vesciunaite_blykstelejimai
Tęsinys. Skaityti pradžią
BLYKSTELĖJIMAI IV
O man vis veržiasi –
BLYKSTELĖJIMAI IV
– gal atsirasiu kažkuriuose puslapiuose
Besibaigianti 7-ji Baltijos šalių
meno trienalė „Cool Places“ Vilniaus
ŠMC traukte traukė užkopti
plačiaisiais laiptais ir pasklist
erdviose salėse nesivaržant, nes tai
šiandieninis menas kviečiantis tokiam
susidūrimui kiekvienam asmeniškai.
Daugiau apie tai „Kultūros barai“ Nr. 11.
Dar vis 1998-ji!
Mūsų erdvę pamažu užvaldo
– užpildo nauji daiktai, naujomis
formomis dėstosi nauji pavidalai
– dar nenumatant pasėkų –
Ar tai iššūkis – poeto vaidmens
sureikšminimas?
Neveltui gal įvedamas Michel Foucault,
sakau, nes jo knyga „Disciplinuoti ir
bausti. Kalėjimo gimimas“ (1975), kur
ryškinamas „. . .aristokratų žiaurumas
ir erudicija yra persmelkti bausmių ir
valdymo logikos“ priveda prie naujų
ieškojimų, tad ir šiandieninis
straipsnis „Bausmės ir perauklėjimo kryžkelėje“
atkakliai dėsto Literatūros ir meno
puslapiuose – iššaukia
reikiamą atgarsį, manyčiau –
Paskutinis žodis paskutinėj
eilutėj vertime į anglų kalbą tavojoj
knygoj turėtų kitą prasmę
kitą atspalvį. Kodėl
tad pasilikta prie jo?
Arba vėl Nykos-Niliūno
atvejis kaip reaguot mums į jo
pastabą, kad nėra įdomesnių poetų
prancūzų kalba rašančių nei vyru nei
moterų šiuolaikinių – greit atkerti, sakai
Jacques Prévert, nes studijuoji
prancūzų kalbą, verti lietuviškon,
įvedi mus apkiautėlius naujon
gana gaivion srovėn – žinai taipogi
Baudelaire niekad neblėstančią
– milžinišką jo poezijos vertę –
Sydney festivaliui jau įpusėjus
(visuomet sausio mėnesį), šimtas trisdešimt
penki tūkstančiai su visokiausiais
ryšuliais vienas po kito arba būriais –
(tebeplūstant jiems koncertui po žvaigždėm)
raudonplaukė dirigentė Sian Edwards
užšoka scenon (tikrų tikriausia anglosakse)
ir labai moteriškai gestikuliuojanti
ir ne tik rankom bet ir veido išraiška
diriguojanti – užvaldanti Mussorgskio
„Night on the Bold Mountain“ – tai čia
tik pradžiai, dar seks
visa eilė būtent rusų kompozitorių –
sugriaudės visa apylinkė
gilieji uosto vandenys –
Tačiau jau kitą rytą:
Berniukas su rakštim kojoj lyg ir
pasislenka arčiau debesų
– ieškos gal kitoniškos atgaivos –
Vilnius–Sydney, 1998–1999 m.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI V
penktasis iš eilės
aborigenas Mandawuy Yunupingu*
užsigūrinęs aukštai ant krumplėtos uolos
viršūnės
aborigeniškai raukšlėtu veidu
šypsosi – atlaidžiai
Gulkula home of the ancestor Ganbulabula
A beginning a place where all is
Embedded a place where we draw
our power and knowledge
Yunupingu songwriter savuosius suburiantis
ritmingai melodingai Yothu Yndi atsivedantis
pasaulį užburiantis
nūnai išauga
nutolstančiais žodžiais popietės saulėje
fasadais galingais – tai uolos
tai aborigenų senoliai
O mes kur randamės? Skubiai perskaitau
tad klausykitės
„Lietuvos žemes raižė keturi tūkstančiai
aštuoni šimtai devyniolika upių ir upelių“
jau Tadas Čackis suskaičiavo devynioliktam
amžiuje įspėjo mus nes
„upių, ypač pačių didžiausių tyrimas yra
nepaprastai svarbus šalies istorijai pažinti“ –
Nemunas – mūsų Nemunas
mūsasis Nemunas kurio pasigedom jau
pirmaisiais metais Australijoj žvelgdami nuo
uolėtų pakrančių į įspūdingus okeano
vandenis – Ramusis vandenynas – taip
klaidinančiai skamba lietuviškai tariamas
žiūrėk – nežiūrėk o neturi jie Australijoj
viliojančiai šuoliuojančios upės –
Sydney, 2000 m.
