7. Rytą jį pažadino žuvėdrų klyksmas, atsklindantis iš tolybių. Jis įsiklausė, ir vieną akimirką jam pasisekė išgirsti netgi bangų mūšą. Gulėjo, virpėdamas nuo šalčio, ir įsivaizdavo, kaip bangos lūžta, pasiekusios krantą, kaip jos daužosi į uolas, taškydamos baltus purslus. Kol galvojo apie jūrą, užmiršo apverktiną savo padėtį. Buvo netgi kažkaip gera ir ramu sieloj. Psichinis šokas praėjo, bet, ačiū Dievui, nekamavo joks nerimas, jokios tragiškos būsenos, tamsios mintys. Kornelijus nejuto net baimės. Jam iš tiesų ėmė atrodyti, kad „taip reikia“, kad viskas jo gyvenime klojos dėsningai, sklandžiai ėjo į kažkokį tašką.
Prižiūrėtojui, atnešusiam pusryčius, Kornelijus pasiskundė, kad jam skauda galvą, ir tuojau pat pasigailėjo to. Prižiūrėtojas nusijuokė taip nedviprasmiškai, kad tą pačią akimirką sugrįžo visas nerimas ir visa baimė, ir Kornelijus atsidūrė ten, kur iš tiesų visą laiką ir buvo – mirtininko kameroje, mirtininko kailyje.
Jis su pasibjaurėjimu išgėrė iš aliuminio puodelio persaldintą miežių kavą ir vėl atsigulė. Pagalvojo, gal reikėtų pasimankštinti ar bent jau pavaikštinėti po kamerą, bet tuojau atsisakė tos minties. Kam?
Su ilgesiu prisiminė vakarykščią svečią, žmogelį su portfeliu. Na ir kas, kad jis budelis! Bent jau gyvas žmogus, su kuriuo galima šnekėtis. Kornelijus nebuvo itin komunikabilus ir ištisus mėnesius galėjo gyventi vienas, su niekuo nebendraudamas, įsigilinęs į darbą ar skaitydamas knygas. Bet dabar jis neturėjo nei darbo, nei knygų. Nieko. Ir pašnekesys su budeliu būtų šiokia tokia pramoga.
Kornelijus įsiklausė. Iš tiesų išgirdo tuos pačius garsus kaip ir vakar. Atšaunamos sklendės, girgždantys vyriai ir neskubūs žingsniai. Vis arčiau ir arčiau. Raktas lenda į skylę, leidžiasi rankena, budelis!
Žmogelis irgi atrodė blogai miegojęs. Maišeliai paakiuose, ir skruostų raudonumas mažiau žymus. Nors šiaip jau buvo toks pat apvalutis ir komiškas.
– Vakar mūsų pokalbis kažkaip neįvyko, – pasakė jis. – Jūs pernelyg susijaudinot, ir aš supratau, kad man bus geriau išeiti.
Jis perėjo kamerą, pasiekė priešingą sieną, sustojo ir užvertęs galvą žiūrėjo į tą vietą, kur sienos nišoj buvo langas. Stryktelėjo, norėdamas pasižiūrėti pro jį, bet lango nepasiekė.
– Aukštai, – sumurmėjo. – Jūs neprieštarausit, jei aš užsirūkysiu?
Ir tuoj pat, nelaukdamas Kornelijaus atsakymo, išsitraukė iš švarko kišenėlės sumaigytą cigaretę, užsidegė ir mėgaudamasis išpūtė dvokiančius dūmus. Kornelijus žiūrėjo į jį, tuomet jis tarsi atsikosėjo ir susizgribo:
– O! Prašau atleisti. Tikriausiai, jūs taip pat norit?
– Dėkui, aš nerūkau, – atsakė Kornelijus.
Žmogeliui lyg akmuo nuo širdies būtų nukritęs. Jis nusišypsojo ir paplekšnojo Kornelijui per petį:
– Puiku. Puiku.
Jis patylėjo, paskui nelauktai paklausė:
– Turbūt labai bijote?
Kornelijus gūžtelėjo pečiais ir nusisuko.
– Apie tai šiandien ir norėčiau su jumis pakalbėti.
– Ar yra ką kalbėti? – numojo ranka Kornelijus.
– O! Yra.. Noriu jus iš anksto perspėti. Kai kas iš to, ką išgirsite, gali jums pasirodyti keista ir neįprasta. Gal juokinga. O gal išvis kvaila. Nesistebėkit.
– Manęs jau niekas nenustebins, – atsakė Kornelijus.
– Nesakykit. Jūs dar jaunas. Pasaulyje pilna nuostabių dalykų, apie kuriuos jūs neturit jokio supratimo, net negalit įsivaizduot jų.
– Galbūt. Tik kažin ar man bepavyks juos pamatyti.
