Ieva Gudmonaitė (g. 1990) poetė, prozininkė, rašo esė, fotografuoja ir tapo. Šv. Kristoforo vidurinės mokyklos abiturientė. Baigė Vienožinskio dailės mokyklą. Ketina studijuoti tapybą. Būna ant cerkvių, kongresų rūmų stogų ir kitur. Kūryba publikuota "Šiaurės Atėnuose", "Naujojoje Romuvoje", "Literatūroje ir mene", ant apleistos kavinės "Provincija" (kuri yra Palangoje) langų ir šen bei ten. Kelis kartus yra tapusi „Poezijos pavasario jaunųjų poezijos skaitymų“ , „Jaunųjų filologų konkurso“ laureate, laimėjusi Algimanto Baltakio premiją. Dainuoja kur papuola, kai pamato pianiną groja. Sako, kad avangardą. Kartais eina pasivaikščioti po miestą, ilgai užtrunka. Naktį Vilniuj pasirausia po plytelėmis. „Svarbu viską išardyti, arba ieškoti suirusių. Pastatų, formų, taškų. Jei jau vieną kartą pamatei, tai visuomet ieškosi ir radęs žiūrėsi žiūrėsi. Kol apleistumas ir skylės apgaubs iš vidaus. Tuomet viską matysi taip aiškiai, kad pradėsi kone griūti į save, o griūtis niekada nesibaigs". (Ieva Gudmonaitė)


išrišimas
 
kelios smulkesnės detalės
   pažyra
širdies mėsoj plinta
            tamsiomis dėmėmis
 
dūmus į kraują
gliukozę, jodą  
į išryškintą   vidaus   salą
 
griūtim į
druskos ir kalio smarvę
 
plintančią lyg
rūdys regos taške --
 
pelyja
pelyja iš šonų
iš vieno baltos taško
į kitą
 
koridorius plinta irgi:
 
   sėdžiu savo
įmagnetintam
kūne   ----
 
 
 
 
***
 
rūsiai
jų laiptai pabirę pelėsių
erkutėmis
 
lietūs užbloškę prie pat
vėdinamųjų angų kurios žalios
rūsiai žali dumblo liekanos žavi
 
ir lėkštas paveikslas nuo jūros kvapo
papilkėjęs
 
ir gaisras tamsioj dėžutėj
 
 pelių    rūmai    dega
 
 
 
 
***
 
didelė, išblėsus saulė
taip vientisai ertmes užpylė
pro kurias
 
        birūs, traškantys gyviai
iškildavo į žiemos speigą
 
kai šviesa nuo sniego
ir nuo pasaulio
 
atsimuša į rudens ovalą
 
kuris susitvenkė po rūbais
po didelėmis suknelėmis
 
 su kuriomis nenueita
į šventę
 
 
 
 
***
 
spyglys lyg užakus
melsvo stiklo kolbelė
 
prakiūra į veną
sudirgintos kraujo plokštės
srūva
 
ir dabar jau žinau vardą:
 
šiugždėjimas
 
kvepia aistra      iš pirmykščio
kūno didelės deivės slenka
 
įspaudžia nugludintais smalos ruožais
    verkiu
 
 
 
 

Omuo

 
Į didelę, blankią
ir rūgščią nuo speigo
primato galvą
įskilęs
miniatiūrinis

dramblio kaulo
puodelis

griūtis jo viduje
 
 
 
 
 
***
 
    mišios
neįžiūriu veidų
smalos gyvūnai buriasi
aplink aukurą
 
      ugnis, paralyžius
iš metų laikų
 
   į didelę sakų griūtį
dešiniajame plautyje
      plinta
 
 
 
 
šarvojimo salėj
 
sirpstančios vaizdų blakės
aplipo vieną mano kūno puvėsį
aš buvau mirusysis

šviesa nuo motinos žibintuvėlio
kai ji bandė nuvalyti prikritusius žiedlapius -

dideles baltas tinko plokšteles
nusvirusias nuo veido odos
 
 
 
 
***
 
pleištas
šokis suveltas ant rupių grindų
jos plyšta, betoniniai grūdai sunkiasi
 
batonas išplyšęs iš formos
lyg šalna sulipdo akis
juntu tik lipnias struktūras
ir smėlį beriamą už drabužių
 
