vesciunaite_blykstelejimai        Lietuvių egzodo literatūros lentynas papildė dar viena knyga – Aldonos Veščiūnaitės „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai“. Tai jau ketvirtoji šios rašytojos knyga (ankstesnės knygos: „Žodžiai kaip salos“, 1976; „Aidinčios upės“, 1985; „Medžiai ryto laisvėj“,1999). Naująjį rinkinį sudaro dvi dalys – „Šviesa ir šešėliai painiojasi“ ir „Muzikalieji skliautai“. Abiejų dalių lyrinio subjekto kalbėjimo būdas ir eilėraščio struktūra skiriasi – pirmosios dalies eilutės ilgesnės, beje, kaip ir patys tekstai, kurie atrodo lyg sudaryti iš kelių eilėraščių, o antrosios dalies eilutė trumpa. „Muzikalieji skliautai“ – tai tekstai, būdingi A. Veščiūnaitei (anot V. Kubiliaus, minimalistinės poetikos kūrėjai):jie išlaiko ankstesnių autorės rinkinių impresionistinį kalbėjimo stilių.

 

        „Blykstelėjimai…“ – eksperimentinė knyga. Veščiūnaitė eksperimentuoja tiek eilėraščio struktūra, tiek forma. Bet čia slypi pavojus – kur yra poezijos ir prozos riba? Šiame rinkinyje eilutės sunkios, daug kur proziškos, o poezija primena stogo ir kupranugario-debesies rungtynes: „Antai Vienakupris kupranugaris/ šimtmečiais tebekeliauja/ palydimas Francis Poulenc įmantrios/ muzikos žemaisiais tonais – stogas/ tačiau nepajudinamas/ kaminais apsikaišęs“ (Inga Urbonavičiūtė).

 

 

BLYKSTELĖJIMAI I

 

*  *  *

 

Ko laukiam? ko tikimės?

                 Vienaragio šuolis

                                   baltas

                 Plasnojanti melodija

                 nepasiekė dar

                                   mūsų kranto –

 

Išgirst reikėtų „Medžių kovą“ – Broniaus Kutavičiaus arba

Osvaldo Balakausko „Polilogą“ ir „Meridionale“. Kitus

ryškesnius skambesius: „Centones meae urbi“ –

pagarbinimas savo gimtajam miestui Vilniui, kurio

multikultūrinė dvasia skleidžiasi pagal įvairias oratorijos

intonacijas – tai Onutės Narbutaitės atvejis. Kultūrinė erdvė

ir istorinis laikas savaip įsirašo mūsų sąmonėse.

 

Tokie stiprūs vėjo gūsiai kad ne tik medžių viršūnės

įsupamos bet ir žemesnės šakos įsidūksta sutaršo

vietovaizdžio rimtį – išblaško debesis.

 

Knygos viršelyje moters veidas gyvastingus šešėlius

metantis bareljefas bevardžio skulptoriaus jautriai

išspręstas jau šimtmečiams įsijungęs į esamą aplinką –

bruožai metų eismo apdailinti. Ten moterys kitaip vilkėjo –

jų elgesys ir poza kitkuo žavėjo dailininką.

Ar tai lietuvės veidas?

 

 

*  *  *

 

Centrinės Australijos dykumoj raudoniu spindi THE MANY

HEADS OF KATATJUTA irgi galioja kažką byloja

vietiniams aborigenams KATATJUTA–KATATJUTA–

KATATJUTA gigantiškas gyvūnas gigantiškomis

tingiomis formomis nuolat sustingstantis milijonams metų – jei

žvelgtum iš viršaus.

 

Oro permainos ir ten ir čia žmogaus odą glostė ir

šiaušdavo.

 

Maištingas Czesławo autoportretas mus persekioja

savo kiaurai matančiu stebėtojo žvilgsniu siurrealistiniai

blykstelėjimai pabandymai citatomis iškopt nusikratyt

(„Apie erdvę“ pasiskaityk).

