Akmenukas PO

 

       Jis sekė ją atidžiai, periodiškai krapštydamas nosį, lygindamas visokių lūpų mačiusius ūsus, vaidindamas seklį, nors ją pažinojo jau seniai. Akmenukas gulėjo po jos kojomis. Jūrai jis buvo nebereikalingas. Dabar jis priklausė žemei. Jo vardas PO. Pažįstamas objektas. Ji ištiesė delną su akmeniu. Jis sudėjo lūpas žodžiui PO ir bučiuodamas į žandą paėmė pažįstamą objektą. PO. PO.

 

 

 

       Akmenukas ŽU

 

       Atspindys brenda į jūrą laikydamas ant pečių saulę. Debesų svarsčiai spaudžia ją į horizonto priekalą. Šešėliuose skęstančios pušys ryja paskutinius šviesos gurkšnius. Paplūdimio balutėje plyksteli aukštybėse geltonuojanti žuvėdra. To akmens vardas ŽU. Žaidžiantis su ugnimi. O gal žavi ugnis? Žemaitis ūsuotas. Žemaitienė uodeguota. Aš tau ne žmona. Tai tu Žu. Žu. Dar kartą. Žu.

 

 

 

       Akmenukas MO

 

       Karšto smėlio tamsoje ranka užčiuopė akmenį. Nenukeldamas nuo galvos laikraščio jis prisikišo akmenį prie akių. Jį padarė žmogus. Padarė ir suskaldė. Bet jūra jį nugludino. Kodėl sakai "jis", jei tai plytos gabaliukas? Bet koks gražus. Kažką primena. Forma ar spalva? Netgi faktūra. Pasakyk MO. Morka. Moterie, mes ne vieni. Po saule ar po laikraščiu? Pajūryje. Morka. MO.

 

 

 

       Akmenukas KO

 

       Aš esu kelio dalis. Mindoma, spardoma, trinama, užkasama ir vėl atkasama. Esu senas, apvalus kelio akmuo, neišvaizdus, bet reikalingas. Mano pirminė forma buvo kampuota ir šiurkšti. Atskiros mano dalys guli viena šalia kitos ir aš tiksliai jau nebežinau, kur kuri buvo pradžioje. Ei! Ko? O kur tą radai? Ant kelio. Kodėl jį pasirinkai? Tu negulėjai ant kelio. Argi lova nepanaši į kelią? Tu nepanaši į akmenį. Paimk mane. Tarp tavo kojų kelias. O tarp tavo kokonas. KO, KO, KO.

 

 

 

       Akmenukas TO

 

       Jis man iš karto patiko. Kaip aš? Tu patikai ne iš karto. Kodėl? Aš tavęs nepažinojau. O dabar pažįsti? Šiek tiek. Kai išstudijuosi mane lyg padažo receptą, aš būsiu patrauklesnis? Tuomet aš išmoksiu gaminti tave. Lyg padažą? Gaminti valgį nuobodu. O gyventi šalia visą gyvenimą? Nežinau. Ką tu žinai? Kad sėdžiu šalia tavęs, kai dirbi. Ar akmuo tau patiko todėl, kad gulėjo šalia metalinio stulpo, kurio lempos gaubtą snapu kirto genys? Genys durnas. Kaip ir aš? Tu ne durnas, nes... Aš tau patikau ne iš karto, nes esu ne akmuo, o genys, lempos gaubte ieškantis kirvarpų. Žinai, tu man irgi patikai ne iš karto. TO, TO, TO. Paišyk!

 

 

 

       Akmenukas AK

 

       Miegodama susirietusi ji panaši į tą akmenį. Net užtiesalo spalva panaši. Pečiai, strėnos, o viduryje pilvas. Šiltas suakmenėjęs kirminas. Du susirietę žmonės, keturi kalnai. Šeši. Ne, šešiolika, šimtas penkiasdešimt šeši. Kai tiek daug, tai nebėra nieko. Jau tiksliai nebesuskaičiuoju turėtų moterų. Ji tokia pat kaip ir kitos. Beveik. Du kalnai, o viduryje lyguma. Lyguma nyki ir vieniša. Lygumoje žemė, žolė ir akmenys. Vabzdžiai, pelės, paukščiai ir kirminai. Į akmenis panašūs kirminai. Kirminiukai panašūs į akmenis. AK ir AK. Du akmenys. AK, AK. Pilvas prie pilvo. Du AK, keturi AK, šešiolika AK. AK, AK, AK, AK. Akys akmenį rankomis glostinėja ir po baltą pievą ritinėja. AK, AK akvarelę skaidriai lieju.

