Accessibility Tools


Tai knyga apie nieką. Skiriu ją draugams, kad skaitydami apie nieką negalvotų. Nes jie patys pilni visko – meilės, gerumo ir gyvenimo ryžto.

O liūdesys tebūna mūsų bendras slaptas turtas. Todėl šypsokitės, chebra! Amen.

 
1

„Dulkinausi, bet ne dėl sekso!“

Vienos amazonės kredo

 

Išėjęs iš pataisos darbų kolonijos, Jurgis Mitkis klajojo po Vilnių gerte gerdamas viską – alkoholį, žmones, rudenį. Siurbė gyvenimą kaip išalkęs kūdikis, kol prisisprogo per mėnesį tiek, kad norėjo vemti.

Jurgis sėdėjo „Kalvėje“, senamiesčio bare, kur rinkdavosi menininkai ir šiaip palaida publika „be kompaso“. Jis buvo nusivylęs ir savimi, ir žmonėmis. Net moterys atrodė vienodos kaip žuvys. Vienos rūšies žuvys. Arba paukščiai. Pavyzdžiui, vištos. Na, gerai, žąsys. Ir pats jautėsi tarsi žąsinas moliūgas, kurs išskrido į dausas.

„Kalvėje“ kažkas įžūliai rūkė žolę, specifinis aštrus kvapas dirgino šnerves. „Toks dabar jaunimas, – pamanė Jurgis. – Auksinis, tipo. Be protesto, be idėjų, be dvasios. Seksas, pinigai, karjera. Tuščiaviduriai, bestuburiai – plastikinės žuvelės akvariume. Plauko paviršiuje visiems matant – tokia pornūcha.“

Sėdint kolonijoje, Jurgiui atrodė, kad laisvėje viskas bus kitaip. Tačiau jis pats pasikeitė, o pasaulis – ne. Žmonės liko tokie patys. Arba tapo dar blogesni. Jurgis bandė jiems pasakoti apie nelaisvę. Tačiau ką iš tiesų reiškia nelaisvė, niekas nesuprato. Niekam tai tiesiog nerūpėjo. Jurgis juto tik tuščią jų smalsumą: tai koks ten gyvenimas? Kai kuriuos sudomindavo detalės, kalėjimo juokai ir bajeriai, aišku, kalba neišvengiamai pasisukdavo apie pinigus, moteris, padėtį chebroje, šeimoje ir visuomenėje. Jurgis pasijusdavo visiškai vienišas. Kad ir kiek pasakojo, niekas taip ir nesuprato, kad nelaisvė yra kančia. Dar viena kančia, be visų kitų. Nei didesnė, nei mažesnė, tik ne kiekvienam lemta. Nors pasakyta – ne-iš-si-ža-dėk!

Jurgis buvo pusgirtis. Gurkšnojo brendį. Sėdėjo abejingas ir mąstė apie save. Šalia jo prisėdo kvepianti panelė. Ne prieš jį, bet šalia. Nors prie stalo buvo daug vietos, Jurgiui pasirodė, kad ji atsisėdo būtent šalia jo. Dėbtelėjęs akies kraštu įvertino. Banalu kaip trys kapeikos – kojos, krūtys ir mordaška. Vienu žodžiu, blondinė. Ar dažyta, pamatysi tik lovoje. Jurgis gurkštelėjo brendžio. Kosminis nuobodulys laisvai liejosi į jo sielą. Tylėjo. Jis nenorėjo nieko kabinti. Blondinė gėrė šampaną. Blondinė kavinėje sėdėjo viena ir gėrė šampaną – tai Jurgiui pasirodė keistoka. Jis gėrė brendį, ji – šampaną. Sėdėjo taip arti vienas kito, kad pašaliniams galėjo atrodyti kaip pora. Ilgais pirštais blondinė retkarčiais pabarbendavo į stalą.

– Tai tylim, – netikėtai pasakė ji ir nusišypsojo.

– Aha, – tarė Jurgis. – Tylim ir Dievą mylim.

– Turiu pasiūlymą, – tarė blondinė.

– Aha?

– Einam pasidulkinti!

Jurgis prunkštelėjo.

– Kokia proga?

– Šiandien mano gimtadienis.

– O! Sveikinu. Tai gal dar šampano?

– O gal pas mane?

– Už ką man tokia garbė?

– Nes tu toks nieko sau bachūras…

– Ačiū. Nepripratęs prie moterų komplimentų. Jurgis, – prisistatė.

– Mūza, – tarė blondinė ir išgėrė šampaną iki dugno. – Važiuojam.

– Hm… Gerai. Tik palauk, iškviesiu taksi, – pasakė Jurgis ir nuėjo prie baro.

Net visko mačiusiam Jurgiui buvo be galo keista būti šitaip pakviestam į gimtadienį. „Tai likimas, – šaipėsi iš savęs. – Juk aš nemėgstu blondinių! Man patinka juodaplaukės apžėlusiomis kojomis ir tarpkojais, man patinka temperamentingos mustangų kumelės! O čia kas – baltaodė blondinė, bijau, net nedažyta. Et, tas mano likimas…“

Jis iškvietė taksi ir grįžo prie stalo. Blondinė laukė. Ji atrodė jaunesnė. Jurgis sutriko – tiesiog nebežinojo, kaip elgtis su tuo baltapūkiu padarėliu.

– Žinai, – staiga prabilo, – o aš prieš mėnesį grįžau iš kalėjimo!

