Triskart rožės pražydėjo
Rūtelių daržely.
Bet negrižta iš karužės
Mylimas bernelis.
Sena lietuvių liaudies daina
Šiandien mūsų šventė. Kareivių šventė. O moterys sako – vyrų diena. Išgerkim, senas mano drauge. Tada atsilapos krūtinės ir atsiriš liežuviai. Nors yra žmonių, kurie ir be šito gali pliurpti kaip užsukti ištisas valandas. Irgi menas – kalbėti ir nieko nepasakyti. Iš tuščio į tuščią. Ir tas putlus rubuilis prie kampinio staliuko kruvinai išsidažiusioms, patenkintoms moteriškutėms, matyt, skelia kokį nors anekdotėlį.
„Mini“. Koja ant kojos. Gundančios šlaunys. Filtrinių cigarečių dūmai, juodos kavos ir konjako kvapas. Viskas pagal madą.
– Gražūs bevaisiai žiedai, – kažką mąsto mano draugas.
Išgerkim. Cinkt, susidaužiam, lyg pritardami suskamba Juliaus medaliai. Jų apskritimuose grėsmingai rieda tankai. „Za otvagu“. Virš jų spindi sidabrinė penkiakampė žvaigždė. „Slava“ – aukščiausias kareivio apdovanojimas mūšyje vyras prieš vyrą.
Žvelgia gilios, kiek primerktos mėlynos draugo akys. Geros akys. Ir niekad nepasakytum, kad jis kada nors būtų užmušęs žmogų. O vis dėlto – taip. Karas yra karas. Jei ne tu, tai aš tave. Kitos išeities nėra.
Koviniais apdovanojimais jis pasipuošia metuose du kartus – gegužes devintą ir vasario dvidešimt trečią. Žuvusiems žygio draugams pagerbti. Tegu mato pasaulio jaunystė, kad buvo prieš tai kita, parako dūmais apnuodyta, kulkų sukapota jaunystė. Jaunystė jaunystės neturėjusi. Ir tie medaliai – ne šiaip sau blizgantis metalas. Tai brolių jaunas kraujas. Tai šventos kovos relikvijos.
– Jei ne jie, tai mes būtume likę ten, dvokiančiose Vainiuodės, Elkuzemės, Ezergalės, Nigrudės pelkėse. Kam nors reikėjo likti. Sako, nėra likimo. O vis dėlto yra... Yra likimas!
Julius pakelia sklidiną taurę.
– Už tuos, kurie negrįžo!
Tik be ašarų. Šauniai, kareiviškai. „...tu neverk, nenešiok juodo šydo, nes šviesias aš mylėjau dienas.“
Ir kas žino, kiek tokių avyžių, mieželaičių krito prie Šiaulių, Dubysos, Šilutės plento? Neparašytos poemos, romanai. Nepradėti ir nebaigti meilės laiškai. O kiek be reikalo pralieta kraujo! Jei kokia reikšmingesnė data, valstybinė šventė, nereikia ir klausti – bus puolimas. Priešas gudrus. Išsižiojęs to tik ir laukia. Ech, ir dabar kai kurie veikėjai tuo pačiu principu veikia: trūko plyšo – uraa! Pirmyn! Nesvarbu, kad užpakalis kiauras. Vėliau tik apsižiūri, kad ne taip reikėjo. Šautuvą pirmiausia reikia užtaisyti ir tada tik šauti. Ir žinot, į ką šauti. Gali iššaudyti ir savus. Taip jau buvo atsitikę ne tik fronte.
Girti, apžėlę angoriniai katinukai bando kniaukti kažkokią bitlų ar hipių dainelę. Bet nesutaria. Padavėja juos tildo, grasina milicija. Tie šiaušiasi: „Gražuole, neskiesk“.
– Ponų sūneliai, – raukosi Julius, – tarybinių ponų. Priviso ir tokių. Reikia dar vienos revoliucijos.
– Juliau! – neramiu žvilgsniu pažvelgia iki tol tylėjusi Vita. Vita – antroji Juliaus žmona – švelni baltapūkė gėlė. Julius – staigus, kartais užsidega kaip degtukas. Bet užtenka jai tik prisiliesti, ir jis atvėsta.
– Tu girtas!
– Nė velnio!
