jurgis jankus fotoRomano „Naktis ant morų“ (1948) novelės – sužeistų likimų istorijos, kurias vieną naktį pabėgėlių stovykloje papasakoja lemties suvesti bolševikų ir vokiečių okupaciją pergyvenę žmonės.

 

***

 

Buvo pavakarys. Dulkė smulkutėlis lietus, ir viskas skendo miglose. Kai atėjau į butą, jau brėško, o kol apsitvarkiau, visiškai sutemo, ir aš galvojau tą vakarą niekur neiti, nors daugelis dalykų ir labai rūpėjo. Truputį ir pykau, ir buvo nes­magu, kad geriausi bičiuliai taip greitai pamiršo: ne tik laiško nė vienas neparašė, bet net pasitikti neatėjo arba į namus neuž­suko, nors tikrai žinojo, kad parvažiuosiu. Toji nuotaika irgi padėjo susilaikyti neišėjus. Atsimenu, jau buvo po dešimtos. Stovėjau vidury kambario ir neradau ko nusitverti. Gulti neno­rėjau, o kokio darbo imtis taip pat. Kur išeiti jau buvo vėlu. Staiga kas tyliai pabeldė į langą. Tas beldimas buvo toks ne­tikėtas, kad net pašokau, bet už lango pažinau Jono ir Kęstu­čio veidus. Aš juos pasveikinau su džiaugsmu, bet juodu nė ne­šyptelėjo: abu buvo tylūs ir nusiminę. Man dingtelėjo, kad šiuo metu negeroji juos atvijo, ir paklausiau:

– Kas atsitiko?

Kęstutis tuoj nusisuko į laukus, ir jo veido negalėjau ma­tyti, o Jonas paaiškino, kad su Vytu pasidarę nebegerai ir grei­tai reikią mano pagalbos. Aš turįs greitai eiti su jais.

Man kelių sykių sakyti nereikėjo, tam seniai jau buvau pasiruošęs. Man buvo viskas aišku. Mirties išlaisvintojos him­nas visas ištisai kaip marga juosta perbėgo atmintim ir, kol užsimečiau švarkelį ir išbėgau į kiemą, mano galvą užplūdo šiurpių vaizdų gausybė. Juos tik Jonas, kai ėjome per kluoną ir per sodelį, paėmęs už parankės, tyliu ramiu balsu suvedė į vieną tvirtą visumą. Vytas pagaliau išdrįsęs Nijolei pasisakyti, bet ji tik pasijuokusi. Sakiusi: „Pirma pasidaryk ministeris ar bent apskrities viršininkas ir pas mane ateik, tada pagal­vosiu. Vytas nieko nepasakęs. Nieko ir negalėjęs pasakyti, tik pasisukęs ir išėjęs. Net ir namo nesugrįžęs. Nežinia kur išbuvęs dieną ir naktį. Tik šį vakarą grįžęs visas purvinas, suveltais plaukais ir išbalęs. Greitai jam pasidarę labai bloga. Jį ėmę tampyti ir išmušęs šaltas prakaitas. Atrodė nebetenkąs pasku­tinių jėgų. Tada jie pašaukę gydytoją, bet jau buvę vėlu. Gy­dytojas tik apžiūrėjęs ir liepęs nugabenti į ligoninės lavoninę, nes reikėsią dar skrosti ir tirti, nuo ko miręs.

Aš neturėjau nei ką pasakyti, nei ko klausti. Viskas buvo taip nuostabiai aišku. Dar aiškiau, negu jis sugebėjo papasa­koti. Tą mačiau jau nuo viduržiemio, tik niekas nenorėjo tikėti, o dabar štai ir įvyko. Aš buvau ir likau teisus, bet kas iš to. Liūdnumas kaip debesis užgulė širdį, ir nebegalėjau praver­ti lūpų; negalėjau net pasakyti, kad jie visi buvo akli ir nepa­klausė matančio.

Įėjom. Ant stalo degė žvakė. Kambarys buvo paskendęs prietemoj; ant sienų krūpčiojo plazdančios žvakės šešėliai; oras kvepėjo smilkstančiu vašku, o lovoje gulėjo, galvą kiek atmetęs ir truputį į sieną pasisukęs, Vytas. Buvo užsimerkęs, išbalęs ir atrodė kartu su žvakės šešėliais krūpčiojąs.

Nebuvo jis man nei giminė, nei pažįstamas iš mažens, bet aštuoneri metai mokyklos surišo mūsų sielas daugybe reikalų, smagių ir liūdnų nuotykių, ir prisimezgė tokia nesuskaitoma daugybė bendrų smulkmenų, kad atskirais atvejais net pajus­davai, kaip dviejų asmenų vidinis gyvenimas nejučia liejasi į vieną, kaip dvi neramios srovės į plačią upę, ir nebetenki aiš­kios nuovokos, kur baigiasi tavasis ir kur prasideda jo gyveni­mas.

Peržengęs slenkstį, sustojau. Neturėjau valios prieiti prie lovos, perbraukti per plaukus ar draugiškai paliesti ant lovos krašto svyrančią ranką. Niekas jos nepakėlė ir nepadėjo ant krūtinės. Nebuvo kam. Valandėlę stovėjau kaip įbestas ir nesu­vokiau, ką daryti, paskum atsiklaupiau prie durų, kaip iš mažens buvau pratęs daryti nuėjęs į budynes, bet melstis ne­galėjau. Mano galvoj sukosi jis ir Nijolė, Nijolė ir vėl jis. Juo­du bėgo aplinkui prakeiktai greita karusele į priešingas puses, o iš to kvaitulio palengva ryškėjo gražios tamsiai rudos Julės akys ir šypsojimasis, toks neišpasakytai sodrus, gyvas ir kažin ką žinąs. Atrodė, kad per kelias akimirkas jo pasidarė visur pilna: ir kambary, ir žvakės mirgėjime, ir tam margame au­dime, ant kurio gulėjo Vytas. Aišku, ji žinojo viską. Ir tada jau žinojo, kai jai taip atvirai viską pasakojau. Ji žinojo ir į mano širdį pasėjo kvailą tikėjimą, kad viskas baigsis gerai.

Pro mintis pasukau akis į šoną ir krūptelėjau. Čia pat šalia durų stovėjo morai, sunkūs, mediniai, grubaus darbo, nuo vėjų ir lietaus papilkėję, atnešti iš šventoriaus ar nuo kapinių. Nuo jų padvelkė mirties šalčiu ir per nugarą nubėgo šiurpuliai.

Jonas ir Kęstutis nusisuko į langą ir stovėjo nejudėdami. Juodu turbūt laukė, kol pabaigsiu melstis. Bet aš negalėjau nei melstis, nei žodžio tarti. Nusiminimas pasikeitė į baisų ap­maudą. Prieš morus pajutau baisų savo menkumą. Norėjau sunaikinti mirtį ir ėmiau nekęsti visų tų, kurie su ja kovoti nenorėjo, kurie praėjo pro ją su kvaila, daug žinančia ir nie­ko nesakančia šypsena. Norėjau sunaikinti juos visus: ir Nijo­lę, ir Julę, ir visą tą prakeiktą mokyklą, kurioje kuriasi nau­jas, nieko bendra su mokslu neturįs gyvenimas ir kurio niekas nemato, lyg jis nebūtų didesnis negu visi mokslai ir viso tariamo išmintingumo vertybės, lyg jis nebūtų vaiko tapimas žmogum.

