Gytis Norvilas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

                                                               Sugebėti neskaityti, neklausyti ir nežiūrėti

                                                               totaliai yra tikras menas, pasakė jis.

 

                                                                                                         T. Bernhard

 

 

 

 

       Kad ir ką skaitytum: Grassą, Joyce’ą, Pavićių ar Balzacą, jau neminint skersai išilgai perspektyvių specialistų, visom išgalėm į knygynus pumpuojančių rašto šviesą, anksčiau ar vėliau užsirauni ant puslapių kaskadų, knygų, kuriose tie specialistai tiesiog rašo, rašo, rašo, rašo, rašo, rašo, rašo ir rašo. Žinia, todėl jie ir turi teisę vadintis rašytojais, paisto dialogus, aprašo architektūrą ir gamtą, paukščių treles, palanges, vazonus, vakaro dangų, rytmečio saulę, ryto patalo kvapą ir kitus labai reikšmingus reiškinius, drabužius, žvilgsnius ir jiems patiems iki koktumo nuobodžias situacijas. Taip prakaituodami prirašo stirtas sakinių, raidžių, žodžių. Iš pradžių buvo Žodis... Tam, kas prikišo nagus prie žodžio atsiradimo, neatėjo į galvą prieš tai sukurti kosminį kokių dešimties cilindrų raketiniu kuru varomą popieriaus smulkintuvą. Didelį, galingą. Pastačius vietoj Ignalinos AE, biokuro užtektų ir latviams.

       Pasižiūrėjus į knygų lentynas bibliotekose, knygynuose, knygų mugėse, į jų legionus, nuklotus užmaršties dulkėmis ar blizgalais, į tas raštuotų popierių krūvas, dingsta bet koks noras imtis plunksnos, rašymo. O kai jau niežti nagai arba silpnumo akimirką imu nerimauti, kad jau metai neparašiau nė sumautos eilutės, užmetu akį į tuos parazitus – knygas, kurios nežinia kaip sulenda į namus, nors sąmoningai jų nebeperku, ir veidą išriečia autoironijos šypsena... Gydo. Tiesa ta, kad popierius viską iškenčia, bet tiesa ir tai, kad jis visiškai nekenčia...

       Daugelyje net ir vidutiniškų knygų yra trys ar keturi padorūs sakiniai... Na, geriausiu atveju, visa pastraipa... Tad ar verta gaišti laiką jų ieškant, užuot, tarkim, išsidrėbus žiūrėti į žydinčią obelį ar drožus kokį balvoną iš malkos, analfabetą buratiną. Daugelis knygų parašomos ne iš niežulio, o iš tuštybės ir spiriant prisiimtam vaidmeniui: „rašytojas turi rašyti“. Esu įsitikinęs, kad, gavus pusėtiną išsilavinimą ir pasitreniravus, galima laisvai rašyti vidutinišką poeziją, poeziją iš išsilavinimo, kurią iš pirmo žvilgsnio atskirti nuo tikros ne itin paprasta. Tas pats ir su proza. Jei per savo gyvenimą neišleidai savo knygos – manyk, kad praktiškai negyvenai, galėjai ir negimti...

       O ir pats, tiesą sakant, čia rašau iš tuštybės, ne kitaip.

       Verslinė rašytojystė primena verslinę žuvininkystę, karpių, lydekų, upėtakių auginimą tvenkiniuose, šeriant kombikormu. Paralelės ryškios it upėtakių šonai įkypoj saulėj. Rašytojystės atveju kombikormas puikiai subalansuotas: stipendijos, kūrybiniai namai, mugės, kūrybinio rašymo kursai... Ištisa mašina. To tinklo akys plačiai atmerktos, didelės, o sulindus beregint siaurėja, išlįsti vis sunkiau... Įdomu, kažin ką K. Sabaliauskaitė rašys, kai baigs rašyti „Silva Rerum 4“ ir bus išmelžta iki liespienio? Jei kas pusantrų metų neišleidi jokios knygos, esi joks rašytojas – esi tiesiog JOKSAS.

       O tos, kur tvenkiniuose, – žuvys ar ne žuvys? Štai kur klausimas. Na, žuvys. Visa fiziologija, anatomija liudija, kad taip, bet paragavus iš upelio ištrauktą upėtakį pirštųsi mintis, kad galbūt – ne visai. Skonis – kaip dangus ir žemė, kaip... Bet čia ne mano reikalas, gal iš knygų viršelių geriau matyti? Va, su bičiuliu D. R. kulniavom, išmetę čepkelių, pro knygų mugės turgaus stelažus (pasigedom tik žuvies ir mėsos skyrių), kur švyti užkalnių portretai, ir kolegai išsprūdo: „Eini, eini ir knygų nesimato...“ Nors apsiverk, vos akies neišdūrė, gryna teisybė.