– Tai priklauso nuo jūsų, – žmogelis vėl mįslingai pakartojo vakarykščius žodžius.
– Jūs galit organizuoti mano pabėgimą? – tiesiai paklausė Kornelijus. – Sakykit. Kam tos užuominos?
– Taip. Tam tikra prasme tai būtų pabėgimas. Žodžiu, aš galiu tai organizuoti.
– Bet kodėl? Kas jums iš to? Kokia nauda?
– Matot... aš lyg ir nesiekiu asmeninės naudos. Padaryčiau tai tik dėl jūsų. Aišku, jeigu jūs norite išeiti į laisvę.
– Ar aš noriu? Koks čia klausimas?
– Žinot, būna tokių, kurie nenori, – žmogelis papurtė galvą.
– Būna tokių? Ar jūs nenorite pasakyti, kad siūlote savo paslaugas visiems nuteistiesiems? – ironiškai paklausė Kornelijus.
– Visiems. Aš nedarau jokių išimčių. Man visi žmonės lygūs.
– Taip, žinoma, – sumišęs sumurmėjo Kornelijus; kategoriškas budelio tonas jį sutrikdė. – Ir kaip jūs tą įsivaizduojate?
– Ką? – nesuprato žmogelis. – Lygybę?
– Ne. Pabėgimą.
– Štai čia ir yra svarbiausias klausimas, kurį reikia aptarti. Tai tik sąlygiškai galima pavadinti pabėgimu. Iš tiesų jus paleistų. Jūs išeitumėt iš čia ir gyventumėt kaip gyvenęs. Tik va mašinos kurti nebegalėtumėt! Turėtumėt pasirašyti pasižadėjimą. Bet jeigu susitartume, aš padėčiau jums. Pamokyčiau, kaip apeiti ir šią kliūtį.
– Neįtikėtina, – ištarė Kornelijus. – Neįtikėtina.
– O ne! Neskubėkite spręsti. Tai visiškai įmanoma!
– Na, gerai, aš klausau jūsų.
– Viskas labai paprasta. Jūs išeitumėt į laisvę, o aš, budelis, atlikčiau bausmę už jus.
– O!.. – Kornelijus užspringo savo seilėmis ir ėmė kosėti. – Kaip... kaip tai... kaip tai atliktumėt bausmę už mane?
– Na taip, – budelis spragtelėjo pirštais. – Aš mirčiau už jus.
– Kokia prasme?
– Tiesiogine.
– Nesuprantu jūsų. Jeigu norite iš manęs pasityčiot, tai...
– Nurimkite, prašau jūsų. Jūs ir vėl jaudinatės. Aš nenoriu pasityčiot iš jūsų. Ne, jokiu būdu. Perspėju, kad nesistebėtumėt, netgi jeigu mano pasiūlymas pasirodys keistas. O kas jus stebina? Tai, kad žmogus savo noru gali pasirinkti mirtį? Argi vieną kartą nebuvo pasiryžta numirti už visą žmoniją? Be to, laisva valia, nepamirškite.
– Bet tik ne jūs! – sušuko Kornelijus.
– Kodėl, jūsų manymu, negalėčiau? – nusišypsojo svečias.
– Cha, cha! Pasižiūrėkite į save. Pasižiūrėkit į veidrodį ir pamatysite!
– Bet juk tai naivu, – rimtai pasakė žmogelis. – Pagalvokite. Kuo čia dėta išvaizda? Aš žinau, kad atrodau jums komiškai. Neatitinku, taip sakant, ikonografijos kanonų. Bet juk Palestinoj nebuvo fotoateljė, o jums įprastas gotikinis paveikslas buvo sukurtas viduramžiais. Tai iš kur galite žinoti, kaip gali atrodyti mesijas? Kodėl jūs manot, kad egzistuoja vienas universalus visiems laikams, visoms visuomenėms reformatoriaus paveikslas? Jeigu dabar panašus atsirastų, jis greičiausiai būtų kitoks nei anas, judėjiškas. Dabartinis būtų ir sočiau pavalgęs, ir geriau apsirengęs, ir tikriausiai truputį gudresnis, prisitaikęs prie naujų sąlygų. Niekaip neužginčysit šito.
– Bet jeigu įsivaizduotume, kad jūs Kristus, – Kornelijus pralinksmėjo, –tai kokia prasmė jums mirti, kokia prasmė antrą kartą daryti tą patį, kas jau buvo padaryta prieš daugybę amžių?
