– Mūsų jaunystės laikais „Rotondoje“ pardavinėjo ir kavą, ir sultis, ir vyną,– kaip senis pasakoja Aidas. – Mes gėrėme kiekvieną dieną, bet nusigerdavome gražiai, elgdavomės mandagiai, meiliai, ne taip, kaip dabar...
– Meluoji, – sako Romas. – Taip ir patikėsiu. Jie elgdavosi meiliai.
– Gerbk senukus, vaikeli, – pagraso pirštu Aidas. – Jūs – blaivioji karta. Mes – prarastoji...
– Kodėl – prarastoji? – užsipuola Romas. – Kas jus prarado? Beat generation. Visa tai – amerikietiškos manieros. Hemingvėjizmas.
– Kas mus prarado? – susimąsto Aidas. – Tu, vaikel, įdomiai paklausei. Iš tikrųjų – kas? prarado? mus?..
Visi spokso išpūtę akis, juk Aidas – senamiesčio bohemos senbuvis.
– O ką praradome mes? – tęsia Aidas. – Jūs patys negalite atsakyti, kas prarado mus?
– Niekas, – erzindamas rėžia Romas..
– Čia ir yra gražiausia, – nusijuokia Aidas. – Mus praradote jūs!
Jis patylėjo.
– O mes praradome save. Taip, save. Vieni mirė nuo narkotikų, kiti – nuo karjeros, snobizmo, baimės, nuovargio. Visuomeniniai dalykai mus domino, bet mumyse nebuvo tikėjimo, kad nors ką galime pakeisti būtent mes. Mes netikėjome visuomene. Mes, taip sakant, tarybiniai bitnikai, hipiai – „gėlių vaikai“ – tikėjome vyro ir moters meile, pagaliau meile žmonijai, bet visuomenės meile žmogui – ne. Mums neužteko dvasinės jėgos tokiam tikėjimui ir mes tapome visuomenės autsaideriais. Milicija mus gainiojosi po visą šalį, ganė lyg aveles, kirpo mūsų ilgėliausius plaukus it vilną, beje, iš visų nukirptų plaukų buvo galima nuvyti virvę, vieną jos galą nuskraidinti į Ameriką ir galynėtis, kas ką pertrauks per Atlantą į savo pusę – klasikinė liaudies ideologinė kova. Bet plaukai kaip ir kiti augalai augo nepriklausomai nuo politikos, ir mes keliavome po visą šalį, ir mūsų plaukai plevėsavo vėjy kaip Kelio vėliavos – protesto vėliavos. Maskva, Leningradas, Talinas, Buchara, Samarkandas... Ne, į Sibirą – ne. Bet šiaip – po visą šalį, rimtai. Aš, kaip prarastasis poetas, galiu tvirtai pasakyti, kad tarybinėje literatūroje šis milijonų jaunuolių Judėjimas visiškai nepavaizduotas. O jo auklėjamoji reikšmė labai didelė. Gyvenimo pažinimas – kelyje! Neužmirškite, kokie tai buvo laikai. Biurokratija kaip vėžio metastazės ėdė visuomenės plaučius, ir ji negalėjo alsuoti laisvai, o dar Stalino kultas kaip akmeninis antkapis ant jos krūtinės... Niekada neužmiršiu vieno įvykio. Aš ir du poetai bendraminčiai Jaunimo sode suorganizavome vakarą „Poezijos protestas“, kuriame skaitėme eilėraščius prieš stalinizmo kultą. Mūsų klausėsi keli šimtai žmonių...
– O kas jums leido surengti tokį vakarą? – klausia Romas.
– Mes patys sau leidom. Gražiausia buvo tai, kad po vakaro prie mūsų priėjo toks, žinote, dendis su dailiai pakirptais ūsiukais ir pasiūlė pasivaikščioti ten, kur ir karalius pėsčias eina. Negi bėgsi.
– Vadinasi, jūs kėsinotės į karaliaus saugumą? – provokuoja Romas.
– Klausyk, gal tu pats karalaitis? – pykteli Aidas.
– Na, ir ką darė su jumis karaliaus sargyba?
Aidas niūriai nusišypso.
– Bijai? – Romas klouniškai išpučia akis.
– Ko man bijoti, – prunkšteli Aidas. – Ko bijoti senam girtuokliui? Vienu žodžiu, mes labai maloniai, meiliai, sakyčiau, pabendravome, po to bendravimo mergaitė, pristačiusi mus publikai, išlėkė iš darbo šviesos greičiu, o mes taip pat lėkėme iš darboviečių, įkvėptai plasnodami sparneliais... Skrydis virš gegutės lizdo!
– Bet už ką? Kodėl? – klausia Saulius.
– Todėl, kad mes skaitėme, Jų nuomone, antitarybinius eilėraščius. Jų nuomonė – neapskundžiama.
– Kodėl – „antitarybinius“?
