Praeivio sapnas

Rytas. Pagaliau rytas. Po sapno – košmaro: aš – geležinis vilkas – stoviu kalno viršūnėje ir kaukiu, nes ką tik sapnavau šarvuotą galingą vyrą ir didelį miestą, štai pabudau ir kaukiu, aš, geležinis vilkas, kaukiu kaip vėjas prie jūros... Rytas. Pagaliau rytas. Po bemiegės nakties. Sapnas truko tik sekundę. Rytas po nakties. Aš praskriejau ja kaip išprotėjęs sprinteris. Rytas. Aš išeinu iš namų. Iš namų – į Miestą. Kad nenusižudyčiau. Kad nenusižudyčiau namuose. Kad nenusižudyčiau, aš išeinu.
Einu gatve. Rytas. Paukšteliai čiulba. Saulutė. Kaip skaidru širdy! Po bemiegės nakties. Po sapno. Po bėgimo per amžinybę. Aš einu einu gatve. Pro mane eina praeiviai. Moterys ir mergaitės. Moterys! Kur jos eina? Į darbą. Iš nuobodžio turbūt jos visos svajoja apie meilės angelą, kuris įskristų naktį pro langą. Tikras vyriškas angelas. Sparnai – tik metafora. Svarbiausia, kad jis būtų tikras vyras. Aš įlipu į troleibusą Nr. 3 ir važiuoju Antakalnio gatve Gedimino aikštės link. „Gerbiami keleiviai, neužmirškite...“ Prisimenu, kad užmiršau.

Išlipu „Gedimino“ stotelėje. Ak, nuostabus oras! Pavasaris. Gryna. Laisva. Einu per gatvę. Žalia šviesoforo akis. Troleibuso snukis išnyra prie pat manęs. Bėgu ir perbėgu gatvę. Akies kraštu užkliudau Katedros kampą. Primerkiu akį ir einu per Gedimino aikštę. Prieš mane eina dvi merginos ir rusiškai juokiasi. Aš nusišypsau, kai mes prasilenkiame. Jos atsigręžia, aš ne.

Gorkio gatvė. Senamiesčio vena. Einu. Kvėpuoju pro burną. Sustoju ir užsirūkau. Vietinė senutė meiliai žiūri į mane. Be regimos priežasties. Gal aš panašus į sūnų.

Stoviu tarpuvartėje. Rūkau, atvėpęs apatinę lūpą. Rūkau ir žiūriu į praeivius, o jie pasižiūri į mane ir nueina. Atsimenu kadrą iš kapitalistiiuo filmo: tarpuvartėje stovi kekšė, pro ją eina praeiviai. Viskas. Aš nesijaučiu kekše, nors rūkau tarpuvartėje. Rytas. Saulė spiegia ir spigina akis. Skaidri šviesos nuogybė. Praeivis paprašo užsirūkyti, duodu, nueina. Išmetu nuorūką, ji rūksta ant šaligatvio lyg pašautas tankas. Užminu batu.

Išsitraukiu iš kelnių kišenės saują kapeikų. Jas laikė milijardai žmonių. Dabar laikau aš. Vienas žmogus. Viena kapeika. Trys. Dvidešimt. Kava. Įeinu į kavinę. Atsistoju į eilę. Stoviu. Dūzgia kavos automatas. Kokia triukšminga kavos dozavimo rankenėlė! Aš artėju prie stambiakrūtės pardavėjos.

Sėdžiu prie geležinio balto staliuko ir gurkšnoju stiprią kavą. Ši kavinė - vienintelė, kur yra tikra, stipri, juoda kava už 24 kap. Kitur už 24 kap. – silpna, skysta, šviesi kava. Gintaras – nacionalinis simbolis. Turistas geria bjaurią lietuvišką kavą ir galvoja, kad lietuviai – sukčiai. Bet juk gintaras gali būti ir tamsus, beveik juodas. Taigi aš geriu juodą, stiprią, gintarinę kavą. Be cukraus. Mano dantų skylėse – kavos aromatas. Gera. Plaučiai išsiplečia ir susitraukia. Plaučiai. Krūtinė. Širdis. Fiziobiologinis padaras geria gintarinę kavą. Plaka širdis. Padaras kvėpuoja. Gyslose laksto kraujas. Nes aš esu gyvas. Kol kas aš esu gyvas. It pavasaris.