– Prasmė? Mes dar grįšime prie jos. O dabar pažvelkime į šį klausimą truputėlį kitaip, suprantamiau jums. Idealus, sakykim, dieviškas pasiaukojimo motyvas, savanoriška mirtis, kaip matau, jūsų neįtikins. Jeigu jums būtų parodytas motyvas grynai žmogiškas, tuomet jūs patikėtumėt, ar ne? Jūs nenorit kalbų apie Naują Žmogų, apie Dorovę ir panašiai. Jūs norit žinot, kokia nauda. Ar gali mirtis būti patraukli, ar gali ji būti vertinga pati savaime, ar gali ji būti apčiuopiama gėrybe, tikslu, kurio žmogus trokšta ir siekia? Jeigu taip, tuomet mano pasiryžimas numirti už jus nebeatrodytų jums beprotiškas, ar ne?
Kornelijus linktelėjo galva.
– Gerai, – tarė žmogelis. – Aš pabandysiu. Jums, kaip laimės mašinos kūrėjui, tikriausiai bus artimos sąvokos, kuriomis aš operuoju. Anot jūsų, laimė būtų pratęsti gyvenimą, nutolinti mirtį. Bet ar visoks gyvenimas yra laimė? Štai esu aš. Žmogus. Ribota būtybė, nekenčianti savo fizinių ribų. Nekenčianti taip pat ir savo psichinių ribų. Uždaryta savo troškimų, norų, jausmų ir minčių narve. Aš juk turiu galvą ir suvokiu, kad galima trokšti ir kur kas didesnių dalykų, negu aš trokštu šiandien, šią akimirką; aš netgi norėčiau trokšti tų dalykų, bet esu ribotas ir noriu to, kas šalia, ką matau ir įsivaizduoju. Girdite tas žuvėdras tolumoj? Jūs kažin ką atiduotumėt, kad galėtumėt atsidurti tenai, prie jūros. Bet negalite. Iš visų pusių jums trukdo sienos. Taip ir mano žmogiškas kūnas ir žmogiška siela kausto mane. Aš norėčiau nusimesti tuos pančius, išskleisti šlamančius savo dvasios žiedlapius, tapti beribiu, susiliet savo Jausmais, Mintimis, Troškimais su amžina ir begaline Visata. Bet aš negaliu šito padaryti. Todėl esu nelaimingas, todėl kankinuos, griežiu dantim ir verkiu. Kas man gali padėti? Eikim toliau ir žiūrėkim. Gal mirtis? Gal mes kreipiam savo vilties kupinus žvilgsnius ne į tą pusę? Gal mano lūkesčių išsipildymas laukia manęs ne gyvenimo karalystėj, o ten, tylios išminties kupinam augalų ir mineralų pasauly? Gal grynos dvasios, gryno proto karalystė, į kurią veržias mano širdis, yra čia pat, medžiagos karalystė? Tik iš pirmo žvilgsnio išminčius atrodo protingesnis už kvailį. Iš tiesų, palyginus su bendrine Visata, ir išminčius, ir kvailys yra niekas, vienodai menkos smiltelės, amžinybės akimirkos. Tik kvailys dar sugeba juoktis, o išminčius jau ne. Tai ir sakau, gal Mirtis iš tiesų turi didžiulę išmintį, apie kurią kalbama amžių amžius, bet nė vienas žmogus atskirai nenori tikėti, kai apie tai sakoma tiesiai. Juk mirtis toli gražu nėra nebūtis. Tai augalai ir mineralai. Tai kosminė Dvasia, apsireiškianti mums, ribotoms būtybėms. O mes nesuprantame jos, bijomės jos, tariam jos vardą pašnabždomis ar visai atsisakom ją mąstyti, jausti, išgyventi, įsivaizduoti. Ar niekad nepagalvojote, kad intelektas yra liga, kuria neatmenamais laikais susirgo žmonija ir iki šiol negali nuo jos išgyti? Tai paveldima liga, kaip hemofilija ar kai kurios epilepsijos formos. Gerai, matau, kad jums dar ne viskas aišku, ką noriu pasakyti. Buvo laikas, kai žmogaus laimės poreikis vertė jį strimgalviais veržtis į priekį, kartis į svaiginančias intelektines aukštumas, tikėti, kad snieguotose intelekto viršūnėse jis patirs tą geidžiamą pilnatvės pojūtį, užmirš tai, kas jam neduoda ramybės šiandien, dabar ir čia. Bet taip neatsitiko. Ir tada žmogus atsigręžė atgal, tikrindamas nueitą kelią, bene aptiks kur nors klaidą ar daug klaidų. Jis pakėlė tai, ką numetė tam kely kaip nereikalingą naštą, ir ėmė prisikišęs žiūrėti, galgi tie daiktai visai nebuvo šiukšlės, galgi