       Apie potraukį lankytis kūrybiniuose namuose ir festivaliuose turėtų savo žodį tarti Turizmo plėtros departamentas ir Priklausomybės ligų centras. Aš čia nieko neišmanau... Jei vienas rašytojas parašo „... kodą“, kitas iš paskos važiuoja rašyti kito „... kodo“. Jei vienas specialistas apaštalas parašo „evangeliją pagal baronką“, kitas įkandin rašo „evangeliją pagal čigonką“ etc. Stabiliai europėjant, tapo itin nebemadinga rašyti Lietuvoje perdėm gilias tradicijas turinčios ir įsiėdusios agrarinės tematikos kūrinių, tad visi stengiasi rašyti apie narkomaniją, sekso vergiją, lyčių santykius, pižonizmą ir emigraciją... Kaip kokie išpijarinti pižonai houellebecqai ar beigbederiai. Daugelio knygų galėtų ir turėtų nebūti, bet jos vis atsiranda ir tampa įvykiais, vėliau tų įvykių pasidaro tiek daug, jog atrodo, kad užgriūna genialių kūrinių lavina ir gyveni kone genialių kūrinių gimdymo namuose, literatūros aukso amžiuje. Bala nematė...

       Stebina tik apsisukimų greitis, operatyvumas ir tai, kad žmogus, kurpiantis literatūrščiną, turėtų būti labai laimingas. Tik įsivaizduokit, jis kiekvieną dieną it koks tarnautojas ar tarnybinis šuva tą „evangeliją pagal čigonką“ turi sėsti ir rašyti, ir taip kokius 3–4 mėnesius! O kur dar turistinės verslo išvykos, pristatymai... Tikra palaima.

       Nereikia sielotis, kad sudegė Aleksandrijos biblioteka – neaišku, kokio plauko rašliava ten gulėjo, toje bibliotekoje... Įtariu – tuometinės Roberts, Coelho, užurkų, račickų raštai, instrukcijų ritiniai, kaip tapti dvasingam ir surasti tikrąjį AŠ, telefonų knygos... Bėda ta, kad tais laikais telefonus atstojo sapnai, o šie „imtuvai“ bet kokiu atveju nėra tokie beviltiški ir transliuoja padorią literatūrą, bent jau žaliavą jai...

       Greičiausiai esu naivus, bet ką padarysi, toks jau iš manęs bibliofilas. Verslas visur yra verslas, ar ne?


                                   Rinka viską reguliuoja,
                                   Š... galą išmatuoja.
                                   Tokia jau ta rinka – o leidėjas krūtinėn su finka,
                                   Knygos juk visiems patinka!..

 

       Na, taip. Reikia gi už ką nors duoną valgyti, bet jei rašytojai tai daro dėl pinigų, tai tuos tugrikus juk galima uždirbti paprasčiau. Pvz., dirbti daug naudingesnius darbus: prižiūrėti miesto želdinius, dirbti balandžių vaikytoju, kurjeriu ar prekybcentrio kasininku... Bet, matyt, lūkesčiai ne tokie – kiekvieno rašytojo galvoje, net ir vaidinančio prisiekusį dzenbudistą, kad ir nustumtas į patį (pa)sąmonės dugną, tvinksi garbės troškimas. Štai ko reikia – GARBĖS, juk rašytojas yra ne kas kita, kaip intelektualinis (geriausiu atveju) teroristas, tironas, trokštantis primesti savo ideologiją, pasaulio matymą, žiūronus. O garbė yra proporcinga jo ideologijai pasidavusių skaitytojų ir šiaip žmonių (nes šie nebūtinai yra skaitytojai) kiekiui.

       Daugelis raštininkų ims tuojau klykti ar, panarinę galvas į plaukuotus mikrofonus, baisiai nuoširdžiai aiškinti, kad nieko kita nemokantys – tik rašyti... Na, atsiprašau, tokių gamtos nuskriaustų žmonių negali būti. Pamanyk, tik rašyti... Vargiai. Tik vieną, kaip sako mano jau 87-erių bobutė, gabėjimą Dievas įpūtė? Dievas juk negali būti toks žiaurus. Tragedija.