 

Jau iš visai kitos pusės debesys užplūsta visą pusę didžiojo

lango gramzdina pavakarės saulės švytėjimus išyra veidas

slinkęs padangėmis lynojimas virsta grūmojančiu debesiu.

 

Krumplėtas toks išsiplėtojęs šakų gausybėje šakomis liečiasi

su tebeaugančiais jaunikliais viršūnėmis susipainioja

Stelmužės ąžuolas iš Lietuvos senovės tebegyvas.

O „. . .poezija ir ypač daina iš pradžių buvo visiškai

liaudiška, liaudies kalbos ir žemės, jos darbų ir papročių,

jos aistrų ir proveržių, jos muzikos ir sielos gėlė“ – teigė

žymusis vokiečių mąstytojas humanistas Johann Gottfried

         /Herder

aštuonioliktame amžiuje netgi Goethe tuo sudominęs,

nes Herder liaudies kūryboje įžvelgė bet kurios tautos

esmę ir individualumą.

 

O dar seniau savieji vėl savaip: Didysis Lietuvos

kunigaikštis Vytautas santykiuose su Vokietija ypatingą

reikšmę teikė miškams 1420 metais Vokietijos imperatoriui

Zigmantui jis rašė: „Kodėl priteisė ordinui tai, kas

daugiausia teikia mums naudos, būtent visokių žvėrių,

medžioklę, žvejybą, bitininkystę“. Medžiotojų tarnybai buvo

priskiriami ištisi kaimai o čia pat ir sakalininkai,

vanagininkai, gulbininkai, tetervininkai...

 

 

*  *  *

 

Taip mintys plaikstosi – graudenimai, švelnumas – kelintas

puslapis Poezijos pavasario ’98? Prisimenu poetės Juditos Vaičiūnaitės pasakojimus – raginimus būtinai duot savo eilėraščių šiam numeriui – Nusiperku „Elgetaujanti saulė“.

 

Lango stiklu nuvingiuoja lašas ir vėl lašas

maišosi su skraidančiais gluosnio lapais vėjuje griaustinis

iš kurios pusės? Maži paukštukai vos įžiūrimi aukštai debesų

fone kad nardo tai nardo vėjo blaškomi. Smagu –

 

Atsinešu visą krepšį visokiausių popierių iškarpų iš

laikraščių kai kurios su nuotraukom ir paberiu vieną po

kitos Neringai Neringa taip laiku su šaunia kepuraite

tamsiais akiniais įžingsniuojanti ton pačion kavinėn kur

buvom susitarę (užvakar) nedvejodama man įrašė savo

naująją eilėraščių knygą o man paskutiniam puslapyje tas

žavesys: „. . .nežinai beje kada tave apims tokia vasara

primenanti vieną vienintelį nutįsusį kaip kelias į jūrą į

marias kaip legenda mano vardo pusiasalį“ –

 

Lietuva ypač sostinėj Vilniuje ruošiasi Valstybės dienai –

Mindaugo karūnavimas 6 liepos Ispanijos karalystės

pasveikinimas Lietuvai Francisco Goya graviūrų

parodos atidarymas atvykstančios iš San Fernando karališkosios

dailiųjų menų akademijos Madride –

 

Rudeniškas rytas. Debesų gausybės sidabru užlieja Neries

vandenis. Begalinius vandenis niekad nesibaigiančius

gaivališkam tekėjime –

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 

 

 

BLYKSTELĖJIMAI II

 

Už miesto stogų kampuotumo arba

iš aukštumos, iš didelio atstumo

didieji pastatai šiandienos

vaizdą miestuose savaip sukarpo, ir kas išeina?

 

Bokšto-kolonos Rotušės aikštėje atvejis

aktualėja, plūste užplūsta įvairūs pasisakymai,

ir ne tik idėjos autorius architektas Augis Gučas,

bet ir kultūrologai, muzikologai, netgi filosofai

įterpia savąją nuomonę – jaučia šį būtinumą

įsiterpti, kai Vilniaus miesto ateities ryškėjimas

jaučiamas ir nuo jų – kiekvieno – pasisakymo

priklausys Vilniaus magiškasis senamiestis?

