Herkus Kunčius (g. 1965 m.) – prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių ir skandalingiausių lietuvių rašytojų, nuosekliausiai atstovaujančių postmodernizmo estetikai. 1990 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrą, dirbo kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, rengė įvairius meno projektus. Debiutavo 1996 m. romanu „Ir dugnas visada priglaus“. Lietuvos dramos teatruose pastatytos kelios H. Kunčiaus pjesės, rašytojas yra pelnęs apdovanojimų įvairiuose dramaturgijos konkursuose, 1999 m. jam buvo įteiktas „Boriso Dauguviečio auskaras“. H. Kunčiaus proza pasižymi įžūlia tematika, fantasmagoriškomis idėjomis, šokiruojančiu vaizdavimu, fragmentiška, koliažo principu sukurta fabula. Jo romanuose perversiškai apverčiamos sakralios, „aukštosios“ Vakarų kultūros vertės, nužeminami bet kokie visuomenės vertinami istoriniai, kultūriniai reliktai, laužomi moraliniai skrupulai. Kunčius savo romanuose kuria niūrią ir pesimistinę ateities visuomenės alegoriją, kurioje išryškina ir hiperbolizuoja dabartines jos ydas – kūniškumo kultą, dvasinių vertybių degradaciją, moralinį cinizmą, populiariosios kultūros dominavimą. „Konceptuali H. Kunčiaus pozicija – kvestionuoti tai, ką sukūrė civilizacija, pasityčioti iš vartotojiškos visuomenės, pasišaipyti iš snobų ir intelektualų, užkimšusių savo smegenis tariamomis vakarietiškos kultūros vertybėmis. Grįžtama į animalizmo stadiją, aukštinami tik fiziologiniai poreikiai – valgyti, gerti, tuštintis, tenkinti seksualinį instinktą. Kunčiaus prozoje yra analogijų su F. Rableus kūniškuoju kultu, tačiau šiuolaikinis karnavalas nesiūlo jokio išsilaisvinimo ir atgimimo“ (Jūratė Sprindytė).