Padedu tuščią puoduką ant geležinio balto staliuko, atsistoju, šlaunimis atstumdamas baltą plastmasinę kėdę, sugaunu negražios merginos mestą žvilgsnį, išmetu jį ir išeinu iš kavinės į gatvę. Saulė žiebia per akis. Apsvaigstu iyg nuo alkoholio. Alkoholis! Išgersiu, būtinai išgersiu, tik vėliau. Vakare. Kai sutemos užpildys senamiesčio slėnį. Aš išgersiu karšto raudono vyno. Būtinai. Žūt būt. Kad nenusižudyčiau.

Einu Gorkio gatve žemyn. Į Gedimino aikštę. Sėdžiu ant žalio medinio suolo, rūkau ir žiūriu į einančius žmones. Visi jie turi vardus ir pavardes. Jei žinočiau štai tos merginos vardą, pašaukčiau. Tačiau nežinau, todėl tyliu, o mergina praeina ir nueina. Nueina ir išnyksta. Jos nebėra. Aš nežinau jos vardo ir pavardės. Juokiuosi mintyse, nes manęs niekas nepažįsta. Išmetu nuorūką. Ji rūksta ant aikštės plytų it pamuštas tankas. Aš nekariavau. Aš nemačiau tikro, gyvo tanko tete-a-tete. Užminu nuorūką batu. Batai kainavo 40 rub., o padai jau suskilę. Jei kareivio batai suskilę, tai reiškia, kad karinė pramonė yra žemo lygio. Žemo pramoninio lygio. Atsistoju ir einu per aikštę, per petį atsigręždamas į Gedimino pilies liekaną – vieną bokštą su juodais taškeliais, jeigu taip galima pavadinti turistus. Keista, kad iš pat ryto jie lipa į kalną ir žiūri į miestą. Nenoriu būti turistas. Einu į Lenino prospektą. Muša laikrodis. Dešimta valanda. Stoviu prieš perėjimą. Įprasta raudona šviesoforo akis. Šalia manęs stovi erotiška moteris. Noriu pamatyti jos veidą, todėl, kai užsidega žalia šviesa, bėgu priekin ir lyg netyčia atsigręžiu. Veidas negražus, bet visa moteris – graži. Atsidūstu ir einu. Juvelyrinė parduotuvė. Pro duris kursuoja moterys. Einu pro jas, giliai alsuodamas. Einu greitai, staiga sustoju, trypčioju vietoje, galvodamas, kur eiti. Einu toliau. Į priekį. Be tikslo. Tiesiog, kad eičiau, kad negrįžčiau namo. Esu einantis praeivis. Nežiūriu į vitrinas, bet matau, kad štai toji moteris žiūri į kiekvieną vitriną: ar aš graži? ar aš gražiai atrodau? Ji eina ir akies kraštu stebi save. Pralenkiu ją. Užeinu į plokštelių parduotuvę. Groja banali muzika. Pardavėjos miega atmerktomis akimis. Iš pat ryto. Išeinu.