 

Net ir tada, kai bėgdavau siaurom gatvelėm

(Tymo gatvėj gyvenau, o dirbau registratore

Bokšto gatvėj – ligoninės šalčiausioj raštinėj

vokiečių okupacijos metais)

į popietines valandas – piešimą, narsiai

laikydavosi tapytojas, muziejaus

vadovas Adolfas Valeška, nepaisydavęs

grasinimų, gąsdinimų, įsibrovėlių galios

neišvengiamai ragavęs (o Vilniaus universitetas

ir Dailės akademija juk jau uždaryti),

slaptai tad susėdę studenčiokai

mokėmės, Valeškos globojami –

prašvisdavo Rotušės aikštė – atsiverdavo

nenusakomai žavių derinių-šviesos ir

šešėlių fantastiškas žaismas, o dar

ir netolimoje Arklių gatvėj, nesudaužytoj dar

tuomet Vokiečių gatvėj, kitose šalutinėse

 

įjautrintai įsitempę, visgi dirbdavom,

nežinau, ar sukurdavom ką nors vertingesnio,

nepakartojamo – to meto Vilniuje,

tad ir dabar, filosofijos aukštumose

beklaidžiojant, svarstymuose gal pasimetę,

mokomės žvelgti naujai į save, į pasaulį –

 

Tie kolegiški bakstelėjimai petin

praeinant-didėjant nerimui,

atsirandant susvetimėjimui,

susvetimėjimas tam negalėjime,

o mums rūpi atrasti atsakymą –

žmonijai slenkant nenuspėjamais

keliais, kartais pradingstant kontūrams,

 

kai mus supantis pasaulis kinta ir tą

kitimą matome spartėjantį –

 

o dar kaip išlaikyti šiandien kūrybinį

tęstinumą – ar poetui tebereikia garsintis?

 

Už miesto stogų kampuotumo

poetas Tomas Venclova įtelpa savo

pasisakymais apie Rotušės aikštėj bręstantį

bokšto-kolonos projektą,

jo atsakymas a, b, c, d rūpestingai

išdėstomas – tad skaitytinas „Kultūros baruose“

(dvyliktas numeris, devyniasdešimt aštuntieji),

Tie kliustelėjimai gaivinančio

lietaus taip raiškiai matosi jau nuo kalnelio

Botanikos sodo augalijoj: vos

pro vartus įėjus, aukštojo medžio

šakos peršokusios takelį jau

bičiuliaujasi su žemesniuoju, o

tolėliau paėjus jaunesnieji

krūmokšniai ir gėlės tiesiog

veržte veržiasi aukštyn ir netgi į platumas,

takeliu vaikštinėja išdidus

ibis, o žolėje-pievoje net du, matyt,

prisikapnoję skanėstų,

stypso ant vienos kojos ir netgi

savo plunksnas valosi – matyt,

darosi judresni, anksčiau

dar nematytos šitos girtinos pastangos.

 

Kartais vėlgi detektyvinio pobūdžio

„Derrick“ įsileidžiamas – suteikia naujoviškumo

psichologiškai įtikinamas,

apmąstyti skatinantis –

ypač kai atsisukama

į šiuolaikinį jaunimą. Be abejo,

pasitikint jų sugebėjimu savarankiškai

mąstyt – tas sąžiningumas sau,

kitiems išlaikomas.

 

Festivalio „Gaida“ metu Vilniuje

pirmą sykį koncertavo vienas

populiariausių naujosios muzikos

atlikėjų Vokietijoje „Ensemble Recherche“ iš

Freiburgo. Fotografijoje aštuoni besišypsantys

atlikėjai, tarp jų neoficialūs

ansamblio lyderiai – violončelistas ir

fleitistas (Lucas Fels ir Martin Fahlenbock)

su elegantiškai balkšvu žiedu, su ilgu kotu

rankoje kiekvienas.