 
 
 
***
 
portretas
smulkiom dulkėm įrėžtas vidinėj
obuolio žievelės pusėj

obuolio sniegas
nei vidinis
biriais kristalais užpildė vidurius

šalta
 
 
 
 
***
 
iš tinko, iš kiauto juodulio
 išskilęs baltas debesų kontūras
 
spiritą pilam
ant riešų
 
iš tinklainės plotų išeina rega:
 
sklendžiu per
kaleidoskopinę rudens tamsą
 
 
 
 
***
 
purvo dievai taip lėtai
įsirango į pilką samaną
 
traška sudžiūvę paviršiai
 
juodi langai išryškina peizažą:
 
 rūsio mišios pasibaigia
pievoje
 
neišėję išgeria sunką
 
   ir nubrizgusią rudą odą
plešia
 
 
 
 
***
 
šiandien yra mano purvo
šventadienis
 
mano purvo sutemos
                     taurėje
 
iš kurios geriu aš
    uždusęs vienkiemio šuo
pasiutusi vieškelių gyvatė
totemas prieš saulę
 
   išsilaisvinti
 
jei eilėraščius kuria tyla
    arba triukšmo
                     planetos
 
iškilmingos tavo gyvenimo apeigos
lyg laižant
           nusvilusius plaukus
vidiniai demonai
pasigėrę rasa
 
 
 
 
***
 
 užakėję    tušti fotografijų albumai
surūkytos nuotraukos
 
          rūšiavosi seniai prieš mūsų akis
beorėse aplikacijų ugnelėse
 
   o mes žiūrėjom į jas
kai už nugarų telkėsi
           į raganas panašūs žaidimai:
 
nekintančiais dėsniais
 vairuojamos arklių galvos mediniais koteliais
tamsoj neišblukę
 sniego kristalo drabužiai
 
           tai tokia švara
 
kai ekranuos rodomos
       neveikiančių kanalų
aklavietės
 
   pasislėpti tirštuos jų paviršiuos
 
klausant
kaip šnypščia kaip išanglėja jų sudėtys
 
buvo karšta ir truputį duslu
 kai tarp liepsnojančių bromų jie matavo rankas -
 
kiek jų netilps į vėjarodžius
 
 ir kai be jokio gesto tie mechanizmai
   ėmė putoti ir kisti sutrūkinėjusiais stiklakūniais
 
 ir kaip geltonom jų ašimis
ėmė judėti musės
 
     tai jų pasauliai -
nešalti
vienodi
 
paupių ir liekanų maita
 
   mylima ir išauganti iki bliuzo
 
 
 
 
***
 
viešpatie, kodėl mane apleidai?
                                  ~Mt 11117,14,5
 
 drėgna ir blunkanti provincija
 kur gražus kiekvienas
                     apleistumas
 
vėjai lyg jūros paviršiaus juoda
 pro tą apleistą būseną
                    rojaus /griūties
            lėtosios griūties
 
devynios dešimtys metų griūties
 po jų langais
 
        jie vis dar lanko
neveikiantį kino teatrą
                    (apleistą)
 
     ir miega
tuose girgždančiuos kadruos
    įsirėmę
 į savo
      ligas
 
šalia pelėsių
ir liekanų dvaro
 
kur ir vėl vėjas - būsena uždega
 
    nemegztų
servetėlių
   kutus
 
 
 
 
***
 
Bevardžiai žmogystos į juodžemio ūkanas kasas
Nuo to jų tarpupirščiai stipriai pakvimpa pelynais
Nuogas krūtines jie sniegan įguldo ir tęsias
Ir pildos per amžius jų miego ir burtų sapnynas
 
Paskui sužieduotos lėtai mūsų mirštančios lėlės
Nugrimzdo į sunką į tūkstančio niekieno maldą
Kur ryto nėra ir tik kolbos pripildytos smėlio
Kur laša ir laša be nieko vanduo be vardo
 
Be vardo todėl ne lietus ir ne siaučiančios pūgos
Užmigdantys žvilgsniai mieguisti ir klampūs jų kūnai
Vyniojasi gulasi aikštėn kur laikrodžiai sukos
O vėliau tapo druskomis miego ertmėm ir liūnais
 