Atsisėdu ant suolo, užsirūkau. Prieš .akis – šūkis: ,,Šlovė TSKP!“ Rūkau. Prieina rusė turistė, klausia, kur yra Gorkio gatvė. Paaiškinu, turistė padėkoja ir nueina. Žiūriu į jos pokreives kojas ir galvoju apie harmoniją. Pasijuntu Fiodoru Dostojevskiu. Gyvu, ne mirusiu. Užsimerkiu: regiu Rusiją. Atsimerkiu, atsistoju ir einu. Žūt būt reikia eiti. Fiksuoju savo žingsnius. Viens du, viens du, viens du. Einu kaip ekskareivis. Prisimenu vaikiną, kariavusį Afganistane. Aš spjaudžiausi kruvinais skrepliais. Jis nesispjaudė. Jis duso. Gydytoja man pasakė: „Rūkysi – mirsi“. „Visi mirsime“, – atsakiau. Vaikinas turėjo daug lengvatų: butas ir mašina – be eilės. „Bet kas iš to, – sakė jis, – antrų plaučių be eilės negausiu“. „Tu juk herojus“, – sakiau aš. „Visi mes herojai“, – atsakė jis ir persibraukė delnu žilstelėjusius plaukus. Dvidešimtmetis. Normaliai kvėpuoti jis taip ir neišmoko. Yra gyvenime toks posūkis, už kurio – viskas kitaip. Net fizinės funkcijos. Bandau įsivaizduoti, kad netnriu kojų arba rankų. Baisu. Geriau neturėti galvos. Esi lavonas, ir tiek. Žemės trąša. Nematomas kareivis. O dabar esu tik nematomas praeivis. Socialinė patrankų mėsa.

Praeinu pro konservatoriją. Kažkas groja klarnetu. Džiazo sentimentai: atsimenu Ameriką, negrus, sidabrinį trimitų ir auksinį saksofonų skambesį. Galvoju, kad alkoholis ir narkotikai pasitarnavo kapitalistinio meno evoliucijai: tragedija gimdo tragediją. Aš išaugau Vakarų tragedijų įtakoje: literatūra, muzika, dailė. Ne tik Vakarų, aišku. Indų filosofija, M.K. Čiurlionis, F. Dostojevskis, A. Čechovas. Myliu džiazą, kaip gyvenimo filosofiją. Esu filosofinis džiazistas. Smagu ir mirtina. Bet geriau nei mirtis. Aplinkui žydi žmonės, tuoj sužydės medžiai, gėlės, sužaliuos žolė. Ach, koks nuostabus yra gyvenimas. Bet mirtis neužsimiršta. Žūt būt vakare išgersiu karšto raudono vyno. Užsinoriu sisi. Skubu į viešąjį tualetą ir džiaugiuosi, kad esu ne kino salėje. Atsimenu: Vilniuje rodė Federiko Felinio filmą „Amarcord“. Tūkstančiai vilniečių plėšėsi dėl bilietų. Paskutinę filmo demonstravimo savaitę gavau bilietą. Tik atsisėdęs į savo vietą, užsinorėjau sisi ir visą filmą žiūrėjau pro sisi prizmę. Paskui išbėgau iš salės, pusvalandį bėgiojau lyg pamišęs šuo, pagaliau radau seno namo griuvėsius ir uždainavau iš džiaugsmo.

Toks pat džiaugsmas plazda ir dabar, kai leidžiuosi viešojo tualeto laipteliais. Tualete tamsu, bet gera. Kabinoje randu tuščią šampano butelį. Ant sienos – rusiški keiksmažodžiai.

Išeinu į šviesą. Ant iškeltos Lenino rankos – baltas balandis. Norėčiau nufotografuoti, bet neturiu fotoaparato. Nuotrauka lieka atmintyje. Stereo.

Sėdžiu aikštėje ant balto suolo, rūkau ir žiūriu į milicininką, kuris vaikšto aplinkui aikštę balandžio eisena. Mėgstu balandžius, bet nemėgstu milicininkų. Aš dar neužmiršau, kaip vienas tvarkos sargas daužė mano galvą į sieną. Iš nuobodulio. Buvau kiek išgėręs, bet visiškai ramus ir tvarkingas. Gal tatai ir įsiutino tą vieną tvarkdarį. Ne visi iokie. Bet nemėgstu. Vienas sukompromitavo visus. Toks realizmas. Nors aš turbūt ne realistas. Nepažįstu nė vieno tikro realisto. Realistas – tai žmogus, pažįstantis realybę kaip Dievas. Tokio žmogaus nėra. Yra tik milijonai apsišaukėlių. Esu įsitikinęs, kad visi žmonės - idealistai. Kiekvienas turi savo Dievą. Kiekvienas kažkuo tiki ir kažko tikisi. Kiekvienam pagal samonę. Visi žmonės yra idealistai. Tai prigimtinė savybė. Tai - realybė.