Ši provokacija paprastai pasiteisindavo. Jurgis tokiu būdu buvo atsikratęs nemažai nereikalingų žmonių.

– Kaip įdomu! – suplojo rankomis blondinė. – Bet žinai, gal tu apie tai papasakosi kitąkart.

Jos reakcija Jurgiui buvo maloni staigmena. „Pasitaiko stebuklų“, – pagalvojo ir įkvėpė oro. O šis kvepėjo rudeniu. Visas baras kvepėjo rudeniu. Ir Mūza taip pat. Tipo – vynas, dūmai ir… kaštonai. „Ar ir vėjas turi kvapą?“ – dingtelėjo.

– Jūsų taksi atvažiavo! – pranešė barmenas.

– Važiuojam, – tarė Jurgis.

Mūza užsimetė ant peties madingą rudos odos rankinę ir kaukšėdama aukštakulniais išsiūbavo pro duris. Jurgis kažkaip negalantiškai nusekė paskui. Blondinė jau stovėjo prie automobilio atidariusi galines dureles.

– Einam, einam! – pamojo ranka.

Tarsi prisiminęs tą judesį, Jurgis pajuto keistą švelnumą. Atrodė, lyg pažinotų tą moterį jau daugelį metų. „Likimas – kaip kinas, – pagalvojo, – vaidini, vaidini, o filmo pabaigoje paaiškėja, kad tai ir buvo tavo gyvenimas. Ir jokios vaidybos.“

Jie įsėdo į mašiną ir nuvažiavo. Dulkinti į rudenį. Dulkiant lietui ir kvepiant kaštonams. Vakarinis Vilnius prisipildė paslapties.

 
2

Jurgiui buvo šiek tiek gėda prisipažinti, kad pamiršo prezervatyvus. Šampano ir torto nepamiršo, ir net škotiško viskio nupirko, o „parašiutus“ prisiminė tik lovoje. Tačiau Mūza jį aplenkė.

– Žinai, aš kai ko neturiu, bet gal galime ir apsieiti? – prabilo ji nekaltu balseliu.

– Tai... ką... dabar... – kaip nepatyręs paauglys suglumo Jurgis. – Tai... jo-o.

Tas „jo-o“ reiškė, kad jis pajuto beprarandąs kalbą. Sąmonė ėmė temti. Prasidėjo tai, kas rodoma juodoje pornūchoje. Grynas seksas be meilės, net be įžanginių gimtadienio tostų. O ir šampanas buvo geriamas kaip alus – troškuliui numalšinti.

Jie buvo nepažįstami, jie vienas kitam nieko nereiškė, todėl jautė begalinį malonumą tenkindami vienas kitą. Ilgą, nesibaigiantį malonumą.

– Kas… tu… toks? – giliai alsuodama galiausiai paklausė Mūza. – Tu kaip iš filmo!

– Aš ir esu iš filmo, – iškvėpė Jurgis. – Ir tu iš filmo! Ar negirdi, kaip sukasi juosta?

Už lango tykiai šnarėjo lietus. Gatvių žibintai spigino per langą.

– Aha, tiksliai. O koks filmas?

– Hm, reikia pagalvoti…

Jurgis užsirūkė „Camel“ ir pagalvojo.

– Tai filmas apie meilę ir mirtį Vilniuje!

– Apie laimingą ar nelaimingą meilę?

– Argi meilė būna laiminga?

Mūza susimąstė.

– Nežinau. Man ką tik sukako dvidešimt penkeri. Ir aš nežinau, kas yra meilė. Kas yra seksas – man aišku, o kas yra meilė... O tu žinai, kas tai?

– Meilė – tai kančia, – nusijuokė Jurgis. – Kadaise šventai tikėjau meile, kadaise buvau tikėjimo kvailys! O dabar...

– ...dabar išdulkink mane dar stipriau, – paprašė Mūza praskėsdama kojas. – Šį gimtadienį aš noriu prisiminti ilgai!

 
3

Kas tu toks? Kas tu toks, Jurgi? Perėjūnas, rolingstounas, perekati-pole! Trisdešimtmetis vėjavaikis – nei jaunuolis, nei vyras. Net barzda nesendina tavo veido. Nei darbo, nei šeimos, nei rango. Antros kategorijos kelto darbininkas, radijo stoties „Ne-1“ pliurpalas, krovikas maisto prekių parduotuvėje, literatūrinio žurnalo kritikos skyriaus darbuotojas, komivojažierius, siūlantis naivuoliams odos gaminius, gatvės muzikantas, dainuojantis savo sukurtas dainas ir grojantis šešiastyge tarybine gitara, alfonsas, dulkinantis turtingas nemylimų vyrų mylimąsias, nuodėmių mokytojas, įšventinantis vaidilutes bitutes į birutes, gatvės mušeika, dėl draugo ar panos nebijantis peilio ir kulkos, poetas randuotu veidu, paštininkas, skambinantis du kartus ir vieną kartą – paskutinį – į rojaus vartus.

Tu – nuteistas angelas, Jurgi. Angelas, sunkiais, žmonių apvemtais sparnais. Ir vis dėlto dar kilnoji tuos sparnus, laukdamas liūties, audros ir tik po visko – saldžios saulės šviesos…

 

– O tu kas tokia būsi? – ankstyvą rytą paklausė Jurgis nuo pagirių išpurtusiu veidu. – Tokia laisva ir drąsi, romantiška ir įžūli mergiotė?

– Kuria prasme? – išpūtė akis Mūza.

– Na, tipo, kur dirbi?.. – numykė Jurgis.

