Manau, kad esu žmogus be profesijos, nes rašyti yra tas pats kaip ryžtis „skelbti“ tikėjimą, „dirbti“ kunigu, „teikti” psichoterapines paslaugas ar atlikti kokį kitokį asmeniniu patyrimu pagrįstą veiksmą, sunkiai prognozuojant tos bioprocedūros galimus šalutinius padarinius galiausiai sau pačiam, jau nekalbant apie tuos, kurie sureaguoja į mano tekstus ar agrafijas. Vilniaus universiteto filologijos fakultetą baigiau dar okupuotoje Lietuvoje, o neužmirštami universiteto profesoriai – Vitas Areška, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Albinas Jovaiša, Jonas Dumčius – suformavo mano santykį su Knyga. Patyriau įtaką, kurią vėlesniais metais darė keletas man artimų mentorių, pvz., Vytautas Rubavičius – kaip filosofas ir akylas teksto interpretatorius, tiesiog įdėmus pašnekovas – ir neišvardijama daugybė įvairių religijų teologų, kurie bevelija likti anonimais, nors man pačiam nutikusiame gyvenime jų niekados nebegalėsiu palaidoti, nebent pasiseks juos prikelti memuarinio pobūdžio prozoje, kuri dabar mane labiausia ir vargina. Debiutavau a.a V. Daunio sudarytame jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ (1987) dvidešimčia eilėraščių, po to dirbau literatūriniuose ir politiniuose leidiniuose, šiuo metu D. Britanijoje studijuoju hipnoterapiją ir neuroligvistiką kaip neoretorines disciplinas.


       Mano, kaip rašytojo, kredo

       Kaip pasielgti su žmogumi, jeigu matai, kad jis giliai giliai įmigęs per sapną dejuoja, rėkia, kankinasi, deklamuoja svetimus ir kuria savo eilėraščius kaip užkalbėjimus, sudarinėja pavykusius ir triuškinančiu bankrotu besibaigiančius sandorius, įsimyli, yra išduodamas, džiaugiasi, kai jam gimsta vaikai, ir verkia, kai yra baudžiamas, kai iš jo pareikalaujama atiduoti tikras ir išgalvotas skolas, kol jis suvokia, kad dabar jau atidavinės jas iki pabaigos, iki paskutiniosios skolos – kol neatiduos jos kaip gyvybės – pagaliau, kai neištvėręs savo paties „būties lengvumo“ ima rašyti eilėraščius, romanus arba pjeses apie tai, kaip jis, galimas daiktas, miega, apie tai, ką jis, galimas daiktas, sapnuoja, bet dar nėra tikras, kad tikrai skiria sapną nuo nesapno, ir net įsigudrina tapti visai geru žiūrovu savo paties pjesių, kaip sapnuotojas savo sapnų, kaip vienos didelės jo gyvenimo dramos atskirų dalių, iš tiesų, kol kas tik sąlyginiu žiūrovu, gerai pamiršusiu religinę didaktinę kūrybos prasmę – mokyti ne kitus ,o save? Savo paties pavyzdžiu.


       Ar mes geriau mokomės sapnuodami ar aiškindamiesi sapnus?


       Ir jeigu jau tu suvoki save Žiūrovu, kuris vienu ir tuo pačiu metu būdamas autoriumi, pasislėpusiu už išgalvotų vardų ir neva išgalvotų situacijų, „atsitiktinių sutapimų“ ir kitų juridinių ir etinių užtvarų, kaip teatrinių uždangų, savo tyčinės amnezijos kaip scenos (atminties) duobės, siekiančios žmogiško jo talento išaukštinimo lyg tai nebūtų siekimas būtinai viešos bausmės scenos paaukštinimo (ant kurios statomos kartuvės arba giljotina ar trinka, nuo kurios tuoj tuoj nuriedės kruvina galva arba ranka, arba koja), atskiriančio, saugančio herojų (ir autorių) nuo skaitytojų pykčio, saugančio herojų ir autorių nuo susitapatinimo su herojumi arba autoriumi, dar blogiau – skaitytojais ar žiūrovais ir, svarbiausia, saugančio autorių nuo galimos atsakomybės – administracinės baudos, piniginės baudos arba jo, kaip piliečio, kitokių teisių apribojimo, kalėjimo ar jo kūrinių sudeginimo, prieš tai konstatavus vidinį jo susinaikinimą tam, kad atsirastų šansas išsaugoti savo nemirtingumą – ir kaip rašytojo, ir kaip žmogaus, ir kaip savo laiko liudininko, nesvarbu, kokios reikšmės ir svarbos.