Baltas balandis nuskrenda nuo Lenino rankos į žydrą dangų. Išmetu nuorūką į šiukšlių dėžę ir įkvepiu gaivaus oro. Gera gyventi, kai nebloga. Gera, kai nebloga. Gėris ir blogis. Koks esminis skirtumas? Gėris tarnauja pažangai, blogis stabdo pažangą. Ir kartu – koncentruoja gėrio jėgas. Rupūs miltai, vadinasi, viskas tarnauja pažangai. Žmonija kartu su žvėrija ir augalija žengia erškėčiuotu evoliucijos keliu, kurį tik retais istoriniais momentais dievulis nubarsto rožėmis. Bet ir per rožes eiti, ypač plikapadėmis koįomis... Atsistoju ir einu aikšte, nubarstyta raudonu žvyru. Sutrintomis plytomis. Einu gatve ir žiūriu į mašinas. Atsimenu, kad jose sėdi žmonės. Sakom: važiuoja mašina. Nesakom: važiuoja žmogus. Sakau: važiuoja žmogus-mašma. Būti žmogumi-mašina dabar labai madinga. Sustoju, atsiremiu į namo sieną ir užsirūkau, nors mirsiu. Atsimenu, kaip keliavau po TSRS autostopu. Mano ilgi plaukai draikėsi vėjy kaip vėjarodė – kelrodė vėliavėlė. Stoviu, iškėlęs ranką lyg paminklas žuvusiems balsuotojams. Mašinos važiuoja prošal, važiuoja prošal. Dulkėtas, suodinas, įdegęs mano veidas. Stangrūs, bet pavargę raumenys. Viens du, viens du. Mašina. Sustoja. Pribėgu, atplėšiu duris. Klausia: „Pinigų turi?“ Užtrenkiu duris taip, lyg spirčiau vairuotojui į pasturgalį. Po valandos – kita mašina. Sustoja. Pribėgu, atplėšiu duris ir prisipažįstu, kad pinigų neturiu. Vairuotojas geraširdiškai juokiasi, aš įsėdu, ir mes važiuojame. Mašinos su moterimis už vairų nesustodavo niekada. Bijo. Galvoja, kad aš - vyras-mašina. Arba negalvoja nieko, važiuoja, ir tiek. Kur matyta, kad moteris pasiimtų nuo kelio vyrą – kaip vienkartinį meilužį!

Būti mašina dabar labai madinga. Nežinau, gal tatai buvo madinga ir tais laikais, kai dar nebuvo mašinų ir madų? „Akmens amžiaus mašinos ir mados“ – paskaita pradinukams ir pensininkams.

Žmogus yra netobulas, visuomeninės santvarkos taip pat netobulos, visas Kosmosas (Dievas) – netobulas. Tačiau kas tai yra tobulumas? Ar įmanomas absoliutus Kosmoso ir Žmogaus tobulumas? Evoliucija – tobulinimosi procesas. Begalinis. Tobulėjimas yra be-ga-li-nis. Tad atleidžiu pramonei už skylančius batų padus.

Išmetu cigaretę ir einu atgal į Gedimino aikštę. Gatvės laikrodis rodo 11.00. Aplink mane mirga žmonės, ir aš mirgu aplinkui juos. Mes – praeiviai. Bevardžiai, vieni kitiems visiškai beprasmiški. Kiekvienas eina vienas. Miesto, didmiesčio dėsnis. Kaime visi pažįstami. Kaime kiekvienas pažįsta kiekvieną, visi mirusieji – bendri kaip gyvieji. Sename kaime. O gal aš idealizuoju, užmiršdamas muštynes, girtuokliavimą, išprievartavimus, savižudybes. Bet norėčiau gyventi sename sename kaime. Atsikandau civilizacijos obuolio. Išlindo kirminėlis ir .nusikvatojo falcetu tiesiai į akis. Fu. Mano gyvenimas – beprasmiškas. Nuostabu galvoti, kad mano gyvenimas yra beprasmiškas, kai eini gatve, kai visi eina gatve, kai mes visi einame ir mes visi galvojame apie save. Ką mes, praeiviai, žinome vieni apie kitus? Juokinga. Man pasidaro baisu, kai prisimenu, kad šalia stovintis praeivis yra prasmingas žmogus, turintis vardą, pavardę, turmtis savo gyvenimą, savo vidinį pasaulį, kurio niekas (net jis pats) niekada nepažins.

