zagrakalyte agne        Ta vasara buvo tokia lietinga, kad, išlydėdama pusmečiui išvažiuojantį mylimąjį, ji kalbėjo: „Jei ir toliau taip lis, tarpupirščiuose man užaugs plėvės, išmoksiu nebemirksėti, visai sudriežėsiu ir taip tavęs lauksiu, iš ilgesio šypsodamasi visiems iš eilės, kol skruostuose atsivers žiaunos – grįžęs rasi mane nuo dumblių žalią, žvynuotą, dvišaku liežuviu besilaižančią byrančias ašaras“. Ji žinojo, kaip tokie jausmų pliūpsniai jį erzina, bet niekaip nesusivaldė – burnoj laikomi žodžiai, kurių nekalbės visą pusmetį, atsisveikinant kaupėsi tarsi seilės ilgai taupytam spjūviui ir pliūptelėjo per smakrą, įremtą į jo druska kvepiantį paausį. Aiškiai susinervinęs, jis pakštelėjo ten, kur atsivers žiaunos, patvirtino rašysiąs ir atbulas įsigrūdo į šleikščiai geltoną taksi.

 

        Pirmą vienatvės savaitę jautėsi kiek nusiminus, tačiau, kaip buvo įpratusi, ilgai mirkdavo vonioje, kruopščiai dažydavosi ir tik tada į pažliugusią žolę smingančiais aukštakulniais krypuodavo prie pašto dėžutės. Žinojo, kad laiško taip greitai nebus, tačiau treniravosi, kantriai mokėsi būsimo naujo įpročio.

 

        Baigiantis trečiai savaitei, jai išjungė vandenį. Butų valdyboje paaiškino, esą ji nesumokėjusi, o jai besiteisinant dėl vėluojančios perlaidos, drėbė – šiemet ir taip vandens netrūksta, pastatykit kibirą po laštaku ir džiaukitės, ką Dievas nemokamai duoda.

 

        Dar po mėnesio, kaip visada, užvirino filtruoto lietaus vandens arbatai, bet užsižiopsojusi alkūne užkliudė stalą, skardinė dėžutė nusprūdo ant grindų ir kaukštelėjusi apvirto, – nuo nevalyto linoleumo šlavinėdama likusį žiupsnį arbatžolių, staiga suprato, kad jai labai norisi to lyg grūstas gintaras delną ištepusio smėlio, ir, skubriai apsidairiusi, atsargiai apsilaižė pirštus. Tarp liežuvio ir gomurio ridinėdama švelniai masažuojančius smėlio kristalus, prisiminė kreivai šypsančią terapeutę poliklinikoje, murmančią apie keistus nėščiųjų norus, šiukšlių dėžėn išmetė išrašytą receptą kalciui ir tik vieną juostelę rodantį nėštumo testą. Grįždama nuo konteinerio iš smėlio dėžės pasisėmė pilną jo puodelį. Išskalavusi ir gerai iškaitinusi jį keptuvėje, užsimerkė ir apžiojo kupiną šaukštą. Užgėrė filtruotu lietaus vandeniu.

 

        Gilėja smėlio dėžėj rausiama duobelė, jo nebesijoja ir nekaitina, nugurkia ir pakliuvusį šuns ar katės kakutį. Kai visiškai baigiasi pinigai, ieškodama ramybės, į vandens stiklinę šliūkšteli trąšų gėlėms. Trumpam pakyla nuo kilimo ir plūduriuoja palubėje, per miglą stebėdama, kaip ilgėja ir tįsta kojų pirštai, grublėti ir riesti lyg paukščio.

 

        Rytais pašto dėžutė jau būna apsitraukus šerkšnu, baltu pelėsių luobu. Aukštakulnius, kurie smagiai pasičiaukšnodami kas popietę paberdavo greit užsičiaupiančių vejos burnelių eilę, pakeičia sunkūs medpadžiai. Į kulnais įspaustas duobeles greitai prisisunkia vandens – rudens šalnų sustingdyti pėdsakai, lyžtelti gatvės žibinto, vakarais blizga kaip pamišėlio akys. Rauplėtas šimtaakis pievos ir iki trikampio katės snukučio sulysęs jos – du veidai, spoksantys vienas į kitą, kol karštligiškai blizgančius akių baltymus apniaukia miego debesys.

 

        Namuose šalta ir drėgna, tad šmirinėja po juos apsitūlojusi dviem megztiniais ir striuke, taip ir užmiega, susirietusi į gniužulėlį, su kapišonu ant galvos, save apkabinusi pirštinėtom rankom. Vis sunkiau pavelka nebenusiaunamus, moliu aplipusius batus, jau senokai nebetikrina reklaminių šiukšlių ir pušų spyglių pribirusios pašto dėžutės, vos po poros žingsnių ima svaigti galva, tad prisikasa ir virtuvėn įsitempia pilną smėlio kibirą, į kurį anksčiau per Kalėdas įsmeigdavo eglutę. Įsiręžusi užkelia kibirą ant taburetės ir kas kartą, kai išalkusi prisėda šalia, meiliai tarsi svečiui patapšnoja per smėlėtą aprūdijusį šoną ir godžiai narnėdama panardina gurgždantį šaukštą. Kai nuo sukietėjusio, įdrėkusio smėlio susilanksto paskutinė šakutė, ji numeta ją į kampą prie kitų, gailiai atkraginusių smėlėtas galveles, ir nusimauna pirštines. Rausinėja kibirą seniai nebedildomais nagais, saujomis kemša į burną ir atsidūksėdama kumžloja, per smakrą tekant nešluostomoms seilėms.

 

        Plastikinis trąšų butelis ant palangės praleidžia vis daugiau šviesos, tad likutį atskiedžia vandeniu ir kartkarčiais vis apžioja smėliuotą kaklelį. Dabar jau nebeplūduriuoja palubėje, lieka sėdėti, į molinus medpadžius įsišaknijusiais kojų pirštais, sumedėjusia nugara, ant akių užsmukusiu striukės kapišonu. Lūpos seniai neliestos lūpdažio – jo ir nebesugraibytų nebesilankstantys, lyg sutrūkinėjusios šakelės sulysę pirštai. Jokio lūpdažio ir nebereikia – kampučiai sutrūkinėję iki kraujo, lūpos ir taip sodriai rausvos, švelnios ir blizgančios nuo tekančių seilių, įsitempusios, rodos, tuoj plyš, patinusios, tarsi lauktų bučinio.

 

        Gurkštelėjusi skiestų trąšų, jaučia, kaip kojų pirštai lėtai rangosi molinuose medpadžiuose, o nebedepiliuojami blauzdų plaukeliai tįsta, šakojasi ir, prasiskverbę per pėdkelnes, siurbia kambario drėgmę. Nubrizgusios striukės kišenės atvimpa ir suplazdenusios išskleidžia žalius aksomo delnelius, o kapišonas taip glaudžiai apgula kiaušą, kad iš po užsiveržusios gumelės lieka kyšoti tik išburkusių lūpų pumpuras.

 

        Literatūra ir menas, 2005-02-04