– Matai, vaikuti, – Aidas meiliai žiūri į skaidrias Sauliaus akeles. – Todėl, kad mes protestavome kaip tik prieš antitarybinius valdžios metodus. O valdžia, kad ir kokia ji būtų, prisitaikėliui visada yra šventa. Čia kaip iš senos rusiškos dainelės, vertimas į lietuvių kalbą mano – ar keptas viščiukas, ar virtas viščiukas – vis tiek tas viščiukas svajoja gyvent...
Visi nusijuokia.
– O tu koks viščiukas, – klausia Romas, – keptas ar virtas?
– Ką, nematai, kad aš – gėlės vaikas?
– Skraidantis, – iškelia pirštą Romas.
– Duok dieve, kad jūs skraidytumėt su sparnais, – sako Aidas. – Nes be sparnų skraidyti – savižudybė. Arba žmogžudystė.
Visi tyli. Už miesto leidžiasi saulė. Saulė leidžiasi už pasaulio, ir sutemų vėsa smelkiasi po oda.
– Visai gražios gėlytės, – prabyla visąlaik tylėjusi Žydrė.
Visi sužiūra į gėles, pamerktas stiklinėj, stovinčioj vidur apvalaus staliuko.
– Damoj, dėti, damoj, – sako praeidama prošal pardavėja teta Daša. – My zakryvajemsia.
– Užsidarome, – sako Aidas, visi pakyla ir išeina iš kavinės.
Virš jų praskrenda kraupiai kranksinčių varnų eskadrilė.
– Myliu varnas, – nusijuokia Romas, bet staiga atšoka šonan, nes varnos pradeda bombarduoti taikingą sužeistųjų ešeloną.
Žydrė cypia iš pasišlykštėjimo, visi lekia į Gedimino aikštę, ir tik aikštėje ima pašėlusiai juoktis.
– Mylių gėles, – šypsosi Žydrė, žiūrėdama į gėlių klombą. – Nemyliu varnų.
– Tiesą sakant, ir aš ne, – sako Romas, ir vėl visi juokiasi.
– O aš myliu vaikus, – staiga sako Aidas, ir visi sustingsta, nes žino, kad jo vaikas gimė negyvas. – Vaikai yra gėlės, iš kurių gimsta žmonės.
XII. AKINIAI NUO SAULĖS
Apniukusi, niūri diena. Saulė – vyzdys, aptrauktas debesų giedravalkiu.
Saulius sėdi „Rotondoje“ ir geria kavą. Rytoj – egzaminai. Dešinė Sauliaus ranka, ką tik laikiusi teptuką, o dabar laikanti kavos puodeli – virpčioja. Negi neįstosiu, galvoja jis, bet nuveja šią mintį šalin, gurkšnoja kavą ir žiūri į kaštonus.
– Sveikas! – pasisveikina kažkoks jaunuolis su akiniais nuo saulės.
– Sveikas... – netvirtu balsu atsako Saulius.
– Nepažįsti? – sukikena jaunuolis.
– Audriau! – nustebęs šūkteli Saulius. – Nepažinau...
– Žinau.
Audrius atsisėda prie staliuko, užsirūko ir svajingai šypsosi.
– Akių nesimato? – paklausia, nagu pastuksenęs į juodą akinių stiklą.
– Ne. O ką?
– O nieko, – numykia po nosim Audrius, užsimeta koja ant kojos ir traukia cigaretės dūmą. Jo veidas svajingas, lūpos palaimingai šypsosi.
– Kas tau yra? – sutrikęs, net išsigandęs klausia Saulius.
– Kaifas... – švelniai atsidūsta Audrius. – Man labai gera...
Saulius, nieko nesuprasdamas, žiūri į akinius nuo saulės.
– O kam...kodėl... – mikčioja Saulius. – Kam akiniai nuo saulės, jei saulės nėra?..
Audrius nusiima akinius.
– Matai, kaip išsiplėtė vyzdžiai?
– Matau.
Audrius užsideda akinius.
– Kad nebematytum. Kad nematytų niekas. O akiniai, – jis nusišypso ir sukužda: – Aš net užsimerkęs matau Šviesą...
– Nusiimk akinius! – suspinga Saulius.
Žmonės atsisuka į juos ir nusisuka nuo jų.
– Idiotas, – sušnypščia Audrius.
– Pats žinau, – Saulius nuryja seiles. – Bet... kada... kodėl tu...
–Eik tu žinai kur?!
Audrius atsistoja ir išeina iš „Rotondos“, bet susitinka pažįstamą ilgaplaukį, ir jie nueina kartu.
„O gal jis tik pasijuokė iš manęs? – galvoja Saulius. – Gal tik pajuokavo? Negali būti, kad jis yra narkomanas, ne, negali būti, ne.“
Saulius galvoja, ką daryti ir nežino... Bet ne, negali būti, negali būti, ne!
XIII. NENORMALUS BERNIUKAS
Raudona saulė ridinėjasi raudonais senamiesčio namų stogais.
