***
Galbūt be reikalo rašau šį eilėraštį, pasitikėdamas nuojauta,
Kad poezija atsiranda kartais iš nieko, iš visiško nežinojimo, ką pasakysi,
Nes eilėraštį rašo tik vienišasis, o vienatvė, be savęs, nieko nemato, negirdi,
Be to, jei ką ir žinotų, ji žinotų ne daugiau, negu žino vienas žmogus.
Žinau tik, kad poezija gali būt apelsinas, kurio nematei penketą metų,
Ir, žinoma, žvaigždės, į kurias šit jau dešimtį metų neturi laiko pažvelgti.
Poezijai, kaip ir meilei, reikia, kad tu pasijustum be galo mažas,
Ir tada ja taps viskas, ko neturi. Net ir meilė, kurią kažkas išgyvena laimingai.
Į poeziją, kaip ir į mirtį, reikia eiti lėtai ir labai iškilmingai,
Nes poezija, kaip ir mirtis, yra kiekvienam atskirai ir kiekvieno kitokia.
Niekas nežino, ant draugo ar priešo peties parims jo galva paskutinėj kelionėj.
Bent aš norėčiau paskutinįjį kartą padėt savo galvą ant priešo peties.
Ir šis eilėraštis yra mano priešas. Jis išduoda, koks esu senamadiškas.
Miniu žvaigždes ir rožes, apie kurias jau seniai niekas nerašo, kurias mylėt banalu ir gėdinga.
Ką padarysi, esu sentimentalus: net apie savo mirtį labai dažnai pagalvoju kaip apie eilėraštį –
Kas prie jo – lyg prie karsto – pravirks, kas savy užsisklendęs tylės, kas išvis neateis atsisveikint...
1990
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Nemigos jums linkiu – vienišiems vienišuos kambariuos,
Kai atrodo, jog miestas liepsnoja, vis zvimbia į gaisrą.
Tai sirenų netylančių miestas, mašinų sudūžtančių miestas.
Ir per naktį netylantis liftas: girti paaugliai traukia gatvėn medžioti girtų.
Nejunti, kaip išausta, kaip skleidžias diena, tik ryte nustembi,
Jog dar šlama gėlynai ir parkai, dar veši žolė tarp namų.
Šitam miestui tyla nepriklauso, šis miestas gyvena tik naktį, sirenų
Ir girtų paauglių realybėj. Ir gėda: tavęs ten nėra. Tu bijai.
Argi tat tavo būstas – seni skalbiniai, argi tai tavo menko gyvenimo dugnas?
Link tavęs turi slinkti sirenos, tave turi vytis žaliom uniformom vyriškiai,
O dabar netgi nieks tavo durų nelaužia. O taip, ne klaida, durys tavo,
Kuris pats laužeis vis į užkeiktas, į uždraustas brolių duris.
Čia gyvenimas verda tik naktį. Tikrai nežinau, kodėl žmonės išaušus prityla
Ir juodais paakiais niūrūs traukia į darbą. Bet darbo taip pat
Šiam sirenų mieste nebėra. Nes ir dirbant juk reikia gyventi,
O gyvenančių šičia mažiau vis. Su kiekviena diena vis mažiau.
1996
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Deja, tai tiesa: per trejetą metų
Pasenau trim dešimtmečiais, ir dabar
Visos didžiausios amžiaus baisybės
Atrodo trijų šimtų metų senumo.
Gyvenu tyloje, gyvenu iš tylos,
Gyvenu tylos sąskaita, buvęs
Laisvas vergijoje, išlaisvintas vergas,
Laisvai vergavęs. Tai mano trejybė.
Niekuo nebetikiu. Taip, mano broli,
Niekuo ir niekada, nes abipus žodžio,
Abipus miego, gyvybės – tyla ir tyla,
Su kuria kada nors tylėdamas susiliestu.
Niekada netikėk, mano broli, manim, niekada,
Jau patyrusiu savo trejybę: tai laisvė,
Jos teisybė – abipus gyvenimo. Taip, ji tenai,
Kur gyvent tau reikės. Ir net mirti.
1992
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Tai teisybė. Tai noras byloti
Negyvenimu savo visu
Negyvenančio tiesą. Nuteiskit
Mirtimi. Pavojingas esu.