Nežinojau, negalėjau suvokti, kas dėl viso to kaltas, bet jutau kad kaltininkas yra visur, kad jo pilnas oras ir pilna va­karo tamsa. Jutau, kad mano dvasia vejasi jį, o kūnas ima virpėti.

– O jūs kur buvot? Velniai jus! – sušukau dar tebeklūpodamas. – Kam leidote jam vienam trankytis per naktis ir viso­kių nesąmonių išsigalvoti?! Bet jūs nė vienas neturėjot širdies ir dabar krimskitės dėl to! Ar jūs manot, kad man jo gaila? Nė kiek! Man gaila, kad jis toks vienas turi iš mūsų išeiti. Viešpats mato, noriu jus visus išmušti. Jeigu jums žmogaus gyvenimo nereikia, tai nereikia čia nė jūsų. Kam gi jūs savo gyvenimą branginate, šėtonai prakeikti!

– Argi mes čia nors kiek kalti? – prašneko Jonas, ir jo balse buvo girdėti noras smarkiai gintis.

– Mes nieko nežinojom ir dabar nežinom, ką daryti. Visiš­kai taip kaip ir tu, – labai ramiai pridėjo Kęstutis.

Bet mane nuraminti to buvo per maža.

– Aš viską surasiu! – beveik šaukte šaukiau. – Išaiškin­siu, pamatysite'! Nė vienas kaltas nepasislėps! Jeigu reikės, iš žemės iškasiu. Aš rasiu, kas atėmė iš jo gražiausią svajonę, jo gyvenimo branduolį, ir pažiūrėsiu, ką kuris jų savo gyvenimu laiko. Dėl manęs galite nesirūpinti – aš Vyto keliais nenueisiu, bet kas kaltas, gali pradėti gailėtis. Manote, kad aš žudysiu. Ne. Gyvybės man niekieno nereikia, bet gyvenimą kiekvieno tai sunaikinsiu. Aš pats. Padėti niekam nereikės. Pamatysite.-.-. Jeigu jos gyvenimas bus tos prakeiktos akys, aš jai ir tas iš­plėšiu, ir tada tegu gyvena!

– Užteks, nusiramink! – pasakė Kęstutis. – Gydytojas lie­pė tuoj atnešti. Su liežuviu dabar nieko nebepadarysi! Reikė­jo šnekėti, kol buvo laikas!

Jis pamojo Joną, ir juodu uždėjo Vytą ant morų. Abu buvo labai rimti ir atrodė pyksta už mano pasakytus žodžius. Jie nuostabiai greitai užmiršo ir dar sugeba kaltinti, lyg bū­čiau visą laiką tylėjęs kaip žemė.

– Kojas ir vienam nebus sunku panešti. Tu stipresnis už mus, – dar šaltai pasakė Jonas, ir abu paėmė neštuvų galvū­galį. Pakėliau kojūgalį, ir išėjom.

Naktis buvo tamsi ir dulkė smulkus lietus. Retai kur bebu­vo matyti ir žiburių. Juodu tiesiai per kluonus vedė liepto link, o aš sekiau. Mano širdis buvo pilna įtūžimo. Kaip lengva neišgirsti, o paskum šaukti, kad nieko nebuvo sakyta. Norėjau pastatyti morus ir nueiti, bet negalėjau palikti Vyto. Prieš savo valią ėjau akis įsmeigęs į tamsią dėmę ant pilkuojančių morų, ir mano keršto planas pradėjo darytis ryškesnis ir konkretesnis. Vis šalčiau ir šalčiau ėmiau skaičiuoti, kas prisidėjo prie Vyto gyvenimo sugriovimo. Jų buvo daug, ir kiekvienam reikėjo ras­ti mokestį už jų darbą, tokį mokestį, kuris jiems atimtų laimę visam gyvenimui. Ką padaryti Julei, jau žinojau: ji visada per daug didžiavosi savo akimis, bet ką Nijolei, apskrities virši­ninkui, direktoriui, kuris juk gerai žinojo, ko viršininkas nori, ir tyčia vedžiodavosi jį į mokinių pasilinksminimus, ką pada­ryti pagaliau tiem dviem, kurie siūbuoja priešaky kaip pilki šešėliai ir dabar nori nuo viso būto ausis užsikimšti tik todėl, kad viską žinojo ir nieko nepadarė? Visada buvau sąžiningas, norėjau sąžiningas būti ir čia. Nenoriu jūsų varginti visais tais niekais, kuriuos buvau sugalvojęs, bet jeigu būčiau visus įvykdęs, būčiau tapęs tikrai didžiausias nusikaltėlis, jeigu ne visame pasaulyje, tai bent Lietuvoje.

Juodu ėjo ir ėjo, o man nuo sunkumo tirpo rankos ir dar labiau didino įtūžimą. Jiems net neatrodė, kad man gali būti sunku. Kluonai leidosi į upelį. Pieva buvo pasruvusi vandeniu ir šliurpsėjo. Anapus upelio pilkšvam danguj juodavo kapinių medžiai. Jau galima buvo įžiūrėti ir lieptą.

– Per lieptą imkite du, – tyliai pasakė Kęstutis. – Trim nėra kaip.

Jis perdavė savo galą neštuvų Jonui ir pasitraukė į šalį.

Lieptas buvo platus ir per aštuonerius metus tūkstančius kartų nuvaikščiotas, bet dabar po našta kitaip linko, ir atrodė, lyg pirmą kartą būčiau bandęs juo eiti.r O lieptas buvo aukštas ir ilgas, nes toje vietoje buvo brasta, ir vanduo apačioje bau­giai gurgėjo. Rodėsi, kelsi koją, svirstelėsi, pataikysi pro šalį ir nugarmėsi gerą sieksnį žemyn. Būdami žemesnėse klasėse, vasarą, kai tėkmė susiaurėdavo, mėgdavom po juo žaisti. Kuris pasišokėjęs užsikabindavo už liepto ir paskum ant vir­šaus užsirišdavo, buvo laikomas geru sportininku. Bet ant gatvės nušokti nedrįsdavom.

Ir Jonas ėjo labai atsargiai. Jutau, kaip velka kojas liep­tu, kad nepražengtų. Jau buvom praėję vidurį, kai iš kapinių pasigirdo aštrus klyksmas, labai panašus į pelėdos klykavimą. Jonas stabtelėjo. Klyksmas pasikartojo. Į jį staiga klyktelėjo čia pat prie mūsų, kažin kur vandeny ar ore. To negalėjau su­vokti, bet man pasirodė, kad sukliko pralėkdamas didžiulis paukštis. Tą pačią akimirką nuo morų pakilo Vytas ir garsiai sušuko: – Palauk, nepalik, aš ateinu! Palauk!

Jis man pasirodė juodas ir didelis. Daug didesnis, negu buvo. Saitas šiurpulys nusiaubė nuo galvos ligi kojų, paleidau iš rankų morus ir šokau bėgti.

Šokte peršokau tvoras ir nė nepajutau, kaip atsidūriau priebuty. Čia sustojau. Bėgdamas dar girdėjau iš kapų ateinantį klyksmą, bet dabar buvo visiškai tylu.

