Gintaras Radvila (g.1959). Manau, kad esu žmogus be profesijos, nes rašyti yra tas pats kaip ryžtis „skelbti“ tikėjimą, „dirbti“ kunigu, „teikti” psichoterapines paslaugas ar atlikti kokį kitokį asmeniniu patyrimu pagrįstą veiksmą, sunkiai prognozuojant tos bioprocedūros galimus šalutinius padarinius galiausiai sau pačiam, jau nekalbant apie tuos, kurie sureaguoja į mano tekstus ar agrafijas. Vilniaus universiteto filologijos fakultetą baigiau dar okupuotoje Lietuvoje, o neužmirštami universiteto profesoriai – Vitas Areška, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Albinas Jovaiša, Jonas Dumčius – suformavo mano santykį su Knyga. Patyriau įtaką, kurią vėlesniais metais darė keletas man artimų mentorių, pvz., Vytautas Rubavičius – kaip filosofas ir akylas teksto interpretatorius, tiesiog įdėmus pašnekovas – ir neišvardijama daugybė įvairių religijų teologų, kurie bevelija likti anonimais, nors man pačiam nutikusiame gyvenime jų niekados nebegalėsiu palaidoti, nebent pasiseks juos prikelti memuarinio pobūdžio prozoje, kuri dabar mane labiausia ir vargina. Debiutavau a.a V. Daunio sudarytame jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ (1987) dvidešimčia eilėraščių, po to dirbau literatūriniuose ir politiniuose leidiniuose, šiuo metu D. Britanijoje studijuoju hipnoterapiją ir neuroligvistiką kaip neoretorines disciplinas.