„O kam save pažinti? Koks pažinimo tikslas?“ – klausiu savęs, eidamas per gatvę, jau užsidegus raudonai šviesai. Sužviegia mašinos (žmogaus) stabdžiai, aš instinktyviai nušoku iš vietos gal tris metrus, vairuotojas pasiunčia man pavymui oro keiksmą ir nuvažiuoja. Aš einu Gedimino aikšte ir klausiu savęs: koks pažinimo tikslas? Kas iš to, kad pažinsiu esminius savo sielos dėsnius? O gal esminiai mano sielos dėsniai yra bendri, gal visų žmonių sielos veikia pagal tuos pačius dėsnius, tik kad sielos individualios? Ir gal individualumas – tai esminis sielos dėsnis? Tačiau kodėl aš turiu tai žinoti? Juk aš ne menininkas, ne gydytojas, o tik praeivis. Pra-ei-vis. Praeivis ir perėjūnas – labai panašūs žodžiai.

Mokyklose nedėsto sielos dėsnių. Mokyklose nemoko mąstyti. Mokyklose nemoko mokytis. Ką norėjo apgauti „mokytojai“? Mus. Jie norėjo apgauti mus. Nes patys buvo ir yra marionetės. Dabar jos šoka pagal kitą muziką, bet marionetė negali tapti žmogumi. Aš – bjaurus idealistas. Toks mano likimas. Beprasmiškas likimas. Laikrodis išmuša pusę dvyliktos. 1986 m. balandžio mėnuo, trečiadienis. Einu Gorkio gatve. Įsivaizduoju, kad dabar – XXX amžiaus pabaiga. Noriu gerti. Karšto raudono vyno. Nuryju seiles. Prieinu tą pačią tarpuvartę. Atsistoju joje lyg paveikslo rėmuose. Atrodo, kad ir aš gimiau tarpuvartėje. Nereikalingas kaip sugedęs maisto produktas. Aišku, čia mano kaltė. Toks likimas. Nežinia tik – už ką. Įdomu, kas aš buvau ankstesniame gyvenime? Tikiuosi, kad ne beždžionė. Pernelyg greita evoliucija – aname gyvenime - beždžionė, šitame – žmogus, tegu ir ne dieviškas. Tikiu sielos amžinybe. Ne savo, kaipo kūno ar asmenybės, bet savo sielos, dvasinės substancijos, kuri sukaupia savyje išgyventų gyvenimų informaciją. Siela neturi vardo. Siela – tai dvasinio kosmoso turinys. Jeigu aš turiu tą dvasinį turinį...

Kas neatrasta, to nėra?..

Prie manęs prieina pažįstamas pankas, buvęs hipis, paprašo cigaretės. Duodu, pridegu, klausiu: „Kaip gyveni?“ „Šūdinai“, – atsako jis, sugargia iš juoko ir nueina, pavirsdamas eiliniu praeiviu. Labai juokinga. Jo seserį išprievartavo kažkoks recidyvistas. Recidyvistas – savo namuose, t.y. kalėjime, mergaitė - psichiatrinėj ligoninėj. Ilgam.

Manęs neišprievartavo, bet kartą senyvas vyriškis siūlė parsiduoti už 100 rub.

Dvylikta valanda. Einu į Puškino skverą. Vėl noriu sisi. Ten yra viešasis požeminis tualetas.