– A-a. O ką nori pasiūlyti?

– Baik bajerius! Aš – niekas. Visą laiką dirbau atsitiktinius darbus, ieškodamas… hm… ieškodamas… Ko gi ieškodamas?! Dievo ir savęs!

– O Jėzau, kaip pasakei. Poetas!..

– Aš ir eiles rašau! – kilstelėjo galvą Jurgis. – Ir dainas dainuoju! Tik tas kalėjimas…

– Tik nereikia, gerai? Prašau.

– Gerai. Tai tu, Mūza, kokiame fabrike plytas fasuoji?

– O tu pavarai! Čia slengas?

Jurgis išlašino paskutinius visų gėrimų – šampano, viskio, alaus – lašus į vieną stiklinę. Susidarė gal šimtgramis.

– Joršas! Į sveikatą.

– Varyk.

Jurgis pavarė. Krūtine nubildėjo traukinys.

– Tai kas tokia būsi? – pakartojo atsipūtęs.

– Aš? – Mūza koketiškai špypsodamasi nuoga pasirąžė lovoje. – Aš – buhalterė.

– Bu?..

– Bu, – linktelėjo galvą Mūza ir nusijuokė.

– Buhalterė be biusthalterio! – nesusilaikė ir Jurgis. – Tai bent užsiroviau! Gal net banke dirbi?

– Ne, privačioj firmoj. Laisvalaikiu – dar kai kur.

– Stoty?

–        Bare!

–        Buhalterė – bare! Ką ten veiki?

– Striptizą šoku.

– Ė-ė… hm… – teištarė prikolo pritrenktas Jurgis.

Mūza gurkštelėjo šampano ir prisidegė cigaretę.

– Rimtai sakau – šoku striptizą!

Jurgis išstenėjo keiksmažodį, reiškiantį nuostabą.

– Tai gal pakviesi į tą savo barą?

– Jei tik nori. Kitą savaitę. Tik be skandalų – tipo, čia mano pana!

– Šaltu veidu!

Po nejaukiai užsitęsusios tylos jie be žodžių vėl puolė vienas ant kito. Dulkinosi kaip triušiai.

– Dabar tu mano… – alsavo Mūza, aimanuodama iš saldumo, – tu mano padūkęs berniukas…

Tas „berniukas“ Jurgiui nepatiko. Tarsi keršydamas jis parvertė Mūzą ropomis, tvirtai suėmė už sėdmenų ir pradėjo barškinti be gailesčio, krūtims besiblaškant ore lyg norėtų atitrūkti nuo kūno ir išsilakstyti kiekviena sau. Barškino ir kartojo:

– Tau patinka? Patinka? Mano didelis?.. Jauti jį? Pajusk jį, pajusk, koks jis ilgas, storas ir kietas! Patinka?!

– Taip! Taip! Taip! – gaikčiojo Mūza. – Dulkink mane, mano berniuk, dulkink mane savo dideliu, ilgu, storu ir kietu! Man patinka! Aš noriu jausti jį!

– Imk į burną! – spėjo riktelti Jurgis.

Mūza atsigręžė kaip lūšis – staigiai ir godžiai, bet apžioti nespėjo, ir spermos purslai aptaškė jos dailų veiduką.

Ji sumurkė kaip katė:

– Kokia skani tavo sperma…

Apsilaižė ir liežuviu lyžtelėjo jo galą. Jurgis sutrūkčiojo, ištryško paskutiniai lašai. Surinkusi juos burna, Mūza vėl apsilaižė ir atsigėrė šampano. Sunkiai alsuodamas Jurgis gulėjo ant lovos – persunktas aistros prakaito, vis dar perbėgant orgazmo traukuliams, kaip kareivis po lemiamo mūšio. Mūza paglostė jo galvą, pabučiavo į skruostą, lūpomis krimstelėjo į ausį.

– Iš ryto man į darbą.

– Į kurį?

– Į buhalteriją. Darbininkams reikia išmokėti atlyginimus.

Po gero sekso jos žodžiai nuskambėjo kažkaip netikroviškai. Galvoje netilpo, kad racionali buhalterė, turinti aukštąjį išsilavinimą, gali būti pisli kaip stoties prostitutė. Tikra pornūchos specialistė. „Turbūt nepažįstu moterų, – pamanė Jurgis. – O dar tas kalėjimas...“ Tada dešine ranka apklabino nuogą Mūzą ir lūžo. Jie taip ir užmigo abu susiviję kaip vijokliai.

 
4

Iš ryto Jurgiui klaikiai norėjosi „AC/DC“, „Deep Purple“, blogiausiu atveju – „The Rolling Stones“. Tačiau Mūzos kolekcijoje rado tik „ABBA“ ir lietuvaitę Lolą Bulkutę.

– Dieve, Dieve! – sudejavo Jurgis, bet, apieškojęs svetainės slaptavietes, rado butelį „Alitos“ brendžio ir išgėręs gurkšnį nurimo. – Mamma mia…

„Mamma mia“ – kambaryje dainavo garsioji švedų ketveriukė, ir Jurgiui tapo DZIN. Dzin lietuvių mentalitetas, Katalikų Bažnyčia ir kalėjimo mentai. Viskas buvo dzin, išskyrus pagirias. O nuo jų vis dar gelbėjo brendis.

Suskambo telefonas. Jurgis nemąstydamas pakėlė ragelį ir truputėlį sutriko – kaip kad būna vienam užkluptam svetimuose namuose.

– Alio?

– Ė… Mūza yra? – po pauzės – vyro balsas.