Sauliaus tėvas, storas vyriškis, vilkintis juodą kostiumą ir baltus marškinius, ryšintis spalvotą egzotišką kaklaraištį, stovi apšnerkštame palėpės kambarėly, žiūri į savo vaiko Mokytoją ir iš įniršio nežino, ką pasakyti.
– Jūs, – jis ištiesia storą riebų pirštą, nutaiko jį it pistoleto vamzdį ir šauna, – Šarlatanas!
Šovęs jis lyg ir išsigąsta. Ne, jis išsigąsta ne žmogžudiško gesto, jis išsigąsta, kad už tai nenušautų jo paties.
– Aš – sąžiningas žmogus. Aš sąžiningai dirbu savo darbą, – kalba jis tvirtu mokyklos direktoriaus balsu. – O jūs – nesąžiningas žmogus ir nesąžiningai dirbate NESAVO darbą!
– Aš neprašau pinigų, – tyliai, bet raiškiai sako Mokytojas.
– Jis neprašo pinigų! – su panieka surinka vyriškis. – Kiek vaikų jūs sužalojote!
– O jūs? – ironiškai šypsosi Mokytojas.
Sauliaus tėvas netenka žado, nebyliai žiopčioja, ranka graibydamasis aplink savo riebų kaklą ir negalėdamas atmegzti kaklaraiščio.
– Aš...aš... – šnypščia jis raudonuodamas. – Aš – vidurinės mokyklos direktorius. Aš...komunistas!...
– Išgersite? – klausia Mokytojas, išėmęs iš spintos raudono vyno butelį.
– Aš eisiu į Aukščiausią Instanciją!
Pokšteli kamštis, Mokytojas įpila vyno į dvi nešvarias stiklines, vieną duoda direktoriui ir pamerkia akimi:
– Aukščiausia Instancija yra danguje. Ten jūs nepateksite. Dievas nepriims.
– Aš, savo vaiko tėvas, pateksiu visur, kur man reikės, – grėsmingai sako direktorius. – Ir tu pateksi ten, kur norėsiu aš.
– Na, už jūsų vaiką, – Mokytojas iškelia stiklinę, mechaniškai stiklinę iškelia ir direktorius. – Už.
Abu išgena, direktorius susigriebia ir užspringsta. Mokytojas iš visų jėgų trenkia kumščiu į jo lašiniais aptekusią nugarą.
– Bėda, kad mano berniukas, – direktorius žagteli, – niukas yra nenormaliai, nenormaliai, ik, siprašau, jautrus grožiui, ik.
Mokytojas rūko papirosą ir žiūri į naktinę plaštakę, kuri plakasi palubėj į lempos stiklą.
– Nenormalus mano berniukas, ik, – vograuja direktorius. – Sauliukas, vadinasi. Durniau! Sakau aš jam. Kam! Kam tau tos teplionės? Grožė?! Šūds. Viską lemia pinigai. Ir grožį. Viską. Tu žinai, – jis girtai sukikena ir prideda storas lūpas prie Mokytojo ausies, – aš net žmoną gavau už pinigus. Tik niekam – ni – ni. Sakau. Nekaltybė mūsų laikais – ū – ū. Retas daiktas. O aš – nusipirkau. Ar žinai, kas tai yra, ik, nekaltybė?
– Retas daiktas.
– Vo. O aš pats, ik, šimtą bobų perėjęs! – jis atšlyja ir suinkščia iš juoko. O žmona – celka. Ką?
– Eik lauk, sakau.
– Varai? – direktorius bando kelti balsą. – Mane? Kaip šunį?
– Eik lauk, – aiškiai ištaria Mokytojas, – vidurinės mokyklos direktoriau ir komuniste.
– Aš tau parodysiu „komunistą“, aš tau parodysiu! – iškelia suglebusį kumštį direktorius, nepajėgdamas atplėšti sėdynės nuo įdubusios sofos. – Antitarybiškas, ik, kiškas šnekas varinėji? Ik?
– Eik.
Staiga direktorius pravirksta be ašarų.
– Nevaryk manęs, nevaryk, – inkščia jis. – Niekas manęs nemyli. Nei žmona, nei sūnus, nei mokiniai, nei bendradarbiai – niekas. Žmona kadais pabėgo su kažkokiu apšepusiu ruskeliu, tepliorium iš Leningrado, skelbiau sąjunginę paiešką, milicija surado, katalaškej atvežė kaip tikrą kurvą, ogi celka buvai, kurva tu. Niekas manęs nemyli... Nevaryk... niekas nemyli...
Mokytojas užgesina papirosą ir žiūri į aklai atkaklią plaštakę.
– Kiek valandų? Kiek valandų? – sukrunta direktorius. – Gal mano žmona...dabar...kaip tik...su kuo nors...ik.
– Sauliukas namie, – sako Mokytojas.
