Valdemaras Kukulas (g. 1959) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1982 m. VU baigė žurnalistiką. Dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“, „Respublikos“, „Naujosios Romuvos“ redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Augimo nerimas“ (1978), „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate“ (1987), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999), „Judas taipogi danguj“ (2005). Parašė eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas LRS premija. Už eilėraščių knygą „Judas taipogi danguj“ 2005 m. gavo dienraščio "Kauno diena" prizą. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais 2007-aisiais apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. V. Kukulas eiliuoti pradėjo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio nuovargio, dekadentinio išsekimo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Suteikdamas eilėraščiui vidinio dramatizmo, neišvengė išoriško, bohemiškais mostais gesinamo aprašinėjimo ir retorikos. „V. Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F. Dostojevskio personažų kompleksais“ (Nida Gaidauskienė).