kaip tik jie ir buvo auksas, kurio jis beviltiškai ieško. Iš čia augantis mūsų laikais burtų ir manijos populiarumas, iš čia tos nuojautos apie gilią negyvosios gamtos išmintį ir neribotas dvasios laisvės galimybes, neva (o gal iš tiesų) slypinčias joje. Iš čia mūsų laikų susidomėjimas etnografija, liaudies medicina, primityvių tautų mitais ir kosmologinėm sistemom, nes jos yra arčiau ištakų, arčiau pradžios, arčiau negyvos gamtos, mirties. Iš čia orientacija į Rytų kultūrą ir netgi, manau, abstraktusis menas, nes tose iš pažiūros chaotiškose linijose ir dėmėse galima pajusti stebuklingus materialinės laimės ir išminties atšvaitus. Archeologija ir kiti mokslai, paremti iškasenom, tai yra tuo, kas jau faktiškai priklauso negyvajai gamtai. Astrologija, mūsų dienų dėmesys horoskopams ir magiškoms mineralų savybėms. Ilgesys paprasčiausių žodžių, reiškiančių paprasčiausius daiktus, tokius, kaip vanduo, oras, medžiai, sniegas. Daugiau ar mažiau atvira neapykanta viskam, kas tikrai intelektualu, subtilu ir sudėtinga. Tam tikra dievobaiminga pagarba bepročiams, viskam, kas iracionalu, tokiam gyvenimo būdui ir tokioms vertybėms, kurios būtų absoliučiai netoleruojamos ankstesniais amžiais, kol dar žmonija tikėjo, kad intelektas yra mesijas, pašauktas išvaduoti ją iš ribotos, slegiančios būties. Apsidairykite, visa tai egzistuoja. Tai argi mirtis nėra gėris, jeigu šitiek žmonių veržias prie jos, nors ir vadina ją kitais vardais?
Žmogelis nusišluostė prakaitą, kuris gausiai sruvo jo veidu, čia pat išgręžė nosinę ir įsikišo ją į kišenę. Jis buvo įsikarščiavęs ir susijaudinęs.
– Gerai, – pasakė Kornelijus. – Tada kodėl turėčiau atiduoti tą gėrį jums? Tai mano.
– Aha, – nudžiugo budelis. – Matau, kad supratot mane.
– Palaukit, palaukit! – sušuko Kornelijus. – Bet jeigu viskas taip, kaip jūs sakot, tai mano mašina visiškai nėra laimės mašina. Ir tada aš nuteistas neteisingai, mane reikia paleisti, ar ne?
– Laimės mašinų gali būti pačių įvairiausių. Bet neužmirškit, kad jus nuteisė ne už mašiną, o už kėsinimąsi į valdžios prerogatyvas.
– Aš netikiu jomis, – Kornelijus atsistojo ir ėmė vaikščioti po kamerą. – Aš netikiu, kad laimė glūdi kiekvienam kirvy ir peily, ir nuodų žiupsny.
Žmogelis atsiduso:
– Ak, Dieve mano, kodėl jūs netikit, kad gali būti daug skirtingų mašinų? Jeigu trokštama laimė – išsivadavimas nuo visų rūpesčių, tada, suprantama, daktaro Giljotino laimės mašina yra vienas tobuliausių tokios rūšies mechanizmų. Greita, neskausminga mirtis. Eutanazija. Kodėl ne? Juk nedrąsus daktaro Giljotino pasiūlymas buvo taip energingai ir palankiai sutiktas visuomenės, paimtas išbandyti ir labai ištobulintas, aš pasakyčiau. Drovi vienvietės mašinos idėja buvo išvystyta iki mastų, apie kokius vargšas daktaras negalėjo svajoti. Žmonės milijonais ėjo pasitikti savo laimės.
– Taip, jūs ne Kristus. Greičiau priešingai. Deja, tie žmonės, kurie ėjo, kaip jūs sakot, pasitikti savo laimės, ėjo ne savo noru. Ar jūs turite duomenų, kad tikrai buvo laimingi tie, kuriuos sušaudė ar užtroškino dujų kamerose?
– Taigi, – sutiko budelis. – Bet gal žmonės patys nežino, kur jų laimė? Vis dėlto jūs teisus. Ši mašina ypatinga. Kita vertus, ne aš, o jūs čia esat laimės mašinos specialistas. Ir aš visai nemanau, kad smurtas ir prievarta – gerai. Ne. Tai blogai. Labai blogai. Beje, mes kiek nutolom nuo savo temos. Gal grįžtume, jeigu jūs neprieštarausit?
Kornelijus liovėsi vaikščiojęs ir vėl atsisėdo ant gulto:
– Tai kodėl vis dėlto turėčiau leisti jums numirt už mane? Kodėl turėčiau atiduot jums tą teisę?