Jie, sako, negauna jokio finansavimo

nei iš Freiburgo miesto, nei iš Vokietijos

Federacinės Respublikos.

„Gyvuojame iš koncertų honorarų ir

nedidelių pinigų, kuriuos gauname iš

Freiburgo savivaldybės abonentinėms

koncertų serijoms“ – universalūs

naujosios muzikos skleidėjai.

 

Kažkodėl menasi jaunas poetas

Mindaugas Kvietkauskas – laimėjęs

Poetinio Druskininkų rudens eilėraščio

konkursą (antroji vieta) Adomo Mickevičiaus

tematika. Eilėraštis „Gedimai“ – pakankamai

drąsiai originalus. Vėl perskaitau.

Ir vėl perskaitau, o jo pirmoji poezijos

knygelė Vilniuj. Nespėjau net ir perskaityt

ištisai. Patetiškai nuteikiantis atvejis –

tas troškulys įsigyt ir tą, ir kitą autorių.

Matydavau jį, pražingsniuojantį Gedimino

prospekto ta dalimi, kur netoliese „Vagos“

knygynas puikuojasi.

 

Taigi – rudens spalvų gėlynai

Lukiškių aikštėj plieskia rėkiančiu

geltoniu – tai savaip įsirėžia vilniečių

sąmonėn – tų, skubančių darbovietėn

ankstyviausiom valandom arba jau

blėstančiom popietėm namopi

traukiančių grūste prigrūstais troleibusais –

 

Vilnius–Sydney, 1998–1999 m.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 

 

 

BLYKSTELĖJIMAI III


Kiti užakcentavimai kiti niuansai

 

Artėjant atsargiai prie

buvusiojo laiko Nidoje – ten

gyvenusio žmogaus – tapytojo ekspresionisto

Ernst Mollenhauer atvėjis

apsipina likiminio atspalvio spėliojimais

išraiškingi veido bruožai nuotraukoje ir

čia pat standūs teptukai išsirikiavę –

Visa kompozicija dvelkia rimtim

tolumoje gūdūs vaizdai – žvejų kaimas

ir kaimo gyventojai – jiems rūsti valanda

karo pavojams ištinkant

                                  pasitraukimai – lemiami

 

Dar auštant – jau aukštybėse paukščiai

atsilikdamas vienišius ibis

nepasiduoda vėjo gūsiams – laviruodamas

sparnais jau saule nutviekstais

pasuka šiaurės rytų link ir

dingsta už kalnelio – palinksta tas

neatspėjamai rytdienai

 

Poeto Sigito Parulskio knygos

pristatymas Aktorių salėje anuomet

„ne tiek sprogstamoji medžiaga

lyginant su ankstesniąja“ sakys

Liudvikas Jakimavičius

„jo žiūrėjimo rakursai tai kaip važiuojant

ratais arklio tempiamais lietuviškojo

miesto brukuotom gatvėm“ ir netgi

Alvydas Šlepikas būtinai tars žodį – tad

nusiperku ir šiąją

 

Nesustabdomai smarkus lietus

ramina švelnina kasdien

gilėjantį nerimą – nepageidaujami

varžtai tas negalėjimas užklaust pavieniai

reikės ir vėl man perskaityti

Romualdo Grigo dėstymus –

bandyt susigaudyti mūsų tautos

                                            tolimesnio

išsilaikymo galimybe pasaulio scenoje

neprarandant ir kūrybinio tęstinumo

Šis autorius sumaniai dėsto

savo pabrėžtinus „atradimus“ – šį kartą

„Konsensualumo kriterijus“ – „Kultūros barai“

numeris pirmas ir tai jau 99-ji!

