Geltonas vabzdys išlekia į pasaulį
Kiekvienas vabzdys nori lėkti... Poeziją galima lyginti su bet kuo: laumžirgiu, peteliške, nežinomo vardo vabzdžiu, netgi nežinia kokios rūšies. Tačiau ir jis drąsiai kilnoja savo sparnelius. Kažin ar visiems rūpi lietuvių poezija, pasaulis turi tūkstančius savo didesnių ir mažesnių rūpesčių. Juoba dabarties pasaulis. Betgi – vienas senovės kinų poetas yra prasitaręs, kad Visatoje kažkas pasikeičia ir nuo vieno drugelio plastelėjimo. Taigi tikėkime tuo.
Reikia pasakyti, kad poetas, šios knygos autorius (jinai sudaryta iš keturių lietuviškų rinkinių, t. y. atrinkta, tarkime, rinktinė) priklauso kartai, kuri gyveno tariamaisiais komunizmo statybos metais Tarybų Lietuvoje. Jonas rašė jaunystėje, paskui – nelabai. Nelabai dėl to, kad sovietiniai redaktoriai jo nenorėjo spausdinti. Tuo metu spaudoje pasirodė tik keletas Jono eilėraščių, o jis tapė paveikslus, dirbo televizijoje, rimtai sekė ir studijavo gimtosios ir pasaulio literatūros, meno, muzikos naujienas, kai kuriuos savo tekstus palikdamas stalčiuje ateičiai. Tai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena (nors gera kūryba visad yra staigmena!), tačiau pritapti prie postmodernios aplinkos nebuvo paprasta: poezija kaip ir kiekvienas kitas menas keitėsi, kiti laikai – kitos dainos, t. y. kita kalba.
– Būtum ėjęs su mūsų karta, būtum dabar didelis poetas, – tarstelėjo vienas tarybinis poetas kitam, grįžusiam iš lagerio, nepritapėliui...
Kokiu būdu poezija įsirašo į kontekstą, yra nemenka mįslė. Kontekstą formuoja daug kas: ir laikas, ir mados, ir skaitytojas, ir kritika. Laikui bėgant nemažai drumzlių nuplaukia, lieka tai kas švaru ir gryna. Jonas Jackevičius turėjo pakankamai laiko tą kūrybos savybę suvokti.
Kokios tos išliekančios poezijos savybės? Autentiška žmogaus laikysena, su visom laiko žymėm, gerom ir ne tokiom jau gerom žmogaus savybėmis. Žmogaus gyvenimas praėjusio šito meto Vilniuje, kur irgi skambėjo įvairių šalių muzika, liejosi vynas, alus ir degtinė, naktimis keitėsi žalios bei raudonos šviesos, kaukšėjo nutolstančių moterų kulniukai.
Ne visi poetai yra (ar buvo) bohemininkai, riaušininkai ir skandalistai. Esama (o ir buvo) pakankamai tokių, kurių girtuokliavimai, skandalai, riaušės tarsi nepastebimos. Jono lyrikoje (jeigu tai iš tiesų grynoji lyrika) pasitaiko ir to, ir to. Spalvų, ekspresyvių, žaižaruojančių, aistrų, siautulingų, nevaržomų, sielvarto, vyriško ir graudaus. Tai atvira pasauliui ir jo apokaliptinėms apraiškoms lyrika.
Džiaugiuosi, kad geras mūsų bičiulis, puikus amerikiečių poetas, jau daug metų gyvenantis Lietuvoje Kerry’s Shawn’as Keys’as drauge su sumania bendraminte Judita Gliauberzonaite ėmėsi šios poezijos vertimo į anglų kalbą. Manau, kad čia „Geltonam vabzdžiui“ tiesiog pasisekė: jis galės paskraidyti po natūralią, šiltą ir plačią anglų kalbos pievą. Antra vertus, vertimas yra vertimas. Adekvatumo reikalauti čia visada beviltiška. Neatsimenu, kas pirmas pasakė, kad poezijos vertimas yra savotiškas „kraujo perpylimas“, medicinos terminais kalbant, donorystė. Taigi – geros kelionės!
