DEVOCIONALIJŲ GRŪDINIMAS

Odetė vis verkė.
       Nebylus Hario Zamkės raminimas staiga senąją Raslan privertė atsiverti, išsipasakoti, kas daug metų slėgė jos širdį, sąžinę.
       Taip, tada, vos Aaronas Dušanskis išvyko su oficialia delegacija į Lenkijos Liaudies Respubliką, Odetė neliko sėdėti namuose, dar tą pačią dieną kompetentingi organai jai skyrė užduotį: eksternu įstoti į pogrindinę Eucharistinę Jėzaus seserų vienuoliją.
       Čia atsidūrusi iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau vėliau apsiprato, nesunkiai vėl atgimė primiršti pogrindinio gyvenimo įpročiai.
       Nelegalus vienuolynas buvo įsikūręs daugiabučio namo rūsyje. Į ankštą sandėliuką, nepažymėtą numeriu, vakarais susirinkdavo seserys – penkios vienuolės ir Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno vyresnioji – motinėlė Malvina – Solveiga Solženycina-Gasperavičienė – itin įdomaus likimo moteris. Tai iš jos, priėmusi amžinuosius skaistybės įžadus, Odetė sužinojo, kas yra oralinė, klitorinė, o vėliau – analinė meilė Viešpačiui.
       Vienuolyne buvo ramu, saugu, kasdienybė netrikdė.
       Odetė uoliai meldėsi, brendo dvasiškai. Ir jai sekėsi, jau antrąją dieną ji padarė stulbinančią karjerą – pogrindiniame bažnyčios sekstete, diriguojant Malvinai Gasperavičienei, užgiedojo pirmuoju sopranu.
       Netrukus sesuo Raslan įgijo ir vizituojančio nuodėmklausio pasitikėjimą, raudonu diplomu pogrindinę seminariją baigęs kunigas Safronijus Laila papasakojo Odetei daug pikantiškų istorijų iš seminarijos laikų; organus ypač domino faktas, kad protestuodami septintojo dešimtmečio pradžioje trečiojo kurso klierikai išsiskuto pažastis, vos vienas išdavikas teatsirado, dabar jis – altarista.
       Vis artimiau Odetė Raslan ėmė bendrauti su šventiku Safronijum Laila, neprimygtinai paskatindavo jį vagiliauti aukas; Vatikanui tai turėjo būti smūgis. Tačiau Odetė Raslan nepamiršo ir seserų, motinėlės Malvinos – Solveigos Solženycinos-Gasperavičienės. Žut būt reikėjo išsiaiškinti jų požiūrį į sąžinės, spaudos, religijos laisvę. Be to, sklido gandai, kad čia, pogrindinio Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sandėliuke, yra slepiami net keli nusikalstamos „Lietuvos Bažnyčios kronikos“ spaudiniai; šis piktavalis leidinys taip pat domino budrius organus.
       Iš organų telefonu sužinojusi, kad kunigas Safronijus Laila viešame gyvenime turi gausią šeimą, yra susituokęs, negana to, jau daug metų neteisėtai eina zakristijono pareigas „Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ bažnyčioje, Odetė Raslan ėmė šantažuoti šventiką.
       Nenorėdamas susilaukti pogrindyje nemalonumų, kunigas Safronijus Laila iškart palūžo, leido slapta Odetei klausytis vienuolių seserų išpažinčių, įsileisdavo pas save į klausyklą. Čia, palindusi po Lailos sutana, Odetė Raslan viską stenografuodavo. Jos ataskaitos dar tą pačią naktį guldavo ant stalo Respublikos KGB komiteto pirmininkui, išimtiniais atvejais – jo pirmajam pavaduotojui.
       Taip bebaimės Odetės Raslan dėka organai sužinojo dešimtmečiais Bažnyčios slėptą (krikščionišką) požiūrį į ligą:


a) tai nuolankus Dievo valios priėmimas;
b) tai savo nuodėmingumo ir nuodėmių, už kurias
siunčiamos ligos, pažinimas;
c) tai atgaila ir gyvenimo būdo pakeitimas.

      
       Faktas: Odetės Raslan rūpesčiu į KGB rankas pateko ir ilgai ieškotas dokumentas – testas „Ar jūs lyderis?“, kurį pasitelkus jau kelis tūkstančius metų renkamas Popiežius.

 

 

 

 

 
Ar jūs lyderis?

       Tarnybiniam naudojimui

       Į klausimus būtina atsakyti iš karto, nesusimąstant.
       Už kiekvieną atsakymą „taip“ gaunate 100 kirčių rimbu.
       Už „nebežinau“ – 50 kirčių rimbu.
       Už atsakymą „ne“ – 0 kirčių rimbu.