Bailus niekada nebuvau. Ne kartą jau sutemus esu vaikščio­jęs tose pačiose kapinėse; dar vaikas visokiu laiku vienas vaikš­čiodavau po galo neturinčius tėviškės miškus, pro visokias balas, kuriose vaidindavęsi ir pakaruoklių dvasios rodydavu­sios... Nejauku būdavo ir šiurpas ne kartą per nugarą nuei­davo, bet tokios baimės niekada nebuvau jutęs. Stovėjau prie­buty ir negalėjau sulaikyti virpančio kūno. Niekaip negalėjau suvokti, kas atsitiko. Atminty sukilo gausybė vaiduoklių iš girdėtų pasakų ir man tarpais pasirodydavo, lyg būčiau prieš valandėlę savo paties pirštais mirties paslaptį palietęs.

Labai norėjau nueiti ir pažiūrėti, kas ten atsitiko, bet negalėjau prisiversti iškelti kojas iš priebučio. Mano sąmonė svyravo tarp realybės ir neaiškios miglotos būsenos, kurią pajunti iš lengva pabusdamas iš sapno: buvusią realybę tebejauti ir kartu imi suvokti, kad viso to nebuvo. Ir tada tar­pais lyg migla užeidavo smegenis, ir aš imdavau galvoti, kad to nebuvo, negalėjo būti, kad čia buvo tik keistas sapnas ar haliu­cinacija. Tik reikia patikrinti, ir pamatysiu, kad čia nebuvo nieko.

Sukaupęs visas jėgas, nulipau laipteliais ir pasukau liepto link. Po kojų jutau tą pačią drėgną pievą, ir kapinių siluetas anapus upelio taip pat baugiai tebejuodavo. Ir jeigu aš nueisiu ir nieko nebus, galvojau. Nei morų, nei Vyto. Ir viskas tas tebuvo tik mano galvoje? .-.

Krūptelėjau ir sustojau. Negalėčiau pasakyti nuo ko, nes kartu su ta mintim visiškai staiga priešais lyg iš žemės išdy­go juodas šešėlis. Jis greitai artėjo į mane. Vėl pajutau tą nesu­valdomą virpulį, kuris prieš valandėlę buvo praėjęs.

– Ar tu čia? – jis paklausė. Pažinau Jono balsą ir atsiliepiau.

– Bailys! – priėjęs prašvokštė ir drožė per veidą, kad net pasvirau ir prisidengiau nuo antro smūgio. Bet jis nebesimušė, tik prislopintu balsu šnabždėjo:

– Bailys prakeiktas! Eik į kambarį ir niekam nesirodyk!

Ir kad niekas nesužinotų, kad buvai šį vakarą kur išėjęs.

Jutau nuo smūgio tirpstantį veidą ir jo karštą kvapą. Jis buvo prisikišęs prie pat manęs ir šnabždėjo su nežmonišku įtūžimu ir jėga, bet aš nieko negalėjau suprasti ir muštis taip pat nenorėjau. Jeigu jie norėjo mane už ką primušti, galėjo juk rasti šimtus kitų ir daug paprastesnių būdų. Bet namo eiti nieko nesužinojęs nenorėjau ir, šoktelėjęs kiek atgal, pasakiau:

– Už ką čia dabar mane daužai? Ir kodėl aš turiu eiti namo, kai. .-.

– Tylėk, asile! – vėl pašoko Jonas. – Pamėgink tik dar nors praverti lūpas, tai dantų ir ligi mirties nebesusirankiosi! Eik ir gulk, pasakiau! Ir tyliai, kad nė šeimininkė ne­pajustų. Ilgiau su tavim terliotis aš laiko nebeturiu. Ir juo greičiau nueisi, juo visiems geriau bus.

Jis buvo ne tik įniršęs, bet ir labai susijaudinęs. Iš balso jutau, kad ir jis taip pat virpa, nors mano virpulys vėl buvo praėjęs. Staiga pajutau silpnumą ir nebeturėjau noro priešintis. Aš tik norėjau nors kiek sužinoti, kas ten atsitiko, ir pasa­kiau:

– Gerai, eisiu, bet aš noriu žinoti...

– Nieko dabar tau nereikia žinoti. Sužinosi paskum. Kai viskas praeis. Dabar eik ir gulk, ir niekam apie tą nė žodžio. Tavęs niekas ir neklausinės, tik tu niekam neprasižiok. Tu parvažiavai ir niekur nebuvai išėjęs – supranti! Visą naktį iš­miegojai, aišku?!

Aš ėjau atgal, o jis greta manęs ir vis aiškino, ką man daryti.

Prie priebučio sustojau ir dar kartą pasakiau:

– Ir dabar man nieko nepasakysi, kas ten buvo?

– Dabar nieko. Paskiau. Bet tu duok žodį, kad niekam nė puse lūpų neprasitarsi. Ne dėl mūsų, ne! Dėl kitų. Dėl Vyto ir dėl savęs.

Jo balse nebebuvo įniršimo, bet prašymas.

– Duok žodį, kad ištylėsi. Jeigu ne dėl savęs, tai dėl drau­gų! Gerai?

– Gerai! – pasakiau.

– Bet žodį!

– Gerai, ir žodį. Ištylėsiu.

Jis nieko nebepasakė, tik pagavo ranką, stipriai paspaudė, nusisuko ir greitai nuėjo. Stovėjau ir klausiau, kaip šlepsi per šlapią pievą. Paskiau ir tas nutilo. Nejauku pasidarė vienam. Įėjau į kambarį ir atsistojau prie lango. Nieko negalė­jau matyti nei girdėti.

Pravėriau langą. Lauke buvo tamsu ir tylu, tik nuo stogo nerūpestingai teškėjo lašai. Nuo upelio traukė drėgnas vėjas, bet lango nedariau. Pasirėmiau ant palangės ir įtempęs akis žiūrėjau į tamsą. Dabar tikrai jutau, kad čia kažin kas atsitiko ir kad tame atsitikime yra ir mano dalis, bet aiškiau sumesti nieko negalėjau. Aš tik tikėjau pamatyti grįžtant Joną su Kęs­tučiu ir abudu čia pasišaukti. Bet naktis bėgo, o juodu negrįžo. Pasidarė šiurpu, uždariau langą, atsisėdau ant lovos ir vėl žiūrėjau.-.-.

– Ar nepasivėlinsi, – išgirdau balsą ir beldimą į duris. Balsas buvo šeimininkės. Pašokau. Kambary buvo labai šviesu ir aš buvau nenusirengęs. Valandėlę negalėjau suvokti nei kur esu, nei ką turiu daryti, bet palengva grįžo į galvą vakarykščia, ir širdį vėl užgulė sunkumas.

Į mokyklą nuėjau kiek pasivėlinęs, bet mokytojo klasėje dar nebuvo. Su visais seniai buvau besimatęs ir skubinausi pa­sisveikinti. Jonas su Kęstučiu taip sveikinosi, lyg nebūtumėm buvę susitikę. Keli vienas per kitą ėmė pasakoti, kad vakar atsitikusi nelaimė ir aš dar turbūt nežinąs. Vytas smarkiai prisitrenkęs. Bėgęs per lieptą, nukritęs ir prisitrenkęs. Gerai, kad Jonas ir Kęstutis ten buvę, tai nors greitai pas daktarą nugabenę. Dabar jis gulįs ligoninėj ir dar neatgavęs sąmonės. Gydytojas sakąs, kad kritęs stačiai ant galvos. Ir Joną, ir Kęstutį direktorius jau tardęs. Bet ką juodu kalti, nebent tek­sią kiek už vėlyvą bėgiojimą iš namų.

