jurgis jankus fotojurgis jankus fotoApie kartuves rinkosi darbininkai. Kiek toliau stovėjo ir kunigas. Jis buvo pamėlęs ir akys degė kaip ligonio.

Praeidamas stabtelėjau ir pasakiau:

– Stasės mudu niekur nematėm?

Jis pažiūrėjo į mane lyg nesuvokdamas, apie ką kalbu, pas­kum greitai susigriebė ir pasakė:

– Niekur.

Ir purtydamas galvą dar pridėjo:

– Ne, aš niekur jos nebemačiau. Nuo vakar vakaro.

Palikau jį stovintį vietoje ir nuėjau prie kartuvių. Vėjo ne­bebuvo, ir Franekas kabojo ramus, lyg stovėtų ant ko nemato­mo, bet nepaprastai tvirto ir nepajudinamo. Privažiavo sunk­vežimis su gražiu tamsiai rusvu grabu. Visi sužiuro į jį ir traukė pečiais. Kažin kuris garsiai pasakė:

– Turbūt filmuos ir siųs į užsienį parodyti, kaip vokiečiai užsieniečius laidoja.

Kitas nusikeikė. Nebe taip garsiai, lyg tenorėdamas ką tik pasakytus žodžius pats sau patvirtinti.

Iš rūmų išėjo ponas, du policijos karininkai, keli uniformuo­ti vyrai ir keletas žandarų. Visi atrodė sotūs, linksmi ir nerū­pestingi, lyg čia vyktų smagios vestuvės.

Du vyrai atidengė grabą, ir šoferis pavažiavo po kartuvė­mis. Vienas atleido virvę; Franekas, truputį prilaikomas, nužen­gė nuo kartuvių ir atsigulė į grabą. Kai kojos atsirėmė į grabo dugną, žandaras kilstelėjo ranką, mašina iš lengvučio pavažia­vo, ir Franekas atsigulė aukštielninkas, lyg norėdamas pailsė­ti, o gal net pamiegoti, tik jo veidas buvo tamsus kaip apsiniau­kęs dangus ir nerodė jokio atleidimo ženklo.

Keli balsai atsiduso.

– Įgudę velniai! – tyliai pasakė šalia manęs stovinti lenkė.

Turbūt tą patį juto ir visi, tik ji mūsų bendrą mintį gar­siai patvirtino.

Pulkininkas su savo svečiais buvo sustojęs už kokių poros dešimčių metrų. Kartu buvo atsivedęs ir savo šunį. Dabar jis atsegė jam nuo kaklo diržiuką, paplojo per galvą, pasakė:

– Žiūrėk, protingas būk! – atėjo prie kartuvių ir nusiėmė kepurę.

Jis dabar buvo labai rimtas ir kelis akimirksnius žiūrėjo į būrį darbininkų. Daugelis jų buvo su kepurėmis, bet vienas po kito pradėjo nusiimti, ir greitai visi stovėjo plikomis galvo­mis.

Pulkininko šuo vaikštinėjo tarp darbininkų, vieną kitą pa­uostydamas. Priėjo prie manęs ir bakstelėjo su snukiu į koją. Mane išpylė šaltas prakaitas. Žvilgtelėjau į delnus: ant jų te­buvo Stasės kraujo dėmių. Bet šuo nesustojo. Jis priėjo prie šalia stovinčios lenkės, pauostė ir, iškėlęs priekinę koją, ėmė krapštyti palto skverną, lyg siekdamas ką iš kišenės išimti. Ji atsargiai ją nustūmė. Tada šuo snukiu ėmė knistis tarp jos palto skvernų.

– Jūs turite žinoti,– pradėjo pulkininkas,– kad žemės įstatymams šitas vyras nebegali nusikalsti. Nors prieš Reichą ir fiurerį jis ir skaudžiai buvo nusikaltęs, bet savo nusikaltimą išpirko gėdinga mirtim. . .

Staiga šuo šalia manęs piktai suurzgė, ir lenkė baisiai su­kliko. Kai pasisukau, ji jau gulėjo aukštielninka, o šuo ją dras­kė ir kramtė. Iš vokiečių būrio vienas garsiai susijuokė.

Supuolėm ginti, bet šuo nuo jos nesitraukė. Jis kaip tik­ras vilkas stovėjo pirmutinėmis kojomis ant mergaitės ir švais­tėsi į šalis baisiais dantimis. Prišoko pats pulkininkas, užsegė dirželį ant kaklo ir nusivedė į šalį. Tam jis nieko nedarė, o len­kei buvo sukramtytos rankos ir vienam prancūzui, kuris pirmas prišoko, perkąsta koja. Bet jais dabar niekas nesirūpino. Pulki­ninkas nusitempė šunį prie grabo, nuramino sujudusius dar­bininkus ir kalbėjo toliau, lyg nieko nebūtų įvykę:

– Padaręs nusikaltimą, jis net pabėgti nuo bausmės ne­mėgino. Jis žinojo, kad Reicho įstatymai budriai saugojami ir nusikaltėlis neras vietos pasislėpti, nors bėgtų ir ligi pasaulio krašto. Apvaizdos globojama teisingumo ranka jį visur pasiek­tų. Ir tas teisingumas jį ne tik pasiekė, bet ir palietė pagal rai­dę ir pagal dvasią. Teisingumas savo atliko ir pasitraukė į šalį objektyvus ir šaltas, ir tas vyras vokiečių tautai dabar nebe nusikaltėlis. Jis dabar jai yra paprastas žmogus. Žmogų gerbti ir vertinti yra sena vokiečių tautos tradicija, ir jūs nerasite pasaulyje kito krašto, kur jis būtų taip gerbiamas ir respektuo­jamas kaip čia. Užtat dabar jis ir palaidotas bus, kaip pridera būti palaidotam žmogui.Jam prideramą pagarbą atiduoda vo­kiečių tauta, atiduokite ją ir jūs savo tautiečiui ir darbo drau­gui. Atiduokite, kaip mokate ir kaip jūsų papročiai reikalauja.

Jis pasakė ir pasitraukė į šalį. „Dėdė Jonas, dėdė Jonas",– pasigirdo šnibždėjimas tarp darbininkų, ir kunigas atėjo prie sunkvežimio.

– Tik nesakyti kalbos! – tyliai įspėjo žandaras. Kunigas jam linktelėjo galva, ir pakvietė visus pasimelsti

už Franeko vėlę ir prašyti, kad jis tenai atsimintų mus, kurie čia dar pasilikome.

Bijojau, kad jis paprašys pasimelsti ir už Stasę, ir žiūrėjau įspėjamu žvilgsniu jam tiesiai į veidą, bet jis tik žvilgtelėjo į mane ir atsiduso. Iš akių ir iš nežymaus galvos krustelėjimo supratau, kad jis priekaištauja man už jos paslėpimą. „Ji dabar bent palaidota būtų padoriai",– lyg girdėte girdėjau jo žo­džius. Nuo tos minties pasidarė liūdna, ir aš mažiau meldžiau­si už Franeką, kaip prašiau Stasės atleidimo, jeigu tikrai per daug blogai buvau pagalvojęs apie žmones ir paslėpiau ją nuo jų akių.