Po sisi sėdžiu ant suolo, rūkau. Kvėpuoju giliai, bet netvarkingai. Pro šalį eina turistai, nusileidę nuo Gedimino kalno. Juodi fotoaparatai solidžiai blykčioja ant margaspalvių kūnų. Atsimenu Vilniaus įkūrimo datą. 1323 m. Šiandien – 1986 m. Pasijuntu turistu. Nes nesugebu dvasia aprėpti ir sujungti laikų. Pasijuntu praeiviu - bevardžiu, betėviu, bežemiu praeiviu. Kalno papėdėje susėda būrys čigonų – vien moterys ir vaikai. Indiški veidai, ryškiaspalviai drabužiai. Užsimanau tapti čigonu. Gal aš ir esu čigonas – albinosas.

Rūkau. Laiko nejaučiu. Jis man visiškai nerūpi. Aš niekur neskubu, nes neturiu kur skubėti. Aš neturiu gyvenimo tikslo. Mano gyvenimas – betikslis egzistavimas. Gyvybė žemėje... Noriu būti delfinu. Gelbėti žmones po laivo katastrofos. Išmetu nuorūką. Neužgesinu, tegu rūksta. Atsimenu savo sapną. Paskui – legendą: kunigaikštis Gediminas susapnavo geležinį vilką, stovintį ant aukšto kalno ir kaukiantį. Žynys Lizdeika paaiškino kunigaikščiui, jog tai pranašingas sapnas: jis, Gediminas, čia įkurs didį miestą, ir garsas apie jį aidės toli toli! Gal ir ne visai taip. Tiksliai neatsimenu. Bet širdy atsiveria tokia tuštuma, lyg širdis būtų peršauta, nes kulka išėjo kiaurai, nukrito už nugaros ir guli kruvina žolėj. O širdy – juoda skylė. Noriu kaukti geležinio vilko balsu. Peršauto geležinio vilko balsu.

Laikrodis išmuša tryliktą valandą. Atsistoju ir einu iš skvero. Prisimenu, kokia ramybė užpildo kraują kartu su morfijumi. Noriu morfijaus. Noriu tokio miego, po kurio gimčiau iš naujo. Pabudimas – gimimas. Netikiu, kad man tai įmanoma. Palaiminti tie, kurie tiki! Noriu... Ne, mirties nenoriu. Vadinasi, dar kažko tikiuosi? Iš savęs, gyvenimo, žmonių? Taip, tikiuosi. Netikiu, tačiau tikiuosi. Gal paskambinti psichologinės pagalbos telefonu? „Laba naktis. Atleiskite, kad sutrukdžiau. Žinote, aš persipjoviau venas, o gyvenu visiškai vienas... Labai prašau, pristatykite rytą į skaistyklą, kad nesupūčiau.“ Nesąmonė. Vėl einu į kavinę. Staiga šauna mintis, kad geriau pasisiūlyti savanoriu į Afganistaną, negu gyventi šitaip. Geriau mirti karo lauke, nei šitaip merdėti. Kada gyventi ir kada mirti – nesvarbu. Svarbiausia – kaip gyventi ir kaip mirti. Gyvenimas ir merdėjimas – antonimai. Bet juk žinau, kad nepasisiūlysiu savanoriu ir kad manęs tiesiog nepaims. Nors šiaip įvairiais karais aš bjauriuosi. Bjauriuosi viskuo, kas primena karą. Uniformos, įsakymai, ginklai man sukelia fizinį-dvasinį pasibjaurėjimą. Mūšyje mane nušautų patį pirmą. Aš pats tai išprovokuočiau. Ne iš drąsos, o iš baimės.

Gurkšnoju gintarinę kavą ir džiaugiuosi, kad artėja keturiolikta valanda. Noriu karšto raudono vyno. Noriu pasislėpti nuo praeivių. Noriu gyventi negyvenamoje saloje. Nes gyventi visuomenėje kaip negyvenamoje saloje – neįmanoma. Aš neturiu draugų, aš neturiu tėvų nei protėvių, aš neturiu mylimųjų nei meilužių, aš neturiu tėvynės, žemės ir dangaus. Ar galiu sakyti, kad turiu save? Neįmanoma. Aš neturiu savęs. Aš neturiu nieko. Manęs nėra. Aš – Praeivis.