– Nenormalus berniukas, – sustena direktorius. – Ir pas psichiatrus vedžiau, ir ligoninėn guldžiau – niekas nepadeda. Kvailys. Grožis. O jūs – šarlatanas. Ką jūs tepliojate? Šūdą. Mačiau. Nenormalu. Anti...ik...tarybiška. Jūs – liaudies priešas!
– Eikite, liaudies drauge, – susijuokia Mokytojas, – eikite į liaudį.
– Varai? Mane? Kaip šunį?
– Kodėl – kaip šunį? – šypsosi Mokytojas. – Jei sakau „eik į liaudį“, kodėl pats šunim jauties?
– Provokatorius. Aš išeinu, – išdidžiai pareiškia direktorius ir bando atsistoti, bet nesugeba.
Mokytojas jam padeda, nuveda prie durų.
– Pala, – staiga atsimena direktorius, – tai Sauliukas neįstojo? Sakyk, šunie tu... Ne?..
– Įstos kitąmet.
– Pala, čia kažkas ne taip. Aš gi sumokėjau. Taip, taip, aš sumokėjau tiems...kaip ten...egzaminatoriams.
Mokytojas krūpteli, žiūri į direktorių, pakelia ranką, pasikaso galvą ir nueina prie spintos. Grįžęs ištiesia direktoriui kažkokį paketą.
–Štai jūsų pinigai.
– Pinigai? Mano pinigai? – įtariai prisimerkia direktorius. – O iš kur mano pinigai pas tamstą?
– Jūsų sūnus juk neįstojo. Draugas Žilionis perdavė man šiuos pinigus, kad aš perduočiau jums.
Direktorius paima paketą, perplėšia popierių ir suskaičiuoja pinigus.
– Tu ką, juokiesi iš manęs? – jo veidas ir sprandas įrausta. – Čia tik trys šimtai rubliu. Čia ne mano pinigai. Maži pinigai. Ne mano.
– Lauk iš mano namų, kiaule! – Mokytojas išgrūda direktorių pro duris, nuleidžia nuo laiptų ir išspiria į gatve.
Direktorius stovi ant šaligatvio keturpėsčias ir piktai kriuksi. Mokytojas užbėga į savo kambarį, sušluoja koja išbarstytus banknotus į kampą, užgesina šviesą ir griūva ant sofos. Užmigdamas jis išgirsta lengvosios mašinos ūžimą, mokyklos direktoriaus ir komunisto kriuksėjimą, taksi durelių trinktelėjimą, vėl ūžesį, o paskui – muzikalia, tyrą nakties tylą...
Mokytojas užmiega ir sapnuoja savo Mokinį, nenormaliai jautrų grožiui.
XIV.GIMTADIENIS
Jis stipriai trenkia durimis ir nudunda laiptais žemyn. Išbėgęs į lauką, greitai eina į troleibusų stotele.
– Sto–o–ok! – lyg bulius baubia iš balkono tėvas.
– Sū–ū–neli... – beviltiškai surinka motina. Sūnelis pagreitina žingsnį, kol pagaliau pradeda bėgti, ir lekia, ir vejas linksmai švilpauja pabėgėlio ausyse.
Jis važiuoja troleibusu pas Žydre. Jos tėvai išvažiavo į kaimą pas savo tėvus. Ji kvietė švęsti gimtadienio ir įstojimo į Konservatoriją. Aktorė.
Saulius galvoja, kad reikėjo tėvams išrėžti kokį monologą, tada pabėgimas būtų svariau motyvuotas. Bet jie patys viską supranta. Turi suprasti. Kad ir kaip save apgaudinėtu,– supras.
Jis galvoja apie Žydre, ir jo širdis virpa. Staiga atsimena, kad nenupirko jokios dovanos, o jau reikia išlipti, „Gedimino“ stotelė.
Saulius išlipa, sutrikęs dairosi aplink, nežinodamas, ką daryti, vakaras, parduotuvės užsidaro, pinigų nėra, o pas Žydre turbūt jau linksminasi visi, eisiu taip, ką darysi.
Žydrė uždaro duris ir šypsosi. Jie stovi prieškambaryje.
– Tai...sveikinu... – sumikčioja Saulius ir pabučiuoja Žydrę į skruostą.
– Ačiū, kad atėjai, – šypsosi Žydrė. – Koks tu mielas.
– Taip, – sutrinka Saulius ir nervingai susijuokia. –Tai yra...
Žydrė kvatodamasi atsiremia į sieną. Kokia kvatoklė, kandžiodamas lūpas galvoja Saulius, nors pačiam juokinga.
– Nekreipk dėmesio, – mosteli ranka Žydrė. – Eime į kambarį.
Jie įeina į svetainę. Svetainė tuščia.
– O kur svečiai? – nustemba Saulius.
– Išvijau.
Žydrė pripila taure, šampano ir paduoda Sauliui.