Melsdamasis temačiau tik du policijos karininkus. Vienas stovėjo ir pro lūpų kampą šypsojosi. Jo šypsnys buvo negera -; ir priminė iš pilvo gilumos einantį pulkininko juoką. Antrasis žiovavo ir nekantravo. Jis vaikščiojo kiemo grindiniu kojas taikydamas ant didesnių akmenų, kad nesusipurvintų švariai nublizginti batai. Paskum priėjo prie pulkininko, kuris stovėjo kietas ir paniuręs, pašnekėjo su juo ir, atsisukęs į mus, šūkte­lėjo, kad jau atėjęs laikas išvežti.

Kunigas užbaigė maldas ir priėjo prie pulkininko paklaus­ti, ar visi galės palydėti.

– Aš jums leidau atsisveikinti pagal jūsų papročius, bet daugiau negaliu. Darbas seniai jau laukia,– šaltai atsakė.

– Tai nors dviem,– dar bandė.– Tada tamsta ligi galo leistum atiduoti pagarbą mirusiam pagal mūsų tautos papro­čius. Taip nežinosim nė kur jo kapas.

Bet pulkininkas tik papurtė galvą ir pakėlė ranką. Mašina suburzgė ir pajudėjo. Darbininkai prasiskyrė, ir rusvas gra­bas nulinkčiojo, nusiūbavo per nelygų kiemą, paskum duobėtu lauko keliu į plentą. Iš paskos nuvažiavo viena lengva mašina su keliais žandarais ir civiliais.

Pasilikusiųjų akyse sužibėjo ašaros.

Visi buvo nustebinti pulkininko pasielgimo, ir niekas nesu­prato jo reikšmės. Sukandžiotą moterį pasiėmė viena olandė ir nusivedė į kumetyną. Ji turbūt bandys perrišti ranką. Dabar ji tebuvo apsukta paprasta nešvaria, krauju persisunkusia ska­rele. Pulkininkas su savaisiais vėl nuėjo į rūmus

Kunigas atsistojo šalia ir vogčiomis paspaudė ranką.

– Dėkui,– sakė, ir balse virpėjo ašaros.– Dėkui ir už Sta­sę, ir už Franeką. Šitos kapą aplankyti galėsim, o aną nors krikščioniškai išleidom. Dūrei vakar tiesiai į širdį. Ar aš nesa­kiau, kad žmogus visada yra žmogus, ir už kiekvieną piktą, ki­tam padarytą, sava širdis turi atkentėti. Dabar man aišku, ir kam tamstą šaukė. Jis abejojo, ar žandaras gerai atsiminė pasa­kytus žodžius. O, mirštančiojo prakeikimas baisus. Aš ir dabar jį matau. Jis vis dėlto kankinosi tamstos laukdamas ir nervinosi, o paskum staiga nudžiugo, kad neateini. Jis nusileido iš aukšty­bių ir tam paniekintajam vargšui tokį grabą nupirko, kokiam ir pats nesigėdytų pasilaidoti! 0! Tamsta nesakyk, kad Vieš­pats mūsų mažų nemato. Tik mums žmogaus siela neišmatuo­jama, o Viešpačiui nėra joje paslapčių. Dėkui!

Jis dar kartą paspaudė man ranką ir nuskubėjo prie kitų darbininkų, nes inspektorius jau skirstė į darbą.

Nuėjau ir aš į įrankinę. Keli darbininkai atėjo pasiimti ša­kių ir kastuvų. Jie buvo tylūs, paniurę. Nesmagu buvo ir man. Kunigui to nepasakiau, bet jo spėjimas manęs neįtikino. Taip, grabą jis gal ir norėdamas Franekui pasigerinti nupirko, bet kam jis išrengė aną mergaitę ir kam leido ją šuniui sudraskyti. Dabar, kai pamačiau šuns plėšomą lenkę, visiškai neabejojau, kad ten buvo irgi to paties šuns darbas. Tik šį sykį jis nebuvo protingas ir puolė pono neįsakytas. 0 gal ji nenorėjo pasakyti paskutiniųjų Franeko žodžių, tai ją rengėsi plakti, ir ji bandė pabėgti, bet šuo užpuolė ir sulaikė. Sukau galvą, atsistojęs vi­dury kambario,ir nieko negalėjau išsukti. Visą teisybę atvirai tegalėjo pasakyti tik ji, bet ji jau buvo amžinai nutilusi. Ne­bent ateitų ir pasakytų per sapną. Bet tą ji galėjo pasakyti ir praeitą naktį, kai ėjo iš čia ir buvo taip arti manęs. Aš juk net šaukiau. . .

Kiemas ištuštėjo. Darbininkai išsiskirstė į darbus. Niekam nebereikėjo jokių įrankių, ir aš nebeturėjau ką veikti. Jiems da­bar pavydėjau: jie matė saulę, tolumoj dunksančius medžius, o prieš mane tebuvo nešvarus kiemas ir tuščios kartuvės. Jokio noro neturėjau tvarkytis. Atsisėdau prie stalo, atsidariau brai­žykime ir ėmiau tikrinti įrankius. Jie buvo puikūs, tik nerūpes­tingos rankos vartoti: brėžikliai pridžiūvę tušo, adatėlių galiu­kai nulaužyti. Mano rankos irgi apgrubusios: smulkūs skriestu-vėliai virpa rankose, ir sunku tiksliai ir iš karto pastatyti, kur nori. Išsivaliau brėžiklį ir mėginu, bet ranka sunki ir kieta, ir brėžiklis niekaip nenori brėžti pačios ploniausios linijos.

Kieme pradėjo burgzti mašinos: turbūt išvažinėjo svečiai. Pro langą šmėstelėjo žalia žandaro milinė. Po kelių akimirks­nių įėjo ir jis, tas pats vakarykštis, išgėręs ir smagiai nusitei­kęs. Jis valandėlę žiūrėjo į mano mėginimus ir nerūpestingai švilpavo. \ jį pažiūrėjus, nyko naktį sugalvotos mintys apie žmo­gų ir apie jo sąžinę.

– Kodėl neatėjai, kai šaukėm? – paklausė su nežymiu priekaištu balse.

– Miegojau,– šaltai atsakiau.

– Miegojai! Bet guolis tuščias buvo. Mes tikrinom.

– Nenorėjau girtas rodytis tarp svetimšalių, nuėjau į dar­žinę, įlindau į šiaudus ir tuoj užmigau. Tik šiandien dėdė Jonas pasakė, kad manęs ieškojo,– paaiškinau, ir man pačiam at­rodė, kad balsas buvo lygus ir šaltas.

– Ir miegojai vienas? – paklausė ir nusijuokė. Pasijutau taip, lyg kas aštriu botagu būtų perkirtęs, ir įrėmiau brėžtuvėlį į stalą, kad ne taip žymėtų rankos virpėjimas.

– Tai su kuo, manai, gulėjau? – nepakeldamas galvos pa­klausiau.