– O, gobšumas jums irgi nesvetimas! – šįkart ironiškas buvo žmogelis.– Bet aš atsakysiu į jūsų klausimą. Atsimenat, vos atėjęs, aš paklausiau jūsų, ar jūs bijote. Jūs man neatsakėt, bet aš žinau: taip, jūs bijote. Ir ši baimė paverčia mirtį jums negatyvia vertybe. Faktu, su kuriuo reikia skaitytis, daiktu, kurio negali numesti ir užmiršti. Mirtis tai kaip uždraustas malonumas, kaip nuodėmė. Jūs linkstat prie nuodėmės, jūs norėtumėt nusidėti, nes tai saldu, bet jums baisu. Mirtis – pati didžiausia nuodėmė. Nieko nėra už ją gėdingesnio. Žmogus, kuris atvirai pasiskelbia, kad jis renkasi mirtį, jūsų akyse įgyja nenusakomą patrauklų žavesį. O aš to ir noriu, neslėpsiu. Man reikia, kad galvotumėt apie mane dieną ir naktį, reikia tapti herojum jūsų akyse.
– Kodėl?
– Todėl, kad vis dėlto aš nesu paprastas žmogus.
– Velnias, – spėjo Kornelijus.
– Ne, – nusišypsojo budelis. – Galgi vis dėlto labiau Kristus.
– Jūs neblogos nuomonės apie save, ar ne? – Kornelijus ėmė jausti nuovargį.
– Matot, – nė kiek nesutrikęs kalbėjo žmogelis. – Aš tik norėjau parodyti jums, kad net ir paprasčiausia, žmogiška prasme mirtis gali būti laikoma vertybe ir veiklos motyvu. Mano motyvas visai kitas. Toli gražu ne mirtis. Aš visai nenoriu mirti. Aš aukojuosi. Tai yra darau tai, ko jūs iškart nenorėjot ir negalėjot suprasti. Aš idealistas. Aš neieškau naudos. Galima sakyti, kad vienintelis dalykas, kurio aš norėčiau – kad ir jūs truputėlį būtumėt toksai. Ir jūs, ir visi kiti. Kai dėl jūsų, aš daugiau ar mažiau įsitikinęs, kad jūs nesate savanaudiškas. Prisipažinsiu, jūs esate netgi pirmas toks nesavanaudiškas žmogus, su kuriuo aš kalbuosi šioje kameroje.
Kornelijus pajuto šiurpą einant per nugarą.
– O kur dabar tie žmonės? – paklausė jis, ir jo balsas virptelėjo.
– Jie? – žmogelis apsidairė. – O! Beveik visi sutiko su mano pasiūlymu ir išėjo į laisvę. Aš nežinau, kur jie gyvena ir ką jie veikia. Tikrai nežinau. Tačiau ramus dėl jų.
– Bet... – Kornelijus nerado tinkamų žodžių, – jūs nemiręs. Jūs gyvas, ar man tik vaidenasi?
– Žinoma, gyvas, – sutiko žmogelis. – Bet aš nežadėjau numirti už jus tą pačią akimirką, kurią gausiu jūsų sutikimą, ar ne? Juk aš mirsiu ne už jus vieną? Už šimtus, už tūkstančius tokių kaip jūs žmonių. Už milijonus, jeigu norite.
– Vadinasi, vis dėlto Kristus, – pasakė Kornelijus.
– Taip išeina, – kukliai atsakė budelis. – Kai kurie siužetai nepaprastai patrauklūs. Jie taip ir sukasi žmonėms ant liežuvio. Kristaus istorija – viena iš jų.
– Žinot, – Kornelijus nusižiovavo, tuojau pat pridengė burną ranka, bet jau buvo vėlu, pašnekovas pastebėjo ir nejaukiai pasimuistė. – Žinot, tradicinių laimės mašinų trūkumas tas, kad užuot davusios žmogui viską, ko jis trokšta, jos siūlo jam kokią nors vieną vertybę, tuo pačiu piršdamas mintį, kad jis turi atsisakyti kitų, išmest jas iš galvos, kaip nepageidaujamas, gedulingas ar žalingas. Tokios mašinos pagrįstos tuo pačiu principu, kaip ir gydymas nuo alkoholizmo: čia įprotį gerti mėginama pakeisti kitais įpročiais – skaityti knygas, užsiiminėti rankdarbiais ir panašiai. Laimės mašina, kuri veikė mūsų eros pradžioj kiek daugiau nei trisdešimt metų (o mes turim pagrindą laikyti tą reiškinį laimės mašina, mechanizmu, kurio paskirtis – sukurti laimę), yra tipiškas tradicinės mašinos pavyzdys – ji siūlė dvasinę meilę kaip visų kitų vertybių pakaitalą, tačiau, kaip žinome, nieko negalėjo padėti kad ir, pavyzdžiui, tiems, kurie buvo nelaimingi dėl fizinės meilės trūkumų.
– Taip, vienpusiškumo esama, – žmogelis pakinkavo galva. – Ką padarysi. – Jis vėl užsirūkė ir užkėlė koją ant kojos. – O ką jūs siūlote?