1) Vaikystėje kunigams paklusdavau nenoriai arba nepaklusdavau.
2) Beviltiškoje situacijoje prie altoriaus, kai tenka greit nuspręsti, man nereikia daug laiko, kad teisingai pasielgčiau.
3) Mėgstu pasvajoti sakykloj.
4) Pasitaiko, kad iš manęs laukia nusišnekėti, nors ir taip viskas aišku.
5) Man atrodo, kad esu panašus į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
6) Galiu, patinka man vadovauti.
J) Niekas nežino, kad prisiimu atsakomybę todėl, jog labai bijau dėl tikinčiųjų.
8) Daug problemų atsiranda todėl, kad Vatikane stinga stiprių lyderių.
9) Nemėgstu, kai tikintieji mane saugo ir lepina.
10) Tikiu, kad religijoje nebūtų pažangos, jei nebūtų valdingų ir mokančių valdyti iš viršaus šventųjų bei apaštalų.
11) Nenoriu ir nemoku nuodėmklausiams atsiskleisti iki galo.
12) Jaučiu vidinį pasipriešinimą, jeigu man reikia tikinčiųjų kažko maldauti.
13) Vikaras turi išmokti vykdyti visus klebono nurodymus.
14) Įsitikinęs, kad pagrindinis moters bruožas turi būti nuolankumas.
15) Tikras Popiežius visada moka palenkti savo valiai abejojančias moteris.

       Išvados:

       1000–1500 kirčių rimbu: galite būti Popiežius, galvojantis, jog žino esamą padėtį ir kaip turi būti. Savo elgesiui visada randate pateisinimą. Mokate įtikinti ir dvasiškai vadovauti, vyskupus priverčiate laiku atlikti sielovados darbą. Tačiau tikinčiųjų žvilgsniai, gestai, tonas akivaizdžiai byloja: „Sustok, Popiežiau, leisk atgauti kvapą!“

       990–500 kirčių rimbu; jūsų privalumai yra ryžtingumas, harmoningumas ir mokėjimas duoti gerus patarimus. Jeigu reikia – jūs vadovaujate Vatikane, jeigu būtina – pasitraukiate į Avinjoną. Tačiau visada priimate domėn ir žemesnio klero nuomonę bei norus. Tačiau, Popiežiau, ar visada pasitelkiat vien garbingas priemones!? – nejaugi tik jūs vienas tai žinot?

       490–0 kirčių rimbu: esate „religinis ožys“. Galite priimti bet kurį, netgi neteisingą priekaištą, aukotis ant laužo tada, kai toji auka nebūtina. Bet pasitaiko, kad jausdamas savo bejėgiškumą, vis dėlto pasielgiate. .. ryžtingai. Žinodamas savo silpnumą, ieškote kituose kardinoluose bruožų, kurių jums stinga. Čia ir surandate prasmę bei viltį, kad pomirtinis gyvenimas jums bus žymiai geresnis.

       Deja, pogrindininkei Odetei Raslan, įvykdžius užduotį, liko negyjanti žaizda Širdyje – beveik patologiška aistra religijai.

 

 

 

 

 
Apie madą

       Draugas Duleckis norėjo tapti dabita, todėl prikalbino draugą Čarną ir draugą Čeponį pasiteirauti Nachmano iš Centro, kas šiuo metu yra ypač madinga.
       Nachmanas iš Centro jau seniai įtarė, kad panašūs klausimai domina ir draugą Bencikovičių bei Lyberį su Taibesu, todėl mielai sutiko papasakoti.
       – Madinga, – ėmė vardyti Nachmanas iš Centro, – užsnūsti viešose vietose, šnekučiuotis tupint gatvėje, knarkti – saikingai. Madinga gatvėje nepažįstamajam šūktelti „Nachmane iš Centro!“ ir mandagiai atsiprašyti atseit apsirikus. Madinga patalpose sukelti skersvėjus ir juos puoselėti. Labai pastaruoju metu madinga karščiuojant užsukti pas menkai pažįstamus ir pasilikti pas juos nakvoti naktį, kitą, trečią... Be to, madinga dirgliai reaguoti, kai gauni grąžos Matrosų ramybėje. Madinga nepadoriai šokti transporte, pasigrojant sau burna, kitais pučiamaisiais. Madinga svetima kalba kalbinti atsitiktinai sutiktus augalus. Madinga sliekais lesinti balandžius ir gaudyti juos kabliais, vėliau atvirai ryti nenupeštus. Madinga ankstų rudenį vis dar maudytis fontanuose su rūbais. Madinga medituoti ir apsisnargliuoti apmokėtoje parkingo vietoje. Vis dar madinga bet kur keiktis. Ir madinga isteriškai raudoti prie šedevrų muziejuose.
       –O ar aš madingas? – nerimo draugas Pelšė.
       – Dabar ir patikrinsim, – tarė Nachmanas iš Centro ir pritūpė po stalu. – Vaišinkis, – pakvietė smagiai nusilengvinęs.
       – Nachmane iš Centro, mes taip pat norim būti madingi! – susistumdė draugai rūsio pastalėj.