Norėjau, kad mano balsas būtų piktas ir šiurkštus, bet jis išėjo toks duslus, kad ir pats nepažinau. Lyg būčiau atsiliepęs ne aš pats, bet kažin kas kitas užpakaly manęs.

Žandaras vėl nusijuokė ir paplojo per petį.

– Na, na, gali nesijaudinti. Paties asmeniški dalykai ma­nęs visiškai nedomina. Pulkininkas žino, kad tu ne lenkas ir kad jūs amžinai turėjote su jais vargo. Jis vakar norėjo mums paro­dyti spektaklį, tai aš ir buvau gavęs sutikimą tave pasikviesti. Būtum įdomių dalykų pamatęs. Bet ir neatėjęs, daug nuosto­lių neturėsi – nepasisekė. Visi pasirengimai nuėjo velniop.

– Ką gi jis norėjo parodyti? – gyvai paklausiau.

– Tokių dalykų negalima pasakyti, reikia pačiam pamaty­ti, ir aš manau, kad dar pamatysi. Bus daug įdomiau, kai nežino­si. O pulkininkas tave žadėjo nukelti nuo tvarto. Pamatysi. Jis puikus žmogus, tik baisiai nekenčia tų, kurie nori jam darbą trukdyti, o ypač nekenčia tai lenkų.

– Lenkų nekenčia? – nustebau.– Jei jis kiekvieną mirusį lenką tokiam grabe laidos, tai tokia neapykanta gali jam daug markių atseiti,– pasakiau.

Žandaras vėl nusikvatojo. Jis šiandieną buvo labai puikiai nusiteikęs.

– Geras grabas? Ar ne?

– Tikrai puikus. Aš manau, kad, namie mirdamas, Franekas tokio tikrai nebūtų gavęs.

– O čia gavo. Ir aš manau, dar ne paskutinis. Ir jeigu tu būsi žmogus, mes čia dar smagių dienų pergyvensime, ir sma­gių dalykų – ė! Tik reikia būti praktiškam. O aš jau mačiau, kad tu nekvailas. Dar pamatysim. Kitą sykį ir ji protingesnė bus.

– Kas? – paklausiau.

– Nesvarbu. Svarbiausia, kad mudu skiriamės kaip geri bi­čiuliai.

Čia jis surimtėjo ir pridėjo pirštą prie lūpų.

– Bet apie tą niekam nė per pusę lūpų. Nė vienam užsie­niečiui! Supranti?

– Aišku! – atsakiau ir šį sykį tikrai nemelavau. Jis atsisveikino ir smagiai švilpaudamas išėjo.

Aš pasinėriau visai į patamsį. Praėjusią naktį kunigas man padėjo susikurti pažiūras į žmones ir jų širdis, o čia atėjo šitas ir juokdamasis viską sugriovė. Jis dar užminė naujų mįslių, apie kurias graibiausi kaip patamsy kelią pametęs, o kam pasi­sakyti bijojau. Man ėmė rodytis, kad slaptos akys seka, su kuo susitinku ir ką kalbu.

Kitą dieną inspektorius pasigedo Stasės. Vieni apie ją nie­ko sakėsi negirdėję, o kiti sakė, kad naktį pakvietę į dvarą, ir ji nebegrįžusi. Tą sužinojau iš kunigo, kai jis pietų metu atnešė kastuvą. Jis atnešė du. Vieną sako radęs užmirštą daržinės kampe.

– Jau viskas susilygino,– tyliai pridūrė.

Kitaip ir būti negalėjo, nes naktį smarkiai lijo, o dieną pū­tė vėjas ir viską nupūtė.

– Net jeigu ieškos? – tyliai pridėjo.

– Iš viso apie tą dabar nevalia galvoti,– sudraudžiau, ir mudu persiskyrėm.

Man nespėjus dar išeiti, užėjo inspektorius. Jau buvau ap­sitvarkęs ir išsišlavęs. Ir jis manąs, kad dabar čia atrodą kitaip. Žmonių pažinimo jam niekas negalįs užginčyti, bet ar aš nema­tęs kur Stasės, tos, kuri su Franeku vaikščiodavusi?!

– Po anos dienos jos nebemačiau,– pasakiau ir nusisukau pataisyti pasvirusio grėblio.

– Pulkininkas buvo pasišaukęs daugiau apie Franeką pa­siteirauti. Pasikalbėjo, o išeinančią vestibiuly užpuolė šuo ir išgąsdino. Ji tada sušukusi išbėgo. Aš manau, kad jis net ne­įkando.

– Piktas šuo,– pasakiau.

– Piktas, bet kad jos, rodos, nė nepalietė. Gal truputį, bet ne taip kaip šį rytą. Ne! Bet, sakyk, kur ji būtų galėjusi pa­sislėpti.

Jis kalbėjo stovėdamas ir visą laiką nepakėlė akių nuo savo kojų.

– Gal išsigandusi pabėgo? – pasakiau.

– Kur ji galėtų bėgti? Juk žino, kad už pabėgimą bus smar­kiai nubausta.

– O galėjo ir protas susimaišyti? – pridėjau. Jis nepakėlė akių ir pasisuko išeiti.

– Norėjau tamstos vieno dalyko paklausti, jeigu valandėlę laiko turėtum,– pasakiau.

Jis sustojo, bet neatsisuko ir akių nuo žemės nepakėlė.

– Ką ponas pulkininkas norėjo man parodyti, kai aną sykį ieškojo? Tada, naktį?

Jis valandėlę pastovėjo ir nieko nepasakęs išėjo. Bet išėjo toks, jog atrodė, kad ant pečių užkrito nepaprastai sunki našta, ir jis tegalvoja, ar bepajėgs ją nunešti ligi kol reikia.

Po pietų atsisėdau braižyti. Iš už stogų kilo šėmi debesys, ir smarkūs lietaus būriai genami aštraus vėjo vilnijo per lau­kus. Kambario, kaip pranašavo žandaras, man nedavė, bet to­kiam ore nereikėjo lauke stovėti, o prie kartuvių keturkampio pradėjau priprasti.

Vienam lietaus būriui nuėjus, pamačiau per kiemą einantį pulkininką, vediną šunim. Jis nuėjo į tvartą. Paskui jį, galą atsilikęs, nusekė inspektorius. Po valandos išėjo iš tvarto ir nuėjo į daržinę šalia tvarto. Iš čia išėjo gana greitai ir pasuko į tą daržinę, kurioje aną naktį nakvojau. Aš bijojau šunies. Prie durų liko kraujo pėdsakai. Lietus kirto tiesiai į duris, bet aš nebuvau pagalvojęs, kad nešant galėjo ir daugiau kraujo nuvarvėti. Nežinojau, ar jis jau buvo nustojęs bėgti ir ar nebe­liko pėdsakų. Tada daržinėj buvo visiškai tamsu, o paskum ne­norėjau tenai rodytis, kad kas nepamatytų ir nepasiteirautų. Kraujo pėdsakų galėjo likti net ant antrųjų durų. Apie tą visiš­kai nebuvau pagalvojęs, nors po to rankos buvo kruvinos. No­rėjau pakilti ir išeiti. Vis tiek kur. Viską palikus; bet mano akyse vėl stovėjo šuo. Jeigu jis ras ją, ras ir mane. Buvo keista akimirka. Visiškai nebetekau valios, sėdėjau ir negalėjau ati­traukti akių nuo daržinės durų. Prabėgo visa amžinybė, kol jie išėjo. Laukiau, kad eis tiesiai į mane, bet jie pastovėjo ir pa­suko į arklides.