       Autoriaus privataus gyvenimo atskyrimo nuo jo kūrinių ir jų herojų tradicija apsaugo autorių nuo paties svarbiausio – atsakomybės sau pačiam. Tokia sielos pardavimo velniui arba rinkai kaina. Bet tai neapsaugo skaitytojo arba žiūrovo nuo apgaulės, ypač jeigu jiems pasirodo, kad tai –„ tik literatūra“, tik –„ spektaklis“, kurio herojai – kaip išdėliotos lėlės, kuriomis gali kas nori manipuliuoti – režisierius, interpretuojantis kritikas arba žiūrovas. Arba pats autorius, galintis išsiginti tapatumo kaip Petras Kristaus. Bet jeigu nebuvo Kristaus, nebuvo ir išdavystės? Kas yra Europa, atsisakiusi savo krikščioniškųjų šaknų – kaip vaikas savo netikusių arba netikrų tėvų –kas ji yra šiandien? O rytoj? Ar nenorėtų ji, atsisakiusi savo vardo ir istorijos kaip Vardo, virsti kokiu skaitmeniu?


       Literatūros atsiradimas Europos racionalizmo, kaip vienos iš beprotybės atmainų, istorijoje liudija, kad ji, kaip ir šiuolaikinė filosofija – tebuvo tik netikinčiojo žmogaus bėgimo, slėpimosi nuo Dievo veido istorija. Jos susikurtos konvencijos ir tų konvencijų istorija – argi ne palengvinančių sąlygų – vis liberalesnių ir painesnių išgalvojimas, leidžiantis paslėpti autoriaus nesąmoningą, bet labai retai – nuoširdžią atgailą po konvencionalios veidmainystės kauke, slepiančios jo veidą po nuodėmių išpažinti atėjusio krikščionio teise apsiginti, tačiau retai prilygstančia teisei tikėtis atleidimo?


       Istorija, slepianti baimę prisipažinti, kaip baimę rašyti, rašytojo literatūrinį melą – kaip vienintelę tiesą, už kurią jis prašo honoraro vietoje išmaldos, bet, svarbiausia, jokiu būdu ne atgailos. O troškimas literatūrinės šlovės, kaip pigios kiniškos prekės, lyg ji lemtų jo egzistencinę prasmę?


       Rašytojo veidas, plūstantis tikromis, o ne girtomis rašalo spalvos ašaromis ir ne pamainytu butaforiniu krauju, rankomis slepiamas veidas Altoriaus akivaizdoj.


       Argi išpažinties situacija nėra Vakarų „sąlyginės“ literatūros atsiradimo, raidos ir egzistavimo provaizdis su visomis išradingomis detalėmis, deja, tik padidinusiomis šizofrenišką žmogaus, bandančio išgyventi pasaulyje be Dievo, savivoką – sceną, kur dažniausia autorius, apsimetęs herojumi, kad ir neįvardijamu, kalbančiu it sufleris – jis juk kalbasi pats su savimi kaip su Kitu ar Kita – kaltinančiąja, nuskriaustąja, nesuprasta savo paties dieviškąja dalimi. O jį nuo klausytojo skirianti sienelė arba pertvara, nesvarbu, įsivaizduojama ar reali, kaip bažnyčioje ar metafizinė, kaip teatre, atskirianti jį nuo „parteryje“ arba „anapus ekrano“ sėdinčio klausytojo, skaitytojo, žiūrovo – bet kokiu atveju atliekančio psichiatro, kunigo (iš didžiosios raidės) ar Dievo (iš mažosios raidės) funkciją – ar ta atskirtis yra suvokiama ir sąmoninga?


       Kam reikalingos tos konvencijos – ar tik tam, kad kunigui būtų patogu nematyti veido, kaip skaitytojui jo analogiško patyrimo akiniai padėtų pastebėti tik jam svarbias teksto vietas, praleidžiant kitas, ne mažiau svarbias, bet kaltinančias. O gal sėdintiems pirmosiose parterio eilėse, brangiausiose vietose jos padeda geriau įsižiūrėti į veikiančiųjų išvaizdos skirtumus nuo jų pačių, gal jos draudžia susitapatinti su aktoriais ir taip padeda išlaikyti „kultūrinį orumą“ (kaip distanciją, neleidžiančią susitapatinti ir būti apkaltintu) ir neįveikiamą atsiribojimą, kaip saugaus susvetimėjimo sau pačiam esmę?