 

 

 

 

 
Apsiaustis. Kosminės katastrofos

       Nors Nachmanas iš Centro Matrosų ramybės rūsyje suvartojo ne dešimt ir ne dvidešimt įvairiausio turinio pintų, jo protas vis dar buvo šviesus.
       – Kai matysite, kad mus supa kavalerija, – perspėjo Nachmanas iš Centro savo draugus, – žinokite, jog prisiartino baltieji arkliai. Tuomet iškart bėkime į metro, o kas po stalu – tešliaužia iš po jo. Tai bus žiaurios bausmės diena, kad išsipildytų mūsų Programa. Vargas bus nėščioms ir žindančioms tą dieną mūs moterims! Ir ne tik Matrosų ramybę užklups didžiausios nelaimės. Visi kris nuo kanopų spyrių ir bus tremiami. O saulėje naktį bus daug ženklų. Ir dieną mėnulyje, ir žvaigždėse bus ženklai. Ir bus girdėti pagirių dykumoje baisus jūros šniokštimas. Ir žmonės eis iš proto, ir draugai, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį. Ir net vaiskaus dangaus galybės bus iki panagių sukrėstos. Ir tuomet atsivers: žmonės išvys grakštų CK karalių, ateinantį su didžia galybe ir garbe. Ir tada mes pakelsime galvas. Ir atsitiesime. Ir būsime išvaduoti.
       – Ar ilgai dar laukti? – šiaip ne taip įstengė paklausti žaksintis draugas Kazys Giedrys.
       – Stebėkite. Kai ima trūkinėti filmą, jūs žinote – arti jau permainos. Išties sakau: nepraleisime keliolikos kvaišalų pintų, kol visa tai įvyks.
       – Dar atnešk, – suskubo užsisakyti draugas Greifenbergeris.
       – Budėkime, – pritarė draugas Chruckis su pompa išangėje.
       – Pagiedokime himną, – pro vamzdį išuostė savo kokaino takelį ąsočio dugne draugas Lyberis.
       – Išvenkime būsimųjų nelaimių, – bakstelėjo adatą į veną draugas Pelšė, susileido.
       – Atsistokime, pasigerbkime ateisiančio CK karaliaus akivaizdoje, – pabandė paskristi prie stalo draugas Taibesas.
       – Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis, – prieš perdozuodamas sušuko Nachmanas iš Centro. – Iki paties dugno! – valdingai paragino paskubinti katastrofą.
       Taip Nachmanas iš Centro mokydavo naktimis Matrosų ramybės rūsyje, o dienas praleisdavo šalia Amžinosios ugnies.
       Ir nuo vėlios nakties vis rinkdavosi žmonės į Matrosų ramybę jo pasiklausyti.