Pas mane tą dieną inspektorius nebeužsuko. Neužsuko ir nie­ko neklausinėjo nė kitą. Pulkininkas neatėjo nė pasidomėti, kaip dirbu jo planus. Gal jis visiškai buvo užmiršęs ir mane, ir savo sumanymą, ir aš džiaugiausi, nes nuo anos dienos jo bi­jojau taip pat kaip ir mirties. Inspektorius irgi neateidavo. Per dienas sėdėdavau vienas su savo mintimis. Ėmė darytis šalta. Kartą pagavau praeinantį inspektorių ir paprašiau kros­nies.

– Argi dar neatsinešei? – paklausė.– Aš gi sakiau.

– Nieko tamsta nesakei,– pasiteisinau.

Jis pažiūrėjo į mane ir patraukė pečiais, paskum parodė, kur yra krosnelės, ir atėjęs rodinėjo, kaip pastatyti, kad nerūk­tų ir gaisro neatsitiktų. Atrodė vėl atgijęs ir judrus.

– Ant tvarto šiauduose utėlių yra,– pasakiau.

– Na? – jis pakėlė akis.

– Ir šalta. Aš čia galėčiau nors ir ant stalo pagulėti. Jis apsižvalgė.

– Ar tai tu ne čia guli?

– Kaip gulsiu, kad niekas neleido. Čia jis nusikeikė:

– Tai ar aš tau ir to nesakiau?

Aš atsirėmiau į sieną ir linguodamas galva pasakiau:

– Nesistebiu. Ir nepavydžiu tamstai tų dienų. Mudu daug pašnekėdavom. Dabar atvirai pasakysiu, kas ant širdies. Man baisu buvo matyti, kai senas humanistas atnešė virvę ir pada­vė budeliui. Žiūrėjau tada į tamstos veidą ir supratau širdį. Tada buvau supykęs ir norėjau kada pasakyti: „Humanizmas bankrotavo, o tu jį pakorei!" – bet dabar to pasakyti nebegaliu. Aš mačiau, kaip tiems svetimiems žmonėms norėjai gero. Mano akys nebuvo užrištos. Ir paskum kaip atrodei, kai užgriuvo to­ji našta ant pečių. Aš žiūrėdavau, kaip eidavai per kiemą, ir pats savęs klausdavau: „Ar tas žmogus kartais tik visiškai ne­sugrius?" Kurią dieną iš ryto nematydavau, pasakydavau: jo jau nebėr. Aš negalvodavau, kad nusižudei ar šiaip dingai, kaip šiais laikais kartais dingstama, bet guli lovoj ir sergi. Tamsta turbūt pats neįsivaizduoji, kaip iš pradžių atrodei, o tada, kai atėjai Stasės paklausti. . .

– Užtenka, užtenka, žmogau,– užsikirsdamas pasakė ir už­sikniaubė ant krosnelės.

Jis verkė kaip vaikas ar moteris. Nemokėjau vyro raminti. Stovėjau vidury kambario nežinodamas ką daryti, bet širdy jutau lengvumą.

Priėjau, padėjau ranką ant peties ir pasakiau:

– Bet žmogus, nors ir kažin kaip toli nuklystų, nuo žmogiš­kos širdies ir nuo sąžinės nepabėgs. Vis dėlto kažin kas nusmelkė ir pulkininko širdį. Nuo žmogaus ir jis nepabėgo. Jeigu tas nu-smelkimas būtų anksčiau atėjęs, gal ir Franekas būtų gyvas, ir tamstai nebūtų reikėję paniekinimo kęsti. Vokiečių tautoj hu­manizmas per giliai įleidęs šaknis, kad vienu brūkštelėjimu ga­lima būtų jį išnaikinti. Jis suklupo prieš žmogaus didybę ir pa­mėgino savo nuodėmę išpirkti. Jis tą padarė, kaip mokėjo, bet toks grabas vis tiek daug apie žmogų pasako.

– Grabas?! – staiga pro ašaras sušuko ir pašoko.– Gėda, ne grabas, štai kas! Melas ligi galo! Didžiausias žmogaus paže­minimas. Barbarybė.

Žiūrėjau nustebęs, o jis nebeverkė, bet plūdosi, duso nuo įšėlimo, balo ir drebėjo.

– Aš nė vieno žodžio iš tamstos kalbos nesuprantu,– tariau.

– Žmogus ir negali suprasti. Jis negali net pagalvoti. Gė­da. Pasauliui gėda, ir aš neturiu kur akių dėti.

Jis paėmė mane už rankovės ties alkūne ir valandėlę žiūrėjo į akis, paskum pasakė:

– Baigia jie mūsų tautą. Pasielgė su ja kaip ištvirkėlis su moterim: pirma apsvaigino, o paskum išniekino. Senas me­todas. Bet apsvaiginti jis mokėjo. Aš niekada nemaniau, kad mūsų tautoj būtų tiek tuštumo ir kad širdys būtų tokios suram­bėjusios. Įvyko širdžių akmenėjimo procesas, ir mes, mes, tikrojo žmoniškumo garbintojai, to nepamatėme. Dabar apie mus vaikš­to žmonės su fosilijomis krūtinėse ir baisius dalykus savo malo­numui išdarinėja. Tikėk man, aš pirmą sykį tokį spektaklį ma­tau. Ne grabas, bet dėžė lavonams išvežti. Kad žmonės matytų ir tikėtų širdies gerumu ir žmoniškumo didybe. Bankrotas! La­voną į duobę, o grabą atgal į sandėlį, kad kitam sykiui būtų. O žmonės tiki. Pasaulis paprato tikėti mūsų garbingumu. Ti­kėti mūsų žodžiu. Bet atsimink, kad vieną dieną akys visiems atsivers. Ir mums patiems. Ar tada mes betikėsim vienas kitu?

Jis staiga sustojo ir įsižiūrėjo į mane, o paskum paklausė:

– O tavim? Tavim ar galima tikėti? Aš gi štai atidaviau save tau į rankas, o tu gali daryti su manim ką nori. Ar tu nepa­naudosi to prieš mane?

Jo žemyn pasmukusi veido oda keistai suvirpėjo, ir aš tik dabar pamačiau, kaip staiga jis suseno. Jis stovėjo bailus, men­kas ir gailėjosi, kad per daug pasakė.

– Būk ramus,– pasakiau.– Tą daryti ne mano būdui, ir dėl to visiškai nesuk galvos.

– Bet aš norėčiau, kad to niekas nežinotų. Tegu palieka tarp mūsų. Žodis, nors ir labai atsargiai paleistas, apsuka ra­tą ir vėl sugrįžta. Aš nenoriu, kad taip atsitiktų. Tegu jis dings­ta. Gerai?