______________________
* Aborigėnas Mandawuy Yunupingu išrinktas Australian of the Year in Australia Day Honours List 1993 metais.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI VI
Sparnuočiai. Nerimas ir čia
spraudžiasi.
Kas juos vaiko – traukia staiga
pakilt
ir leistis erdvėmis? Žmogus vis
atsilieka, galbūt tik gailiai ranka
pamojavęs – pastoviniuoja gal kažko
tikėdamasis? Gal?
Gražioji moteriškė žvalgosi
įlankos tolumon – gilios tylumos
ją supa. Arčiau priėjus matosi
įskilimai. Oro permainos ryškėja
įsirėžia smulkutėm linijom lyg
raukšlėmis jos rūbo klostėse.
Žengiančios pėdos sustingime. O kur
nueisi?
Nurausvintais liemenimis pušys.
Auštant.
Čia kertasi keliai: vienas nubėga sparčiai
pagal Nerį, kitas aukštyn į Vingio parką
pro balzganu gėlyčių pievas ir pro
inkilus jau kažkada įkeltus mokinukų
į pačias aukščiausias. O tas daug sako
sparnuočiams – čia nieks
jų nepasieks. Jie niekad neapleis šio krašto.
Rudenėjant.
Nūdienos protus apėmė visiškas
sąmyšis. Žinojimas taip išsiplėtė,
pasaulis ir dvasia prarado visus
atramos taškus – Albert Carnus
jau kadais užsirašė – žymėjo šitaip
savo užrašų knygelėn II. Manyčiau kad
brendom jį skaitydami dar Vokietijoj. Skaitėm
jį vakarais. Brovėsi galvon jo žodžiai.
Mes ilgai buvom dusinti
įsibrovėlių. Mūsų istorikai tad
dabar vejasi Vakarų Europos kolegas
apsiginklavę šmaikščiais samprotavimais.
Almantas Samalavičius jau nuo mažens
kalbėjęs angliškai. Daug skaitęs. Neviską
spėdavęs. Tad gaila kad negalėjęs
nuvykt į Santaros-Šviesos šiemetinį
suvažiavimą Amerikoj, o kvietė ir Šilbajoris
ir Violeta Kelertienė. Geri prieteliai su Aidu
ir Sigitu. Jie maždaug tos pačios kartos.
Gerai išsilavinę. Smarkūs. Net gi stebėtinai
taiklūs.
O štai ir Tomo Venclovos
pasisakymai: „Lietuva yra mūsų dalis – tai
kas neleidžia sielai sustingti, išjudina iš
nevilties, padeda įprasminti mums
duotąją egzistenciją.“
Smarkus lietus vėl gūsiais
užpila praeinančius siauromis Vilniaus
gatvėmis. Arba ir naktimis – anksti rytais
sodriai drėkina žemę, o medžiai – kokių čia esama?
Kokių daugiausia?
Liepos – jų ištisos alėjos mūsų gatvėse,
klevai, kaštonai ir beržai – jaunikliai,
net ąžuolai kažkieno sodinti gal Kernavės
ąžuolynus nusižiūrėjus?
Gluosniai palangėje –
Tylusis modernizmas Lietuvoj. Ar
ryškino lietuvio bruožus?
Formavosi kažkokios permainos
įgaunančios jau nesulaikomą pogreitį.
Vis įsiklausant.
Galbūt net geriant kavą, užvalgant
pagruzdintos duonos – besišnekučiuojant.