Visos vitražinės gijos spalvom susilieja
Nelieka šio amžiaus per dulksną ne vandenys krenta
nebekvepiant negalios mintys nublunka nuo vėjo
Ir visiškai tuščias rituosi į lapkričio krantą
 
 
 
 
***
 
nuo speigų saugančioje
telefono būdelėje ,
 
 kurioje kartais užšąlama
 
girdžiu gal per laidus
 kaip įtrūksta po vandeniu
freska
 
 (iki šiol nežinau
kur mano namai)
 
- - -
 
      grįšiu į juos
tarytum po tūkstančio metų
 
atsirasiu elektros laidais
     lėtai važiuojančiu
          vagonėliu
 
tą vasarą
 kai dangaus žydrumas
    kas sekundę
atsikartoja
     devintame nugaros
 slankstelyje
 
o aš jau seniai guliu
    ant suoliuko griuvėsių
 
    gera - - - 
 
 
 
 
***
 
šaltuose plotuos
skimbčiojo geležis
 
 ir vėliau jos sukurtose struktūrose
mes klaidžiojom lyg pro
išanglėjusius miestus
 
bažnytinių smilkalų kvapas
   ir neišblunkančios degimo reakcijos sukurtas
pulsas
 
jeido grimzti į juos lyg į nejaukių karuselių
sukurtą tuštumą
kurion dar prieš vaikystę grūstos
žaislų užuominos
 
   kol sudūmavusių kregždynų
sklendimas
   pavirs šviesiai balta askeze
 
ir ja lyg elektra viduržiemį pratekės
numirusio paukščio relfejas
 
 
 
 
tiems, kas nemoka lotynų kalbos
        
        fundate dominus
panešėk į užgęstančią sunką
          tavo
             beraščių
                    linkėjimų
 
ekselsis iš pieno
                      regina
 
iš nublukusių vasaros plėmų
 
regina dominus patre
mano plunksnų galiukų
 virpėjime
 
regina, išburk man regina
 
paskutinėj maršrutų stotelėj
 
tamsiai mėlyną
     venų
        eilėraštį
 
         ekselsis     
 
 
 
 
***

verkei
į nugludintą stiklo butelį
pasirėmęs erdve
somnambulas

ir lašėjo
tavo žvaigždžių azotas
į daubas
akių vitražus
 
 
 
***
 
Ant molo krito tamsa
mes sukomės
prasukom skenduolio vėlę
 
               vanduo sukosi
 
tas kur mirė apsiautė mus
   atsiuntė kirą
                  didelį skrodžiantį tamsą
               molo purviną vėją
 
aš girdėjau kaip vynas girgždėjo
              vėlėsi mums apie gerklas
taip reikėjo
juodam butelį kuris sukosi
                      ėjo per delnus
ūū ūūū
 
ir užbaigiam
pilam į vandenį
          juodą vandenį
juodą vyną
 nustumiam vandenį
 
bučiuojamės ilgai bučiuojamės
ratu
   perduodam
skenduolio žodžius
 
molas ne tiltas
molas nėra molinis
 
mano veidas nėra iš molio
 
kai tapsiu molinė
             ateisiu ant molo
 
o tada
sulauksiu tamsos patekėjimo
o tada
taip juda blaškos į molą vanduo
 
beprotiškai aidi
 
dar tada aš ateisiu ant molo
jie stovės ratu kaip anąkart
apsvilusiom pėdom
           apsvilusiom pėdom
 
aš ateisiu ant molo
giedosiu
 
lyg nebučiau giedojęs
lyg nebūčiau miręs
 
 
 
 
***
 
nuo speigų saugančioje
telefono būdelėje

kurioje kartais užšąlama

girdžiu gal per laidus
kaip įtrūksta po vandeniu
freska

(iki šiol nežinau
kur mano namai)

– – –

grįšiu į juos
tarytum po tūkstančio metų

atsirasiu elektros laidais
lėtai važiuojančiu
vagonėliu

tą vasarą
kai dangaus žydrumas
kas sekundę
atsikartoja
devintame nugaros
slankstelyje

o aš jau seniai guliu
ant suoliuko griuvėsių

gera – – –

2008 m.