Sigitas Geda
Vilnius, Jauniaus gatvelė, 2005 m. sausio 12 d.
***
Naktyje – nakties maišas,
Jame dūzgia geltonas vabzdys –
Jei matei,
Nemėgink kam nors prasitarti,
Nes tave nudės iš už kampo
Ir įmes į šiukšlių konteinerį –
Pabusk, pabusk, sako mažas arkliukas
Ir alsuoja tiesiai į ausį.
***
Stiklinis miestas čiuožia stiklo kalneliais
Kas gyva lieka už stiklo
Sprogsta žvilgsnis už stiklo
Ir subyra stiklinis vabzdys
Ir iškrinta stiklinio paukščio akis
Ją praryja stiklinė žuvis
Ji plaukia už stiklo –
Gaubtas stiklas – kad nesušaltų gyvybė
Iš praeities ateities praeitin
Ateis už stiklo belsis už stiklo pavasaris
Bet jis bus ir vasarą bus ruduo ir žiema
Veiksmas pagreitintas kaip lunaparko švytėjime –
Sninga už stiklo
Ir tas kas žiūri pro stiklą
Žino teks čiužinėti ant stiklo
Teks mylėtis ant stiklo
Nes kas už stiklo
Kas čiuožęs ant stiklo mylėjęs ant stiklo
Jo veidas priplotas prie stiklo
Ir protas prie stiklo ir po stiklu
Jam teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą kuris ėjo per stiklą
Į bakteriją gal net molekulę fotografuotą per stiklą
Na o šiandien dabar –
Lekia vėju plieniniai žirgai
Ir sudūžta pasaulis
***
Smuiko raktas
Boso raktas
Durų raktas
Stenkitės prisiminti
Jūsų kompiuteryje
Vabzdžių žodynas vabalų etiketas
Nes dainavot kaip paukščiai
Šokot kaip vabalai
Mylėjotės lygu driežai ir gyvatės
Jūsų aky
Rakto reliktas
Paprasčiau ir lengviau
Electronic card
Atrakina sulipusius žmones
Ir vabalus
***
prasidėjus eksperimentui
kambario kertėje
žemai po grindimis urzgia mano žmona
patariu nekreipti dėmesio
nes jos minkštas charakteris, –
ji myli poeziją
toliau viskas vyksta
kompiuteriui analizuojant
skaičius tarp žvaigždynų
vis tikrinant
ar skamba kas nors erdvėje
ar Pitagoras girdėjo
ar trukdė girdėti ausų ūžesys
esu patenkintas eksperimentais
nemušu savo žmonos elgiuosi protingai
matydamas veidrody šviesulius
žinodamas – esam numirę
DAMOS
Naktį nebūna žvaigždžių,
nes šviesa plieskia į viršų, –
į senamiesčio aikštę
jos atvyksta juodais limuzinais.
– Jūs pamatysit, kaip šviečia
vidinės damų baterijos, –
sako jaunutis šveicaras,
pravėręs baro duris.
Tada ima mirksėti akys,
meta ryškią šviesą į priekį, –
nuo šito švytėjimo silpsta
lesbietės lyg gėlės nuskintos,
ir padavėjas jaunutis
jau nebenori moterų.
Jos visos čia susirinkusios
seno baro griuvėsiuose
laukia mirties –
ir lygiai po šimto metų
kolboje gimę jaunuoliai
statys šiuolaikinį spektaklį
apie buvusio šimtmečio pradžią,
apie tai, kaip šaukėsi laimės
mechaniniai žmonės
***
Jis neturi šešėlio
Ir nesupranta žvaigždžių kalbos –
Tik širdy dar rusena kelios
Gęstančios anglys,
O nakties vėjo vargonai
Mėgina įpūsti šiek tiek gyvybės,
Kuri yra tik muzikinė forma,
Egzistuojanti net keliose sistemose:
Nemanykite, kad dvylika tonų –
Tai rafinuotumo riba, –
Nakties garsus girdi
Tik peteliškės, kurios
Vis mėgina patekti į mėnulio šviesos ratą,
Apibrėžtą kreida –
Nakties muzika tylesnė, o nakties gėlės
Kvapnesnės už tas,
Kurias kaitina saulė:
Šėtono šviesa tyli ir rami,
O inkunabuluose parašyta,
Kaip įprastą debesų spalvą
Galima perdažyti juodai,
Žinant keletą paprastų cheminių procedūrų
Žmogus iš didžiosios raidės,
Kuriam amputuota galva –
Tamsos valdovo grobis –
Nakties tamsa ištirps,
Jis liks gulėti po saule ant karštų akmenų
Ir bus panašus į sudžiovintą driežą –
Tai – puikus eksponatas gamtos muziejui,
Papildantis dar vieną – netyrinėtą –
Evoliucijos grandį.