 
IR DAR: ŠĮ KART APIE VILTIES GRŪDINIMĄ

– Esu tokia vieniša, – pasiguodė Odetė.
       – Visi ten būsime, – ramino Zamkė Raslan.
       – Bet vis vien man liūdna.
       – O kam šiais laikais gera...
       – Nelemti tie mūsų laikai.
       – Mes čia niekuo dėti.
       – Tai kas kaltas? Kuris? Parodykit man jį?
       – ...
– Vis tikėjau, kad pavyks išsilaisvinti, išsiveržti, galvojau, kad rasiu paguodą. Vyliausi, jog ji šalia, tereikia atidžiau įsižiūrėti anapus: aura, liepsnelė, šaligatvis, spygliukas, nimbas, norma, prietema, teisingumas...
       – Suprantu.
       – Supranti?
       – Puikiai. Viską.
       – Kodėl?
       – Odete, pamenu, kai apnikdavo nepakeliama būties lengvybė, su savo talentu vis gerdavau – dviese leisdavom laiką. Audringai. Tik jis ir aš. Iki sąmonės netekimo, akligatvių, griovių. Ne kartą matėme baltuosius arklius – sparnuotus, nykštukai ant stalo mus erzindavo, šventieji ikonose atgydavo – vaipėsi. Vėliau susikivirčijome. Mirtinai susipykome. Išsiskyrėme su talentu – galbūt abu kažkurį vakarą perdėm pasikarščiavome, jauni buvome. O kai subrendau taikytis, vėlu: mano talentas jau seniai gyveno susidėjęs su kitu, sutiktas kartojo, kad savo vaikų turi, labai myli – neišdrįs jų skyrybomis traumuoti, atseit nebenori ir akyse manęs matyti.
       – Tuščia tų vaikų, dėl savęs juk, Hari, gyvenam, tikime.
       – Bet argi tai gyvenimas?..
       – Toks ar anoks, bet mums, o ne vaikams jis duotas.
       – Taip.
       – Taip...
       Zamkė vis žvilgčiojo į Dušanskį palatoje – stabiliai Aaronas guli, skulptorius mintyse apsilaižė: idealiai tiks jo didingam sumanymui.
       – O kaip, Hari, pačiam atrodo, ar vis dar yra šiame pasaulyje karšta meilė?
       – Kas? – nenugirdo klausimo užsisvajojęs skulptorius.
       – Meilė. Tai toks jausmas, – kaip galėdama geidulingiau priminė Odetė.
       – Meilė?
       – Meilė...
       – Įvairių pasitaiko jausmų, kai kurie – niekiniai. Štai, pavyzdžiui, dabar net negalėčiau pasakyti ką jaučiu Dušanskio palatoje. O juk malonu būtų kaži ką jausti, ar ne taip?
       – Nieko nejauti?
       – Absoliučiai.
       –O aš, – vėl puolė atvirauti Odetė, – draugui Aaronui taip pat jau seniai nieko nejaučiu – tuščia tuščia po krūtine. Ne, negali sakyti, iki traumos vis dar pamiegodavome kartu – kartais jis pasirodydavo labai greitas, sakyčiau, eiklus. Tačiau kokia nauda iš to, jei visą laiką gyveni viename bute be jausmo. Argi tai, kad gyveni be jausmo, meilė? O jei tai meilė – už ką mums tokios kančios. Štai guli Dušanskis – daržovė... O aš dėl tos ląstelienos gabalo aukojuosi, visą gyvenimą aukojausi: alkaname pokaryje, kai bastėsi komandiruotėse, kai kūliavirsčiu ritosi karjeros laiptais, kai krito stačia galva pro langą su tomis savo išvietės keverzonėmis – atseit rankraščiais... Kodėl, Hari mano tokia nelemta karma? Matai, net pražilau, barzda ūsais apžėliau.
       – Ir niekada nebandėte juo atsikratyti?
       – O kaip ištversi nepabandžiusi: ir žiurknuodžiais panuodydavau laisvesnę minutę, ir atsargiai stumteldavau link savižudybės slenksčio – tuščios savaitgalių pastangos. Taip ir praėjo gyvenimas, geriausi metai jaunystė, viltys...
       – Esu skaitęs, kad svarbu būti jaunam širdimi.
       – Padeda?
       – Pats taip ir nepabandžiau.
       – Bet, Hari, o kūnas?.. Kai jis išduoda, net gyvulio vien širdimi nepamylėsi.
       – Suprantu. Suprantu, Odete...
       – Man taip lengva su tavim, Hari, kalbėtis, tu toks išmintingas, įsiklausantis. Kalbėčiau ir kalbėčiau, jaučiuosi apsivalanti, vėl atgimstanti, besvorė mergaičiukė Laikinojoje sostinėje...
       – Aš taip pat, Odete...amžinas studentas.
       – Gera.
       – Ir man.