       Kategoriškai galiu atsakyti – ne. Kaip autorius, kalbantis herojų lūpomis, yra neišgalvotas, taip ir skaitytojas arba žiūrovas, klausantis kūrinio, nėra išgalvotas, o tik sąlygiškai anonimiškas (greičiausiai pačiam autoriui kaip herojui).


       Didžiausia klasta šiame Dievo žaidime yra ta, kad visi šioje neišgalvotoje ir nesimuliakrinėje erdvėje vykstančio veiksmo dalyviai – ir autorius, ir jo personažai, ir žiūrovai – yra vienas ir tas pats asmuo. Ir ši nuojauta yra gyvenimas kaip nuolatinis atskirumo nuo savęs, nuo Dievo ir, pagaliau, nuo bet kokio veiksmo religinės prasmės, košmaras. Gyvenimas yra košmaras, jeigu tai gyvenimas, trukdantis prisipažinti Meilėje, pajausti tapatumą.


       Aš tikiu, kad Autorius kalba sau ir su savimi, kalba Dievui per žiūrovą kaip tarpininką (kaip katalikybėje) arba stengdamasis apeiti jį (kaip liuteronybėje), bet tuo tik padidindamas galimybę susirgti nesuskaičiuojamomis personalinės beprotybės formomis. Bet ar daug tarp jų, autorių, yra tokių, kurie bent įtaria patį blogiausią ir tragikomiškiausią variantą, kad visa tai, kas vyksta – nėra joks sapnas?


       O gal rašytojai yra patys gudriausi ligoniai, rašantys knygas tik tam, kad nereikėtų mokėti psichiatrams? Arba dar blogiau – didžiausi bailiai, bijantys prisipažinti, kad negali apseiti be Dievo? O kuo tada remiantis jie retsykiais buvo laikomi epochos sąžine? Kuriems iš jų tai buvo svarbiausias tikslas?


       O skaitytojai – patys nekūrybingiausi psichiatrai, galintys pasijusti bent trumpam talentingais ir visagaliais – skirtingai nuo savo tikrojo gyvenimo vaidmenų, geresniais, žinančiais išeitį?


       Bet literatūra jau seniai nėra joks sąlyginis veiksmas. Nuo to laiko, kai Biblija virto istorija, dabar kiekviena knyga pretenduoja daryti tą patį – nors trumpam virsti gyvenimu. O gyvenimas – jau seniai nebe gyvenimas, o tik sąlyginė, iš proto varanti bejausmė skaitmeninė tikrovė. Ir argi šis fokusas, ši galimybė nuslėpti tikruosius savo ketinimus, tikrąją savo sielos intenciją – antroji Europinės literatūros ištaka – vagių (pikareskinio) romano istorinis triukas – nepatvirtina, kad dar tebegalioja tokios sąvokos, kaip gėda, kaltės, kaip skolos jausmas, kančia, kaip pati svariausia ir atsakingumą budinanti krikščioniško sąmoningumo sąlyga? Kad žmogus privalo išsisakyti pačiomis atviriausiomis formomis ir tik po to vėl prašyti teisės į atgailą, virstančią, taip, aplodismentais teatre, bet sykiu ir bendru priklaupimu – bažnyčioje kaip visaapimančiame gyvenime, o ne atskiroje vietoje?


       O žmonės, žiūrovai – argi jie neateina į teatrą, kad saugiai pajustų savo, kaip autorių, gėdą, savo nemokšiškumą ir baimę išsisakyti, autorių drąsą ir begalinę riziką taikliai ir atvirai kalbėti, nors ten gali būti spjaudoma tiesiai sau į veidą, nors jie privalo būti ten nubausti, iškeikti ir išvaryti nekompensuojant nei prarasto laiko, nei pinigų, svarbiausia – prarasto pasipūtimo ir savimeilės, jeigu jiems tai atrodo tik simbolinė, sąlyginė Kito patirties forma, absoliučiai neturinti nieko bendro su jais. Jeigu taip, kaip jie gali paaiškinti, kad būtent jiems yra rodomas šitas spektaklis?