Tie žodžiai prabėgo pro mano akis kaip tamsus juodas še­šėlis. Pakėliau akis į klasę ir norėjau garsiai paklausti:

– Argi jis nenusinuodijo? – bet iš paskutinio suolo tiesiai į mane žiūrėjo Jonas. Supratau jo žvilgsnį ir nutilau, bet mane perpylė gilus nujautimas, aiškus kaip regėjimas. Žengiau į vidurį klasės ir staiga sustojau. Norėjau pasakyti, kad jie žmogžudžiai, abu: ir Jonas, ir Kęstutis, ir grąžinti atgal tą patį smūgį, kurį vakar buvau gavęs ir nuo kurio tebeperšėjo vei­das, bet jis vėl sulaikė mane akimis, tuo kietu, tyliu, spirte įspirtu žvilgsniu. Jis ir šiandien tebepuolė mane kaip vakar, tik ne kumštimi ir ne žodžiu, bet akimis. Privertė mane sus­toti ir pasvarstyti. Jis gi pasakė, kad sužinosiu, o aš daviau žodį. Užsikabinau už to žodžio ir sustojau. Vienu akimirksniu nusprendžiau, kad galiu palaukti. Jie dabar gali šnekėti ką

tik nori, bet tegu Vytas pirma atgauna sąmonę, tada pašnekė­siu. Klasė, žinoma, pastebėjo, kad negera mintim ėjau prie Jono, ir kažin kuris, kai stabtelėjęs valandėlę susigalvojau, norėjo man išaiškinti, kad nei Jonas, nei Kęstutis čia nieku nekalti, bet tuo tarpu įėjo auklėtojas. Atsisėdau į suolą ir parė­miau rankomis galvą. Man reikėjo sudoroti neapsakomai sun­kią mintį, o aš temačiau auklėtoją. Labai gerai ir šiandien atsimenu, kaip jis atsisėdo, valandėlę pagalvojo, žiūrėdamas kažin kur į tolumą, lyg norėdamas akimis ką nubėgantį pa­gauti, kaip atsivertė dienyną ir ėmė rūpestingai užrašinėti, bet galvojo visiškai apie ką kitą. Žinojau, jo galvoj buvo irgi Vytas ir jis dėl jo taip pat nerimo kaip ir aš. Tą akimirką no­rėjau prieiti prie jo iš užpakalio, padėti ranką ant peties ir pa­sakyti:

– Nenusimink. Ne tamsta jį nužudei. Ir ne aš. Patylėk, ateis laikas, ir viską sužinosim.

Bet tas noras tetruko tik mažytę akimirką. Jį nutraukė iš šono atėjęs tylus švelnus balsas.

– Nusiramink, jis pagis, – išgirdau ir, pasukęs galvą į ša­lį, pamačiau į mane žiūrinčią Julę. Jos akys buvo didelės, nuos­tabiai skaidrios ir pilnos padrąsinimo. Iš sykio atsiminiau, kad buvau prisiekęs už Vyto mirtį jas išplėšti, ir pasidarė negera. Tada buvo tamsu ir priešais – tik juodi svyruoją šešėliai, o da­bar pasijutau nebetenkąs drąsos. O, kad būčiau nuo jos lais­vas!

Auklėtojas taip pat išgirdo jos žodžius ir, užversdamas dienyną, pasakė:

– Duok Dieve. Bet kol kas jokių gerėjimo žymių nematyti, ir gydytojas beveik nebeturi vilties.

Klasėje buvo ir taip tylu, bet po jo žodžių užėjo ausyse spen­gianti tyla. Pirmą kartą tą rytą pasukau akis į Nijolę. Ji sėdė­jo, sunertas rankas ant suolo pasidėjusi, ir skaidriai baltame jos veide nesukrutėjo nė vienas bruoželis. Ji buvo puiki ir šalta kaip marmurinė.

– Ne prieš gera vakar buvo toks linksmas, – lyg sau pa­sakė mergaitė iš paskutiniųjų suolų.

– Seniai toks bebuvo buvęs, – atsiliepė kitas.

Paskum atsistojo Julius, kuris visus aštuonerius metus su Vytu vienam suole išsėdėjo, ir pasakė:

– O vakar per paskutinę pamoką į mano juodraštį va kokį eilėraštį dar parašė.

Jis atsivertė sąsiuvinį ir perskaitė eilėraštį apie didelį džiaugsmą, atėjusį iš tamsaus debesio, žadėjusio ašaras ir kan­čią. O gal ne iš debesio, iš paties dangaus, bet tik per jį, kaip per juodos uždangos plyšį, šviesus spindulys, skambąs nesi­baigiančiu džiaugsmu ir laime, kurios galo nematyti.

Auklėtojas paėmė iš Juliaus sąsiuvinį ir valandėlę skaitė, jis visada Vytui patardavo paieškoti šviesesnių tonų. „Nepasenk per anksti. Kas besiryš juodulius blaškyti, jeigu jaunatvė prieš juos galvą lenkia", – sakydavo, ir šituo eilėraščiu buvo visiškai patenkintas. Vytas suradęs tikrąjį kelią. Verkti esą lengviau negu džiaugtis. Mokėti tikrai džiaugtis esąs be galo didelis daiktas, nes laimė žmogų gali net greičiau pražudyti ne­gu nusiminimas. „Kai dūšia per kraštus veržiasi, žmogus pats savyje nebetelpi ir nematai, kas aplinkui darosi. Iš džiaugsmo mes neretai pabandom kojomis net į gryną orą atsispirti."

Jis kalbėjo apie džiaugsmą, bet balsas buvo lygus ir liūd­nas, o aš visiškai susimaišiau ir nebegalėjau sumegzti to, ką žinojau, su tuo, kas dabar skleidėsi prieš mane. Pažiūrėjau į Joną su Kęstučiu. Juodu sėdėjo ir ramiai žiūrėjo į auklėtoją. Tą juodą debesį seniai mačiau ir norėjau jį nustumti, bet ko­dėl iš to didelio džiaugsmo jis per dieną ir per naktį namie nebuvo ir grįžo visas purvinas, ir iš namų ant morų išnešti reikėjo. O paskum toji prakeikta tikrovė ant liepto, taip panaši į nematomą sapną. Bet jeigu debesis tapo džiaugsmu, kas jį taip staiga nutraukė? Ir kodėl? Argi viršininko ranka būtų jį pasie­kusi? Aš vėl pažiūrėjau į Nijolę. Ji sėdėjo kaip sėdėjusi. At­rodė, kad nuo pamokos pradžios dar nebuvo pajudėjusi. Jeigu per ją atėjo Vyto džiaugsmas, kodėl ji dabar ne kenčia, kad jis taip staiga nutrūko, ir kiek turėjo už tą gauti Jonas su Kęs­tučiu, ir kam aš ten buvau reikalingas. Liudininkas, kuriam paskum kumštim burna užkemšama, kad tylėtų? Bet jeigu juo­du pakišo nuodus, kam tada šaukė gydytoją ir kodėl dabar gydytojas nežino, kad jis nusinuodijęs buvo. . . O tas prakeik­tas lieptas ir tas baisus klyktelėjimas čia pat nuo morų. Jis vėl skambėjo ausyse, ir šiurpas bėgo per nugarą.