       – Bet tarp mūsų turbūt nieko negalėtų būti... Banalios dekados intrigėlės aš nenorėčiau, ne tie metai, sveikata, ir Aaronas vis dar gyvas.
       – Aš taip pat... nenorėčiau.
       – Amžinai gyvas Dušanskis.
       – Gyvas...
       – Bet žmonės kalba, kad amžius dar nieko nelemia. Girdėjau, kad ir subrendus galima išgyventi malonių dalykėlių. Tačiau kodėl, Hari, mes ankščiau nesusitikome?.. Kodėl neatėjai pas mane pabandyti? Kodėl nepravėrei miegamojo durų? Kodėl nestovėjai kažkurioj tarpuvartėj, kai aš dar buvau ne tokia? Kur tu blaškeisi? Kur?
       – Nekaltinkit, Odete, likimo. Galbūt tai buvo Aukščiausiojo mums skirtas išbandymas: Samarkande, kruizuose, laiptinėse.
       – Tačiau kuo mes nusikaltome? Atrodo, stumi visą gyvenimą dorai, nieko pernelyg pikto kitam nelinki, vis ieškai Dievo, šviesos...
       – Jis ir tamsoje visada su mumis.
       – Taip, jis geras, ištikimas. Bet sakyk man, Hari, kodėl toks nenuovokus? Štai vėl įtiki, tada siunti jam vieną, kitą, trečią ženklą, o jis vis tyli. Užsiraukia, išdidus neva. Nepripažįsta. Negana to, kad dėmesiu nepalepina, vieną dieną atsuka tau nugarą – žinokis pats. O kaip man „žinotis“, jei draugas Aaronas Dušanskis nuo pat pirmojo susitikimo užgriuvo mane nepakeliama akmens našta? Aš turbūt jau nebeištversiu. Ir kiek man beliko džiaugtis malonumais? Pagalvoju, užuot jo išmatas valiusi, galėčiau daugiau laiko skirti savišvietai, iki šiol vis trokštu išmokti kalbų, geometrijos taip ir neperpratau. Bet kaip man, Hari, studijuoti Pitagorą ar mandalas, jei rytas vakaras prie sunkaus ligonio lovos prikaustyta: antelę išpilk, naktipuodį pakišk, lūpas suvilgyk, bezdalus išvėdink – ir taip visą laiką. Visą gyvenimą tik tą ir tedariau – mūsų namuose amžinai atviri langai, skersvėjai, netvarka, teiglich trupiniai. Nejaugi tik tokia mano paskirtis?
       – Kita, Odete, mūsų paskirtis, kita.
       – Pats matai: nusviro rankos. Bet nugalėsiu save, iškelsiu – pakeisiu paklodes, papurensiu pagalvę... kad jis tais savo teiglich paspringtų.
       – Ne, neverta taip žiauriai žmogui linkėti.
       – O kaip, Hari, verta? Kaip verta? Štai išrašys jį netrukus iš ligoninės – žinokis. Kaip man toliau būti?
       – Galima paieškoti būdų.
       – Visi jie išbandyti.
       – Nebūna taip, kad visi.
       – Išties?
       – Prisiekiu.
       – Ar jam skaudės?
       – Nepajus nieko.
       – Ir tu tai moki?
       – Man smagu būtų dėl tavęs nors kartą padaryti.
       – Dėl manęs?
       – Esi verta prasmingesnio gyvenimo, jei tik sutiktum, kad juo vėliau pasirūpinsiu.
       – Aš?
       – Moters akys niekada nemeluoja.
       – Tu, Hari, man nori sugrąžinti viltį? Nori? ...Vien už tai būsiu amžinai tau dėkinga. Dabar nebesvarbu – pasiseks nepasiseks. Ačiū Hari, kad esi toks jautrus. Ačiū, kad atėjai. Ačiū, kad viesulu įsiveržei į mano vienatvę. Ačiū, Hari, Hari, Hari...
       – Ne, nereikia prie ligonio, – ėmė trauktis atatupstas Zamkė. – Nereikia taip staiga, dar pagalvos kažką nedora.
       – Tegu galvoja, Hari. Lai pyksta, niršta, spjaudosi. Tik žvilgterk, Hari, juk tai jau nebe žmogus. Hari... Hari...
       – Aš taip negaliu, – išstenėjo Zamkė, kai Odetė spustelėjo jo sėklides. – Tik ne čia, Odete... Prisiekiu, viską dėl tavęs padarysiu, paleisk, paleisk gi, skauda...
       – Padarysi? – vis dar laikė įkalintą Zamkę Odetė. – Prisieki? Hari, ar prisieki?
       – Viską. Dėl tavęs. Mūsų. Visų, – gaudė orą Haris Zamkė. – Prisiekiu.
       – Buvau jau ne kartą gyvenime apvilta, skaudžiai.
       – Aš ne toks, – tūpčiojo skulptorius, kad palengvėtų.
       – Lai gerasis Krišna, Hari, bus priesaikos liudininkas. Hari. Krišna. Hari, Hari... Mano Hari... Mano... Mano... Hari... Hari... – nesidrovėdama užgiedojo savo mantrą palatoje Odetė Raslan.