– Apskritai tokiuose klausimuose rizikinga ką nors siūlyti neapgalvotai, – pasakė Kornelijus. – Bet kai ką esu ir apgalvojęs. Laimė savaime, jūs suprantate, yra niekas, tuščias žodis, garsas. Kad galėtume kalbėti apie laimę, privalome turėti prieš akis aiškų nelaimės vaizdą, etaloną. Tik lygindami reiškinius su šiuo etalonu, galėsime nustatyti, kuris iš jų yra laimė, ar ne? Banali tiesa: blogis turėtų būti kuriamas ir saugomas, jeigu kartais iškiltų grėsmė jam išnykti. Aš į tai atsižvelgiau, konstruodamas savo mašiną. Mano mašina sudaryta iš dviejų dalių, ten yra vietos ir nelaimei, ir laimei. Jūsų pirmtakas, tradicinė mašina, aš norėjau pasakyti, žadėjo tik laimę. Ir todėl ji nedirbo, tiksliau – dirbo trumpai ir blogai.
– Na jau! – žmogelis nusijuokė. – Čia smūgis žemiau juostos. Nors mūsų pokalbis jau visai įgavo scholastinius bruožus, aš paneigsiu visus jūsų teiginius. Visus iki vieno.
– Malonėkit, – šaltai pasakė Kornelijus.
– Jūs norit pergudrauti save patį. Visų pirma, jeigu jūsų sukurta mašina iš tiesų yra tokia, kaip jūs sakot, tai ji niekam tikus. Tuščias, nereikalingas daiktas. Ji ne žmogui, ji niekam. Ji pati sau. Žmogui čia nėra vietos, nes jūsų mašinai užtenka savęs pačios. Viena jos dalis kuria blogį, kita gėrį. Pusiausvyra. Nulis. Aš buvau geresnės nuomonės apie jus. Laimės mašina turi prasmės tik tuo atžvilgiu, jeigu ji kuria gėrį, laimę, daug laimės, kalnus laimės, kurie atsvertų tą blogį, tas nelaimes, kurių pasaulyje ir taip yra daug. Aš susipažinęs su dialektika ir termodinamika. Priešybių vienybė, taip. Bet kad pasaulis taptų tikrai laimingas, turi būti sukurtas laimės perteklius. Laimės turi būti daug, kur kas daugiau negu blogio, tik tada ji bus matyti. Kitaip vėl pusiausvyra, vėl nulis. Galima būtų netgi pasakyti, kad blogis sunkus elementas, jis slegia mūsų pečius, jis kaip pelkių dumblas pančioja mūsų kojas, varžo, trukdo judėti. O laimė lengva ir eteriška. Ji garuoja, kyla aukštyn, dingsta. Nors čia ir pritinka medžiagos tvarumo dėsnis, tai yra, žiūrint absoliučiai, laimė tik išgaruoja, bet nedingsta, vis dėlto mes jos nejaučiame. Jūsų mašina turėtų būti kompresorius, pumpuojantis be paliovos laimę į pasaulį, kol jos bus tiek daug, kad galėsim ja laisvai kvėpuoti, o ne tik kvėptelti kartą kitą. Tik tada būsime laimingi. Tik tada jūsų darbas turės prasmės, o jūsų misija bus įvykdyta. Dabar dėl dviejų mašinos dalių. Ir čia jūs klystate. Visai nebūtina konstruoti ją dvigubą. Gali būti tiesiog dvi mašinos – viena laimės, kita nelaimės. Ir sprendžiant iš to, kiek daug nelaimingų žmonių, visai nebus per drąsu teigti, kad nelaimės mašina dirba, ir gana efektingai. Kur ji, šito negaliu pasakyti. Gal net mumyse pačiuose. Bet ji yra. Dabar apie mašiną, vadinamą Kristumi. Ji nėra jau tokia metafiziška, kaip jūs manot. Ji tik šviesioji reiškinio pusė. O tamsioji, nesunkiai suprasit, yra tas kitas. Velnias! Judas. Nelaimės mašina. Dirbanti be gedimų ir remonto štai jau tiek šimtmečių. Kurianti netikras apgaulingas laimės mašinas, tokias kaip giljotina, ir, spėju, prikišusi nagus ir prie jūsų projekto.
Kornelijus tylėjo. Jis neabejojo, kad priešais jį maniakas.
– Taip, aš maniakas, jeigu norite, – pasakė budelis, ir Kornelijus krūptelėjo. – Bet aš pabaigsiu. Pasakysiu, ką norėjau. Tai štai. Kiekvienas gali galvoti, ką nori. Čia, prieš jus, aš kalbėjausi su kitu laimės mašinos kūrėju. Jų yra kur kas daugiau nei jūs įsivaizduojat. Buvo, yra ir bus. O! Šitas – paprasčiausias iš visų. Dabartinis krašto diktatorius.
– Jeremferdenas?