Niekaip negalėjau tų kelių trupinių, kuriuos žinojau, sulip­dyti į kokį nors vienetą. Viskas prieštaravo vienas kitam ir lipo per vienas kitą. Nebegirdėjau, ką pasakojo auklėtojas nei kaip jis iš klasės išėjo. Pakirdau tik nuo klasėje pakilusio erzėjimo. Suole besėdėjau vienas. Į mane niekas ir dėmesio nekreipė. Visi būriavosi ir šnekėjosi. Prie lentos stovėjo Jonas ir braižė linijas be jokios prasmės ir ryšio. Aišku, ir jis buvo ne­ramus. O gal sąžinė nenorėjo nurimti, ir jis ieškojo kokio spren­dimo, stiprios atramos, į kurią įsispyręs galėtų pasiteisinti, kam reikėjo draugui supainioti gyvenimą. Pirmiau sugalvo­tas pagrindas turbūt buvo nebepakankamas.

Per kitą pamoką juodu abu iššaukė į mokytojų kambarį. Paskum dar kelis. Jie grįžę pasakė, kad atvykusi kriminalinė policija ir klaususi, ar Jonas su Kęstučiu nebuvę su Vytu piktuoju, ar negalėjęs kuris nors už ką Vytui keršyti. Jie klau­sinėję apie daugelį smulkių dalykų, bet vis vedę prie to paties. Bet visi juk žinojo, kad jie nuo seno tam pačiam kambary gyveno ir visada geriausi bičiuliai buvę. Niekas ko kito ir pa­sakyti negalėjęs. Galvojau, ką pasakysiu aš, jeigu mane pa­šauks, bet daugiau nieko nebešaukė. Greitai grįžo ir Jonas su Kęstučiu. Jonas visiškai toks pat kaip visada, ir negalėjai pa­sakyti, kas jo širdy darosi, o Kęstučio akys buvo pilnos ašarų.

Pamokos gale atėjo auklėtojas. Jis, matyti, stovėjo prie du­rų ir laukė, kol išeis mokytojas.

Atsistojo prie stalo ir valandėlę tylėjo. Visi matėm, kad jam sunku prašnekėti ir taip pat tylėjome.

– Kaltinti nieko nereikia, – tyliai prašneko. – Nekaltinki­te. Daug kas atsitinka, ir niekas negali pasakyti, kodėl atsiti­ko. Ir Jonas su Kęstučiu nekalti. Jie buvo kartu. Jiems dar sun­kiau negu kitiems, nes jie liudininkai įvykio. Ir ne tik liudi­ninkai, bet ir dalyviai. Visi juk kartu bėgo, tik juodu perbėgo, o jis pasiliko.

Valandėlę patylėjo ir pridėjo:

– Jis pasiliko amžinai, mirė.

Daugiau nebeturėjo ką pasakyti. Gal ir turėjo, bet žodžiai nėjo pro lūpas. Pastovėjo, tylėdamas nusilenkė ir išėjo. Klasė pasiliko tyli, lyg mirtis būtų atėjusi ir tarp mūsų atsisėdusi. Permečiau klasę akimis. Nijolė sėdėjo rankomis galvą parėmusi, Julė tyliai verkė, Jonas kažin ką rašė, o Kęstutis stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Galbūt jo akys vėl buvo pilnos ašarų ir jis nenorėjo klasei to parodyti.

Priėjau prie Jono. Jis atrodė visiškai ramus, nes nusirašinė­jo vokiečių kalbos namų rašomąjį darbą.

– Girdėjai? Vytas mirė! – pasakiau.

Su tais žodžiais mane pagavo vėl toks pat virpulys kaip praėjusią naktį, ir aš vos galėjau ištarti žodį.

Jonas pakėlė galvą, pažiūrėjo į mane ir vėl norėjo rašyti, bet išmušiau jam iš rankos kotelį ir pradėjau mušti kumštim per galvą ir per veidą. Neištariau nė žodžio. Ir Jonas nesigynė. Jis tik pakėlė rankas ir užsidengė veidą.

Kelios rankos pagavo mane ir atitraukė į šalį. Nė vienas neklausė, kodėl aš tą darau.

– Nebūk beprotis, – šaukė visi. – Argi jis kaltas, kad kar­tu buvo?

– Naktį ir tu pats gali nukristi, – vienas dar pridėjo.

– Jis nekaltas?! – atsisukęs į visus paklausiau.

– Tai gal tu vienas jam kaltę sugalvosi? – už visus atsakė Julius. – Tu visada norėjai.-. .

– Aš niekada nieko nenorėjau! – pertraukiau j-į. – Galiu nenorėti ir dabar. Jeigu juodu nekalti, tai kaltas aš, supran­tate? Aš tik vienas kaltas ir čia stoviu prieš jus. Aš numečiau jį nuo liepto! Dabar galite daryti man ką norite. Muškite! Ko­dėl nieko nedarote?

Klasė sumišo ir tylėjo, bet aš žinojau, ką darau. Man da­bar buvo viskas aišku.

– Tylite? – tariau. – Ir tylėkite. Bet aš netylėsiu, ir tada rasime, kas kaltas!

Pasakiau ir pasisukau prie durų, bet tarpdury kelią pasto­jo Kęstutis.

– Nedaryk kvailybių, – tyliai šnabždėjo jis. – Tu vis tiek nieko nežinai.

Bet jį pastūmiau į šalį ir pasileidau į antrąjį aukštą. No­rėjau surasti direktorių ir viską pasakyti.

Mokytojų kambary jo nebuvo, o kai tik grįžau į koridorių, už rankos pagavo Julė. Ji neleido manęs į direktoriaus kabine­tą ir maldavo, kad pirma išklausyčiau, ką ji turinti pasakyti. Tada aš viską žinosiąs ir galėsiąs daryti ką norėsiąs.

Jos balsas buvo toks pilnas šilumos ir įtikinąs, kad susi­laikiau, ir abu nulipome laiptais žemyn.

Pamokų tą dieną nebebuvo. Vieni mokiniai skirstėsi namo, kiti rinkosi tartis dėl laidotuvių. Mane Julė išsivedė. Ėjom per kiemą, paskum siaura gatvele ir upelio pakraščiais į laukus. Ėjom tylėdami. Laukiau, kada ji prašneks, ir bijojau. Mane staiga apėmė nepaprastas nuovargis. Gal bijojau. Žmogus iš prigimties turbūt kiekvienas bailys. Jis daug ką sako ir ryžtasi, bet kai ateina vykdymo akimirka, jį suima baimė. Pajutau, kad ir kažin ką išgirdęs, niekur nebenueisiu ir nepasakysiu.

– Ar tu žinai, kad Vytas su Nijole... kad juodu buvo išsiaiškinę? – paklausė ji, kai jau toli buvome išėję į laukus. Apie tą aš nieko nebuvau girdėjęs.

– Ir kad Nijolė Vytą mylėjo?

Vytą? Ne, to mano galva negalėjo išnešti, ir aš nuo tų žo­džių sustojau vietoje, lyg kojos būtų atsisakiusios toliau beeiti. Vėl atsiminiau jos kietą, šaltą, nė virptelėti nevirptelėjusį veidą, kurį mačiau šiandien per tas tragiškas pamokas klasėje, ir norėjau rasti nors vieną bruoželį, kuris būtų rodęs meilę.