– Užtikrinu. Nemanyk, kad pasaulyje nėra žmonių, ku­riais nebūtų galima pasitikėti. Manau, kad manim galima. Pra­šau ranką!

Ištiesiau ranką. Jis paėmė ją, paspaudė ir akyse vėl suži­bo ašaros.

„Kad jūs taip būtumėt mokėję kovoti už žmogaus laisvę kaip ašaroti, nebūtų to atsitikę",– pagalvojau, o garsiai pasakiau:

– O, sakyk, kaip ten buvo su Stase?

Jis greitai ėmė mirksėti, paskum nusisuko į krosnį ir pra­dėjo žiūrinėti, ar viskas gerai padaryta.

– Einam, parodysiu, iš kur lovą atsinešti. Kur dirbsi, jei­gu ant stalo gulėsi,– pasakė.

Balsas iš karto vėl pasidarė sunkus, ir akių nebepakėlė į mane, bet pasuko į duris. Aš nusekiau ir parsinešiau lovą. Ge­ležinę, aplūžusią, bet vis dėlto lovą. Ir be utėlių.

Vakare užėjo kunigas. Jis pasisveikino, paklausė, ar nega­liu užsidengti lango, ir padavė ryšulėlį.

– Tik būk atsargus,– pasakė.– Aš seniai apie tamstą gal­vojau, bet kiti priešinosi. Dabar visi sutariam.

Ryšulėly buvo duonos, dešros ir apvali metalinė dėžutė ci­garečių. Tokių, kaip matydavau rūkant Franeką, Zaką ir kitus.

– Už ką? – paklausiau.

– Už nieką. Mes juk visi žmonės. Tik cigaretes pasitau­pyk, o valgyti gali ir daugiau.

Man paaiškinimų nereikėjo. Žinojau, kad jie slapta gauna paramos, ypač maisto kortelėmis, ir galėtų valgyti geriau, jeigu nereikėtų saugotis perkant.

Jis tuoj ir išeiti pakilo.

– Pabūk,– sakiau,– man vienam dabar įkyrės ligi gyvo kaulo.

Bet jis nesiliko. Kelis akimirksnius palaikiau suspaudęs jo siaurą ilgą ranką, o galvoje stovėjo pasaka apie puikų tam­siai rudą grabą. Tą sykį susilaikiau. Tik paklausiau:

– Ar nepavyko sužinoti, kur Franeko kapas?

Ne, apie jį jokios žinios nebuvo girdėti. Jis kartais net pa-galvojąs, kad jį sudeginę.

– Kam tada būtų buvęs tas grabas? – paklausiau. Jis tik patraukė pečiais.

– Galvoji, kad jis buvo tik graži dėžė nuvežti lavoną į kre­matoriumą? – tariau.

– Jie gali ir taip padaryti. Palengva žmogus prie visko pripranti. Bet kaip ten bebūtų, jis parodė, kad ir tie pilki žmonės yra žmonės ir daugiau tokios sauvalės daryti nebedrįs. Užtik­rinu, nebedrįs.

Paspaudė ranką ir išėjo. Man jau ant liežuvio galo buvo visa teisybė, bet kai jis paskutinius žodžius pasakė, ją nurijau. Kam griauti žmonių tikėjimą ir kelti nerimą. Gal ir tikrai tie dalykai nebepasikartos, o jei kartosis, tai jų ir nerime skęstan­čios širdys nesulaikys. Dar pagreitins.

Nuo tos dienos man buvo geriau. Buvo šilta, o tie priedai, kuriuos kunigas retkarčiais atnešdavo, mažino alkį. Pasitaiky­davo net tokių dienų, kad vakare eidamas gulti nebežinodavau, kas yra norėti valgyti. Bet širdis nenurimo. Vis galvodavau apie Stasės kapą ir nepaprastai norėjau nueiti pažiūrėti, kaip jis dabar atrodo, bet dantis sukandęs laikiausi nuo tos pusės ko toliausia. Vis tiek vieną dieną viskas gali paaiškėti visiškai ne­tikėtai, iš kokios nors menkos smulkmenos, nes aš nenorėjau tikėti, kad jie tuo reikalu nebesirūpina.

Vieną dieną, kai jau tris ketvirtis plano buvau padidinęs, atsidarė durys. Įėjo pulkininkas. Jis nepasibeldė ir įėjęs nepa­sisveikino, bet tiesiai priėjo prie stalo ir ėmė žiūrinėti darbą. Vartė, lygino, o mano širdis buvo pilna baimės: neseniai buvau rūkęs, ir kambarys tebeturėjo kvepėti amerikietiška cigarete.

– Kai pabaigsi, pasakyk. Čia reikės kai ką nauja pažymėti.

Apmetė kambarį akimis ir išėjo. Nieko nepasakė nei dėl tvar­kos, nei dėl mano įsikūrimo, lyg čia viskas taip būtų buvę nuo amžių.

Bet tas apsilankymas mano nuotaiką palengvino. Supratau, kad debesys toli nuplaukė ir dangus pragiedrėjo.

Tą dieną nieko nebedirbau. Ligi galo išsėdėjau prie krosnies, o paskum išėjau pasivaikščioti. Buvo tylu ir vėsu. Atrodė, kad pradės šalti ir gal greitai pasnigs. Sniegas viską pridengs ir dar ramiau pasidarys. Išėjau per parką, apsukau ratą mažo upeliuko pakraščiais ir grįžau tuo pačiu kelučiu, kuriuo tada mane parsi­vedė pulkininkas. Franekas ir Stasė tada taip pat juo parė­jo. Ir staiga pasidarė graudu, kad juodu čia niekada nebepraeis, lyg dėl jų mirties nors menką trupinėlį būčiau nusikal­tęs. Ties vartais valandėlę pastoviu: mane nežmoniškai trau­kia patvoriu pasukti už daržinės ir pažiūrėti. Jau tamsu ir kie­me nieko nematyti. Gerai apsižvalgau ir pasuku į šoną. Pradė­jusi stingti žemė garsiai barška. Atrodo, lyg ji būtų sušalusi, kol aš kelis akimirksnius pastovėjau ir paabejojau. Pasilenkiu, kad nebūčiau taip aiškiai matomas, bet greitai susigriebiu. Aš gi turiu eiti taip, lyg būčiau dar nepakankamai prisivaikščio­jęs ir galvon dar būtų šovę apeiti aplink dvarą. Už daržinės nie­ko nematyti. Visa dirva tamsi ir vienoda. Bulvių kaupai kūpso lyg milžiniškų gulinčių gyvulių šešėliai. Atrodo, lyg jų būtų daugiau ir kitokių, negu buvo pirma, ir nepaprastai norisi nu­eiti ir pažiūrėti. Stabteliu ir svyruoju, bet greitai pasisuku ir nueinu. Pasukęs iš už daržinės, beveik lipte užlipu ant pulkininko. Jis stovi su šunim ir žiūri į laukus, kuriuose nieko nebe­matyti. Taip staiga ant jo užeinu, kad stabtebu, lyg norėdamas pasitraukti ir pasislėpti, bet susigriebiu ir pasisveikinu. Jis nie­ko neatsako. O gal ir atsako tyliu galvos linktelėjimu, bet jau per tamsu, ir aš jo nebepamatau.