 

 

 

 

 
Aš ir Nachmano iš Centro priešai

       Buvo arti Kruvinojo sekmadienio minėjimo šventė. Veidmainiai, sabotažininkai, skaistuoliai, diversantai ir kiti ideologijos grobstytojai vis ieškojo būdo, kaip nužudyti Nachmaną iš Centro.
       O Amerikos Imperializmas bei Izraelio Sionizmas, pasivertę angies Monopolija, įėjo į mane, vieną iš Dvylikos draugų.
       Aš nuėjęs išvietėn tariausi su veidmainiais ir NKVD pavaldžia pasienio tarnyba, kaip jį išduoti. Šie apsidžiaugė ir sutarė man po mirties suteikti nusipelniusio meno veikėjo vardą – už nuopelnus apšvietai.
       Taip aš apsiėmiau ir pradėjau ieškoti progos išduoti visų mylimą Nachmaną iš Centro.

 

 

 

 

 
Pasiruošimas Kruvinajam sekmadieniui

       Ir išaušo Kruvinojo sekmadienio diena, kada draugams reikėjo papjauti nors vieną prasčioką.
       Nachmanas iš Centro pasiuntė draugą Taibesą ir draugą Čarną.
       – Eikite ir paruoškite mums Kruvinojo sekmadienio vakarienę.
       – O kur norėtum, kad mes paruoštume? – paklausė jie. Nachmanas iš Centro atsakė:
       – Štai jums dar kartą įeinant į III-osios Romos miestą, jus pasitiks geraširdis KGB pareigūnas su naganu vienoje ir nagaika kitoje rankoje. Eikite paskui jį iki Lubiankos, į kurią jis užsuks tardyti, ir sakykite prie KPP: „Mūsų Nachmanas iš Centro prašė paklausti: kur įspūdingiausių kankinimų kamera, kur su draugais galėtų paragauti Kruvinojo sekmadienio vaišių?“ Ir jis parodys jums ankštą kamerą Lubiankos požemyje su visa įranga. Tenai ir paruoškite.
       Nuėję draugai rado viską, kaip Nachmanas iš Centro buvo sakęs, ir parengė prašmatnų Kruvinojo sekmadienio gultą.

 

 

 

 

 
Kruvinojo sekmadienio iškilmės

       Atėjus metui, Nachmanas iš Centro sėdo su draugais ant gulto Lubiankos kameroje.
       – Trokšte troškau degustuoti su jumis šią Kruvinojo sekmadienio vakarienę prieš kentėdamas, – tarė draugams Nachmanas iš Centro. – Sakau jums, nuo šiol žmogienos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys CK karalystėje.
       Pasėmęs kraujo iš gulto latako, jis ištarė padėkos priesaiką ir tarė:
       – Grobkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu prasčiokų kraujo, kolei ateis CK karalystė.
       Ir, atpjovęs žmogienos, jis ėmė slapta balsuoti, plėšė ją ir davė draugams ragauti.
       – Dabar tai yra ir mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Rykite, šlemškite jį, iki kol paspringsite mano atminimui.
       Lygiai taip pat po Kruvinojo sekmadienio vakarienės jis paėmė stiklainį.
       – Šiame stiklainyje yra mano šlapimo Baudžiamasis Kodeksas, kuris bus už jus išliejamas, – pasakė tostą ir pats pirmas išgėrė (kone trečdalį).

 

 

 

 

 
Įspėjimas

       – Bet štai mano išdavėjo lytis guli šalia manosios ant gulto, – apsidairęs staiga stryktelėjo Nachmanas iš Centro. – Partijos numylėtinis, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam nedrausmingam partiniui, per kurį jis bus išduotas.
       Tada draugai pradėjo taip pat dairytis vienas į kito lytis, pusbalsiu teiravosi, kas gi iš jų galėtų tai padaryti, – ogi aš.

 

 

 

 

 
Politinis biuras ir išaukštinimas

       Ir vėl tarp draugų kilo senas ginčas; kuris jų turi didžiausią.
       Nachmanui iš Centro jau seniai buvo nusibodusios šios kalbos, tačiau jis susikaupė ir vis dėlto pakartojo, ką seniausiai draugams yra sakęs.
       – Gana, draugai, nebesimatuokite. Tebūnie per amžius, kas tariamai didžiausią turi tarp jūsų, sėdi su mažiausiu. O visų mažiausias – lai būna išaukštintas, nes, patys matome, jam ir taip sunku.
       Nuo šios akimirkos Kruvinojo sekmadienio vakarienėje Nachmanas iš Centro sėdėjo su mažiausiuoju, nors draugams seniai nebebuvo paslaptis: Nachmanas iš Centro nuo gimimo turėjo labai didelį.
       – Jūs, draugai, ištvėrėte visuose mano išbandymuose, – netrukus tęsė tostą Nachmanas iš Centro. – Todėl aš skiriu jums valdyti CK karalystę žemėje. Šioje CK karalystėje jūs tuštinsitės šventovėse, šlapinsitės ant paminklų ir dulkinsite, ką tik panorėję.
       Draugai net suplojo rankomis, išgirdę iš Nachmano iš Centro lūpų tokį dosnų testamentą.