– Išvijau vienintelį svečią, klykdama baisiu balsu. Bailys tas Romas. Ir niekšas. Susidėjo su kažkokia gatvės merga, o man – nė žodžio. Aišku, – ji nusijuokia, – kodėl jis turi man tai sakyti? Bet šlykštu, kai sužinai iš trečių lūpų...
Ji pasibjaurėdama susiraukia. Saulius laiko šampano taure.
– Aišku, – karčiai sako Žydrė, – aš pati ne šventoji. Aš pati, tiesą sakant, gatvės merga.
Saulius bando protestuoti.
– Aš – aktorė! – sarkastiškai nusijuokia Žydrė. – Karalienės ir kekšes rolės – lygiai garbingos. Juk svarbiausia – talentas!
Ji pakelia savo taurę, jie susidaužia ir išgeria. Žydrė įjungia magnetofoną. Amerikietiškas rokas. Hotel Califorma.
Svetainę apšviečia besileidžianti saulė. Saulius tylėdamas žiūri pro langą į senamiesčio stogus.
– Tiesa, – Žydre užsirūko, – ar tu žinai, kad Audrius – ligoninėj?
– Ką? – sako Saulius.
– Audrius – ligoninėj, – Žydrė išpučia mėlynus dūmus. – Siaubas. Jis VOS nenumirė.
– Nenumirė? – aidu atkartoja Saulius.
– Nenumirė, – pakartoja Žydrė. – Stebuklas, kad jį išgelbėjo. Gulėjo reanimaciniame skyriuje, o dabar – psichiatrinėj. Motina kasdien jam atneša apelsinų. Aišku, nevalgo. Atiduoda kam nors. Nemėgsta jis apelsinų. Nežinau, kodėl, bet tiesiog negali pakęsti jis tų apelsinų. O tokie gražūs ir skanūs vaisiai – apelsinai. Žiūrėk, saulė – kaip raudonas apelsinas!
– Jis, vadinasi, iš tikrųjų narkomanas?...
– Buvo. Kvaiša aš. Dėmesio nekreipdavau į jo siurrealistinius skiedalus, o kartais jis, žinai, užsidėdavo tokius akinius...
– Mačiau, – sako Saulius. – Mačiau aš tuos bjaurius akinius.
Žydrė persuka dainą atgal, ir vėl kambary skamba „Hotel California“.
– Šokim.
Ji apkabina Saulių, jis – ją, ir jie lėtai sukasi vidury kambario. Žydrė padeda galvą Sauliui ant peties.
– Koks tu mielas vaikas, – kužda ji. – Pasakyk, kad aš miela mergaitė...
Žydrė stipriau prisiglaudžia prie Sauliaus. Ji girta, galvoja Saulius, ji girta. Jis žiūri į saulėlydyje degantį mergaitės skruostą ir giliai alsuoja, nes pamažu jį užvaldo geismas. Saulius stengiasi neišsiduoti, kiek atsitraukia, bet Žydre prisiglaudžia, jie šoka pagal svajingą dainą Kalifornijos saulėlydžio šviesoj.
– Pabučiuok mane, – sukuždėjo Žydrė.
Sauliaus širdis pašėlusiai daužosi.
– Aš nemoku.
– Aš išmokysiu, – tyliai susijuokia Žydrė ir prisiliečia lūpomis prie Sauliaus lūpų.
Kambary – sodri, išnokusi raudonos saulės šviesa. Vynuogių skonis burnoj...
Susiglaudė, jie guli nuogi ir žiūri į tamsą.
– Aš tave myliu, – sukužda Žydrė, lūpomis liesdama Sauliaus ausį.
– Tu myli Romą, – sako Saulius, drebėdamas visu kūnu.
– Dabar aš myliu tave.
–Ne.
– Dabar, – sako Žydrė, – aš myliu tave. Pabučiuok mane.
Jie ilgai bučiuojasi.
– Pasakyk, – sako Žydrė. – Aš bjauri kekšė? Kekšė iš sudegusio teatro? Sakyk!
– Ne, – Saulius tankiai alsuoja. – Tu nelaiminga mergaitė.
Žydrė tyli. Paskui uždeda delną ant Sauliaus krūtinės, ten, kur plaka širdis.
– Dabar aš laiminga. Aš – laiminga mergaitė! – tyliai nusijuokia ji.
– Aš vesiu tave, – staiga sako Saulius ir pats apstulbsta, išgirdęs savo žodžius.
Žydrė pasuka galvą ir žiūri žydromis akimis į vaikinuko akeles.
– Aš vesiu tave, – pakartoja Saulius, norėdamas įsitikinti, kad šiuos žodžius iš tikrųjų ištarė jis.
Žydrė prisiglaudžia ir bučiuoja jo akis. Saulius pajunta ant savo akių jos ašaras.
– Aš kekšė, – kūkčiodama kužda ji. – Aš neverta tavęs.
– Nesąmonės, – tvirtai sako Saulius. –Nesąmonės.