VIENO ĮVYKIO KRONIKA
Tai buvo ekstazė: į žėrinčią didmiesčio ugnį
plaukė didelė, graži, pasipuošusi
rožėmis ir auskarais
uodegota žuvis.
Publika plojo: jai reikėjo nakties, kuri kvepia rožėmis.
Ir dar –
šiai istorijai būtinas buvo stiklinis galvijas,
bet vėliau paaiškėjo: tai buvo ginkluotas paukštis.
Televizorius garsiai pasakė:
Padėtis kontroliuojama!
Prelegentas rūkė cigarą ir ėmė žaviai gražbyliauti –
jis prisiminė motiną, tėvą ir buvusį laiką, –
Tuo metu jau visi ir visur sužvėrėjo –
jis prisiminė net sužvėrėjusią mažą mergaitę,
tris kastruotus kentaurus
ir vyrą, kuris suanglėjo Pompėjoj –
jie buvo pamišę, ir ėmė jiems degti plaukai,
todėl užgimė visos poetinio lauko struktūros –
tada pranašas lipo iš degančios jūros,
tuo metu jūros bangos išplovė sušlapusią moterį,
ir tada kontroliuojantis padėtį šefas ją areštavo,
o ekspertai, jos kraują ištyrę, pro stiklą pamatė
viruso akį.
Prelegentas iššoko iš dvylikto aukšto,
nes žinojo gerai, kad visa tai – sapnas,
naktyje veido plotis prilygo mėnuliui,
barzdoje ėmė dygti žiedai –
jie kvepėjo lyg sodas,
ir nuslydo dangoraižių mūrai virš degančios jūros.
O aštuntą iš ryto
jauna ir žavi sekretorė atidarė duris ir pamatė už stalo
nuogą šefą, gurkšnojantį rytmečio kavą,
jis buvo supopierėjęs ir baltas,
švarus tartum stiklas, su gėlėta apykakle,
buvo matyti, kaip dirba jo smegenys,
į jas šovė vėliau kažkoks komunistas –
apie tai padainavo iš ekrano išskridęs gražus pederastas,
po to buvo rodoma kronika: pats prezidentas
žuvį bučiavo, o paukščiui įteikė ordiną,
jų nuotraukos – visuose šios dienos laikraščiuose.
LOVE STORY
Pridvėsusios žiurkės žvilgsnis
Primena marškinių sagą
Kuriai baigia ištrūkti siūlai
Mėnulis baigė sutirpti
Poetai nulaižė dangų
Kaip subtiliausią skanėstą
Kai visos šviesos užgeso
Liko lovoj alyvų kvapas
Ir žiurkės kailio spalva
SCHIZO
Tai – laikrodžių kalba, pusiaunakčių vidurkis
ir pusė katino už kampo murkia,
tai laikrodžių savybė – tie daiktai per pusę –
alsuojantys, pridusę ir uždusę –
ir laikrodžiai per pusę, laikrodžiai per pusę,
per pusę mirusių gašlumas – jo kerus patyręs –
esi jau miręs –
nebebūna tyro
vandens ir oro tyro – nuodas spindulingas
į smegenis kaip lazeris įsminga,
per pusę skilo žemės rutulys,
erdvė suskilo tik į dvi dalis,
ir tolsta dvi galaktikos, šviesu, bet sapnui akys merkias,
kraujuotą dangų taško fejerverkas,
o mylintis eilėraščius ir meną fanas
pasako, kad per pusę skilo falas –
Ir pusgalviui poetui gulinčiam stiklinės akys mirga:
Raketos dvi – pro langą įskrenda į morgą.