 

 

 

 

Įspėjimas draugui Chruckiui

       – Chrucki, Chrucki... Kaip nerimavau dėl tavęs, mielas mano drauge Chrucki, kad tavasis protas galutinai neaptemtų. O tu savo ruožtu tvirkink draugus, jiems tai bus taip pat naudinga.
       Pamalonintas dėmesio draugas Chruckis susijaudino, raustelėjęs atsiliepė atsakomuoju tostu:
       – Nachmane iš Centro, aš pasiruošęs kartu su tavim eiti ir į Kremlių, ir ...į Mauzoliejų.
       Nachmanas iš Centro nusišypsojo. Iš pradžių galvojo nieko neatsakyti Chruckiui, tačiau po gurkšnio iš stiklainio vis dėlto prabilo.
       – Sakau tau, Chrucki, – kalbėjo Nachmanas iš Centro, – dar šiąnakt gaidžiu man netapus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs.
       – Ne, to niekada nebus, – paprieštaravo Chruckis.
       – Bus, Chrucki. Bus, – patikino Nachmanas iš Centro. – Tapsiu gaidžiu. Dėl draugų, tavęs, mūsų CK karalystės gaidžiu kažkurioje kameroje tapsiu.
       – Ne, nereikia, – prieštaravo draugai, tačiau Nachmanas iš Centro jų nenorėjo išgirsti.

 

 

 

 

 
Lemiamos valandos, minutės, sekundės

       – Ar jums dar ko nors trūksta? – pasiteiravo Nachmanas iš Centro, kai ant gulto pastatė dar keletą sklidinų stiklainių.
       – Ne, mums nieko nestinga, – atsakė susidrovėję draugai.
       – Tada lai išsipildo, kas plane parašyta: „Jis bus priskaitytas prie pidarų“.
       Draugai nejuokais susijaudino.
       – Nachmane iš Centro, mes taip pat su tavimi norime būti priskaityti, – ėmė šaukti Lubiankos kameroje vienas per kitą.
       – Gana, – suriko Nachmanas iš Centro. – Bastą, – užgesino įkarštį. – Atėjo metas vykdyti valią, kas yra parašyta.

 

 

 

 

 
Mumijų kalne

       Išėjęs vis dar ne gaidžiu iš Lubiankos kameros, Nachmanas iš Centro senu savo įpročiu pasuko į Mumijų kalną. Įkandin nuėjo ir draugai: Taibesas, Lyberis, Čarnas, Chruckis, Duleckis, Kazys Giedrys, Bencikovičius, Zibertas, Čeponis, Greifenbergeris ir Pelšė.
       – Visada, kad nepridarytumėte lemtingų nesąmonių, balsuokite sąrašu, – atėjęs į vietą įspėjo Nachmanas iš Centro.
       Tada Nachmanas iš Centro atsitolino nuo draugų per kulkosvaidžio šūvį ir atsiklaupęs ėmė balsuoti.
       – Partijos CK, jei taip nori, atimk iš manęs ir nosiaryklės skaistybę, tačiau tebūna ne mano, o tavo valia.
       Tada prasivėrė dangūs ir Nachmanui iš Centro apsireiškė Partijos Programa Steigiamojo Suvažiavimo pavidalu, ir jį sustiprino.
       Mirtino džiugesio apimtas Nachmanas iš Centro ėmė dar karščiau balsuoti. Jo iškeltos į dangų rankos džiūvo, netrukus virto plonais meškerikočiais.
       Atsikėlęs po balsavimo Nachmanas iš Centro sugrįžo pas draugus ir rado juos po Kruvinojo sekmadienio orgijos iš nuovargio užmigusius.
       – Ko, bliat', miegate? Kelkitės ir balsuokite sąrašu, kaip buvau jums prisakęs, – paragino Nachmanas iš Centro.