 

Užsikniaubusi rytais ant stalo arba

skaitydama – įvilkdama į tam tikras

prasmes didingoj medžių rimtyje – pačių

didžiųjų medžių aukštumose randu tą

                                 gyvybingumo subtilų atgarsį –

 

Berniukas su rakštim kojoj taipogi

ryškėja debesų fone nors ir samanėlėm

apaugęs sparnuočiai jo neapleidžia

vienas netgi nutupia ant kairiojo peties

iššaukiančiai apsidairydamas ir

žvelgdamas sodo paukštijos link –

vėl žodžiai ir ištisi sakiniai klostosi

pradėjus Vilniuj užbaigsiu Sydney –

 

Vėl prie „Derrick“ – bus išryškinami

vokiečių tautinio charakterio bruožai

detektyvinio pobūdžio – tas

matytas septyniolikto sausio – kai

vyresniųjų klasių mokiniai drąsiai užklausia

lektoriaus – ar negalima būtų

pakviesti į klasę ką tik iš kalėjimo

išleistą jau bausmę atitarnavusį žudiką?

Taip, galima

 

Lektorius kreipiasi į visus mokinius

merginas ir vaikinus ragindamas susipažinti

su visa esama medžiaga (laikraščiuose – nusikaltimui

įvykus) ir parašyti kiekvienam esą

išdėstant savo nuomonę

Kur pakrypsta šis dramatiškas atvejis?

Kas atsitinka?

Kokia laikysena buvusio kalinio? Kokius klausimus

jam duoda mokiniai ir kaip jis atsako? Kuo

ypač išryškėja jaunutės mokinės reakcija?

Kam ji ryžtasi? Ir kodėl įsikiša lektorius

                                           lemiamu momentu?

Nemačiusiems – patiems sugalvoti tęsinį

– pamiklinti galvas ypač labai jauniems – dar

nesusigramozdinusiems –

 

Vakar debesys vartėsi

skubėjo Vilniaus padangėmis

žydėjo tai jau žydėjo visi alėjos medžiai

neperaukščiausi o dabar jau vos įžiūrimi mažieji

kaštoniukai laibose šakelėse kraunasi

Dilgėlių standūs stiebeliai apsilapavę

jei paliesčiau ranka turbūt įsidilginčiau

kaip ir anoje vaikystėje – dilgėlės kanda

parsinešu Jaques Prévert „Puokštė“ („Le Bouquet“) ir

Benedikto Januševičiaus „Buto raktas“ – verta suklusti

Kiti užakcentavimai Kiti niuansai –

 

„Daina apie žemą“ Gustav Mahler šešių

dalių simfonija – kantata tenorui ir

altui arba baritonui

tai šiemetinis Vilniaus festivalis

Vilniaus universiteto didžiajame

kieme dedikuotas Valstybės dienai –

(Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas)

– labai skaitlingai susirinkusius savaip

jaudina atlikėjai: tenoras Albert Bonnema iš

Prancūzijos mezzosopranas Bernarda Fink iš Austrijos

dirigentas Christoph Spering iš Vokietijos o Lietuvos

Nacionalinis simfoninis orkestras deramai

atstovaujantis Lietuvą daugelyje užsienio šalių

skambės pakiliai ir galingai

 

Žodžiai iš Hans Bethge eilėraščių

rinkinio „Die chinesische Flote“ – aštunto ir

devinto amžiaus kinų poetų eilėraščių laisvi vertimai

pasirinkęs senovinius tekstus Mahler

sukūrė šiuolaikinį kūrinį – vieną išraiškingiausių

pasaulio muzikinės literatūros partitūrų –

Kai kurios dainos pagal Li-Tai-Po arba

Tschang-si o užbaigiamoji pagal

                                                    Mong-Kao-Yen ir

Wang-Wei štai ši APIE GROŽĮ (pagal Li-Tai-Po)

                                     Jaunos mergaitės skina gėles,

                                     skina lotoso žiedus pakrantėj.

                                     Jos sėdi tarp krūmų ir lapų,

                                     renka žiedus į skraitą

                                     ir erzina viena kitą.

 

Esam jau

vakarinėj Australijoj – NAMBUNG dykumoje

išskydusių rusvai gelsvų uolų iškyšuliai

kiek akys mato – dykumos smėlynai

ir gal koks varganas krūmokšnis prisišliejęs –

 

Vilnius–Sydney, 1999 m.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.


Skaityti toliau