Nes toks dienų srovenimas –
Sydney–Vilnius, 1999–2000 m.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI VII
TU PELA GEGO – dvi akys
žvelgia priremdamos
tave į kairės pusės pakraštį
ornamentuotą veidą ryškiai nubrėžtą
nosį burną rankų bei kojų nagus
virstančius medžio šakomis aplipusiom
fantastiškais vaisiais
įsiliejančius į paukščius
atpažįstamus profilius kurie paišosi
gana lengvai nes kas neatpažins
kad paukštis tai
spoksantis į tave nuo uolų viršūnės
arba
degančio smėlio slėniuose
plūduriuojantis
iš kažin kurių amžių nesuskaičiuojamų –
vėl kitas dešinėje fone
pasukęs galvą kitu šonu rodo
smalsumą beveik žmogaus būdu
išnarstytas ornamentais taipogi
tai kas kad nesimetriškai ir
nėra perspektyvos
TU PELA GEGO – du driežai
raitosi karstosi antai mėlynam fone
jų neištrinsi jų nenustumsi –
į kitus pakraščius
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI VIII
apmąstymai sekant
Sigito Parulskio pasisakymus
Eilėraščio vienatvė sakai
savitos kalbėsenos prasme
„išrankioti kaip akmenukai
iš jūros, eilėraščiai staiga nublunka“
o vis tik Nijolės Miliauskaitės
keturiolika atrinktų – atrinkėjo Sigito
sugebėjimas pritrenkiantis
o šieji rašyti dar vėliau
devyniolika devyniasdešimt
antraisiais chrestomatijoj spausdinti
net kvapą atima – kas tai?
Gerai kad pasiekė kad atradau
nes kai kur tiek netiesos įsileidžiama
kaip toji Marfa nuolatos sekanti
iš savojo bokštelio – užvaldanti
ir kas iš to tik sujaukimas o čia
„poetė, atkakliai ginanti siaurą savo
teritoriją, ryškiu vienatvės ženklu pažymėta
vieno žmogaus unikalumu, drauge prisideda ir
prie bendrųjų, visuotinių žmones
vienijančių principų – visų pirma išlikti
žmonėmis, jaučiančiais, kenčiančiais,
siekiančiais“.
Tai labai daug – ir aš prisirikiuočiau
bent perskaitydama kad ir retkarčiais
tuos atrinktuosius, taipogi Kornelijaus Platelio
„Kasdienių darbų ritmas, sutapęs su dvasios
harmonija, poetui atrodo bene prasmingiausia
žmogaus veikla šioje žemėje“ – penkioliktame
puslapyje priremia naujiems apmąstymams ten pat –
Vėl gi „Mūzų malūne“ rugpjūčio trylikta
išskiria. Sigito Parulskio pjesė
„Nesibaigianti vienatvė dviem“ pateko į prancūzų
akiratį – tie Avignon teatro festivalyje
išryškėjimai
beveik su aikčiojimais pasitinkami nes
mes lietuviai lietuviai lietuviai –
Vilnius, 2002 m.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
KOKS GI TAI ŠIMTMETIS?
Kosminis ūkas tebeplinta –
Kairėje rankoje šakelė tai va
sparnuočiai trys vėl ruošiasi
pakilti kokiais balsais jie
uždainuos? Tas tolimiausias aukščiau
iškilas virš lapelių pats mažiausias ir
jauniausias pradžiugins besiklausančius jei
stengsimės – jei pasistengsim
peršokt vandenynus ten Vilniuje
rinksimės gruodžio tryliktąją
nes naujas pirmininkas rinktinas
Rašytojų sąjungai – turėtų sugebėti
suburti rašančius būtent kam?
Gal tiems kurie jau įėję į filosofijos
idėjų pasaulį ir kuriems prireikia
tikslinti sąvokas – Alois Halder filosofijos
žodynas iš vokiečių kalbos verstas
parankus bus o man jau laikas jau laikas
gilintis į Guillaume A P O L L I N A I R E
Oevres poétiques neišmokusiai pakankamai
pravartus bus vertimas iš prancūzų
kalbos pradedant nuo puslapio keturiasdešimt
šešto besibaigiant 2002-iesiems „Kultūros baruose“
ir šiandien –
kai skaitau pranešimą apie žuvusius
erdvės laive – dar vos vakardienos ryte
begrįžtančius septynis Columbia astronautus –
taip netoli toji mūsų žemė-planeta vos šešiolika
minučių – spengimas jau prasidėjęs artėjant
pranešimas vėl kartojasi su detalėmis vis
pasiaiškinant vis atrandant – spėliojimais
apsiginklavus –
plonytis kaip siūlas šis paskutinis
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.