       Argi jie ne tam skaito knygas, kad palengva, tačiau tobulai išmoktų kalbėti ir prisipažinti? Mylimajam, mylimajai, motinai ir tėvui, gyviems ar mirusiems – ir jiems visiems sykiu savo viduje – sau?


       O aš, žinodamas šitai – ar turiu teisę (ir kas ją man delegavo?) prikelti, išbudinti miegantįjį, leisti jam atitokti, o paskui – kokiais žodžiais jam paaiškinti jo paties atpasakotą „literatūrinę“ realybę, kaip jo paties. Svarbią, pirmiausia, ne tik jam, bet ir man, kaip jo atvaizdui. Nes jeigu ką nors kūrinyje supratau – ar tai nereiškia, kad tai tiesiogiai jau liečia ir mane? Ir pagirti už drąsą, už riziką būti pažemintam, apspjaudytam ir iškoneveiktam – už drąsą atlikti viešą išpažintį?


       Ar privalau būti drąsus ir rizikuoti prarasti draugus, giminaičius, brolius ir seseris, vaikus, pagaliau, net ir nepažįstamuosius, kurie man simpatizuoja iš nežinojimo? Ar turėčiau juos sutrikdyti ir, pasinaudojęs proga, prisipažinti, kad jie kalba apie mane kaip apie save, ir apie save – kaip apie mane, apie mus?


       Ėmęsis jiems aiškinti siaubingą vietos, kurioje egzistuojame, paslėptą tiesą – akivaizdžią kaip veidrodis, ar galiu pasitikėti jais beveik kaip Dievas išbudusiu žmogumi, kasdien krikštijamu jo paties kančios vandeniu? Ar galiu viltis, kad jis „grįš“, „prabus“ pats savaime, o ne apkaltins mane grubiausia prievarta, verčiančia pripažinti Kito žmogaus, žmogaus kaip Dievo, Dievo apskritai realybę, kuri gali išbudinti ir atsiverti tik su meilės sąlyga, kuri visada atima, jeigu tai tikra meilė, žmogaus „pasirinkimo laisvę“? Nes meilė savaime jau yra tikėjimas, jau įvykęs pasirinkimas, jau atsakymas.


       Leistis būti apkaltintu šmeižimu, beprotybe, metodologinių pažinimo proceso taisyklių nesilaikymu, išsityčiojimu iš žmogiškųjų įstatymų ir sveiko proto, seniai atsisakiusio reikalavimo abejoti savo sveikumu, nors tai jau virto sunkinančia aplinkybe, prilygstančia narkomanijai, girtuoklystei ar beprasmiško gyvenimo čia absurdui. Netikėjimą Dievu palengvina narkotikai ir girtuokliavimas – paprasčiausios maldos ar šaukimosi dievo formos.


       Sąmoningai sudaryti sąlygas pažeminti save arba paskubėti pačiam nusižeminti ir virsti atgailaujančiu komentaru, prašančiu pagailėti savęs kaip jūsų artimo, ir pagailėti artimo kaip savęs? Už ką? Kokią gimtąją nuodėmę? Ar turiu baimintis, kad ta KITO REALYBĖ jam nepasirodys kaip mano paties beprotybėje gimęs SAPNAS, į kurį bandau jėga arba juokais jį įtraukti? Įvilioti? Grasindamas šizofreniško gyvenimo pragaro ar besąlygiškos meilės rojaus vaizdiniais, pažadais išgelbėti jo nemirtingą sielą prieštaringu ir būtinu kančios idealu?


       Autorinių teisių agentūros surenka išmaldą už skaitytojų dėmesio kreditus, už tai, kad kas nors, susigalvojęs pasinaudoti svetimu kūriniu, kaip išpažinties metodu, susimokėtų. Išmalda, turinti tokią pat prasmę, kaip nelaimėliams skiriamos smulkios atliekamos monetos prie Aušros vartų. Simbolinis atleidimas, turintis išpirkti baimę atsirasti kito žmogaus vietoje.


       Kas yra tikras rašytojas – tas, kuris nebijo būti paskutiniu vargšu ir paprašyti atleidimo iš daug kartų blogesnių, kaip jam gali pasirodyti, už jį.