– Atsimeni, tu tada, kai buvai pas mane dėl jų atėjęs, klausei, kodėl aš šypsaus? Dabar galiu pasakyti. Aš ir tada ži­nojau, kad kurią dieną galėsiu viską pasakyti, bet nežinojau, kad ta diena bus tokia nesmagi. Mane tada tikrai juokas ėmė iš tavo nereikalingo rūpesčio. Aš juk viską žinojau. Ir ką viena pu­sė galvoja, ir ką kita. Nijolė irgi viską žinojo, bet ji laukė. Juk ji mergaitė, supranti. Nejaugi mergaitė eis pas jį ir sakys. O dar tokia kaip Nijolė. Ji viena kažin ką iškęs, bet niekam ne­sakys. Jūs nė vienas nė kruopelytės neįsivaizduosite, kaip ji kentėjo vyrų persekiojama. Buvo dienų, kad verkdavo, kam gi­mė graži ir norėdavo ko toliausia pabėgti nuo akių visų   tų kvailių, kurie, pamatę ją, tuoj nori įsigyti kaip daiktą. Metų ga­lo ji laukė kaip gervė giedros. Po tavęs tada ir aš rimčiau ėmiau apie jų dalyką galvoti. Pasigavau jį ir viską pasakiau. Nema­niau, kad žmonės mylėdami vienas kito taip nedrįstų. Bet kaip paskum juodu buvo laimingi. Kai tu parašei, kada atvažiuoji, juodu suko galvas, ką gera tau padaryti už parodytą širdį. Juodu žinojo, kad geresnio draugo už tave niekada neturės, bet Vytas vis negalėjo atleisti, kam tu Nijolę niekinai. Jis bū­tinai norėjo už tą tau dar gerokai baimės įvaryti, gal net su­pykinti, o paskum labai gražiai atsiprašyti. Juodu tau net kažin kokią staigmeną ruošė, bet kokią, tai ir nuo manęs slėpė. Ma­nau, kad ir man kas nors turėjo iš tų slaptumų tekti. Aš net nežinojau, kad Vytas sugalvojo suvaidinti nusižudėlį, o paskum ant liepto pasiversti vaiduokliu, kad tave išgąsdintų. Jis manė, kad tu įkrisi į upelį ir dar kartą išsigąsi. Nijolė to nenorėjo. Ji bijojo, kad tu vėl nesusirgtum. Sakė, verčiau nieko nedaryti negu tokius žiaurius dalykus išsigalvoti, bet Vytas buvo užsis­pyręs. Nelaimė vargšą traukė. Ji vakar atėjo pas mane. Sakė šiąnakt norinti pas mane nakvoti. Vienai taip esą neramu. O aš netikėjau. Maniau, kad ji nuo ko pabėgo. Galvojau, kad nuo viršininko, bet nieko nepasakiau. Dešimtą valandą norėjau eiti gulti, bet ji prašė palaukti. Apie vienuoliktą ėmė nerimti. Vis žiūrėjo pro langą žemyn į gatvę, paskum staiga pasakė: „Pa­lydėk mane į vieną vietą". Aš nustebau ir tokiu laiku niekur nebenorėjau eiti, tada ji man papasakojo, ką Vytas sugalvojęs padaryti, kad jis jau turėjęs ateiti ir pasakyti, kad tu vėl įkritęs į upelį ir prigėręs ir kad mudvi turinčios bėgti, gal dar galima jam ką padėti. Norėjau ją įtikinti, kad tu ne toks kvailas, ne taip lengvai apgaunamas, kad tuoj supratai, kas sugalvota, o todėl ir Vytas nebeturįs ko pas mudvi beeiti. „Jam dabar gėda, tai ko jis čia beeis", – sakiau, bet Nijolė nenurimo. Jau buvo po dvyliktos, kai ji ištempė mane pas Vytą. Ten teradome tik Joną su Kęstučiu. Juodu buvo apsiverkę ir nenorėjo pasakyti, kur Vytas. Paskum pasakė.' O tu juos kaltini. Jie gydytojui jau buvo pamelavę ir dabar nebežinojo ką daryti. Tada mes visi ir sutarėm, kad taip geriausia, kaip jie padarė. Ir pati didžiau­sia teisybė Vyto juk nebesugrąžins, kam tada ją bepasakoti! 0 kas kaltas, kad taip atsitiko? Niekas. Nebent pats Vytas, bet jeigu ir buvo kaltas, tai neduok Viešpatie, kad visi taip būtų baudžiami kaip jis.

Jai kalbant, balsas dažnai nutrūkdavo ir kartais taip su­virpėdavo, lyg į jį lašėtų ašaros. Tarp sakinių sustodavo, lyg ieškodama, ką dar pasakyti, bet aš jutau, nors nė sykio nepa­kėliau akių į jos veidą, kad tada akys prisipildydavo ašarų ir ji turėdavo sustoti, kol vėl tyliai jas nurydavo.

Pabaigusi arčiau prisiglaudė ir valandėlę taip ėjom tylė­dami. Gal tuo norėjo man parodyti užuojautos, bet aš negalė­jau gale jos žodžių padėti taško. Per visą pasakojimą mano galvoj šmėkščiojo juoda skausminga mintis ir dabar ji atsis­tojo prieš akis kaip baisus debesis, kaip praraja, prie kurios priėjęs niekur kelio nebeturi. Sustojau, paėmiau ją už abiejų rankų aukščiau alkūnių ir pirmą kartą pažiūrėjau tiesiai į akis. Jos buvo ne tokios kaip visada. Dabar jos buvo labai rimtos ir tokios, kad, rodos, tuoj nusisuks ir daugiau niekada į tave nebepažiūrės.

– Kodėl tu ne viską pasakei? – tariau ir pajutau, kad ma­no žodžiai sunkūs kaip švinas, kaip gyvsidabrio srovė.

Ji neatsakė nieko, tik norėjo pasirodyti nustebusi. O gal ji nemokėjo nustebti, ir man tik taip pasirodė.

– Tu pasakei, kad čia nekaltas nei Jonas, nei Kęstutis. Ir kam tu kaltinai Vytą? Juk tu žinai, kodėl jis taip padarė. . .

– Aš juk sakiau... – pradėjo ji, bet aš nenorėjau, kad tuos pačius žodžius kartotų ir mėgintų jais pridengti savo tikrąją mintį.

– Nereikia. Aš žinau, ką tu nori pasakyti. Tą jau girdė­jau, – nutraukiau ją. – Bet kodėl tu nepasakei, kad kaitas te­su tik aš. Kad be manęs tos nelaimės visiškai. . .

– Bet, Dieve mano, ką tu kalbi?! Argi tu kaltas, kad išsi­gandai. Gal ir aš taip galvočiau, tavo vietoj būdama. Ir Jonas su Kęstučiu tave kaltino, kam morus išmetei. Bet dabar ir jie nebekaltina. Juk jie viską darė, kad tik tu nusigąstum. Supran­tu, tau sunku, bet kad be reikalo imsi kaltinti, lengviau nepa­sidarys. Ne tau vienam dabar sunku. Kai kam gal dar sunkiau negu tau. . .