 

 

 

 

 
Nachmano iš Centro areštas

       Taip bekalbant, pasirodė beginklių skaistuolių būrys, o jų priekyje ėjo vienas iš Dvylikos draugų – aš.
       Aš, Aaronas Dušanskis, priėjau prie Nachmano iš Centro ir pasilenkiau pabučiuoti jo didžiausią iš mažiausių mažiausią iš didžiausių lytį.
       – Pabučiavimu tu išduoti Partijos numylėtinį, – sudejavęs tarė man Nachmanas iš Centro.
       Tada draugai, matydami, kad mano pastangomis netrukus bus galutinai beginkliams išduotas Nachmanas iš Centro, ėmė vienas per kitą siūlytis mane čia pat nuskriausti.
       Aktyviausias buvo draugas Bencikovičius, jis spyrė keliu man į sėklides, tačiau nepataikė. Tada draugas Kazys Giedrys išsitraukė skriestuvą ir jau ketino išdurti man akį. Visa laimė, kad Nachmanas iš Centro jį sudraudė, kitaip nebūčiau Mumijų kalne išvengęs gamybinės traumos.
       – Ar aš koks ligonis, kad atėjote mane suimti plikomis rankomis, – pasipiktino Nachmanas iš Centro. – Taip, matau, dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas, – susirūpinęs konstatavo areštuojamas.

 

 

 

 

 
Chruckis išsigina

       Areštavę Nachmaną iš Centro, moralistai skaistuoliai nusivedė jį į Skaistyklą.
       Draugas Chruckis švilpavo ir sekė iš tolo.
       Skaistyklos kiemo viduryje, susispietę aplink Amžinosios ugnies laužą, sėdėjo nuliūdusių pankų būrelis ir leido ratu hašišo suktinę. Susidvasinęs ir pakilios nuotaikos Chruckis taip pat prisėdo greta jų parūkyti, seniai nebuvo geros žolės traukęs.
       Tada viena nusenusi (kadaise geltonkasė) pankė (vis dar nežymiai apsirūkiusi), pamačiusi Chruckį sėdint prieš šviesą, pasakė:
       – Antai ir šis, linksmą šikną gaudantis, buvo su juo.
       – Gerbiama panke (pačios vardo nežinau), prisėsk šikną, aš jo nepažįstu, – išsigynė Nachmano iš Centro draugas Chruckis ir ėmė dairytis, ar kas iš pankų nepasiūlytų švirkšto, deja...
       Tada kitas (jau keturpėsčias) pankas, nuo grindinio išuostęs rastą kokaino takelį, labai stipriai prisimerkė ir tarė:
       – Tik neark šikna, tu iš jų.
       – O tu nemalk čia šūdo, žmogau, jei tau šikalas kilsta. Tik jau ne aš, – atėmė iš nusenusios (kadaise geltonkasės) pankės hašišo suktinę draugas Chruckis ir labai giliai susinervinęs užsitraukė.
       Regis po valandos, kai visiems liūdniems pankams ir draugui Chruckiui tapo labai gera ir lengva, kažin kokie siaubūnų balsai iš požemių ėmė atkakliai tvirtinti:
       – Tikrai šitas, kaip į šikna pūtęs, buvo su juo. Juk jis iš politbiuro.
       – Mieli pabaisų balsai, aš ant savo šikinės sėdžiu, nesuprantu, ką jūs sakote, – vyniojo šūdą į vatą vis labiau susidvasindamas draugas Chruckis.
       Ir tuoj pat, jam bekalbant, iš toli toli atsklido gerai pažįstamas tenoras – artimas žmogus aimanavo gaidžiu. Tada draugas Chruckis prisiminė Nachmano iš Centro pasakytą žodį: „Man dar netapus gaidžiu tu, Chrucki, tris kartus manęs išsiginsi“.
       Netrukus Chruckis pakilo iš pralinksmėjusių pankų ratelio, pasitraukė vienatvėn ir graudžiai pravirko.

 

 

 

 

 
Nachmaną iš Centro žemina ir skriaudžia

       Sužvėrėję Nachmaną iš Centro saugantys skaistuoliai ir toliau visaip tyčiojosi iš jo. Uždengę jam akis, jie tvirkino ir klausinėjo:
       – Atspėk, o ką dabar tau padarėme?
       – Nesakysiu, – nesileido provokuojamas Nachmanas iš Centro.
       – O dabar? – vis neatstojo skaistuoliai.
       – Ir dabar.
       – O dabar? – dar giliau įsistūmė skaistuoliai.
       – ...
       – Ir dabar nesakysi?
       – ...
       – Ko tyli?
       – ...
       – Gal taip tau patiks?..
       – ...
       – Nepatinka?
       – ...
       – Visai nepatinka?
       – ...
       – Vis dar nepatinka?
       – ...
       – O šitaip?
       – ...
       – Gal taip?
       – A?..
       – Dabar labai gerai.
       – ...
       – Gerai, gerai... Taip... Gerai... Taip... Gerai.
       – ...
       – ...
       – ...
       – ...
       – Tęskite, na ko gi sustojote, vaikinai?.. – labai kentėjo areštuotas Nachmanas iš Centro.

Kunčius, Herkus. Nepasigailėti Dušanskio: Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.