       Rašto ir skaitymo absoliutizavimas dvelkia mažų mažiausia snobizmu, tarytum neskaitantis žmogus būtų niekam tikęs, nevertas net sumauto išganymo... Skaitymo metai... Knygos metai... Makulatūros šimtmečiai... Baisu. Galiausiai visi tik skaitys ir rašys. Nors ne, visi tik rašys... Nebus su kuo net pasišnekėti.

       Kitas bepročių flangas – tai vertėjai, tikri susireikšminę menkystos, nors jie yra tik aptarnaujantis personalas, besiknaisiojantis po Babelio bokšto šiukšlyną. Amžini kalbos bomžai. Gaila man jų. Smagu bent jau tai, kad vieningai laikosi, sugalvoja vis pasirungti, pasigalynėti: kuriam, pvz., geriau pavyko išversti kad ir žodį „nubėgo“. Geriausias vertėjas, aišku, tas, kuris jį išverčia, pvz., žodžiu „skubriai nukirbuliavo“... Geras vertėjas yra tas, kuris pavartoja didžiausią kiekį stebėtinai ir tragiškai įmantrių sinonimų, tik teoriškai įmanomų ir gyvenime neegzistuojančių posakių, kuris versdamas sinonimų ir frazeologizmų žodynus laikė suspaudęs rankose it maldaknyges. Jie mūsų kalbos turtuoliai.

       Apie savo skaitymo ypatumus galiu pasakyti tik tiek, kad daugeliu atvejų atsivertęs romaną perskaitau kokius 25 p. ir metu šalin kaip pašvinkusį rūkytą karšį. Per metus iki galo esu perskaitęs gal 3 knygas, kitos – karšiai... Neužkabina... ir taip jau kokie 5 metai. Kartais net vogčiomis pagalvoju, jog turiu kokių nors skaitymo sutrikimų. Gal... Kuo toliau, tuo mažiau kas bestebina. Nebent labai maži dalykai... Su gera poezija lyg ir neblogai. Tai mane ir ramina. Čia kalbà, t. y. kalėjimu, mėgaujamasi saikingai... Visi žinome, kad Vakarų filosofija yra kalbos kalėjimas, sąvokų gamyba ir reprodukavimas, lingvistinė masturbacija. Nematau prasmės skaityti ilgų distancijų tekstų – juk viską galima pasakyti vienu sumautu eilėraščiu ar eilute. Tas mistinis „skaitymo malonumas“, apie kurį taip madinga kliedėti it tai būtų pats dievas orgazmas, man svetimas, aš skaitau iš būtinybės, kad užkiščiau smegenyse žiojinčias skyles, kuriomis švilpia egzistencinis siaubas, kad iš teksto galėčiau nusilipdyti tabletę nuo gyvenimo, iliuziją... Tiesą pasakius, man daug maloniau skaityti žmones, pvz., važiuojant troleibusu, traukiniu... Stebėdamas juos, spėju perskaityti kokias tris geras noveles ir pusę romano... Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad plika realybė literatūrą, kad ir kokia ji būtų siurrealistinė ar perversiška, lenkia. Gerokai, nors turbūt tuo abejojate... Plikai gyventi man darosi vis įdomiau, nei rašyti ar skaityti ir stebėti žodžius žodžius žodžius, kurie barška it sudžiūvusių cukinijų galvos, saulėgrąžų stambai pavasarėjant ant daržo... Bergždžiai, tuščiai... it numirėlių kaulai vėjui papūtus...

       Ar perskaitei „Ulisą“ iki galo, ar skaitei „Nuogą kąsnį“, dar nesuspėjai susižavėti Hertos Müller kūryba, ar skaitei „Faustą“ kaip ty velnias visus mausta, o „Anykščių šilelio“ irgi ne? Dieve tu mano, net Vaižganto deimančiukų nečiupinėjai, anei Šatrijos Raganos, Petkevičaitės-Bitės, kurios, žvilgtelėjus į filologų darbo barus, atrodo kone Baironai ar palaimintosios Hildegardos iš Bingeno?.. Bet čia, matyt, feministės žaidžia paleontologiją... Negaila.

       Niekam neprisipažink, kad neskaitei ir nesirengi to daryti, kaip kad aš, ir dangaus vartus atvers Dievas, kaip žinia – beraštis. Girdėjau, net plačiau – kur auga milžiniškas pavasario tvirkinamas beržas, nuo kurio šakelių varva sula. Vaikštai sau aplink medį užvertęs galvą pražiota burna ir gaudai, renki saldžius, saulės šviesą savy įkalinusius, lašus. Aišku, iki pareikalavimo. Iš meilės visa tai.

 

       Literatūra ir menas

       2011-04-08