Bėkit, broliai, nuo tų, kurie gali
Jums gyvenimu liudyt. Tiesa,
Po kuria pasirašo gyvenimu, veda
Tik į mirtį. Ankstyvą. Ir tik.
Nusisukit nuo tų, kurie eina
Savo priešaušrio vieškeliais ten,
Kur ištirpsta šviesoj. Šitoj žemėj
Kažkas turi mylėt ir gyvent.
Pristatykit daugybę vienučių
Filosofams, poetams, žyniams,
Kur gyvenimai jų susigertų
Mūro sienon, vienatvėn, tylon.
Nes antraip – jų tiesa ir teisybė,
Ir gyvenimai, ir gyvastis,
Kuri verčia gyvent, bet nesako,
Kaip gyvent. Ir klaida virs tiesa.
1995
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Yra kalba. Ji mus apgaudinėja,
Tikėdama, kad niekad nesuprasim
Jos apgavystės, iš klastos atėję,
Pilni gudrybės, veidmainybės dvasios.
Bet nelauktai pati ji susikeikia
Arba žmogus be žodžių atsidūsta,
Ir ima sproginėt žodynų pelkė,
Ir sprogsta žodžiai, pranašiškai rūstūs.
Kalboj žaidimas, šventė arba karas
Įgyja vieną priešmirtinę prasmę;
Kalbos namuos nuo mūsų užsidarius
Kalbos dvasia kas diena vis niūresnė.
Ir ne iš pykčio, ne iš keršto šmeižia
Ji mus, sakydama, kad esam gražūs.
Ji neatleidžia mums sukrauto kraičio,
Nuo šiandien sandėliuojamo garažuos.
Ji neatleidžia mums, kad mus augino
Tvartely, o išaugome barakuos,
Ji nebeliudija už mus. Ji žino:
Užuot užkimt, geriau jau būt apakus.
1998
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
P o e t o m e i l ė
Ir pabučiuoti jį arba užmušt –
Tik mirksnis. Ištarmė. Nes taip jis tyras.
Nes taip jis gyvas keliasi už mus,
Kelis kartus perdien, pernakt tau miręs.
Tik netekėk už jo, nepasiduok
Jo meilės priesaikoms. Tik jam atrodo,
Kad tu jam žemė, oras ir vanduo.
Išties tavęs jam reikia vien kaip nuodo.
Kaip alkoholio reikia, kaip miros,
Kuri ne tau jį, o dievams pašvęstų.
Jis į tave žiūrės, o tavaruos
Jo akyse skaisti kalbos pašvaistė.
Tu jį mylėdama gali užmušt,
Patyrusi, kaip jis užmušinėja
Tau vienai skirtus žmogiškus jausmus,
Paversdamas juos žodžiais ir idėjom.
Ir laukdamas, kol rašalas nudžius,
Jis stūkso abejingas tarsi siena.
Tačiau ne Dievas siunčia jam žodžius.
Jis rašo savo kūnu, savo siela.
Ir kiek mylėdamas jis pasigrobs
Tavęs, tiek tu pavirsi žodžiais, žodžiais, žodžiais,
Ir sensi, seksi, kol galop aistros
Spingsulė virs juodais nemeilės suodžiais.
O kai išsėmęs tavo meilę liks
Bebalsis ir bežadis jis, tu būsi
Kalta dėl jo tylėjimo. Jis pyks
Ir žodžiais vers ne meilę – savo rūstį.
Tik netekėk už jo, nepatikėk
Jo meilės žodžiais. Tai tik jam taip regis,
Kad tu esi jo siela. Netekėk,
Ir tik tada jis bus tau tiesą sakęs.
1990
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Tylūs namų garsai. Šilta ir švelni ramuma. Ant virtuvės spintelės –
Kambarinių gėlių oranžerija, kurią ji vadina sodu.
Galbūt ji teisi: nematau, bet girdžiu, kaip sodas šlama ir ošia.
Tikriausiai tai tik vanduo, kuriuo laistomos gėlės. Bet vis tiek tai namų garsai.
Šilti ir aptakūs kvapai iš virtuvės. Jei nori, gali pamanyt – iš vonios.
Viskas vientisa. Taip negalima. Stoviu prie lango audrojančią naktį:
Miniatiūriniam vietos dangoraižy dega vienintelis langas,
Miniatiūriniuos vietos barakuos blykčioja cigarečių žarijos. Taip turi būti.