       Prisipažinti savo herojams – savo paties gyvenimo autentiška patirtimi, kaip jų legalizavimo garantija, patvirtinta mano paties patirties inicialais? Ir atsakyti už ją. Prisiimti jų kaltę. Atidžiai peržiūrėti savo kūrinius kaip gyvas nuotraukas – ne kaip negyvos praeities veidrodžius, o atviros dabarties žaizdą, kaip savo skolos formą.


       Taigi autorius visuomet kalba tik apie save kaip mane, kaip jis įsivaizduoja save kaip mane. Jo kūriniai yra ne tik jo asmeninis reikalas, kaip vienintelis jo pasirinkimas, bet jau ir mano reikalas – prisiversti patvirtinti jo tiesą kaip savo. Ir tik tokiu būdu jis gali tapti didesnės bendruomenės nei tu ir aš, arba gyvenimo kaip bažnyčios, patirties simboliu – tuo blogiau jam, nors ir jam bus atleista – kad ir po mirties.


       Tai kodėl aš, daugybę metų pratinęs viešumą prie savo, kaip poeto, vaidmens, staiga imu kalbėti kaip pažeistas žmogus, iš kur atsiranda pykčio, sarkazmo, ironijos ir nusižeminimo intonacijos? Atsakymas gali būti labiau netikėtas man pačiam, negu mano poezijos gerbėjams.

       Argi aš galiu rūpėti pats sau kaip poetas? Tai būtų juokinga. Bet aš galiu ir privalau rūpėti sau kaip sąmoningas asmuo, nusviedęs šalin literatūrinę priedangos formą, kuri mažiausiai įpareigoja mane patį sau. Bet kas, išleidęs knygą, jaučiasi jau pakankamai įvaldęs melavimo stilių ir vieną dieną nori prabusti. Atrodo, kad „melas dėl melo“ teorijos spindesys ima jau nebehipnotizuoti...


       Mano kalbantis aš, susikurtas kaip mano asmeninis teisėjas ar pagrindinis kaltintojas, nieko bendra neturi su paviršutiniška šiuolaikinės dvasiškai degeneravusios šalies socialine kritika. Mano kalbantis alter ego yra mano paties santykio su dieviškuoju teisingumu išraiška. Siaubinga išraiška. Ir todėl dar viliuosi gailestingumo, nes jis yra antroji nematoma siaubo pusė.


       Mano monologai prasideda po to, kai iš esmės nusileidžia finalinė kažkurios mano gyvenimo dalies uždanga – kai atsiduri ten, iš kur nebesugrįžtama, kur jau nieko nebegali pakeisti. Bet tai vyksta kiekvieną dieną...


       Gal todėl vis dažniau pasijaučiu gyvuoju, kuris seniai jau yra miręs – kur neįmanomas joks vyksmas, jokie konfliktai, nereikalingas joks herojaus charakterio vystymasis, užuomazgos ir atomazgos. Visa tai – metafizinio europinės „grožinės“ literatūros(ar teatro) atgyvena, įdomi nebent istorikams, bandantiems mąstyti literatūrą, atskirtą nuo žmogaus.


       Taigi literatūra arba tai, kas ja laikoma, kaip ir scena, kaip juose veikiantys žmonės, man nėra konvencionalios sąvokos, nuo kurių verta kuo skubiau ir saugiau atsiriboti, pamiršti ar pasijuokti iš savęs kaip iš žaidžiančio, pramogaujančio žmogaus.


       Aš apgailestauju dėl žmonių, nepažįstančių Dievo ir todėl neturinčių savęs, kaip sąžinės, o jų vieton pastačiusių kažkokius pakaitalus – valstybę, namą, automobilį, malonumą. Man neimponuoja nei T. S. Eliotas, nei jo tuščiavidurių žmonių palikuonys. Žmonės, apgaudinėjami nuo mažens, kad vėliau apgaudinėtų kitus, gal savo vaikus, kad sutartinai tarnautų vienintelei kapitalo sistemai – naikinti vienas kitą, nutylėti vienas kitą. Tai netgi ne žmonės – tai greičiau „žmogiškieji ištekliai“, prieš pat juos nušluojant nuo scenos ir gyvenimo kaip teatro, ir kaip Biblijos teksto.


       Ar skaitytojas, skaitantis šias eilutes, turi atpažinti save, atpažinti savyje panašią patirtį ir patirti šią skaitymo sceną kaip humanistinį egzistencinį psichoterapinį eksperimentą? Spręsti jam.

       2008 m.