 

 

 

       Akmenukas TAIP

 

       Tas akmuo lyg laivas. Laivas, gulintis dugne jūros, kuri skrieja kosmosu. Laive miega kriauklė. Po akmeniu tūno žuvis. Žuvis laiko akmenį. Kad neiškristų kriauklė. Žuvis – Kristaus ženklas. Kriauklėje gyvena molekulės. O dabar jos miega laive. Tas laivas akmeninis. Jis skrieja kosmosu. O kur žuvis? Tu jos nenupiešei. Tai ne mano ženklas. Tai nupiešk savo. Liūtas po akmeniu nelenda. Nupiešk akmeninį liūtą. Jūroje? Taip. Kuri skrieja kosmosu? Taip. Sekmadienį? Taip. Ne darbo diena. Pavargai? TAIP.

 

 

 

       Gintaro gabaliukas AHA

 

       Nupiešk tarp akmenų gintariuką, kad jiems būtų jaukiau. Jūratės gintarinės pilies gabaliuką aliuko spalvos? Meilės ugnies spalvos. Paleistuvystės. Ak, Kastyti, baltalyti. Taip, taip, baltalyti, gal parodyti mažytį? Kiaulė. Tau jis labai patinka. Nieko gero, kai mažytis. Kaip gintariukas? Gerai, nupiešiu, bet įsivaizduoji, kaip atrodys ugnies spalvos meilės simbolis rėmuose? Visai kaip tu su trumpikėmis. Gundančiai? Gundančiai. Tikrai? AHA.

 

 

 

       Lentgalys KĄ

 

       Gražus? Jūra jį nuglamonėjo. Todėl ir glamonėjo, kad medis jūroje neauga. Ne savas brangesnis. Tavyje auga ir vis tiek glamonėju. Galėtum ir dažniau. Žmonės mato. Aš irgi matau. Rievė ant rievės, rievė ant rievės. O va ir šaka lyg lizdelis. Bet toks pilkas pilkas. Lyg jūra lyjant. Dabar nelyja ir jūra mėlyna. Medis nori, kad dabar lytų lietus. Nereikia jo prausti. Jis panašus į panaudoto muilo gabaliuką. Tyčiojiesi iš seniuko? Ne. Norėjau pasakyti, jog glamonės primena tai, ko tu niekados nenupaišysi. Gal jis ir primena meilės įrankį, bet aš piešiu su meile. Ne su meile, o su dažais ir teptuku. Tu nesiklausai lentgalio. KĄ?

 

 

 

       Paprika ABI

 

       Tą ar aną? ABI. O gal šitą? Ir tą. Visų nenupieši. Kiek pakelsiu, tiek nupiešiu. Pakaks. Tam kartui. Dabar ji kepinasi saulėje. Jis kambaryje akvarele lieja papriką, oranžinę lyg saulė, kurioje bręsta pasaulio sėkliukės. Bėgantis dažas užpildo baltą foną. Paprikos bambagyslė žalia. Ji niekada nesubręsta. Ne taip kaip kūnas. Jau antra po pietų. Tai kelinta mano moteris ji yra? Tuščiame stiklainyje tarp nuorūkų smilksta neužgesinta cigaretė. Dūmas kyla nubėgančio dažo takeliu.

 

 

 

       Vyšnios PAK

 

       Uogų mandala. Su kauliukais, koteliais, blikais ir šešėliukais. Kruvinas kūnelis saldus, sultingas, o širdis kieta lyg jo delnai. Vienas glamonėja, kitas atstumia. Valgyk, valgyk, pabaigsiu piešti iš atminties. Tavo atmintis pilna uogų? Taip. Saldžių, rūgščių, su kauliukais, su koteliais, blikais ir šešėliukais. Kam jie dėlioja tas mandalas, jei tuoj pat jas išardo? Nieko nėra amžino, išskyrus laikinumą. Tu mane mesi? Pakt. Į stiklinę peleninę įkrito uogos širdis. Užsimerk. PAK.