Praeinu pro jį ir einu tiesiai namo. Matau, kad be reikalo sukau aplinkui.

Ilgai stoviu prie durų ir laukiu grįžtant pulkininko, bet jis negrįžta. Pagaliau išgirstu žingsnius, ir tamsus šešėlis ar­tėja prie manęs. Manęs jis tamsioj priemenėlėj negali matyti, bet jeigu čia eitų, nenoriu dar kartą būti užkluptas. Tylutė­liai nueinu į sandėlį, atsigulu ir klausau. Iš pradžių tylu, ir aš imu gailėtis per anksti pasitraukęs. Ilgiau luktelėjęs, tikrai būčiau pamatęs, kas praėjo. Bet po kelių akimirkų žingsniai pasigirdo ir įėjo į koridorių. Stabtelėjo, pasigraibė, paskum pasibeldė. Nuo krūtinės nusirito sunkumas: aišku, kad ne jis. Jis tikrai nebūtų beldęsis.

Greitai atsisėdau ir paprašiau. Balsas suskambėjo kaip iš anapus sienos: aš tikrai buvau susijaudinęs.

– Ar jau žadi miegoti? – pasakė įėjusis.

Pažinau kunigą. Jis atnešė dešros, truputį sviesto ir duonos.

– Bjauru,– pasakė,– bet aš šiandien ant jos kapo išver­čiau du vežimus mėšlo.

– Ar nieko nežymu? – paklausiau.

– Nieko. Bet pulkininkas buvo, o šuo vaikščiojo tarp kap-čių ir uostinėjo. Neišlaikė širdis. Žakas norėjo toliau, bet aš su­stojau ir išverčiau. Galvoju, kad Žakui reikės pasakyti.

– Kol kas niekam nesakyk,– pertariau ir papasakojau, kokią kvailystę šiandien padariau ir kaip buvau nusigandęs, manydamas, kad čia ateina pulkininkas.

– Kai buvau netoli durų, girdėjau jį prie rūmų su šunim kalbant,– pasakė kunigas, ir man pasidarė aišku, kad pulkinin­kas apėjo apie daržinę mano pėdomis.

Tą vakarą, atsimenu, nevalgiau ir ilgai neužmigau, bet už­tat rytą pramigau pusrytį. Išdalinęs įrankius, suvalgiau dides­nę dalį dešros, kas liko susidėjau į popierinę dėžutę, padėjau po stalu ant lentos ir pradėjau dirbti. Lauke buvo apsiniaukę, sniguriavo, o galva buvo nuostabiai blaivi. Pirmą kartą taip aiškiai pagalvojau, kad man geriausia būtų iš čia pasitraukti. Ir pasitraukti ko toliausia. Čia Stasės paslaptis gali kada iš­kilti visiškai netikėtai, ir nežinia, kaip iš jos pasiseks išsipainioti. Baigęs planą, paprašysiu pulkininką, kad leistų nuvažiuoti į Hamburgą ar Berlyną. Pasakysiu, jog sužinojau tenai esant mano žmoną ir bandysiu parsigabenti čia. Arba gal dar ką ge­resnį sugalvosiu. Jis gal ir kokį raštelį duos. Pirma tęsiau, kad užtekčiau ko ilgiausia, o dabar ėmiau skubėti. Apėmė net ner­vingas nerimas, lyg tenai kur tikrai būtų žmona ir lauktų ma­nęs. Pasiprašęs į vieną pusę, žinoma, pasuksiu visiškai kitur, ir tada galės manęs ieškoti. . .

Mano mintis nutraukė garsūs žingsniai. Vos spėjau pasukti galvą, kai durys su trenksmu atsidarė ir tarpdury pasirodė žandaras. Jis buvo susierzinęs, keikė orą, o paskum ėmė žiūri­nėti brėžinius.

– Ar tu juos padarei? – paklausė.

– Aš.

– Tai tu vis dėlto turi nagus ir čia toj skylėj sėdi.

– 0 kur man dingti? Jis patraukė pečiais.

– Galėtum kur kitur dirbti.

– Bet aš galvoju ir žmoną čia parsigabenti. Gavau žinių, kad ji sėdi Berlyne ir nežino, kur aš.

– O kada manai važiuoti? – paklausė ir taip nusišypsojo, lyg aš būčiau didžiausią neteisybę pasakęs.

– Kai pabaigsiu planą,– atsakiau, stengdamasis nekreipti dėmesio į jo nepasitikėjimo pilną šypsnį.

– O kada galvoji užbaigti? Šiandien? Dabar nusijuokiau aš.

– Mažiausia dar savaitę praversiu.

Jis atsisėdo ant stalo ir ėmė švilpauti, aš vėl paėmiau pla­ną.

– Kuris lenkas čia didžiausias banditas? – staiga pa­klausė.

Kelis akimirksnius žiūrėjau į jį, kol susigriebiau, ką pasa­kyti.

– Nežinau,– trumpai atsakiau.

– Bet aš žinau. Tu nori, kad tikėčiau tave aklą esant.

– Kodėl aš turėčiau būti aklas? – vėl labai nekaltai pa­klausiau, bet jis to lyg neišgirdo.

– Kas aną naktį padėjo bėgti tai lenkei, kurią jūs Sta­se vadinate?

– Argi ji pabėgo? – kiek galėdamas nustebau.

– O tu kurioj daržinėj gulėjai?

Dabar man iš karto pasidarė aišku, ko jis čia atėjo, ir stai­ga užėjo nepermaldomas noras pameluoti ir parodyti visiškai kitą, bet negalėjau niekaip atsiminti, ar nebuvau jam jau aną kartą sakęs, kur miegojau. Jam pasirodė, kad delsiu, ir pridėjo:

– Na? – lyg būtų norėjęs pasakyti: „Štai, mano paukšte­li, jau ir tupi narve".

Bet aš susivaldžiau ir atsakiau:

– Argi aną kartą pačiam to nesakiau?

– Bet aš dabar klausiu! – jis pakėlė balsą ir piktai dėbte­lėjo akimis.

– Gali būti tikras, kad jokių paslapčių tenai neturėjau,– atrėmiau ir parodžiau tą daržinę. kurioje tikrai buvau nakvojęs.

– Gerai. O dabar parašyk tos mergos pavardę, kuri tą naktį buvo su tavim.

Jis pakišo man savo užrašų knygutę, o aš pasistengiau nusi­juokti.

– Niekas pas mane nenakvojo.

– Bet aš mačiau, kaip įėjo.

Norėjau pasakyti, kad reikėjo pačiam ateiti ir patikrinti, bet ramiai atsakiau:

– Galbūt, bet ne pas mane. Zinai, kai išgeriu, tai miegu taip, kad gali nors ir pasaulis griūti, nieko nėjusiu.

– O jeigu aš pasakysiu, kad kitoj pusėj taip pat yra durys?

– Aš tą irgi žinau.

– Ir kad toji merga buvo jūsų vadinamoji Stasė.

– Galėjo būti ir ji,– nei neigiau, nei tvirtinau.