Kažkodėl nebepusto. Namuose viskas vientisa. Kambarinis gėlynas kvėpuoja
Orkaitėj šylančių valgių kvapais. Nežinojau tiek metų, tiek metų, kad sienas įšildo
Vien garsai, ir šalčiausią viduržiemį kambarys būna drėgnas. Nukrinta ūgliai
Nuo kažkokios gėlės. Tikriausiai nuo mano minties. Šitaip tikrai negalima.
Šilti ir pūkuoti prisiminimai, kurtuos kaupiu, niekur neidamas, nieko nekaupdamas.
Tylūs namų garsai įrėmina kiekvieną moteries judesį už sienos.
Sodas virtuvėje pilnas žodžių dūzgesio. Žodis neištariamas. Net nepagalvojamas.
Bet neduokdie, jei tai būtų idilė. Tai tik tuščias balto popieriaus lapas.
1998
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
***
Lyg būčiau kaltas, kad gimimo metų
Nėra, nes jų negali būt. Vieta,
Kurioj gimiau, pradingus, nusimetus
Atmintyje, kuri man uždrausta.
Ten mokslus išėjau. Baigiau mokyklą
Pačių aukščiausių dogmų ir tiesų,
Ten gyniausi vienintelį ir tikra
Gyvenimą, kurį lig šiol tesiu.
Aš čia esu lyg tremtinys iš laiko,
Kurio žvalgu jūs laikote, šnipu
Nebūto laikmečio, todėl išlaiko
Jis ant pečių tiek menamų kapų.
Patsai dalyvavau visur, kur laužė
Mane, kad būčiau vietoj ir laiku,
Todėl žinau, kad vietą šitam laužui
Surast jums bus beprotiškai sunku.
Atšerpetojęs, sujauktas, dygliuotas
Draskys jis jums rankas ir drabužius
Iš vėliavų apdegusių, ir protas
Jums pranašiškas jau nebus gražus.
Taip nuodėminga epocha pagimdo
Teisius gyvenimus, kurie visas
Nenuodėmingas epochas pravimdo,
Primindami įslaptintas tiesas.
Be savo laiko ir be savo vietos
Su vergo dokumentais veiduose
Nekaltos sielos, nuodėmėj pradėtos,
Staiga sušvyti budelių drąsa,
Ir viskas baigiasi. Ištikimybė
Išdavyste pavirsta, ir laužai
Per horizontą brėžia naują ribą
Gyvenimo, kurio mums per mažai.
1998
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
P o e t o t e o l o g i j a
I
Diagnozė: poetas. Tokius gydyti atsisako. Mylėti
Jų negalima, nes meilei jie nepavaldūs. Jie myli
Patys arba save pačius. Jie miršta labai iš lėto
Arba labai staiga. Nes, panūdę tapt žmonėmis, nutyla.
Jie žino, kas yra meilės kančia, bet dažniausiai
Nežino, kas yra meilė. Jie pažįsta ištikimybę,
Bet nemato ištikimųjų. Šaukdamiesi mirties,
Jie šaukiasi gyvenimo, nes jį tik per mirtį supranta.
Diagnozė: poetas. Tokie ieško kančios, bet kentėdami
Netenka žado ir dėl to tik dar labiau kenčia.
Užuot patys išsisprogdinę, jie sprogdina pasaulį,
Ir taip net per mirtį neprisišaukia gyvenimo.
Negyvendami, nebūdami jie bando sukurti
Gyvenimą, tinkamą gal kitiems, bet nepritaikomą sau.
Ir todėl skirtingų šalių skirtingais keliais vaikštinėja
Tūkstančiai vienišų eilėraščių, ieškančių, kas juos parašė.
1992
II
Kažkokie keisti lunatikai tie poetai: slepiasi
Kamarų užkaboriuose, palėpėse ir tiktai naktį išeina gyventi.
Jie bijo prisiliesti prie misų rūbų, jie bijo užminti šešėlį
Žmogaus, nes tuomet jis pakeltų akis iš išvystų poeziją.
Štai kodėl kiekvienas namas turi po savo vaiduoklį
Bet tik vienas iš tūkstančio žino, kad, girgždant luboms, praeina poezija.
Pro juos. Pro jų sapną. O iš lubų spaliai byra ir byra
Ir jei ne vaiduokliai, per šitiek dešimtmečių jie jau seniai išbyrėti turėjo.