PLIENINIS VAIDUOKLIS
Sninga sninga į sielą sninga
Kristalinės sekundės ir dangaus geometrija
Bet lieka baltoji sniego spalva
Sniegas sniegas ir skaudūs tvinksniai
Pulsas taškosi sniego pusnyne
Paukštis sušalęs miestas subjuręs
Plieninis vaiduoklis keliu į širdį
Lekia ir blaškosi žėrintis sniegas
Taškos po sniegą kruvinos šviesos
Sninga ir sninga į sielą sninga
Tyla jau seniai prasmingesnė už muziką
Viską sukaustęs į šaltą metalą
Suka į slidų spindintį kelią
Motorizuotas plieninis vaiduoklis
Sninga ir sninga į sielą sninga
Švytintis baltas sekundžių sniegas
Lieka tamsa ir švytėjimas baltas
Plieninis vaiduoklis mirtiną žaizdą
Įbrėžė ledinėje tuštumoje
ATEIVIS IŠ KOSMOSO KALBA APIE KOSMINĘ GASTRONOMIJĄ
Starto aikštelė – ant stalo:
Keturios kojos ir akis vidury –
Rizika – minimali –
Akis vidury balto ploto
Ir gėlės, vaizduojančios grožį,
Ir žvaigždės, žaviai burbuliuojančios
Kiekvieno svečio stiklinėje, –
Kilniausias šaltas sidabras
Liečia įkaitusį gomurį –
Ir nemanyčiau, kad žmonės
Išbalzamuotais pilvais
Mato, kaip auga ant stalo
Palmės, ir žiūri akis,
Panaši į oazę smėlynuos, –
Žalia akis vidury –
Ji meilės prasmę pakeičia
į kosminę gastronomiją:
Aistringas ateivis
Geria benziną ir laka
Su buterbrodais tosolą –
Baltų žyniai jam išbūrė,
Įpūtė magišką galią –
Įlįst į elektros rozetę,
Laidu nukeliauti, kur reikia –
Įkalt nevidonams į galvą,
Kad elektroninis vabalas
Visai ne prastesnis už gyvą –
Skaudesnis – šešėlių pasaulis.
Vos šviesos arenoj užgęsta,
Klounas vaitodamas verkia,
Ir ašaros krinta į smėlį...
KATARSIS
Žalių akių gaidys praranda savo galvą –
Tai dramaturgijos kaprizas, taip pigiai
Įkrinta sąmonėn spalvotas vaizdas:
Ant scenos mėtos paukščio žydinti akis,
Žemai – raudono purvo pritaškyta, –
Spektaklis buvo suvaidintas rytą
Ir buvo suvaidintas vakare ir vakar,
Bet nesibaigia publikos plojimai ir ovacijos,
Ir žiūri paukščio žydinti akis.
Ir kraujas virsta degančiais indigo, kobaltu ir kadmiu.
Ir publika iš džiaugsmo staugti ima.
Ir krinta gėlės kiekvienam į gerklę.
Ir lieka salėj keistas gargaliavimas –
Lyg nuklegėtų klozete vanduo.
GALVOS ISTORIJA
Tai buvo vienagalvė kompanija
išvirkščiai matomų
išvirkščiai mylimų
išvirkščiai saulės apšviestų žmonių
o kai užsidegė geltonos vakaro lempos
išvirkščiai matomi žmonės
mėgino linksmintis
nors geso langai
aprūkę nuo ugnies
kurią išprovokavo
išvirkščios meilės poetika
kitą dieną laikraščiai rašė
kad sudegusioje bibliotekoje
negyvam šeimininkui
į galvą buvo įkalta vinis
Jonas Jackevičius. The Yellow Insect / Geltonas vabzdys. Į anglų k. vertė Judita Gliauberzonaitė ir Kerry Shawn Keys. V.: Diemedžio leidykla, 2005.