Mano pagalvei pagailo mano galvos, ir ji – minkšta, maloni.
       Sienoje ne visi dantys, pro spragas pasiekę, mano skruostus kutena; dar mieguistam jie – nematomo voro rudi tiesūs ūsai. Šalin raukšlėtų mieguistų paklodžių veidai.
       Civilizuotos sagutės savo sargyboje budi. Džiaugiuos, kad drangus vanduo taško krūtinę.
       Šepečiai, šukos ir šepetukai mane apšepusį švelnina.
       Cukraus vienas gabalėlis. Kitas. Ir jau visai lipšni arbata pasakoja ekstra telegramose Loyd Džordžo paskutinį posakį. Streiko pilnos Buenos Airės Kaunan atsiuntė tris petito eilutes.
       Plonutė kvepianti svaigia rūgštim riekelė. Lūpos įsviestintos. Ir plonutė riekelė kaip grakštus feljetonas į portfelį kemšasi, kad į dienraštį neštum.
       Visas apsagstytas, plikom ir plunksnotom skrybelėm apžėlusios gatvės vidury.
       – Tprrru! – suriko plačia kakta ir barzdele malonus vežėjas.
       Bėrasis iššoko iš vežimo ir dingo durų stikluose. Nupenėtas ponas, galva mostelėjęs, pageltusiom putom aptaškė arti stuoksančią oficiališką kepurę.
       Iš po tos kepurės labai į lūpas panašūs mėsagaliai piktai praleido:
       – Kur brukies, nematai, ar ką?!
       – Brač, mes – dviese, tu – vienas. Reikėjo pasitraukti. Matai, nenustovi! – visa devyniolika dantų žiba vežėjas. Ir vieta, kur turi būt veidas, taip šviesi, maloni, džiugi, kad nors imk ir į trečios rūšies papirosų dėželę klijuok! Visi pirktų.
       – Klausyk, sakysiu staiga iš kažkur atsiradęs, – išsižioja išblyškęs veidas.
       Trečios rūšies papirosams etiketė grįžt į mistiškai baltą veidą, apsuptą ilgų, kaip senos karčemninkės padalkų karbatkos, kukliai nusvirusių, po kelius išsidraikiusių plaukų. Rankovė išsitiesia. Niekas negali tvirtinti, kad rankovėje gali būti ranka, nes rankovė veik plokščia.
       – Puikų veidą turi. Vajė, kokį puikų! Aš, taip iš šalies žiūrėdamas, manau, puikus būtum ministeris. Pasikalbėkim nuoširdžiai. Plačiai štai modamas aplinkui, paklausiu: kuo jie geresni, kad jie ministeriai, o tu ne. Lipk iš tos tribūnos. Imk vadžias.
       – Tai kad nežinau kaip bėrasis, – šypsos jis. Ir iš puikiausios reklamos vertos trečios rūšies papirosų dėžutės trykšta skaniausias kvapsnys.

       Petras Tarulis. Mėlynos kelnės. – Kaunas, 1927.