Jonas Jackevičius (g. 1937) – žurnalistas, peotas, dailininkas. 1960 m. baigė lituanistikos studijas VU. 1964–1984 m. Lietuvos televizijos reporteris, scenaristas, laidų vedėjas, redaktorius. Nuo 1970 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Išleido eilėraščių rinkinius „Demono pašventinimas“ (1997), „Septyni kartai dviem galvoms“ (1999), „Ženklai vertikalių šešėliuose“ (2000), „Ugnies šešėliai“ (2004), kuriuose apstu modernios stilistikos, absurdo ir siurrealistinių elementų. Knygos iliustruotos autoriaus tapybos reprodukcijomis. J. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj. Šios daugiau dailininko, o ne poeto vizijos nuolat vejasi besiniaukstančių būties šviesų vitražus, balzgani veidai blykčioja lyg pamėklės. J. Jackevičius iš kitų mūsų kūrėjų išsiskiria tuo, kad atsikratė gražbyliavimo apie gėrį ir blogį, jo tekstuose, iš pirmo žvilgsnio šaltuose, frigidiškuose, į gyvenimo paviršių išplaukia tikrovės kontūrai, rifų viršūnėlės. „Kas atsitiko, kad garbaus amžiaus sulaukęs žmogus neapsikentė ir griebėsi plunksnos? Bandysiu spėti. Galbūt J. Jackevičius pamatė, kad lietuviškoj poezijoj trūksta siurrealizmo. Todėl nusprendė pats pasibalnoti siurrealizmo pegasą, prikinkyti prie absurdo plūgo ir suarti šventąją Lietuvos literatūros žemelę, gausiai nulaistytą tituluotų poetų ašaromis bei seilėmis...“ (Darius Pocevičius).