***
Sausis paliegęs,
Vėjai pridusę tarsi arkliai.
Veliasi sniegas
Lyg neteisingi žodžiai gerklėj.
Viešpatie, naktį
Pasiuntei – tirpsta net elektra.
Rausiasi rakto
Rankos kišenėj – tuščia. Nėra.
Užantį verčia
Pirštai šveitrieji – tuščia, ir tiek.
Taip ir gyvensi –
Polaidy, šlapdriboj, miesto aikštėj.
Krinta ant veido
Dribsniais neonas, tirpsta lėtai,
Tau neatleidžia
Niekas jau nieko – aiškiai matai.
Išdavė sausis
Šaltį ir sniegą – lyg pats save.
Miglos – bejausmės
Lyg mano siela – plaukia gatve.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Dryksteli tamsą
Skaisčiai nušvintantis moteries veidas.
Šunes suamsi –
Veido nebuvo. Tai nuovargis sklaidos.
Plyksteli rožė,
Tuoj nužydėdama rankoj vienuolio.
Viską užgožia
Rūkas. Tai sodas prieš aušrą garuoja.
Slysteli tyliai
Nuo mėnesienos raudona skarelė.
Motina mirė.
Tai atmintis tau akis nuolat gelia.
Krūpteli kūnas –
Lyg patirties karštas lašas nukrito.
Negi nebūna
Taip, kad apkristum dulkėm lig ryto.
Plyksteli baugiai
Naktį liepsna ir po kambarį sukasi.
Brauko ir brauko
Rankos vidurnaktį drėgną degtuką.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Naktis prie vienaties prigludo.
Abi nutilo.
Tokios aukštos tylos kaip liūdnas
Nesu patyręs.
Druska ištirpsta, dyla peilis –
Girdėti viskas.
Naktis – iš nemigos, iš meilės –
Aukšta kaip tikslas!
Žolėj žvaigždynai pasisėja.
Sudygsta dangūs
Iš mano ilgesio, iš vėjo
Rasotų rankų.
Naktis – žvaigždžių spygliuotas krūmas, –
Ir vis liūdnesnis
Prie jo žmogus, o jo liūdnumas –
Vis žmogiškesnis.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Skambančią erčią
Vėjas paverčia į lūžtančią bangą.
Beldžia ir beldžia
Pirštais suskirdusiais rytas į langą.
Stiklas išdūžta –
Druskos kristalas patenka į akį.
Gink savo gūžtą,
Gink tai, ko niekad buity neužteko.
Kambario kertę
Gink lyg vienatvę – aš jos panaktinis.
Duok atsigerti –
Šitoks ruduo mums visiems – paskutinis.
Ko susigūžus –
Priedermes, pareigas verk į rožančių.
Jos šitie dūžiai
Lango stiklan – tau daugiau negyvensiu.
Jos šitie žingsniai:
Mano dalia eina mano palange.
Galva vien linksi –
Liūdnas žmogus, ir ruduo jį palenkia...
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Kalba – be skausmo skiemenų –
Lyg išversta taurė.
Ir į teatrą jau einu
Žmogaus pasižiūrėt.
Nei kas išeis, nei kas pareis,
Nei kas pašauks, priglaus.
Lankau teatrą vakarais,
Ieškodamas žmogaus.
Visi rimti, sveiki, linksmi.
Ir ložėje saugus
Bandau atspėt, kuriam veiksme
Staiga išeis žmogus.
Lyg ne žmogus – be sau brangaus
Žmogaus – liūdžiu bare;
Ir teatre nėra žmogaus,
Ir čia žmogaus nėra.
Suklusęs į šalis dairaus,
Kai į namus einu,–
Kas bus, jei kas prieis, paklaus,
Kieno esu sūnus.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Galvoji – daugiau niekada
Nepulsi, kai skaudančia galva
Keliesi, ir byra kreida
Nuo virpančių pirštų į kalbą.
Geriau patylėti – nulūš
Pieštukas, užkliuvęs už braižo,
Nes džiaugsmas ir skausmas – tylus.
Tik širdį ir smegenis raižo...
Ne vien tavo ranką liga
Vedžioja. Užkliūva už žodžio
Mintis, ir sukniumba staiga
Žmogus, ir mirtis jį paguodžia.
Krinti ir kelies, ir veide
Likimo žemėlapis dyla.
Ir aptrupa žodžiai kreida,
O rodos – iš skausmo pražyla.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
A. Verbai
Mandelštamu sergantį išgydyk
Nuo garsų haliucinacijų, minčių
Karštligės. Taip girtos akys žydi:
Nekenčiu!
Šitaip vargas žydi, beprotybė
Išminties dugne, taip vargana
Angelo buitis tamsybėj žiba:
Vargt vienam!
Paskui valkatų, ligonių meną
Traukiuosi atgal, atgal – tenai
Mano keršto tostai, viskas –mano –
Mirtinai!
Viskas – virš bedugnės siauras takas,
Viskas – katorgos verta kaltė.
Viskas – žydinčios girtuoklio akys:
Iškentėk!
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Tik dabar supratau, kad aš nieko jau nepasakysiu
Teisingiau ir gražiau nei gyvenimas mano pasako
Už mane. Ir galvoti nuo šiol šventvagystė,
Kad galvot nesunku, kad palenksi sau dangų kaip
šaką...
Tik dabar supratau, kad aš pats niekada nežinosiu,
Ko ieškojau, ko siekiau. Ir tik, kai užneš smėlis
galvą,
Nepažįstamos akys priplūs mano sielos
liūdnosios...
Nepažįstamų lūpomis mūsų gyvenimai kalba...
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Kovoje su savim sąjungininkų nerasi: reikia pačiam vienam tesėti. V a i ž g a n t a s |
Ima pūti malūno sparnai, o negera –
Tarsi kaimo gale kažkas muštųs ar skirtųs...
„Mūsų iškilmės girtos ir tuščios“, – bet varo
Juk ne mus. Iš tų iškilmių išveda girtus.
Jiems aukščiau, jiems toliau bus matyti. Ar jūs čia,
Mano atmintį saugantys žmonės, susėdę
Grandine? ,,Mūsų iškilmės girtos ir tuščios“,
Bet ir tokios nuo mūs atitolins jos vargą ir bėdą.
Ima linmarka akti, o skausmas pašėlęs –
Tarsi kaime kažkas šią akimirką mirtų.
„Mūsų iškilmės girtos ir tuščios“ ,– bet vėlei
Viskas baigsis liūdniau ir gražiau negu skirta.
Kukulas, Valdemaras. Žalia vėtros šaka: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.