Julius kaista. Akyse tavaruoja mėlyni velniukai.
– Išponėjo ir kai kurie mūsų broliai, – nubraukdamas nuo kaktos žilstelėjusius plaukus, jis varo toliau. – Aš kalbu teisybę. Kaune 25-os namų valdybos žinioje yra du butai daugiau kaip po šešiasdešimt kvadratinių metrų ploto. Juose gyvena du atsargos pulkininkai su žmonomis. Nei vaikų, nei nieko. Vienas jų – aistringas medžiotojas - trečiame kambaryje apgyvendino šunį! Kur tai girdėta, kai tų pačių namų pusrūsiuose gyvena gausios šeimos? Et, geriau išgerkim.
– Užteks jau tau.
– Tik po lašiuką. Šiandien mūsų šventė.
Kampe šaudo šampanas.
– Saliutas!
Rubuilis kažką tauškia ir reikšmingai žvilgčioja mūsų pusėn. Damos juokiasi nesavu, dirbtiniu juoku.
– Nepatinka man čia. – Julius žiūri kažkur pro šalį. – Eime kur nors kitur. Nemėgstu ilgai žiūrėti į taikinį. Ir nemėgstu būti taikiniu.
– Apie ką tu? – klausia Vita.
– Ar matei kada nors, kai kiaulės viena per kitą puola prie lovio? Yra ir žmonių - žmogui gerklę perkąstų, kad tik pats užkoptų aukščiau, atsisėstų šilčiau. Tokie nesiskaito su sąžine ir priemonėmis, kuriomis siekia savo tikslo.
Yra tokių gėlių. Gražiai žydi, skaniai kvepia. Prisivilioja naivią plaštakėlę ir praryja. Yra tokių gėlių. Jei nori, pasikeiskim vietomis. – Įsižiūrėk – pamatysi. Ten, kampe...
Tas Julius, nenuorama Julius – amžinas teisybės ieškotojas. Jo skvarbios akys, rodos, mato tave visą kiaurai. Per gyvenimą jis visada ėjo tiesiai, aukštai iškelta galva, visada pasiruošęs padėti draugui. Be jokių išskaičiavimų. Ir dažniausiai su nuostoliu sau pačiam.
Karas, pokario metai, mylimos moterys paliko jam daug sunkiai išgydomų ir neišgydomų žaizdų. Tik niekas jų nematė. Niekam jis ir nerodė, nesiskundė. Tik po kiekvieno didesnio sielos sukrėtimo atsirasdavo vis nauja raukšlelė.
– Išgerkim dar po šimtą. – Žiūri jis į Vitą. – Degtinė – vaistas nuo visų ligų. Jei ne Ji – velniaižin kas man galėjo atsitikti. Aš nemačiau nė vieno neišgeriančio iš tų, kurie ten, ant Šilutės plento, atlaikė Karaliaučiaus jūrų mokyklos, garsiosios Geringo tankų divizijos, permestos nuo Varšuvos fronto, ir kitų rinktinių dalinių šturmą. Kiti neišlaikė – išprotėjo. Remarkas teisus. Man ir dabar sapnuojasi artėjančios geležinės šalmuotos bangos ir iš po jų pamišėliškai blizgančios akys. Mirties akys. Jie žūtbūt norėjo įvaryti mūsų fronte pleištą. Bet iš jų teliko vien kryžiai...
O kryžiai.
Mediniai,
O kryžiai.
Į tolius išskleidę
Rankas,
Kiekvieną
Apglėbt pasiryžę –
Kiekvieną,
Ką žemėn
Užkas...
Tarytum norėdamas pasislėpti nuo smalsių akių, Julius išpučia mėlyną cigaretės dūmų uždangą. O aš pro ją matau kitą Julių, stovintį ant Šilutės plento šaunų skaistveidį seržantą.
– Tu šiandien dalinsi duoną, – įsako jis.
Kareivis supjausto kepaliuką į dvylika lygių dalių. Kur ten! Lygiai vis tiek nepadalinsi. Čia nėra svarstyklių. Seržantas nežiūri į dalybas. Savo dalį pasiima paskutinis.
– Einam iš čia, – lyg pro miegus girdžiu švelnų Vitos balsą.
– Klausau! Einam! – paklūsta neklusnusis skyriaus vadas.
1970 m.