Tiesa, turiu pinigų ir kambarį. Pinigus išleidžiu maistui, alkoholiui, cigaretėms, knygoms. Kambarys – metalinė konservų dėžutė, kurioje užkonservuota žmogiena – aš. Man atrodo, kad aš negimiau. Arba gimiau užkonservuotas. Gimiau negyvas. Keista tik, kad jaučiu ir suvokiu tai. Pažįstu vieną niekam nežinomą poetą, rašantį eilėraščių knygą. Viso gyvenimo knygą, kuri vadinasi „PK“. Klausiau, ką tai reiškia, o jis paaiškino: „Pomirtmė knyga“. Tikras poetas!

Aš eilėraščių nerašau, paveikslų netapau, nemuzikuoju – meno nekuriu. Bet menas mane hipnotizuoja. Ak, meno magija! Čiurlionis, Dostojevskis. Fiodoras. Pasijuntu genialiu menininku. Šventos šviesos pojūtis. Kančia, kraujas ir amžinybė. Mirties nėra. Rojus ir pragaras viename. Dangaus žemė / žemės dangus. Gal aš esu neišsprogęs genialumo pumpuras? Blusa plius didybės manija lygu nesąmonė. Aš esu niekas.

Išgeriu kavą, padedu puoduką ant stalo ir klausiu priešais sėdinčios moters, kiek dabar valandų. Ji rusiškai atsako, kad nesupranta klausimo. Aš paklausiu rusiškai, ji rusiškai atsako. Četyrnacatj čiasov!

Einu į požeminę vyninę. Kvėpuoju giliai ir laisvai, kiek leidžia yrantys plaučiai. Plaučiai išsiplečia ir susitraukia. Išsiplečia ir išsiplečia. Džiaugsmingai daužosi širdis. Ji dunda kaip vaikiškas būgnelis. Įeinu į vyninę, nusileidžiu į požemį. Svaigus vyno ir medžio kvapas. Jauku, gera. Slėptuvė. Išsitraukiu visus pinigus. Trisdešimt rublių. Prieina daili lieknakojė oficiantė su mini sijonuku. Užsisakau stiklą karšto raudono vyno. Svajonių vyno. Iš magnetofono skamba svajinga daina. Sena oficiantė apžiūrinėja savo sijoną. Svajonės ir sijonai. Jauna oficiantė atneša vyną. Padėkoju, mergina nusišypso ir nueina. Laiko nejaučiu. Gurkšnoju karštą vyną ir galvoju apie laiką. Apie Ateitį. Trisdešimtas amžius. Įsivaizduoju tris šviečiančius iksus juodame fone – XXX. Manęs nedomina ateities technika. Nors, aišku, moksliniai atradimai sąlygos žmonių buitį ir būtį, kaip kad dabar – elektra, mašinos, bombos. Mane domina ateities žmogus. Žmogus evoliucionuoja labai lėtai. Lėtai? Ką reiškia greičiai prieš amžinybę?

Galvoju apie socializmo evoliuciją. Žengimui į priekį trukdė (trukdo, trukdys) Biurokratų partija. Žingsnis į priekį – nufilmuojamas ir demonstruojamas masėms, du žingsniai atgal – nefilmuojami ir nedemonstruojami masėms, nors masės mato viską ir be dezinformuojančių demonstracijų. Tiesa buvo apsaukta antitarybine. Antitarybinė tiesa?

Išgeriu vyną, pakviečiu jauną oficiantę, užsisakau dar. Ji nusišypso ir nueina. Šauni mergina. Gera mergma – gėris... Turbūt jau apgirtau. Dabar man mažai reikia, kad nusigerčiau. Silpnas esu. Nusilpau kaip skęstantysis. Bet, kaip sakė Ostapas Benderis: „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas!“ Jei blaivus grįšiu namo – būtinai pasipjausiu. Skustuvu. Todėl reikia grįžti girtam, kad iš karto griūčiau lovon ir pabusčiau kitą dieną. Kad pabusčiau dieną. Nes naktį ateina mintis-giltinė ir kužda:

„Nusižudyk, meilus niekuti, paimk šį aštrų raktelį nuo vartų į kitą pasaulį ir atrakink savo kraują...“

