Širvys Paulius
Paulius Širvys (1920–1979) – vienintelis sovietmečio poetas, virtęs savotiška legenda. 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, buvo įstojęs į Gruzdžių kontrolasistentų mokyklą. 1940–1941 m. mokėsi Vilniaus karo pėstininkų mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Prie Vitebsko P. Širvys pateko į vokiečių nelaisvę. 1942 m., pabėgusį iš belaisvių stovyklos, esančios prie Minsko, vokiečiai vėl suėmė ir išvežė dirbti į Vokietiją. 1944 m. P.Širvys vėl pabėgo iš Rytprūsių, perėjo Lietuvoje frontą ir grįžo į kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše. 1945 m. iš kariuomenės paleistas, redagavo rajoninius laikraščius Rokiškyje, Pandėlyje, Merkinėje ir Rudiškėse. Kūrybą periodikoje pradėjo spausdinti nuo 1948 m. 1954–1955 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1958–1962 m. – „Moksleivio“, „Genio“ redakcijose. 1957 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Išleido eilėraščių rinkinius „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969), rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ (1972). Už visos savo kūrybos rinktinę 1972 m. gavo respublikinę literatūros premiją. 1973-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas. Rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ sudaro 78 eilėraščiai, parašyti maždaug per 15 kūrybingų metų. Karas, tėviškė, meilė – svarbiausios poezijos temos. Melodingą eilėraščių intonaciją kuria sintaksinių konstrukcijų, atskirų žodžių, garsų pasikartojimas strofoje, kuri dažnai remiasi kontrastišku ar paraleliu žmogaus ir gamtos pasaulių gretinimu. Labai svarbi romanso poetika: nuolat varijuojamas meilės motyvas, atpažįstama romanso leksika, romansinis jausmo forsavimas. Romansinė daugelio eilėraščių prigimtis lėmė jų virtimą populiariomis dainomis. Nuo sužeidimo fronte randuotas veidas, romantiškų meilės istorijų atšvaitai, pats gyvenimo būdas puoselėjo daug iškentėjusio, vienišo, materialines vertybes niekinančio, tauraus poeto girtuoklio mitą, kuris stipriai veikė ir kūrybos suvokimą.