– Aišku, nesąmonės, – atsidūsta Žydrė ir nusibraukia ašaras. – Nešnekėk nesąmonių.
– Aš negirtas. Bet, – Saulius sunerimsta, –juk tu...ką, jeigu vaikas...
– Ne ne ne, – purto galvą Žydrė, šypsodamasi pro ašaras. – Aš žinau.
–Iš kur žinai?
– Koks tu vaikas.
Žydrė glosto Sauliaus galvą.
– O aš iš namų pabėgau, – sako Saulius. – Išėjau iš namų.
– Kodėl?
– Mano tėvas – veidmainis ir kvailys. Motinos gaila. Bet ji irgi gera, – kam susidėjo...
– Vaikuti, – šypsosi Žydrė.
– Nevadink manės vaikučiu!
– Gerai. Dabar tu jau vyras.
– Ir vesiu tave.
– Ne ne, – purto galvą Žydrė ir užsidengia delnu akis.
– Tu miegok, – sako Saulius, užklodamas antklode merginos krūtis. – Tu miegok, o aš galvosiu. Miegok.
Žydrė atsigula ant šono ir prisiglaudžia prie Sauliaus taip stipriai, taip stipriai, kad jam net kvapą užgniaužia, o jų lūpos...o! jų lūpos! – jie alsuoja vienas į kitą, naktį, kai saulė slepias už pasaulio, jie alsuoja vienas į kitą, ir nėra jiems tamsos nė mirties.
XV. ATSISVEIKINIMAS.SU GINKLAIS
– Vyrai! – surinka ant viso baro girtas vyras. – Karas baigėsi! Mano sūnus gyvas grįžta iš Afganistano! Karas baigėsi! Baigėsi...
Jis šypsosi, bet staiga lūpų kampučiai nukąra, ir jis pravirksta kaip žilas vaikas.
Jaunuoliai, sėdintys prie baro, atsisuka su stiklinėmis rankose.
– Už tavo sūnų, seni! – sušunka vienas. – Aš jau grįžau.
– Iki dugno! Iki dugno! – suūžia jaunimas.
– Visoms merginoms – šampano! – verkiantis vyras trenkia kumščiu į stalą. – Visiems vyrams – degtinės! Aš vaišinu! Mano sūnus – gyvas! Už žuvusius ir už gyvuosius! Karas baigėsi!
– Valiovaliovalio!!! – skanduoja visi.
Romas įeina į barą ir nustebęs žvalgosi aplink. Pamatęs pažįstamą, klausia, kas čia vyksta.
– Ką?! – netiki Romas.
– Karas baigėsi, sakau. Viskas. Mūsų kareiviai grįžta namo.
– Šimtą degtinės, – sako Romas barmenui ir uždeda ranką ant pažįstamo peties. – O aš pagalvojau, kad jie šitaip linksminasi dėl sutarties...
– Kokios sutarties? – nustemba pažįstamas.
– Nežinai? – nustemba Romas.
– Aš ne visažinis, – pykteli pažįstamas. – O ir tu ne visažinis.
– TSRS ir JAV susitarė dėl branduolinio ginklo sunaikinimo.
– Fantastika, – sako pažįstamas ir gurkšteli konjako.
– Prašom, – sako barmenas, duodamas šimtą gramų degtinės, o barmenui, nešančiam šampaną ir degtine. VISIEMS, šūkteli: – Jonai, neapsiskaičiuok!
Jonas nusijuokia.
– Fantastika, – sako Romas. – O aš buvau įsitikinės, kad keliausiu į Afganistaną. Aš juk aukščiausios rūšies patrankų mėsa.
– Kas pasakė „patrankų mėsa“?! – surinka girtas žilas vyras. – Kas pasakė „patrankų mėsa“?!
– Aš, – atsako Romas.
– Tu... – vyras nutaiko į Romą rodomąjį pirštą it pistoletą. – Tu...
Jis sukūkčioja, užsidengia delnu akis ir atsisėda. Paskui pakelia galvą, žiūri į Romą, o Romas žiūri į jį.
– Duokite jam degtinės, – sako vyras. – Mano sūnus grįžta gyvas.
– Atleiskite, – sako Romas ir pakelia stiklinę – Už jūsų sūnų.
– Duokite jam degtinės, – verkia vyras. – Aš jį pažįstu. Jis kartu su mano sūnumi treniravosi kultūrizmo klube. Tavo vardas Romas, tiesa?
– Taip, – Romas apstulbsta, tuščia stiklinė iškrenta iš rankos ir ištykšta. – Jūs – Dariaus tėvas?..
– Dariukas grįžta gyvas! – pro ašaras juokiasi girtas vyras. – Duokite jam degtinės!
– TSRS ir JAV susitarė? – kraipo galvą pažįstamas, išgeria konjaką, ir užsisako dar.
Romas užmina ant šukės, ir ji įsminga į didįjį kojos pirštą. Romas atsisėda ant kėdės šalia Dariaus tėvo, nusiauna sandalą, šviesus kraujas sunkiasi iš kojos piršto.