Jaunoji oficiantė klausia senosios, kiek valandų. Penkiolika valandų, atsako moteris ir vėl apžiūrinėja sijoną. Aš apsižvalgau aplinkui, matau žmones, girdžiu šnekas, juoką, netaurų taurių skambesį. Užsimerkiu. Atsimerkęs pamatau priešais stovinčią šauniąją šinkorką. Ji nusišypso, padeda stiklinę vyno ant mano stalo ir nueina. Gera. Kaip man gera! Dabar. Ir vienatvė – ne gyvatė, o draugė. Gera!

Aš nežinau, kiek dabar valandų, aš geriu ir girstu, vyninė – kaip girtas laivas požeminėje jūroje, aš nežinau, kiek išgėriau, jaučiu, kad nemažai, aplinkui - lalėjimas, žodžiai liejas kaip vanduo, triukšmas, tvaikas, muzika, aš noriu šokti, pro šalį eina šaunioji, geroji, gražioji oficiantė, pašoku iš vietos, čiumpu merginą į glėbį, prispaudžiu ją prie savęs kaip nuogą ir bučiuoju, paskui pajuntu antausį, girdžiu bjaurų juoką, guliu ant vyninės grindų ir noriu miego. Šaukiu, kad noriu morfijaus, – mirtie, mylėk mane! – kažkas nemeiliai pakelia mane nuo grindų, kažkas nervingai prašo: „Išveskit jį dėl Dievo meilės“, aš klykteliu, kad nėra nei Dievo, nei meilės, mane užtempia laiptais į viršų ir išspiria pro duris į gatvę.

Mirtinai išgąsdinęs įsimylėjėlių porelę, aš guliu ant šaligatvio ir stenu, negalėdamas atsikelti. Niekas nepadeda. Laukiu pagalbos iš milicijos. Deja. Nušliaužiu iki sienos, atsikeliu ir einu, remdamasis į ją rankomis. Naktinė žibintų šviesa. Akys raibsta. Kojos linksta. Rankų nejaučiu. Einu. Einu Gorkio gatve žemyn.

Žemyn.

Žemyn.

Puškino skveras. Rašytojai! Gorkis! Puškinas! Raš... O aš – Praeivis. Morfijaus nebenoriu. Miego – nenoriu. Noriu gryno oro! Gryno oro, gryno gryno oro. Gryno!

Aš pradedu bėgti. Greičiau, dar greičiau. Viens du, viens du. Kažkur suloja šuo. Aš bėgu. Bėgu nuo savęs kaip nuo šuns. Aš nejaučiu kojų. Nejaučiu kūno. Nejaučiu sielos. Aš neturiu savęs. Bėgu. Į kalną. Bėgu į Gedimino kalną. Tikslas - užbėgti į kalną! Greičiau. Atrodo, kad plyš plaučiai ir sprogs galva. Akmenys, žemė, medžiai, šaknys – kabinuosi už visko kaip mirštantis. Aš – ant Gedimino kalno. Ant Pilies griuvėsių. Žvelgiu į Miestą. Jo žiburiai raibuliuoja kaip žvaigždės jūroje. Aš stoviu ant uolos ir žvelgiu į nakties jūrą. Koks grynas oras! Toks grynas, kad suklumpu ant akmenų ir vemiu, vemiu vynu ir savo plaučių krauju. Vemiu klūpodamas lyg melsčiaus. Aš išvemiu vyną ir kraują. Aš vemiu ant supuvusių marionetinių idealų, aš vemiu ant karnavalinės – makabriškos politikos ir visų pinočetų, aš vemiu ant rafinuotų žmogžudžių, ant melo mokytojų, ant nematomų kaip oras biurokratų – aš vemiu ir jaučiu savyje žvėrišką laisvę, klūpodamas aš kaukiu kaip geležinis vilkas. Aš klūpau ant uolos ir kaukiu tarp žvaigždžių kaip Žmogus. Man atsiliepia milicijos mašinos sirena. Ir miesto jūroje mes kaukiame kartu.

1986