– Taip, – pasakė žmogelis. – Jis tiesiog paskelbė, kad jo tauta yra pati laimingiausia pasauly, ir daugiau nesuko dėl to sau galvos. Jis manė, kad giljotina irgi neblogas aparatas. Dvigubai naudingas, sakė jis. Vieniems, nuteistiesiems, ji suteikia laimę, atimdama bet kokią galimybę norėti ir kamuotis dėl neišsipildžiusių norų. Kitiems, tiems, kurie dar turi norų (darančius juos nelaimingus), ji taip pat bent kiek prideda laimės: pirma, juos daro laimingesnius mintis, kad mirė kažkas, kas buvo jų turto arba jų saugumo ir ramybės grėsmė, antra, kad išvis mirė kažkas, o ne jie.
– Pamišėlis, – pasakė Kornelijus.
– Nesakykit. Lengviausia prisegti etiketę ir padėti po stiklu. Taip galvoja ne jis vienas. Taip ir panašiai galvoja daug žmonių. Prisipažinkit, buvo momentų mūsų pokalby, kai jūs manėte, kad ir aš taip galvoju. Juk manėt, ar ne?
– Maniau, – sukuždėjo Kornelijus.
– Bet aš taip negalvoju. Kalbėjau panašiai, tas tiesa, norėjau išmušti jūsų pasitikėjimą savimi, išstumt jus iš patogių pozicijų. Daugiau nieko. Aš daug kalbu. Bet jūs ginčykitės, nesutikit su manim. Dabar grįžkim prie Jeremferdeno. Aš nenoriu, kad žmonės galvotų taip, kaip jis. Niekada nenorėjau. Ir todėl prašau man leisti numirti už jus.
– Viešpatie, vėl, – suvaitojo Kornelijus.
– Žinoma! O kaip jūs manot? Pasakysiu jums, kodėl neveikė mašina, kurią krikščionys pavertė savo stabu. Todėl, kad Kristus numirė už visus: Suprantat? Už visus. Manė, kad jo savanoriška mirtis padarys tokį įspūdį, kad visi per amžius jausis skolingi jam, jo idėjoms, atgailaus ir taps kitokie. Prisimins jo auką ir labiau glausis vieni prie kitų, labiau mylės vieni kitus. Cha! Kaip naivu šitaip tikėtis!
– O jūs? Kuo skiriasi jūsų auka?
– Mano auka nesiskiria. Skiriasi tik pateikimo būdas. Kristus kažkuo primena Jeremferdeną. Paskelbė, kad numirs dėl žmonijos, paskelbė, nesirūpindamas, ar kas nors jį išgirs, ar įsisąmonins, ar patikės. Paskelbė, nuėjo ir numirė. Viskas. Jo misija baigta. Kas patikėjo – patikėjo. Kas ne, tai ne. O aš ateinu pas jus ir sakau: štai jūs, Kornelijus Jedermanas, gyvenkit, o aš numirsiu už jus. Pasiaukosiu dėl jūsų. Eikit ir gyvenkit. Kvėpuokit, mylėkit, džiaukitės, uostykit gėles, darykit ką norit, tik žinokit: jūs gyvenat tik todėl, kad aš mirsiu. Net nesvarbu, aš ar kas kitas. Už jus numirė! Suvokiat? Aš neskelbiu nuo kalno, nesakau pamokslo miniai. Aš ateinu pas jus, į jūsų mirtininko kamerą, paimu jus už rankos, pažiūriu jums į akis ir sakau: eikit ir gyvenkit, o aš numirsiu už jus. Ir aš tikiu, kad nuo tos akimirkos jūsų gyvenimas pakryps visai kitaip. Jūs iš tiesų tapsit naujas žmogus. Jūs pasversit kiekvieną savo mintį, apgalvosit kiekvieną žingsnį. Jūs neleisit laiko tuščiai, nes jūsų gyvenimas nebepriklausys vien tik jums. Jūs gyvensit už mus abu, už save ir už mane. Jūsų gyvenimas įgys vertę ir prasmę, kokios iki šiol neturėjo. Kiekviena jo sekundė bus kaip auksas, nes už tą sekundę sumokėta kito žmogaus gyvybe. Sutiksite su mano pasiūlymu, ir tada jūs sukursite tikrą laimės mašiną. Juk niekur nepasakyta, kad laimės mašina privalo turėti materialų, apčiuopiamą pavidalą. Galimas daiktas, ji – tam tikru būdu suorganizuoti santykiai, žmogaus iliuzijų, vilčių, tikėjimų aparatas. Galbūt tada visu savo gyvenimu jūs realizuosit vieną vienintelį daiktą – laimės mašiną, ir kiekviena gyvenimo akimirka bus laimės mechanizmo etapas, žingsnis, faktas. Pagalvokite apie tai.
