liežuvio neturėjau.

– Negaliu, – šnibždėjo berniukas. – Dabar jie pamatys. Tylioj troboj buvo aiškiai girdėti jo dantukų kalenimas.

– Per namą nematys, – sakiau.

– Bet jie pradės eiti ir pamatys. Jie jau eina!

Bet jie dar nėjo. Tik vienas milicininkas pasisuko į tą pu­sę, žengė porą žingsnių ir vėl sugrįžo.

Motina mūsų žodžius turėjo girdėti, bet nė karto neatsisu­ko. Ji remte įsirėmė į vaiko nugarą, lyg norėdama pastumti jį pirmyn, greičiau panardinti į tamsų eglyno žalumą. Mačiau, kaip ji abiem rankom įsikibo į užuolaidas, girdėjau, kaip jos treškėjo, palengva atitrūkdamos nuo lango, kol nutrūko ir nu­sviro ant galvos kaip ilgas baltas nuometas.

Iš po debesio išlindo saulė. Ji jau visiškai leidosi, ir raudoni spinduliai auksu nuplieskė Vyto nugarą.

– Ateina! – sušuko Gintukas, paleido mane ir įsispraudė užstalin į patį kamputį.

Motina atsisuko. Jie, visi penki, nuo daržinės ėjo į trobos pusę. Vytas pabaigė bristi dirvą, beveik tekinas perbėgo pievu­tę ir dingo miške. Tik ilga brydė nuo pat durų ligi miško pa­siliko ant pažliugusios dirvos. Jos nebebuvo galima paslėpti.

Trakinienė stovėjo vidury aslos, žiūrėjo į palengva per kluo­ną artėjančius enkavedistus ir bejėgiškai mosavo nuplėštom langatiesėm.

Pirmas susigriebiau aš. Ištraukiau langatieses iš rankų, numečiau ant lovos, o ją švelniai pastūmiau prie židinio.

– Mama, – pasakiau. – Eik vakarienės gaminti. Išalkom. Net pamėginau nusišypsoti ir tuoj griebiau dar tebevirpančiom rankom ugnies kurti.

Jie dar sugaišo kieme, ir kai įėjo į vidų, ant židinio jau sma­giai čirškėjo lašiniai ir pripildė trobą kasdieniško kvapo.

Trakinienė lupo svogūnus ir tiesiai iš rankos pjaustė į kep­tuvę.

Jie apsižvalgė ir paklausė:

– Kur mūsų draugas?

– Į mišką nuėjo, – nuo židinio neatsisukdama pasakė mo­tina. – Sakė, kad neišvažiuotumėt, kol ateis.

Jie vienas į kitą susižvalgė ir įtariamais žvilgsniais apsi­dairė po trobą.

– Turbūt ką pamatė, kad taip netikėtai pašoko nuo suolo, pripuolė dar prie lango, pažiūrėjo ir išbėgo. Va bebėgančiam net užuolaidos kažin kaip užkliuvo, tai ir tas iš greitumo nup­lėšė.

Su tais žodžiais pakėlė nuo lovos užuolaidas, parodė, o pas­kum pridėjo:

– Va ir pėdos. Matote: nuo durų tiesiai į mišką.

Nors, saulei nusileidus, dirvą užgulė gilus šešėlis, bet brydė tebebuvo aiškiai matyti.

Jie išėjo į priemenę, kažin ką tarėsi, paskum milicininkas ir vienas enkavedistas, užsėdę ant arklių, nujojo į pamiškę. Kiti po valandėlės vėl suėjo į kambarį. Jie, atrodė, nebebuvo tokie tikri, kad Vyto būta namie, bet dar kvotė ir kamantinėjo. Motina nešiojo į stalą indus ir labai ramiai atsakinėjo. Taip, ji širdį galinti parodyti, kad seniai jau bemačiusi, bet žinanti, kad ir širdį matydami, jie netikėsią. Patys juk žiną, kad po ne­kalto tėvo suėmimo jis namų vengiąs. Visiškai galėję būti, kad pirma pas kaimynus užėjęs pasiteirauti, bet pas ką būtų galėjęs užeiti, ji pasakyti negalinti.

– Nuo ryto ligi šiol? – įterpė baltkelinis.

O ką ji galinti pasakyti, kas jam į galvą šovę?

Pastatė ant stalo su kiaušiniais spirgintų lašinių dubenį ir paprašė visus sėsti ir valgyti.

Tuo tarpu grįžo ir anuodu iš pamiškės. Jie irgi nieko aiškaus nesusekę.

Motinos raginami, prie stalo nesėdo nė vienas, bet rengėsi išeiti.

Baltkelinis priėjo prie manęs.

– Mudu turbūt netrukus pasimatysime, – pasakė.

– Kai tik kelias žmoniškas pasidarys, – atsakiau. Jis nusijuokė.

– Šiandien irgi žmoniškas, – pridėjo ir nusivijo kitus.

 

Jurgis Jankus. Naktis ant morų: novelių romanas. Tübingen: Patria, 1948.



jurgis jankusjurgis jankus