– Nėra ir nebus! Aš jos tėvas, jei nori ką pasakyti! O tu kas per jobarius?! – suklykė Jurgis ir vos nepaspringo iš juoko.

Pypt, pypt, pypt.

– Bybis!

Jurgis metė ragelį kaip pistoletą ant stalo. Pistoletą?! Kalėjimas daro neigiamą įtaką. Įtampa, užgniaužta, gyvatiška spyruoklės agresija, smurtiniai sapnai atviromis akimis. Rytinė dar žmogiška mintis: negi aš visa tai galvojau?! Vidinės degradacijos pojūtis, klimpstant kaip į liūną, slystant moliniu šūdinu šlaitu į kažkokią bendro režimo prarają.

„ABBA“ kompaktas baigėsi. Jurgis dar įkalė brendžio ir paėmė Lolą. „Man patinkaaaaa taip gyventi ir nuo nieko niekada nepriklausyyyyt,“ – dainavo šešiolikmetė mergiotė su šortais ir papais. „Pizė, – pagalvojo Jurgis. – Dabar tau jau pizė – nei šortų, nei papų! Tik priklausomybė nuo narkotikų ir per penkiolika metų priartėjusi senatvė. Dainavai, dainavai Palangoj ir prisidainavai. Prisimeni: „O aš nuvažiuosiu prie jūros, o gal ne?“ Būtent, Lola, būtent – o gal ne! Džiaugiasi tavo priešai, nebenuvažiuosi tu prie jokios jūros, nes nu-si-va-žia-vai žemiau jūros lygio!“ Apsvaigęs Jurgis įsivaizdavo Lolą trisdešimtmetę, prisitorčinusią iki sąmonės netekimo, pro visas skyles dulkinamą penkiolikinių pacanų. Šūdai, sperma, menstruacijų kraujas, purvini prezervatyvai šampano taurėje... „Dieve, leisk man nusižudyti, leisk man negyventi, suteik galimybę mirti staiga, žūti automobilio avarijoje, mirti nuo kaifo... Ir kad mano laidotuvėse būtų daug daug raudonų rožių!“ – tarsi slogiam sapne Jurgio galvoje skambėjo maldaujamas Lolos balsas. Lyg norėdamas jį nuginti, Jurgis papurtė galvą ir padėjo Lolos kompaktą atgal. Staiga jo akys nušvito – „The Doors“!

–        O „dorsai“, „dorsai“! – sustūgo Jurgis ir paleido muziką visu garsu.

– Come on baby, light my fire! – dainavo Džimis Morisonas.

–Come on baby, light my fire! – pritarė Jurgis Mitkis.

Butelis neišvengiamai tuštėjo. Tuštėjo ir Jurgio galva. Buvo gera ir lengva. Jurgis šokčiojo ir niūniavo, bėgiojo po kambarius, maivėsi prieš veidrodį su cigarete, žodžiu, linksminosi kiek išgalėdamas, kol suskambo legendinis „The Doors“ gabalas „The End“. Rytietiški muzikos motyvai ir vakarietiškas turinys. „Father... Yes, son? I want to kill you! Mother... I want to... fuck you!“ Baisus sūnaus palaidūno klyksmas. Palaidūno sūnaus. Jurgis prisiminė savo tėvą. Ir savo dvylikametį sūnų. Pasidarė liūdna.

 
x

Rūkykloj sėdėjo dviese. Bazarino apie nieką. Kitas nuteistasis buvo vairuotojas [1].

– Pasveikinau sūnų su gimtadieniu, – staiga prisiminė Jurgis. – Išsiunčiau naujausią „Sel“ kompaktą. Jis – jų fanas!

– Už tą faną ir sėdi!

– Ne už jį, o per bobą! – pyktelėjo Jurgis.

– Tai kur jis dabar?

– Prancūzijoje, kitoje šeimoje. Lanko mokyklą, auklėja mažesnius broliukus. Velnias, du mėnesiai praėjo – jokio atsakymo!

– Dėjo jis ant tavęs! – drėbė vairuotojas. – Kam jam tėvas tiuremščikas?

– Užsičiaupk, ereli!

– Sakau tau, kad dėjo! – erzino vyriokas.

– Tuoj aš tau kai dėsiu! – pagrasino Jurgis.

– Atsakai už bazarą ar parašą šveisi?

Jurgis užgesino nuorūką ir dėjo snukin. Pasipylė kraujas. Paskui – abipusiai smūgiai. Daug daug smūgių. Rezultatas – kraujas, fingalai ir penkiolika parų karceryje. „Dėjo jis ant tavęs!“

– This is the end, my only friend… The e-e-e-nd… – baigė dainuoti Džimis.

Stojusi tyla svaigino. Rudens vėjas plazdino miegamojo užuolaidas. Jurgis įsikniaubė veidu į pagalvę. Jam norėjosi pravirkti, bet nieko neišėjo. Juto svaiginamą Mūzos kvapą. „Buhalterė ir striptizo šokėja! Įdomu, koks gerbėjas čia jos ieškojo?“ – susierzino prisiminęs telefono skambutį. Netikėtai supratęs, kad nieko tikra apie Mūzą nežino, dar labiau susierzino. Išgėrė brendžio likutį. Užsirūkė ir susiskaičiavo pinigus. Jį apėmė noras dingti, dingti bet kur, dingti iš tos uždaros erdvės, nieko negalvoti, būti linksmam plevėsai, uosti pasaulio kvapus kaip nutrūkusiam nuo grandinės šuniui, šauti į miestą, į senamiestį, į kelią!