– Ir kad tu ją išvedei ir padėjai pabėgti.

– Jeigu tuo būdu ji norėjo pabėgti, galėjo pabėgti ir be manęs. Dar geriau. Aš čia dar tik kelinta savaitė, o ji kuris metas. Kas kas, bet keliai jai nepalyginti geriau turėjo būti žinomi negu man.

Man dabar viskas buvo aišku, ir aš žinojau, ką kalbėti. Kas gi galės įrodyti, kad aš nemiegojau kaip užmuštas. Jis delsė ir tyliai švilpė pro dantis.

– Tu juk gerai žinai, kad ji pabėgti nebegalėjo.

– Nesuprantu, kodėl ji nebūtų galėjusi, jeigu tik pasise­kė pro sargybas praeiti?

– Pasisekė! Ką pulkininko šuo apuosto, tas pats jau nepa­bėga.

– Aš nieko nesuprantu,– patraukęs pečiais pasakiau, o jis priėjo prie manęs, paplojo per petį ir pasakė:

– Ko tu spiries? Ar tu manai, kad man reikia tavęs ar tos jūsų Stasės? Man reikia vieno lenko. Nors jų ir daug yra, bet vienam kartui užtenka vieno. Supranti. Aš manau, kad turi gal­vą ir akis. Gal tau dar neaišku? Man reikia to lenko, kuris pa­dėjo pabėgti anai mergai ir kuris padirbtomis kortelėmis mais­tą iš mūsų vagia. Mes žinom viską. Čia gali būti ir du, ir vienas, bet man reikia vieno. Pulkininkas konjako dar turi. Argi dėl vie­no lenko, kuris niekada niekam nebuvo reikalingas, leisi gerk­lei džiūti? O tu žinai. Pulkininkas irgi žino, kad tu žinai ir gali pasakyti, jeigu tik nori pasilikti su mumis, o ne su jais. Rytoj vėl turėsite nedarbo dieną.

– Rytoj? – beveik sušukau.

Kieme tebestovėjo kartuvės ir laukė rytojaus, o jis kalbėjo taip lengvai, draugiškai, tarpais net su juoko pursliukais tarp žodžių, ir man nuo jų darėsi bloga.

– 0 ko laukti? – lengvai ir kartu įtikinamai atsakė į ma­no nustebimą.– Jeigu pirštas pūliuoja, nupjauk ir numesk. 0 širdis nori dezinfekcijos, arba aš paprašysiu. . . Ė, žmogau, tau dar reikia daug išmokti. Jeigu rytai tebebūtų mūsų, papra­šyčiau pulkininko, kad abudu tenai išsiųstų. Tave ir mane, su­pranti? Pamatytum, po metų visai kitas vyras grįžtum. Tai kuris čia visą netvarką daro? Aš galiu pasakyti. Jis laukė dar­žinėj ir paskum ją išvedė. Ar ne? Tu juk žinai.

– Visiškai nežinau,– atsakiau.– Matai gi, visą laiką čia prasėdžiu. Kartais ir vakarais braižau.

– Gal nori kokią valandą pagalvoti?

Jis vis tebesišypsojo, lyg žinotų daugiau, negu pasako.

– Kad aš neturiu ką ir galvoti. Jeigu nežinau, tai čia sėdė­damas per valandą irgi nesužinosiu.

– O vis dėlto sužinosi,– pasakė jis trumpai ir paspyrė iš pastalės popierinę dėžę, iš kurios pabiro duona, į popierių įvyniotas sviesto gniužulėlis ir gabalas dešros. Iš karto nuste­bo, paskum priėjęs pakėlė ir pasakė:

– Gal nežinai, iš kur ir šitie atsirado?

Jis stovėjo dabar prieš mane plačiai išsižergęs ir rankas į šonus įsirėmęs, o akys lakstė po kambarį, lyg norėdamos dar ką užtikti.

Aš tylėjau. Galva iš sykio pasidarė tuščia, kad negalėjau rasti nei žodžio, nei minties. Žiūrėjau pro langą ir mačiau sa­ve patį tarp dviejų stulpų nužengiantį į gražų tamsų grabą. Turbūt buvau išbalęs ir nusiminęs, kad jis vėl padėjo ranką ant peties ir pasakė:

– Ko nusimeni? Čia nieko dar neatsitiko. Dešra yra dešra. Tu jos galėjai visur gauti. Galėjo žmona iš Berlyno atsiųsti, ar ne? Galėjo pravažiuojąs tautietis pabėgėlis užeiti, paval­gyti ir likučius tau palikti. Bet aš žinau, tu visus tuos daiktus gavai iš lenko. Ir gerai žinai, iš kurio. Jis padeda ten kur už daržinės, o tu pasiimi. Juk taip.

Jis išsitraukė laikrodį.

– Mes galėtumėm nueiti į lauką ir jį parsivesti, bet skubė­ti nėra ko. Tau irgi nereikės į tą reikalą veltis. Po pusantros valandos jie pareis iš lauko, ir tu man jį tik pro langą parody­si, o paskum jau ponas dvaro šeimininkas viską sutvarkys. Ma­tai. Ir visą reikalą žinosim tik mudu: tu ir aš. Tikėk manim, aš tavęs tenai kabinti už kokį dvokiantį lenką tikrai nenoriu. Aišku?

Aš linktelėjau galva.

– Taip ir maniau. Tikras vyras pirmiausia galvoja apie save.

Jis paplojo per petį ir išėjo. Tarpdury dar, padrąsinamai linktelėjęs, nusijuokė. Turėjau laikytis, kad nenusipurtyčiau. Surinkau išmėtytą maistą ir sudėjau atgal. Taip, aš turiu pus­antros valandos laiko, o paskui reikės parodyti. Cigarečių jis nerado. Tos buvo įkištos tarp maišų. Jas paėmiau ir įsidėjau į kišenę. Paskum pasiėmiau dešrą, atsiriekiau duonos ir išėjau. „Jeigu manęs nesaugo,– galvojau,– po pusantros valandos būsiu geležinkelio stotyje. Ne toj, kuri buvo čia pat, bet kitoj, už penkių kilometrų."

Per kiemą einant niekas nesulaikė, bet tiesiai išeiti į laukus nedrįsau. Pirma išėjau į išvietes, kurios buvo pastatytos gale tvarto tam tyčia užsieniečiams darbininkams. Iš čia pro retą lentų perkalą galėjau matyti visą kiemą. Jis buvo visiškai tuš­čias. Niekam nė į galvą turbūt neatėjo, kad vidury dienos galėčiau bandyti bėgti.

Išvietės sienos buvo aprašinėtos ir pripaišytos, ir man ding­telėjo, kad taip išeit negaliu. Išsiėmiau pieštuką ir greitai pa­rašiau: „Saugokitės lavonų išvežamosios dėžės – to gražaus grabo. Su juo išvežioja visos apskrities kankinius svetimšalius, kad jie, kada nors grįžę tarp savųjų, pasakotų, kad vokiečiai vis dėlto krūtinėje turi širdį. Jie žino, kad gerų žmonių silpny­bė yra tikėti, jie užtat mus ir apgaudinėja".