– Rudeni aš išeinu į armiją. Galvojau, kad mane paims į Afganistaną...
Barmenas padeda prieš jį šimtą gramų degtinės. Iš magnetofono trenkia sunkusis rokas. Jaunimas kalbasi gyvai ir garsiai.
– Gyvas, – sušnabžda girtas Dariaus tėvas, stiklinėmis akimis žiūrėdamas į stiklinę su degtine. – Išgerkim!
Jie susidaužia ir išgeria.
– Dar! – šaukia vyras, nusibraukęs ašaras. Romas žiūri į žilus jo plaukus. Jie panašūs į apšerkšnijusią žolę.
XVI. PRARASTOJI KARTA IR ATEITIES AKYS
„Štai vasara ir baigias, o mes nesusirinkome kaip visada prie apvalaus staliuko“, – galvoja Saulius, gurkšnodamas obuolių sultis. „Mes – klasiokai? Draugai? Karta?“
Į senamiesčio slėnį sėlina vakaras. Saulius nežiūri į besiskirstančius kavinės lankytojus. Jam liūdna. „Audrius – ligoninėj. Žydrę areštavo tėvai, nes grįžę rado po jos lova per daug tuščių butelių. Žydrė Žydrė Žydrė...Romas? Romas rudenį išeina armijon ir džiaugiasi, kad Afganistane baigėsi karas.“
–Sveikas!
Prie staliuko atsisėda pažįstamas vaikinas, literatas, studijuojantis universitete.
– Sveikas.
– Liūdnos naujienos, broliuk.
– Kas...atsitiko?
– Aidas nusišovė.
Tyla lyg po šūvio.
– Tokios tokelės, – atsidūsta literatas. – O geras poetas. Aš labai skubu, atleisk.
Jis nueina. Saulius jaučia, kad jo galva sukasi, ir jis nieko nesupranta. Šūvis į galvą. „Nusišovė? Nusišovė? Nusišovė?“ Jis negalvoja, kuo nusišovė poetas – pistoletu ar šautuvu, ir iš kur juos gavo, – beprasmiški klausimai, prasmingi tik milicijai ir svetimų savižudybių mėgėjams.
Jis neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C., bet atsimena jį sakant, kad dar šiąnakt nusišaus, nes neturi antžmogiškų sparnų. Saulius neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C. Gal tai socialinė ir literatūrinė, broliška biurokratija nugalėjo Žmogų? Biurokratija – tai mašina, kurią valdo ne žmogus, o žmogžudys! Tai jis nušovė poetą. Taip, jis. Bet poetas – nenugalėtas. Nenugalėtas! „Menas – tai gyvenimo ginklas dvikovoje su mirtim. Ir mirtis, cha cha, bejėgė prieš dvasią, įkvėptą pergalei!“ – atsimena Saulius Mokytojo žodžius ir atsimena, kad Mokytojas turbūt dar sėdi čia, „Rotondoje“, gurkšnodamas kaip visada raudoną vyną.
Purpurinis vakaras atsėlina į Vilniaus slėni. Vilnelės ir Vilijos vanduo tviska sidabru ir auksu. Švelnus vėjelis vėsina įkaitusius medžių lapus.
Vaikinai ir merginos išsiskirsto. Kavinėje lieka tik pardavėjos, senyvas dailininkas ir Saulius.
Jis žiūri į girtą maestro, užsikvempusį ant stalo. Senasis dailininkas miega. Ant jo staliuko stovi tuščias raudono vyno butelis.
Saulius išgirsta vyriškus balsus ir pamato du milicininkus su racijomis.
– Draugas dailininkas vėl miega viešoje vietoje... – palinguoja galva vienas.
– Pažadinti ir – į blaivyklą! – kerta kitas.
– Tegu miega, – geraširdiškai šypsosi pirmasis. – Niekas čia nebeateis. Kavinė užsidaro.
– Vis tiek reikia pažadinti.
Pirmasis mosteli ranka ir užsirūko. Antrasis eina prie miegančio dailininko, bet Saulius paprašo nežadinti.
– Ko tau čia reikia? – milicininkas nutaiso piktą veidą. – Eik miegoti.
Saulius atsiremia į sieną. Milicininkas papurto senąjį dailininką už peties.
– Kelkis, genijau. Ar girdi? Kelkis!
Dailininkas nerodo jokių gyvybės ženklų. Milicininkas stipriau, grubiau papurto dailininką, tuščias vyno butelis nuvirsta, nurieda nuo stalo, krenta ant kavines plytų ir sudūžta. Saulius krūpteli.
– Ei! Ei! – milicininkas čiumpa dailininko galvą už plaukų, atlošia, ir staiga jo akys išsiplečia, lūpos prasiveria, jis paleidžia dailininko galvą, kuri nusvyra ne ant stalo, o atgal – lyg dailininkas juoktųsi atsilošęs.