Ant veidrodžio lūpdažiu užrašė: „Braške! Einu nusigerti iš meilės. Bardas.“

Buvo nusispjaut, kad Mūza supyks už sugadintą prancūzišką lūpdažį. „Dabar viskas dišovkė!“ – pamanė ir užtrenkė buto duris.

 
5

– Nu tu duodi, Mūze! – telefono ragelyje spygavo moters balsas. – Bent geras arkliukas?

– Cho, arkliukas!.. – suprunkštė Mūza. – Eržilas, kentauras, mi-to-lo-gi-nis!

– Nu, geras! Perleisk man! Seniai bevažinėjau ant greičio! Noriu pavaryti!

– Darbe nepavarai?! – nustebo Mūza.

– Baik tu bajerius! Tik užlipa ir nuleidžia. Malakasosai!

– Dabar jis mano berniukas, Irka, – pasakė Mūza, – o aš jo paukštytė!

– Vištytė? – įgėlė Irka.

– Nebūk žąsis! Geras bernas, su kiaušiniais. Iš kalėjimo ką tik grįžo! – nušvietė Mūza.

– O blia… – apako Irka. – Sekasi gi padorioms mergaitėms! O man tik snarglius ryti…

– Eik sau, vemsiu! – juokėsi Mūza. – Žinai, ateik penktadienį į „Laivą“. Jis užsimanė pažiūrėti, kaip šoku, tai galėsiu supažindinti. Tik nelįsk prie jo, gerai?

– Gerai, jau gerai, cielka tu! – sutiko Irka. – Tai ką, net pačiulpti negalėsiu? – nešvankiai sukikeno.

– Viskas, Irka, neprisižaisk. Ir žiūrėk, kad ateitum blaivi.

– Ramiakas. Dar ir putytę išsikvepinsiu!

– Ir kad tokių kalbų nebūtų prie stalo! Jis, žinok, dar ir dainas rašo!

– Va-abšče krūta! Palauk, rašo ar dainuoja?

– Ir tą, ir aną. Gyvenk, Sodoma ir Gomora!

Mūza padėjo ragelį. Galva dūzgė nuo juoko ir keiksmų – kaip visad pakalbėjus su Irka. Be to, buvo truputį baisoka, kaip Jurgis, tipo, jos naujasis bachūras, sureaguos į draugę prostitutę. O nuslėpti jos profesiją – beprasmiška, profesionalės nesilaužo. „Bet ko aš čia jaudinuosi? Kaip kalėjimo kamščiui bus pats tas!“ – prisiminė Jurgio biografiją Mūza ir prisistūmė arčiau krūvą buhalterinės apskaitos blankų.

Iki vakaro dar buvo o-lia-lia.

 
6

– Tai vėl girtas? – tėvo balsas drebėjo iš įtūžio ir nevilties. – Daugiau negausi nė cento, valkata!

– Aš – valkata?! – Jurgis girtutėlis svirduliavo koridoriuje. – Tai mano, seni, pinigai! Manim pasirūpins valstybė! Socialinės rūpybos skyrius, Darbo birža ir ta pati tavo mylima policija, kurią tu, seni, nuolat kvieti į svečius!

– Aš – tavo tėvas, o ne senis! Ir man gėda dėl tokio sūnaus!

Tėvas trenkė savo kambario durimis, užsirakino, užsikimšo ausis ir dėl visa pikta įjungė radijo žinias.

– O kai sėdėjau už grotų?! – rėkė Jurgis, kumščiais daužydamas duris. – Ar tau nebuvo gėda, kad per visą sroką nė piršto dėl manęs nepajudinai, kad anūkui nė pieštuko nepadovanojai, senas pirdžiau? Nebuvo gėda?! Aš pražilau per jūsų kvailumą ir kasdienius triedalus apie gerovę! Bailys!

Išsidaužęs ir supratęs, kad jo veiksmai beprasmiški, Jurgis nušliaužė į savo kambarį ir pagriebė gitarą.

– Senute mano, – švelniai prilietė stygas, paskui aštriai perbraukė per jas ir sugrojo kelis roko akordus. – Taip, ta-aip aguonėlę sėjom…

Jurgio tėvas buvo „kulturkė“– nusipelnęs kultūros darbuotojas. Jis gaudavo achujeną personalinę pensiją, bet pinigų Jurgiui neduodavo net skurdo laikotarpiais, tik paskolindavo. Skola dabar, aišku, siekė jau porą tūkstančių. O dar tas kalėjimas... „Gaila, kad motina mirė tokia jauna, – prisiminė Jurgis, – juk sulaukė vos penkiasdešimties... Ji tai tikrai būtų davusi. Juk ir jos buvę bendradarbiai sakė, kad gera boba buvo. Ir bendradarbiai, ir sugėrovai“, – pasitaisė.

Jurgio motina taip pat buvo „kulturkė“, bet visai kito plauko nei tėvas. Ji mėgo šlietis prie bohemos, o tėvas nuo tos pačios bohemos slėpėsi namuose, savo urve – kabinete. Jeigu kas – raktą brakšt, manęs, atseit, nėra. Jurgiui atrodė, kad gyventi su tokiu zanuda motinai turėjo būti skuka zelionaja. Tas nuobodulys ją galutinai ir užėdė po dvidešimties metų – motina pradėjo išgėrinėti, draivinti taksais per draugus ir drauges, kvepalus pakeitė naktinis konjako kvapas. Ir mirė motina kažkaip kvailai. Netikėtas priepuolis, lyg ir inkstai, naktinė operacija, girtas chirurgas – ir labanakt, mama!