Ne, ji nieko nesuprato. Jos paprasta, praktiška, nedidelė galva taip toli nesiekė arba ji norėjo nutylėti. Paleidau rankas ir pajutau, kaip kaktą muša šaltas prakaitas. Mano galvoj mai­šėsi Vytas, mėtąs sniego gumuliukus, Vytas lovoj nuo žvakės mirgančios šviesos patamsėjusiu veidu, Vytas, krentąs nuo liep­to stačia galva, tūkstančiai Vytų, kurių taip pilna mano širdy, ir staiga jo akis, ramias ir pilkas, mačiau taip arti, kad, no­rint jas paliesti, nereikėtų nė rankos ištiesti. Aš nebegalėjau to­liau eiti ir atsisėdau šalia tako ant seno sutrūnijusio kelmo, ir ji stovėjo šalia ir turbūt nežinojo ką pasakyti. Ji kažin ką sakė, bet mano galva buvo pilna savų minčių, ir jos balsą te­girdėjau tik lyg iš neišpasakytos tolumos, o čia pat temačiau tik jos batelių galučius. Ir kaip šiandien atsimenu juos: juodus, smailius, pakraščiais purvinus. Nežinau, kiek laiko nuo jų neati­traukiau akių, bet galvoj ėmė darytis aiškiau. Pirma tetroškau pranykti, nebūti, kad nebereikėtų nešti to nepakeliamo sun­kumo, dabar pasijutau reikalingas atramos, norėjau, kad kas mane išklausytų, suprastų ir nesmerktų. Ne žodžiais nesmerktų, bet širdimi, ir kad aš tą galėčiau pajusti ir įtikėti.

– Tu nesupranti, – pasakiau. – Negerai, kad paleidau neš­tuvus, bet priežastis ne čia. Ar tu pagalvojai, iš kur jiems atė­jo mintis, kad mane taip gali įbauginti. Žiūrėti į gyvą žmogų ir tikėti, kad jis miręs – ne taip lengva. Pirma reikia tikėti, kad jis turi mirti. Dabar jau tau aiškiau, ar ne? Aš juk tikėjau, kad kurią dieną tas atsitiks. Atsimeni, ką tau sakiau, kai ragi­nau j| gelbėti. Nijole aš niekada netikėjau. Ir jam pačiam ne sykį sakiau, o kai vienas išeidavo į užmiestį ar į paupį, iš tolo sekiau. Mano širdis visada dėl jo drebėjo. Jeigu tu dar gali nors kiek galvoti, tą patį pasakysi. Aš užkrėčiau jį. Be mano prakeikto kvailumo nieko nebūtų atsitikę, ir Vytas tebebūtų smagus ir gyvas.

– Bet tu iš širdies gerumo tą darei, tai kas gali tave kaltinti?

– Kaltinti? Kaltinti manęs gal ir niekas nekaltins, bet baisiau, kai pats save kaltini. Nėra nei kam pasiteisinti, nei prieš ką gintis. Sąžinė nežino nei nuolaidos, nei pasigailėjimo.

" Valandėlę tylėjom, paskum ji atsisėdo šalia manęs ir paėmė už rankos.

– Mes visi kalti, ne tu vienas, – kalbėjo. – Visi... Ir aš, ir Nijolė, ir Jonas, ir Kęstutis, net ir Julius, kuris sėdėjo ant kapinių tvoros ir klykavo pelėdos balsu. Mano sąžinė gal ne mažiau apkrauta negu tavoji. Nijolė seniai prašė, kad padrą­sinčiau Vytą, bet aš ją raminau neskubėti, nes moteris turinti būti kantri, ir ji tikėjo. Ji sakė, kad aš jai kaip motina, bet matai, kokia prasta motina pasidariau.

Ji nutilo. Jutau, kad ir ji nori dalį to sunkumo sau pasi­imti, bet nuo to man sunkiau darėsi. Jei būtų kaltinusi, būtų lengviau buvę. Tada būčiau ieškojęs argumentų gintis, o jeigu būtų nieko nesakius, tik taip sėdėjusi šalia ir tyliai laikiusi už rankos, būčiau jautęs jos užuojautą, gal būčiau padėjęs gal­vą ant jos peties, gal net verkti būčiau pradėjęs, ir nuo to tikrai būtų palengvėję. Bet ji nepadarė nei vieno, nei kito. Ji nemokėjo to padaryti ir, nors buvo su manim, bet tegalvojo tik apie save.

– Mes nueisim išpažinties, – vėl kalbėjo ji. – Visi, kurie jaučiamės kalti, ir tada palengvės. O dabar einam atgal. Tu gi drebi. Peršalsi, ir vėl reikės atsigulti.

Tikrai man buvo šalta ir ėmė drebulys, bet man dabar vis­kas buvo vis tiek. Pakilau ir kartu su ja parėjau, bet kalbėti nebeturėjau apie ką. Paskum nuėjau budėti prie Vyto. Kar­tais pasisukdavo ten ir Jonas su Kęstučiu, ir Julius, bet nė vie­nas neturėjo man ką pasakyti. Jie ruošė laidotuves ir visi turėjo daugybę rūpesčių, tik man vienam niekas jokio uždavinio nepas­kyrė. Jie užeidavo ir vėl išeidavo, ir rūpestingais veidais vie­nas kitam ką šnabždėdavo, tik aš nieko nežinojau, sėdėjau ir žiūrėjau į plazdančių žvakių šviesoj mirgantį Vyto veidą. Po dešimtos išsivaikščiojo visi, ir pasilikau vienas. Sėdėjau kampe ir negalėjau atitraukti akių nuo jo veido. Man nebuvo baisu, bet negalėjau įsivaizduoti, kad jo nebėra, kad jis nieko daugiau nebedirbs, nieko nebeparašys ir niekada savo knygų nebeišleis. Ir vėl ėmiau nebetikėti, ką sakė Julė. Man rodėsi, kad jis žiūri pro truputėlį pravertus vokus ir šypsosi iš mano netvirtumo. Jeigu visiems sunku, kodėl jie čia nesėdi, bet iš­siskirstė po kambarius ir miega? Išeiti galėjau ir aš, ir jis būtų galėjęs gulėti vienas, kaip vienas gyveno. Ir Nijolės, kuri to­kia laiminga buvo, nėra. Ir nesirodo. Ji tą vakarą pas Julę atėjusi irgi buvo nerami. Aš vėl nebegalėjau susigaudyti. Julė gali ir nieko nežinoti, bet Jonas ir Kęstutis? Kodėl jie visi trys vengia manęs ir Vyto, jeigu tiesiai ir paprastai gali pažiū­rėti į jo veidą.

– Kodėl tu vienas? – nutraukė mano svarstymus balsas. Kambary stovėjo Julė ir dar dvi mergaitės.

– Tu nė žvakių neprižiūri. Žiūrėk, kaip nubėgusios. Viena iš mergaičių pradėjo tvarkyti žvakes, o aš Julei

pasakiau:

– Kodėl Nijolė neateina?

– Ateis, – atsakė trumpai. – O tu eik namo. Aš nenoriu, kad po kelių dienų Vyto vietoj gulėtum.

Ji nieko daugiau nenorėjo kalbėti ir beveik stumte išstūmė pro duris.' Oras buvo drėgnas ir šaltas, ir mane iš karto pagavo drebulys. Ant liepto sustojau. Apačioj vėjo gaivinamas plekšno­jo vanduo ir mane traukte traukė žemyn. Širdį spaudė liūd­numas, ir aš beveik verkiau, galvodamas, kad rytoj galėsiu gulė­ti šalia Vyto ir niekas daugiau neberūpės ir nebekankins. Vėjas gėlė kiaurai, nuo virpulio barškėjo dantys ir kartu ėmė toks tinginys, kad Julės pasakyti žodžiai atėjo kaip išgany­mas. Aišku, kad jau sergu, galvojau, ir tegu viskas įvyksta savaime. Jeigu pirma gydytojas nedaug beturėjo vilties, tai da­bar viskas tikrai pasibaigs: Vytą aš pasivysiu. Aš dar pasi­šauksiu prieš galą ir Nijolę, ir Joną, ir Kęstutį ir visiems pasa­kysiu, kad žmogaus mirtis per didelis įvykis, kad jos priežas­tis būtų galima juodoj širdy paslėpti. Taip, aš jiems tą pasa­kysiu!