 

 

 

       Šparaginės pupelės BUVAU

 

       Šparaginių pupelių linijinis piešinys primena galvos smegenis. Geltonų atspalvių mintys pritaškytos tamsių šešėlių taškų. Ankštyje giminės ir kaimynai skundžiasi kirminu. Kirminas pietauja. "We all live in our yellow submarine"... Pabučiuok. Tavo lūpos geltonos. Laižiau teptuką. "I was born and I was young"... Ką labiau myli, teptuką ar mane? Tikriausiai. Tikriausiai ką? "We all live in our yellow submarine"... Tikriausiai mes gyvename geltoname povandeniniame laive. Aš gimiau ir aš BUVAU jaunas.

 

 

 

       Natiurmortas DRA

 

       Mirusi gamta? Ar tas obuolys jau miręs? Pažiūrėk, gal dar kvėpuoja. Tu perpjovei jo širdį. Čia širdies sėklos, gali iš jų pasidaryti karolius. Kuri iš jų mano širdis? Ta. Patrauk rankas, ištepsi suknelę. Draperiją. Skauda. Koks obuolys. Natūra mortus? Šilta natūra. Tavo rankos šaltos. Nuo vandens. Atrodai lyg Drakula. Tikrai? Kiauras dienas sėdi prie savo natūra mortus. Bet tu sėdi šalia dar gyva. Lyg vyšnia, pasikorusi ant tavo šakos. Ne pasikorusi, bet užsikorusi man ant kaklo. Tu mane spaudi. Ne, tai mortus lova mus kelia. Nebijai nukristi? Mano šaknys ilgos. Atsargiai, lubos. Meilė neturi lubų. Kambarys tai natiurmortas? Interjeras. Dar vienas veikėjas? Obuolio sėkliukė karoliuose. Ar sėkliukė – mortus? Ne mortus, o mieganti natūra. Kuo skiriasi mieganti nuo mortus? Mortus nesapnuoja erotinių sapnų. Iš kur žinai? Aš sapnuoju. O ką dabar darai? Myliu tave. Tikrai? Tikriausiai. Tai tikrai ar tikriausiai? Vyšnia kauliuko paklausė. Atsakyk. Kauliuko viduje yra sėkla. Tu nori mane apsėklinti? Tu nebegali turėti vaikų. Tu Drakula. Aš tik kulė tavyje. Tu DRA. Aš natūra. O aš mortus.

 

 

 

       Popieriaus lapas LIŪTAS IR VARLĖ

 

       Kokia faktūra. Čia nieko nėra. Ką primena popieriaus paviršius? Rupūžės odą. Baltos spalvos? Tai baltaodės rupūžės oda. Kur rupūžė? Tavyje. Tavyje, nes aš esu princas. Tu ne princas, o akmeninis liūtas. Liūtu dirbu naktimis, o dieną esu princas. Taip, taip, o aš rupūžė. Varlė. Princesė su tavo strėle delne. Liūtas tau reikalingas, kad nebijotum tamsos. Ne. Liūtas seka princo pėdomis kaip šuo ir surenka jo strėles. Neduosiu liūtui strėlės. Jis pats pasiims. Bet tada aš neatvirsiu į princesę. Liūtas ir varlė. Visai graži pora. Ką čia pieši? Nežinau. O kas žino? Popieriaus lapas. Prince, įsakyk popieriaus lapui pasakyti, ką tu pieši. Klausau, princese. Jis piešia tave. Bet tai visai nepanašu į princesę. O į rupūžę? Čia nėra rupūžės. Kokia faktūra. O kur akys, burna, nosis, kojos? Liūto pilve. O kur jos širdis? Princo vaizduotėje. O kur princesė? Maudosi vandens indelio atspindyje. Ką galvoji? Piešiu. Mintyse? Taip. Parodyk. Vėl nori pavirsti VARLE?