Po žmonos laidotuvių Jurgio tėvas įsikalė į galvą, kad jis taip pat greitai mirs. Ta „greita“ mirtis tęsėsi jau penkiolika ilgų kaip šimtmečiai metų, ir galo dar nebuvo matyti. Nors iš gyvenimo teliko žili skysti plaukai, kasdieniai amnezijos priepuoliai, marazmatiniai moralai, dejonės dėl sūnaus nedarbo, ištvirkimo, girtuoklystės, aimanos dėl nedidėjančios, bet ir nemažėjančios pensijos, ir taip toliau. Tačiau chroniškas vidurių užkietėjimas ir šlapinimosi vargai rodė neišvengiamai atėjusią tėvo senatvę, byrėjimą ir irimą. „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai… Ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn… Gaili ašarėlė beplovė skruostus ir mėlynas temdė akis...“ – prisiminus tėvą, Jurgio galvoje imdavo skambėti nusipelniusių scenos artistų deklamuojama lietuvių literatūros klasika. Tėvas jo akyse ir pasaulio ore pavirto dūlančiu nupirdusiu inteligentu su kandžių sukandžiota berete, prieštvaniniu paltu ir kiaulės odos portfeliu, į kurį dėdavo turguje pirktą silkę.

 
x

Nežinia dėl ko įsižeidusi gitara neklausė Jurgio rankų. Šis supyko ir sviedė ją į kampą kaip nemylimą daiktą. Gitara skaudžiai suskambo visu kūnu ir šaltai nutilo.

– Taip tau ir reikia! – kaip ant kekšės suriko Jurgis. – Sena kurva!

Prisėdęs prie stalo čiupo rašiklį ir ant popieriaus skiautės desperatiškai pradėjo rašyti dainos tekstą:


Aš tave labai mylėjau,

Bet tu mane palikai,

Tada ant visko dėjau

Ir nusikirpau plikai!

 

Dabar esu kietas kentas

Ir panos myli mane,

Mano šūde maudos mentas,

Kai aš maudaus šampane!

 

Viena pana dėl manęs nusižudė –

Iš devinto aukšto strykt!

Mentas toliau maudos šūde,

Bet aš žinau, ką man daryt –

 

Dulkinsiu banką po banko,

Tegu vaikosi mentai vėją!

Aš atidaviau tau širdį ir ranką,

Bet tu nemylėjai manęs nemylėjai!

 

Baigęs perskaitė, suprunkštė, suplėšė ir išmetė. Padėjo sunkią galvą ant stalo kaip ant kaladės. Tamsa, tamsa be veiksmo. Tuštuma be nieko.

Basta.
 
7

Pagirios purtė taip, kad buvo sunku nusikepurnėti iki artimiausio baro. Užsisakęs porą šimtų gramų degtinės, Jurgis ilgai žiūrėjo į stiklinę. Barmenas tuo metu susidomėjęs žiūrėjo į Jurgį. Pagaliau šis abiem rankom suėmė stiklinę ir išgėrė iki dugno. Tada ant stalo pastatė tuščią. Tyliai.

– Maladec! – pagyrė barmenas.

– Pilk dar, – ištarė Jurgis, o barmenas išpūtė akis. – Jau pramušė, bet reikia ir cementovkės.

Barmenui žargonas buvo nežinomas, bet prasmė – aiški. Jie pakartojo ritualą. Suskambo aštrusis „AC/DC“ „She’s Got The Jack“ ir Jurgis išėjo iš baro.

–        Čiak, čiak, čiak! – kapojo gitaros.

–        Čiak, čiak, čiak! – joms pritarė šaligatviu einančio Jurgio spardomi kaštonai.

Staiga sucypė stabdžiai ir gatvėje sustojo juodas poršas. Atsidarė langas ir išlindo plika galva.

– Jurgi, labas, sėsk į mašiną! – išsišiepė galva. – Pavešiu. Į darbą?

Plikės savininkas kadaise lankė tą pačią mokyklą, kaip ir Jurgis. Dabar jis – milijonierius. Garsios radijo stoties „Ne-1“ bosas. Talentingas vadovas, pavaldinius laikantis ant trumpo pavadžio: jie dirbo kaip vergai, bet ir uždirbo gerai. Pavardė Krušnys plikiui tiko visais atžvilgiais – nes krušdavo ir bendradarbius, ir bobas, ir konkurentus. O su priešais apskritai susidorodavo greitai ir visam laikui – bet be kraujo.

– Aš neturiu darbo, – sėsdamas į mašiną mestelėjo Jurgis. – Bet džiaugiuos tave matydamas, bose!

Prieš n metų Jurgis irgi dirbo toje stotyje, bet išėjo. Savo noru. Prestižas jam nerūpėjo.

– Labai gerai, kad esi bedarbis, – tarė Krušnys ir ištiesė pakelį „Camel“. – Matai, aš degu. Šiandien, tiksliau, šiąnakt man reikia laidos vedėjo. Late night talk show. Anas nelaimėlis, lūzeris, pateko į avariją, girtas buvo – tai šnai padlą iš darbo!.. Gali pagelbėti? Šimtas baksų už naktį. Ką?

– Du šimtai, – Jurgis išpūtė dūmus.

– Eik jau, eik… – Krušnys ištiesė šimto dolerių banknotą. – Imk ir baigiam. Dvyliktą pradedi, šeštą baigi. Tuoj pranešiu bitėms.