Ir svarbiausia dėl to iš lengva nuėjau nuo liepto, o parėjęs atsiguliau sirgti, bet kitą dieną atbudau visiškai sveikas. Kai nori, kad kas įvyktų, neįvyksta. Aš vėl nuėjau į budynes ir padėjau į kapą nunešti. Visa klasė verkė Vyto, o aš norėjau verkti pats nežinau ko ir prieš savo valią stovėjau paniuręs. Visą tą reikalą man dengė tamsus debesis, pro kurį negalė­jau nieko matyti, kas anapus jo. Žiūrėjau į Joną su Kęstu­čiu, ir atrodė, kad, Vytą į duobę įleidus, jiems sunkumas nusi­rito. Nijolės net visiškai nebuvo. Tik grįždamas iš kapinių pa­mačiau ją gana toli pereinančią per gatvę, ir mane suėmė apmaudas. Jis pakilo kaip dumblo drumbulas iš patvinusios upės dugno. Pasivijau Julę ir šiurkščiai paklausiau:

– O kur Nijolė?

– Ar reikia? – savo rėžtu paklausė ji.

Jos balsas buvo pilnas nekalto naivumo ir dar labiau didino mano apmaudą.

– Ar ji nežino savo vietos? Jos meilė turbūt nenumirė kartu su Vytu, jeigu ji pati nenorėjo, kad Vytas mirtų?

Patraukiau eiti kartu, kad apie mus nesusirinktų daugiau, ir kalbėjau:

– Ar tu ją matei dabar nueinančią per gatvę?

– Mačiau, – labai ramiai atsakė ji.

– Ir žinai, kur ji nuėjo?

– Žinau.

– Ir tu dėl to visiškai rami?

– Dėl ko?

– Dėl ko? Tu nemanyk, kad aš mažas. Aš gi žinau, kas ten gyvena. Ko ji ten nuėjo ir sėdi, kai visa gimnazija kapi­nėse.

Ji sustojo ir nustebusiomis akimis žiūrėjo į mane.

– Kur, tu manai, ji sėdi?

– Kur? Pas viršininką! Ar ne smagu, kad nieko nebėra ant kelio! Bet jūs užmiršote, kad dar aš esu! Pamatysite, aš viską ištrauksiu į šviesą ir padėsiu kaip ant delno.

– Kaip tau ne gėda?! – pasakė ji nepiktai, bet taip plačiai, kad jos žodžių, rodos, prisipildė visa erdvė tarp dangaus ir žemės. – Tu užsispyręs netikėti, tai pamatyk pats. Einam!

Pasakė kietai ir trumpai ir pamojo su galva. Truputį paė­jo gatve, paskum pasuko į vieną kiemą ir siauru takučiu ėmė eiti į kluonus. Tą kiemą ir tą takutį aš gerai pažinau. Pro čia mes dažnai eidavom į laukus, bet dabar eiti į laukus jokio noro neturėjau.

– Kur nori mane vesti? – paklausiau, nebenorėdamas to­liau eiti.

– Tu gi norėjai pamatyti, – taip pat aiškiai atsakė ji. – Jeigu nori – neik, bet kad daugiau neišgirsčiau nė mažiausio priekaišto.

Ji kalbėjo taip, lyg būtumėm susipykę.

– Ar eisi? – dar pridėjo.

Nieko nebepasakiau ir ėjau. Ėjom netardami nė žodžio. Per daržus ir per kluonus ji nuvedė mane prie kapinių iš antros pusės, kur per susmukusią ir numintą akmeninę tvorą ėjo takutis į vidų. Tuo taku įvedė ir mane, privedė prie tankiai suaugusio krūmo, sustojo ir pasakė:

– Žiūrėk!

Iš čia buvo matyti naujai supiltas Vyto kapas, o prie jo klūpojo moteris. Pažinau ją iš karto.

– Norėjai ašaras matyti, gali dabar žiūrėti! – karštai šnabždėjo. – O gal ji ir čia veidmainiauja? Tai prieik arčiau, suskaityk ašaras ir pasverk, kiek jos vertos. Kai kas mėgsta savo skausmą gatvėm triūbyti, o kai kas tenori jį dalytis tik su tuo, kas tikrai supras. Dabar matai, su kuo ji dalosi. Tu gi vi­sada ir tešnekėjai apie auksinę Vyto širdį, ar dabar, manai, ji pyks, kad čia nėra minios, kuri namo parėjusi turėtų apie ką kalbėti. Nueik ir pasiklausk. Tau Nijolė juk visada tik lėlė te­buvo ir su ja tu niekada nebuvai kalbėjęs kaip su žmogum.

Ji neverkė, bet akyse stovėjo didelės ašaros. Ir, paskuti­nius žodžius pasakiusi, nelaukė, ką atsakysiu, bet nusisuko ir nuėjo. Išeidama per tvorą pakėlė ranką prie akių. Gal ir ji teverkė, kai buvo viena. Taip pat kaip Nijolė. Žodžiais nepasa­komos gėdos suimtas, dar valandėlę žiūrėjau į Nijolę, kuri neju­dėdama klūpojo prie kapo kaip iš juodo marmuro iškaltas an­gelas, paskum palengva išėjau iš kapinių.

Į savo klausimą aiškaus atsakymo neradau, bet jo ir nebe­liko. Jis sugniužo viduje, pačioje širdyje ir beliko tik neaiškus sunkumas. Man pasidarė aišku, jog norėjau rasti kitus kalti­ninkus, kad tik kaip nors išteisinčiau save, ir po to mano kaltė tik dar labiau išryškėjo. Dabar kaltas tebuvau tik aš vienas, ir mano širdį slėgė dar labiau, nes jutau, kad nebetekau paskuti­nio draugo. Juk Julė taip norėjo man padėti, o dabar ji nuėjo, ir aš nebesijaučiau galėsiąs kada drįsti ją prašnekinti.

Kitą rytą nuėjau išpažinties. Buvo ir jie. Visi kartu priėmėm ir Švenčiausią, bet jutau, kad ir tas nebesurišo manęs su jais. Jų širdyse buvo skausmas, o mano – kaltė; tas pajutimas tarp jų ir manęs atsistojo kaip siena, ir aš neturėjau tiek abe­jingumo, kad būčiau galėjęs tikėti ją kada sugriūsiant ar nors sumažėsiant. Ji ir laikėsi tvirta ir pastovi. Neberadau nė vienam jų ką bepasakyti. Ligi mokslo metų vaikščiojom šalia vienas kito kaip menkai tepažįstami žmonės, ir tas mano širdį dar labiau slėgė. Nuo to laiko jau gerokai metų praėjo, bet tas nelaimingas įvykis tebestovi gerklėj. Aš gal ir papasakoti jums nemokėjau trumpai ir šaltai, nes kartais man rodydavosi, kad nepasakoju, bet vėl gyvenu tuos akimirksnius, iš kurių savo širdies išpainioti nebemokėjau. O tas juk atsitiko per morus, skirtus tik mirusius nešioti.

 

Jurgis Jankus. Naktis ant morų: novelių romanas. Tübingen: Patria, 1948.

 

naktis ant moru