Lunatikų eilės neturi būti suprantamos: jos iš tamsos ir į tamsą
Be garso vis teka, ir jeigu sutiktum poetą, jeigu sutiktum lunatiką
Dieną gatvėje, pagalvotum: žmogus, ir tiek. Tiesa, apsileidęs –
Kelnės nelaidytos, batai seniai nevalyti. Bet argi svarbu tai, gyvenant tamsoj ?
Nenorėčiau būti poetas, bet lunatikas būti norėčiau:
Eiti stogų atbrailom ir balkonų turėklais, ieškoti
Spintose atminimų senų, sutapti su jais. Tik, gink Dieve, nežadint žmonių,
Nes lunatikų eilės turi būti nesuprantamos. O antai atpažintų poetų eilėraščius skaito.
1996
III
Eilėraščiai kalba tiktai apie mirtį.
Apie mirusiųjų miestus, didesnius nei gyvųjų.
Apie išmirusius kaimus, parduotus arba pragertus.
Gyvenimo prozą jie palieka patiems poetams.
Eilėraščiai nusižudo, jeigu prabyla apie gyvenimą.
Jie numiršta dar teberašomi, tebegalvojami.
Kaip vienas poetas sako: eilėraščiai rašomi,
Kai sakoma: sveikas, gyvenime. Arba: sudie, gyvenime.
Eilėraščiai nusižudo, stebėdami save.
Be mirties akinių jie nemato dangaus,
Neskiria jo nuo juodžiausių žmogaus bedugnių.
Bet patys mirę eilėraščiai šito nežino.
Eilėraščiai kalba tiktai apie mirtį.
Apie mirštamą ir nenumirštamą mirtį poeto,
Apie savo seniausiai išmirusią mirtį.
O jiems atrodo, kad jie gimsta iš poetų gyvenimo prozos.
1997
IV
Baisūs yra poetai: jau šitiek amžių jie kalba ir kalba
Apie puvėsius, griuvėsius, vis gendančią savo broliją, vis tvirkstančią seseriją,
O žmonės gyvena vienodai: jie myli, augina vaikus ir kariauja,
Vėl myli ir vėlei kariauja. Ir moterys laukia žiaurėjančių mylimųjų.
Poetai žavisi riteriais, jie apdainuoja Gražiną,
Jie lyrom pašlovina karo laivus, kuriais traukia į mūšį nenugalimieji.
Bet kodėl tada reikia kalbėt apie grožį, kodėl tada reikia kalbėt apie sielą?
Baisūs yra poetai: klausydami Dievo balso, jie nebegirdi savęs.
Apskritai man kartais atrodo, kad didžiausia poetų svajonė –
Šio pasaulio žūtis: koks nors gaisras ar tvanas. Ir jų pranašystės –
Nojaus arka jiems bus. Jie išplauks ir dainuos, kokie teisūs
Buvo jų kūriniai. O po vandeniu miestai, valstybės statysis. Ir tvanas nuslūgs.
Baisūs yra poetai: savo griūtį ir žūtį jie verčia
Šio pasaulio žūtim ir griūtim. Ir žmonės vis eina
Į aukščiausiąją kalno viršūnę, palikę namus, galvijus ir laukus.
Koks poetiškas vaizdas: smailiausiojo kalno viršūnėj – visa žmonija.
1996
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
Š i o s g y v y b ė s d a u g i a u m a n n e r e i k i a
Šio rudens neišbūsiu, sakau, neištversiu tų lieptų,
Per rankas man, per galvą grakščiai ir lengvai išlenktų.
Jais vis eina vaikai, jais vis eina merginos į lietų
Ir į lapų kritimą, žolynų vytimą, kur pats aš vystu.
Man nereikia, sakau, Šios gyvybės daugiau man nereikia...
Pavargau jau, jėgų neturiu būti rudenio tiltu,
Per kurį mylima eina mylimo savo sutikt
Ir kas žingsnis vis tildo mane, ir kas mostas vis tildo
Mano girgždantį, rėkiantį ilgesį: būk, pasilik...
Man nereikia, sakau, šios gyvybės daugiau man nereikia.
Aukštaitijos ruduo baigia vysti, trūnyti, nes auga
Žemaitijos ruduo lig dangaus ir lig vėjo, ir lenkia
Mano pilką aukštaitišką kelią į lanką, į ratą, ir saugo,
Kad iš jo neištrūkčiau, nekalbinčiau tų, kur pralenkia.