– Labas, Džo! Klausyk, radau gerą liežuvį… Jo… Jo... Ir apie muziką raukia… Kur? Ant kelio! Sėdi dabar tačkoj! Iki vidurnakčio išsiblaivys! Na, tu dielkas išdėliok kaip reikia, paskui viską paaiškinsiu... Bai!

Išjungęs mobilųjį, dėbtelėjo į Jurgį.

– Du šimtai, – pakartojo šis.

– Na, tu ir žmotas, – tarė Krušnys, bet daugiau nesiderėjo ir davė antrą tokį patį banknotą. – Nerizikuočiau, bet žinau, kad turi galvą ir gerą liežuvį. Tik nesumalk šūdo!

– Kokia tema pavaryti?

– Tavo rogės, tu ir trauk. Tik be keiksmažodžių ir rusiško slengo.

– O jei apie savižudybę?

– Hm… Geras! Suderinsi su muzika. Savižudžių gabalų bus daug! Tu genijus. Gal varom į stotį jau dabar? Kol apsižiūrėsi – reiks prie pulto. Vis tiek būsi ne vienas.

– Ar gali būti kitaip? Juk tavo stotis taip ir vadinasi!

– Gerai pavarysi – gausi nuolatinį darbą. Ne kiekvienam siūlau! Pasimaišei po akim pačiu laiku. O ir tau, akivaizdu, pinigėliai ne pro šalį. Aš juk viską žinau.

– Žinojimas – jėga, bose.

„Štai ką reiškia laiku ateiti į barą ir laiku iš jo išeiti“, – pagalvojo Jurgis.

– Och tu kurva! – sustaugė Krušnys, dėdamas ant stabdžių. – Matriarchatas už vairo!

Dažyta paauglė už merso vairo nusivaipė ir mostelėjusi ranka nuvarė tolyn.

– Gerai, kad neturiu dukrų, – numykė Krušnys. – Geriau sūnus chuliganas nei dukra prostitutė!

Abu nusižvengė ir poršas nurūko į radijo stotį. Visa ši istorija Jurgiui atrodė neįtikėtina, bet prie širdies traškantys banknotai neleido abejoti jos tikrumu. Rudens ruletės išlošimas. „Gal Mūza man atneš sėkmę?“ – pagalvojo Jurgis ir užsisvajojo. Mašinoje skambėjo „Led Zeppelin“. Krušnys turėjo gerą skonį. Ir šiaip buvo geras bičas. Tik piktas. Bet juk bosas turi būti piktas. Bosas turi būti pagamintas iš tvirto juodo metalo – kaip mašina. Pinigų mašina. Laiptai į dangų.

Ropok aukštyn, vabale.

 
8

Jurgis kabinoje iš tikrųjų nesnaudė. Apsižiūrėjo, paskui prasidėjo apmokymas ir viskio pertraukėlės. O po visko ir viskio, kaip ir reikėjo tikėtis, antruoju per naktį stotyje turėjęs būti Džo nusiplovė iki ryto, prisidengęs bloga nėščios meilužės savijauta.

Tačiau ant stalo stovėjo butelis „Johnnie Walker“ , įranga buvo paruošta for all night long fucking jazz ir gyvenimas tęsėsi. Jurgis atsuko viskį, įkalė šimtą tiesiai iš kakliuko ir įjungė mašiną. Atėjo metas pasisveikinti.

– Laba naktis, su jumis – naujokas Jurgis. Ne tas senasis gerasis fainuolis ir šaunuolis Tomas, kurio pasiklausiusios mergaitės praranda nekaltybes be kaltės. Ne! Aš esu naujokas Jurgis, vėjo vaikas, ką tik išėjęs iš kalėjimo, todėl piktas ir aštrus kaip pipiriukas! Šia proga ir pradėkime nuo kruvinųjų pipirų! Važiuokime plikom šiknom į aštrų padažą!

Jurgis paleido „Red Hot Chili Peppers“. Klausydamasis aitriųjų amerikiečių, jis įsivaizdavo prikolus skaldančius ir iš lūpų į lūpas žolytę traukiančius šiuolaikinius školnikus. Sovietiniais laikais tokie žaidė „butelį“ ir būtinai norėjo užlaužti pirmūnes. Jurgis mąstė apie lytinę jaunimo brandą Lietuvos kaimo ir miesto kryžkelėje. Tuo metu „pipirai“ ėmė artėti prie pabaigos.

– Klausykite! – prabilo jis pasibaigus dainai. – Kodėl lyjant šlykščiam rudens lietui, mums nepaplepėti apie šį sušiktą, bet vienintelį gyvenimą? Paplepėti paprastai, tarsi visi būtume prie vieno stalo susirinkusi chebra. Aš piktas, bet paprastas bachūras, turiu tris žilus plaukus pačiame viršugalvyje, mačiau gyvenime juodo, balto ir raudono ir kviečiu jus leistis į pokalbį su manimi... Kad ir apie savižudybę! Juk puiki tema lietuviams! Šiose lenktynėse mes ir vėl pirmieji Europoje! Krepšinis ir savižudybė – tikrų lietuvių arklių sportas! Baltų baltų arklių! „The Rolling Stones“ ir jų „Wild Horses“!

Skambutis. Verksmingas merginos balsas.

– Mano vardas Rūta! Žinote, aš… iš tikrųjų noriu nusižudyti! Tiesiog dabar. Iš tikrųjų! Gal jūs man patarsite, ką turiu daryti?! Aš daugiau nieko nebegaliu! Padėkit!