Saulius žiūri ir nieko nesupranta, bet jo širdis daužosi, daužosi, daužosi.
Geraširdis milicininkas prieina, pasižiūri į dailininko veidą.
–O dieve, –sako jis.
– Kaip gyvas nemačiau tokių akių, – sako kitas milicininkas. – Kaip gyvas nemačiau tokių gyvų negyvėlio akių. O negyvėlių mačiau daug.
– Užspausk, – sunkiai ištaria geraširdis. – Užspausk jo akis. Aš negaliu jų matyti.
Jis užsimerkia. Jo kolega ištiesia ranką, bet ne, neišdrįsta, paima raciją, iškviečia milicijos mašiną.
– Jėzau švenčiausias! – suspiegia pardavėja. – Kaziukas!
– Kas?!.. – atbėga kita ir išplečia akis.
– Kaziukas...Kaziukas... – rauda moteriškė, bučiuodama jo akis.
Saulius stovi prie sienos sugniaužtais kumščiais, jo skruostais teka ašaros. Jis žiūri į gyvas mirusio dailininko akis, besišypsančias sustingusias raukšles ir lūpas, jis žiūri į tokias gyvas, pikasiškas dailininko akis ir negali, nenori, negali užsimerkti.
XVII. SAULĖLYDIS
Vasaros vakaras, paskutinis vasaros vakaras. Saulius stovi Gedimino pilies bokšte it vienišas sargybinis, o virš jo palvos plazda vėjy Lietuvos vėliava. Saulius žiūri į senamiestį, kuris atrodo kaip juvelyrinis senovės meistrų darbas. O juk taip ir yra, galvoja jis. Mano Vilnius, sako sau mintyse, mano Vilnelė ir mano Vilija. „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną. Sakyk – Tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą.“ Saulius ieško akimis Vilnelės, bet ją užstoja žaliuojantys medžiai. Tada jis pakelia galvą ir žiūri, kol pasijunta kybąs ore, po kojomis – miestas, virš galvos – dangus, o priešais – saulė! Jis alsuoja giliai lyg prieš skrydį. Ar įvyko stebuklas, klausia savęs, ar įvyko TAI?
Jis žiūri išplėstomis, nuogomis akimis į akinančią saulės akį, kol jo akys pasrūva ašaromis. Jis įsiremia rankomis į geležinę, atramą ir užsimerkia, bet akyse – saulė. Jis jaučia vietoj rankų – sparnus, bet kodėl jo kūnas – it geležinis, ir kodėl norisi kaukti geležinio vilko balsu – į saulę?..
„Geležinis vilkas su sparnais – antitarybiška!“ – pasakytų jo tėvas. „O chimeros ant Paryžiaus katedros? – atsakytų sūnus. – Chimeros?..“
Negrįšiu, tėve, ilgai negrįšiu. Tik mamos gaila. Negrįšiu. Gyvensiu Mokytojo palėpėje. Kroviku dirbsiu. Viešųjų tualetų valytojų. Šlavėju. Bet gyvensiu Mokytojo namuose, o į tavo namus negrįšiu, tėve, ilgai negrįšiu, net įstojęs į Institutą – ne, o aš įstosiu ir be tavo pagalbos, nes mano tikėjimas lygus žinojimui – aš nugalėsiu!
Vėjas pučia į veidą, šiaušia plaukus ir plaiksto didelę trispalvę vėliavą. Saulius žiūri į saulę ir staiga pajunta, kad ji – tai gyvas šviesulys! Ne butaforinis skritulys, padarytas iš kartono ar skardos, virvute pakeliamas ir nuleidžiamas provincijos teatre. Ne, saulė – tai gyvas šviesulys, aplink kurį sukasi gyvas pasaulis! Saulė – danguje. Pasaulis – danguje. Ir aš – danguje, galvoja Saulius. Mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi aplink savo ašį ir aplinkui saulę, ir kiekvienas žmogus sukasi aplinkui savo ašį ir aplinkui saulę – gyva šviesulį! Gal mūsų aukščiausias „Aš“ ir yra ta gyvybės ašis, Saulė, aplinkui kurią skriejame, idant nepasiklystume tamsoje ir begalybėje?.. Saulius apsvaigsta ir užsimerkia, nes pasaulis iš tikrųjų sukasi... Ir kuo arčiau šviesulio, tuo karštesnė jo ugnis. Bet stipresnė nei plienas yra žmogaus siela, nes plienas išsilydo ugnyje, o siela –užsigrūdina. Ir staiga jis išvysta dangaus vandenynu atplaukiantį baltą burlaivį ir atsiklaupia prieš saulę, tekančia virš visu žmonių žemės...
XVIII. PABAIGA
Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta, ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.
________________
* Donaldo Kajoko eilėraštis
1986
Rudokas, Tomas Arūnas. Saksofonistas: Apysakos. – Vilnius: UAB „Rimas“, 1992.