Man nereikia, sakau, šios gyvybės daugiau man nereikia.
Aš daugiau nebebūsiu čionai, neištversiu to meto,
Kai žolynai, man vystant, stangrėja, o lieptai lenkti,
Man vis tręštant, tvirtėja, ir meta, ir meta, ir meta
Mane šitas ruduo su kiekvienu lapu prapultin.
Man nereikia, sakau, šios gyvybės daugiau man nereikia...
1990
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
S v e i k a b u k, s e n e
Ir ten, už pelargonijų languos, tas pats: gyvena senė
Ir mezga, mezga kojines. Bet kam? Vaikų nėra. Ir vyras miręs.
Ji mezga savo laikui, mezga savo laiką ir iš to gyvena,
Ir laikas moka jai kažkuo iš to, ką ji kadais gražaus patyrus.
Sveika būk, sene, tave sveikina girtuoklis. Mes abu vienodi.
Nenuteisti, bet uždaryti nepiliečiai, kurie mezga
Savajam laikui, skaito laikui, rašo laikui, kurs skaityt nemoka,
Tiktai iš gailesčio vis riša ir nesuriša, vis riša ir nesuriša to mazgo,
Kuriam galėsime pasisūpuot, kai baigsis siūlai, taps skaityt tamsoka.
Sveika būk, sene, tave sveikina girtuoklis. Mes abu vienodi.
O kažkada gyvenom: tu galbūt mylėjai, aš gal gėriau,
Ir laikas mezgė mus, ir laikas skaitė mus, ir laikas rašė
Už mus eilėraščius ir laiškus. Jis dabar ir pats nustėręs, –
Ką sugebėjo padaryt iš mūsų! Tai ir moka tau, nors nieks neprašo.
Sveika būk, sene, tave sveikina girtuoklis. Mes abu vienodi.
Ar neatrodo tau, kad tu pati jau panaši į savo griūvančią trobelę?
Ir aš labiau vis panašėju į gyvenimo pragerto draiskanas. Bet žydi
Lange tos skurdžios pelargonijos, ir man dar kartais gali
Kas nors pakloti patalą po kaktusais, po alijošium. Nepiliečiams nepavydi.
Sveika būk, sene, tave sveikina girtuoklis. Mes abu vienodi.
1995
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.
B o h e m o s s ą j ū d i s
Štai tolstu nuo Vilniaus kavinių, o čia sutapau su savim aš,
Čia viską paniekinau – skurdą, puikybę ir baimę nesuprastas būti.
Iš savo kavinių į gatvę ėjau, šičia skleidėsi mano buvimas
Savy kaip pasauly, pasauly tarytum savy, ir lig šiolei jis budi.
Nėra kito sąjūdžio, kurs mus išlaisvintų, vien tik bohemos...
Tai buvo laikai, kai tik girtas buvai ir protingas, ir doras.
Slaptosios policijos agentą kviestis prie stalo galėjai, ir nieko...
Ir viskas pigu buvo, viskas prieinama – saulė ir oras,
Merginos ir tai, kas apšlubusioj sieloj senatvei ir mirčiai telieka.
Nėra kito sąjūdžio, kurs mus išlaisvintų, vien tik bohemos...
Čionai aš praaugau save, čia mokėjau jautrus būt ir geras,
Nes neverčiau nieko eilėraščiais, žodžiais, nes viskas čia – mostas.
O Vilniaus kavinės, o senas sveikatos ir pinigo karas,
Užgrūdinęs mus ir išmokęs dosnius būt ne vien mylimosioms.
Nėra kito sąjūdžio, kurs mus išlaisvintų, vien tik bohemos...
Dar kartais aš čia užeinu, kad patirčiau, kad baugiai išvysčiau,
Kuo gali pavirsti žmogus, atsisakęs bohemos ir Vilniaus kavinių,
Nes jų išdavystė – baisiausia tarp tūkstančių menko žmogaus išdavysčių,
Bent mūsų pasauly, bent mūsų tėvynėj, nenorinčioj būti tėvyne.
Nėra kito sąjūdžio, kurs mus išlaisvintų, vien tik bohemos...
1989–1990
Kukulas, Valdemaras. Aštuoni gėli vakarai: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1999.