„Prasideda“, – pagalvojo Jurgis. Ir pradėjo:

– Kaip nežinai, Rūta, ką daryti, jei žinai, kad nori nusižudyti? Vadinasi, žinai!

– Bet aš nežinau, kaip tai padaryti! – suklykė mergina pro ašaras.

– O koks tau skirtumas? – Jurgis gurkštelėjo viskio.

– Jūs taip žiauriai su manimi kalbate… – mergina atrodė nusivylusi. – Aš noriu nusižudyti tikrai ir gražiai!

– Gražiai neišeis, brangi Rūta. Po savižudybės vis tiek atrodysi baisiai. Rimtai sakau, nes esu dirbęs morge!

– O jeigu… Jeigu aš prisirysiu daug daug migdomųjų? – balse suskambo viltis.

– Na, miegosi dvi paras. Arba apsivemsi. Nebent išgertum kartu su stipriu alkoholiu arba užsistumtum narkotikų – dėl garantijos. Bet po mirties tave atveš išpurtusią, išrengs morge ir skros…

– Skros?!

– Skros, kaipgi kitaip. Visus lavoniakus skrodžia.

– Aš ne lavoniakė! – įsižeidė Rūta.

– Tai kodėl ja nori būti?

– Mane paliko bachūras. Aš jam negraži!

– Tai negi būsi gražesnė persipjovus venas? – nusijuokė Jurgis.

– Kokie jūs, vyrai, beširdžiai kiaulės. Jei jūs tokie, aš specialiai nesižudysiu! Eisiu ir prisigersiu!

– Teisingai! Prisigerk. Susirask kitą bachūrą. Tegul jis dėl tavęs žudosi, o tu – valgyk tortą, gerk šampaną ir šok kankaną!

– Ačiū tau, nuožmogi! – mergina kažkaip piktai pralinksmėjo. – Gersiu ir dulkinsiuos su bet kuo!

– Gali ir su manim – jei ryte paskambinsi į stotį, galėsime nueiti į tūsą. O kol kas – sėkmės sekse. Jei nepaskambinsi, žinosiu, kad miegi ne viena.

– Nieko tu bičas, Jurgi. Būtinai paskambinsiu kitą kartą!

– Gyvenk ir žvenk! O kad kelionė į pragarą neprailgtų, siunčiu tau Dženis Džoplin!

Jurgis išjungė telefoną ir paleido Dženis. „Oh Lord, can you buy me-e-e a Mercedes-Benz?..“ – etery bangavo savižudės balsas. Po dainos Jurgos lėtai pasakė:

– Miela mano chebra, argi nelaiminga meilė – priežastis žudytis? Juk daug patinėlių ir patelaičių laukia nesulaukia jūsų savo meilės guolyje – negražių, storų, kreivų, šlakuotų ir spuoguotų! Juk meilė nesirenka grožio! Įsidėmėkite tai. Meilė kaip grožio karalienė savo turtais apdovanoja visus – ir stiprius, ir silpnus. Bet atsiminkite ir tai, kad meilė mėgsta kantrybę ir dvasinę jėgą – tai, ko nemėgstate jūs, chebra! Jums tik lova ir seksas – štai kokia ta prakeikta anglakalbių įtaka jaunuomenės sąmonei! Įsiklausykite į Fredžio Merkurio „Too much love will kill you“ – per didelė lova pražudys! Ir nepamirškite skambinti, savižudžiai! Aš laukiu jūsų kruvinų balsų! Važiuojam į mirusiųjų pasaulį!

Dainos ir skambučiai keitė vieni kitus iki ryto, tik niekas nekeitė nei Jurgio, nei tuščio viskio butelio. Dauguma skambinusiųjų buvo isteriškos panelės. Tiesa, kai kurios iš tikrųjų buvo nekvailos, tiesiog nelaimingos. Vaikinų skambino mažai, tačiau vieno jų skambutis Jurgį, tiesą sakant, sukrėtė – jaunuolis gargaliuojančiu balsu paprašė uždėti „Pink Floyd“ gabalą „The Dark Side of the Moon“, pareiškė persipjovęs venas ir susileidęs „auksinę adatą“, nes nėščia jo žmona žuvo automobilio avarijoje, ir jis nematąs prasmės tempti gyvenimo gumą. Ir padėjo ragelį. Jurgis, be abejo, paleido „pinkus“ ir surinko vaikino telefono numerį, tačiau tas į žvalgybinį skambutį nebeatsakė…

Išaušo bjaurus lietingas spalio rytas, dvokiantis surūgusiu pienu. Pro duris įgriuvo atsidulkinęs bei atsigavęs Džo, iškėlė nykštį – tipo, gerai naktį pavarei su tais savižudžiais – ir ištraukė iš kišenės plokščią buteliuką. Jo turinį Jurgis išgėrė radijo stoties bare su kava, čia pat suvalgė mėsainį ir išėjo į rudens miestą. Norėjo miego. Ne, ne, ne miego – lovos su Mūza. Patapšnojęs per kišenę su pinigais, susistabdė taksi.

– Kur važiuojam?

– Nachuj, tai yra namo.

– Tai tas pats! – nusijuokė taksistas. – Šiais laikais pochuj ar pizdecnebeturi jokios reikšmės!

– Bybiec! – pridūrė Jurgis. – Svarbiausia – nepult galva į šūdą!

Tomas Arūnas Rudokas. Pornomūza: romanas. K.: Kitos knygos, 2007.