Norėjau daug parašyti, labai daug, ištisą paskaitą apie ap­gavimą ir veidmainiavimą, bet kiemas vis buvo tuščias. Nenorėjau sulaukti to akimirksnio, kai ten pasirodys žandaras, o gal net pulkininkas su šunim. Pro kitą pusę išviečių išėjau už tvar­to ir siauru takučiu per klibantį ištvinusio upeliuko lieptą pasu­kau į laukus. Dabar iš paties dvaro manęs niekas nebegalėjo matyti, o laukuose kam galėjo rūpėti, kur einu. Nuo lietaus iš­mirkusioje bulvienoje gulėjo išplautos baltos bulvės ir draikėsi bulvienojai. Kurią dieną atvarys jų nurinkti; tik bulvienojų, bulvės pasiliks, nebent kuris darbininkas, vogčia pasirinkęs, kišenes prisikišęs parsineš išsikepti. Bet aš jų tikrai nebekepsiu ir kito keptų nebevalgysiu, nes nejaučiu, kad kas mane vytųsi. O jeigu ir vysis, vis tiek jų nebekepsiu, nors mano krosnelė tam ir labai tiktų. Pagalvojau apie ją ir staiga gaila pasidarė to purvinų kastuvų sandėlio kampo, kuriame galėjau per žiemą visiškai ramiai išgyventi, jeigu ne žmonės, kurie amžinai ne­rimsta ir amžinai ieško kam padaryti skausmo.

Nors širdis nerami ir pilna baimės, bet stengiuosi eiti ly­giai ir iš visų jėgų laikausi, kad neatsisukčiau atgal. Žinau, jeigu pamatysiu ką ateinant, nebeišlaikysiu, imsiu bėgti ir išsiduosiu. Tuoj už bulvienos prasideda nedidelis, bet tankus eg­lynėlis. Nieko savo gyvenime nebuvau taip troškęs, kaip dabar troškau jį pasiekti. Tik įėjęs tarp eglaičių atsigrįžau ir lengviau atsikvėpiau: užpakaly nebuvo nieko matyti. Jis tikrai gal lauks, kol darbininkai iš lauko grįš ir tada užeis pareikalauti, kad pa­rodyčiau. Jeigu taip, tai aš turėjau mažiausia valandą laiko, ir man staiga pagailo, kad nepasiėmiau lagaminėlio su truputė­liu drabužių ir kitais būtiniausiais reikmenimis. Kilo net juo­kingas noras sugrįžti atgal ir pasiimti, bet nusisukau ir nuėjau kaip stovėjau. Už eglynėlio per durpyną išėjau į važiuojamą kelią ir pasukau tolyn. Porą kilometrų nieko nebuvo matyti nei priešaky, nei užpakaly, paskum toli priešais pamačiau ką atvažiuojant, bet tas buvo priešais, o užpakaly vis nebuvo nie­ko. Jeigu tolumoj ir būtų pasirodę, tuoj būčiau galėjęs pasukti į šalį, ir vargu kas būtų galėjęs atspėti, kur pasukau. Bet kol nieko nebuvo matyti, žengiau skubiu žingsniu, kad galėčiau ko toliausia nueiti.

– Prr! – staiga sustabdė arklius važiavęs iš priekio, ir aš visiškai nelauktai pamačiau vežime inspektorių.

– Kur eini? – paklausė.

Valandėlę stovėjau visiškai sumišęs, paskum pasakiau:

– Išeinu.

Aš vėl svyravau, bet pagalvojau, kad blogiau nepasidary­siu, negu yra, ir pasakiau:

– Pats išeinu. Kartuvės tebestovi, ir aš nenoriu, kad mane į jas kabintų.

– Už ką?

Jis buvo nustebęs ir, atrodo, nieko nenujautė.

– O už ką pakabino Franeką? Atvažiavo žandaras ir pa­reikalavo, kad parodyčiau lenką, kuris padėjo pabėgti Stasei ir kuris pristato kitiems maisto ir cigarečių. Jie šiandien nori vėl vieną pakarti – arba lenką, arba mane. Lenko aš nepa­rodysiu. Ne tokia mano širdis. Tada aišku, ką kars. Bet aš juk ne tam pabėgau nuo vienų, kad pakartų kiti. Ne, žmogau.

– Bet jeigu paklaustų lenko, ar jis tavęs neparodytų? – paklausė inspektorius, badydamas botkočio galu vežimo dugną ir nepakeldamas akių.

– O kas man, ką kitas mano vietoj padarytų. Aš darau, kas man atrodo žmoniška. Šiuo metu kito ginklo neturiu, kaip kojas, tai juo ir ginuos. Ne tik pats ginuos, bet ginu ir kitus. Į mane jau įsikibo, bet jeigu ištruksiu, planai susimaišys, ir jie turės vėl ką nauja sugalvoti. O kartais žmogus nauja galvoti sutingsta, ir viską padeda į šalį. Ar ne? Bet man būtų geriau buvę, jeigu tamstos čia nebūčiau sutikęs, ir tamstai, jeigu šiuo keliu nebūtum važiavęs.

Jis greitai pakėlė akis nuo ratų dugninio, ir aš pamačiau jose išgąstį.

– Ne, ne! Nesuprask manęs blogai,– pasiskubinau nura­minti.– Bet tamstai bus blogai, jeigu nenorėsi manęs pražudy­ti. Jeigu susitiksi ką besivejant, juk sunku bus surizikuoti ir pa­sakyti, kad tuo keliu manęs einančio nesutikai.

Jis išsitraukė laikrodį.

– Už dvidešimt minučių išeina traukinys,– pasakė ir timptelėjo vadeles.

Arkliai pašoko, ir jis nuvažiavo daugiau nė žodžio nepasa­kęs, lyg nebūtų manęs matęs. Aš dar stovėjau, o jis riedėjo į pakalnę lengva risčia, ir tada man dingtelėjo, kad turiu skubė­ti, lyg reikėtų eiti su juo lenktynių.

Nežinojau gerai, kiek kelio ligi stoties, bet aš ėmiau eiti protekinis ir atėjau į stotelę beveik kartu su traukiniu. Atsi­stojau į eilę prie bilietų ir apsidžiaugiau, kad dar pora žmonių atsistojo užpakaly manęs. Beveik visi jie buvo aptriušę ir pur­vinomis kojomis, ir negalėjau rasti skirtumo tarp jų ir savęs, bet bijojau, kad gali iš dvaro paskambinti, ir aš neturėčiau kur pasislėpti. Tik kai įlipau į traukinį, pagalvojau, kad geriausia slėptis tarp žmonių. Kitą dieną pasiekiau Berlyną, susitvar­kiau šiokius tokius dokumentus, ir niekas manęs nebekliudė. Gal net visiškai ir neieškojo, ir aš išlikau sveikas ir gyvas, nors ir ant morų guliu.

Paskutinius žodžius tariant, jo balse vėl pasigirdo smagios juoko kibirkštėlės.

 

Jurgis Jankus. Naktis ant morų: novelių romanas. Tübingen: Patria, 1948.


naktis ant morunaktis ant moru