8. Ir Kornelijus galvojo. Jis paprašė trijų dienų ir jas gavo. Taip pat buvo atneštos dvi antklodės, kad naktį nereikėtų kalenti dantimis. Jis prašė dar ir knygų, o taip pat pieštuko bei popieriaus, bet jam buvo atsakyta. Tie dalykai esą tik trukdys galvoti, blaškys jį, neleis susikaupti. Ką padarysi.
Jis nežinojo, kaip pasielgti, bet tuo pat metu suvokė, kad apsisprendimui jam neprireiks trijų dienų. Faktiškai visi svarstymai galėjo būti suvesti į vieną problemą: ar budelio pasiūlymas neturi kokios apgaulės, kokios slaptos kliauties? Ar čia ne spąstai? Ar sutikęs su tuo pasiūlymu, Kornelijus nežengs tuo pačiu žingsnio, dėl kurio gali tekti gailėtis ir graužtis visą likusį gyvenimą. O, kad kas nors galėtų patarti!
Taigi iš vienos pusės – netikrumas ir baimė dėl nenumatytų poelgio pasekmių, kurios galbūt apkartintų gyvenimą, padarytų jį nebemielą. O iš kitos pusės – paprastų paprasčiausias noras išlikti, gyventi, mirties baimė, nesudėtingas jausmas, primityvus ir totališkas, būdingas visiems ir visada. Žodžiu, abiem atvejais – mirtis. Arba fizinė, arba moralinė. Jeigu pasitvirtintų blogosios nuojautos? O jeigu ne? Argi negali žmogus turėti idealių, šventų paskatų? Jeigu visa, ką kalba tas žmogelis, yra tiesa? Kaip atsikratyti mirties baimės ir pažvelgti į savo situaciją iš šono?
Kornelijui norėjos pasikviesti budelį ir paklausti, ar jis, budelis, taip pat bijo mirti? Juk jeigu ne, tuomet jo auka nemirtinga, tuomet tai apskritai ne auka, ar ne? Bet, kita vertus, ant kortos pastatytas gyvenimas, budelio gyvenimas, kurį šis savanoriškai atiduoda, ir tai yra nemaža auka, nepriklausomai nuo to, koks bus asmeniškas budelio požiūris į mirtį, ar jis jos bijos, ar nebijos. Mirtis ne tik individualus aktas, bet ir socialinis fenomenas: mirtimi baudžiama, ja grasinama, labai dažnai žmogus išaukštinamas arba pažeminamas tiktai tada, kai jis tampa mirusiuoju, kai peržengia barjerą tarp būties ir nebūties.
Tarkim, galvojo Kornelijus, kad budelis vis dėlto nebijo. Tada kodėl jis dar gyvena? Kas jį apsaugo? Juk jeigu koks nors žmogus liautųsi bijojęs mirties, jis būtų mirtinai pavojingas visuomenei ir turėtų būti tučtuojau sunaikintas, nes jis taptų nesuvaldomas: kuo gi jį pagąsdinsi, kaip jam pagrasinsi? Jis būtų laisvas kaip vejas, jis galėtų daryti, ką nori.
Kornelijui kėlė nepasitikėjimą jau pati galimybė svarstyti visa tai ir rinktis. Juk jeigu budelio intencijos skaisčios ir šventos, tai ar jos neprivalėtų turėti to absoliutaus įtaigumo, kuris priverstų susitaikyti su jomis be menkiausios dvejonės? Bet gal jos tokios ir yra, tik jo, Kornelijaus, protas ydingas, pagraužtas skepticizmo? Ir tada natūraliai kyla klausimas, ar jis vertas išlikti, gyventi su tokia sąmone, kuri neįstengs pateisinti į ją dedamų lūkesčių, atpirkti bent dalį dėl jos padarytos aukos.
Tarkim, galvojo Kornelijus, kad budelio motyvai neturi šventumo aureolės ir to idealizmo, kurį šis stengiasi jiems suteikti. Tarkim, kad tas žmogus siekia naudos, kaip ir visi kiti. Kokia ta nauda? Ko jis galėtų norėti iš Kornelijaus? Kuo Kornelijus gali būti naudingas kam nors?
Kas aš esu? – galvojo Kornelijus. Kas aš toks? Visų pirma, aš žmogus. Ką gautų kitas žmogus, jeigu jam pavyktų padaryti mane savo skolininku, o tuo pačiu ir savo vergu? Greičiausiai, nieko ypatingo. Kaip žmogus, kaip vienas iš daugelio kitų žmonių, aš neturiu jokių išskirtinių savybių, kurios galėtų turėti nepaprastą vertę. Kas aš dar? Aš – vyras, nesenas, nelabai stiprus ir, kiek suprantu, nelabai gražus. Jeigu būčiau moteris, jeigu būčiau jauna gražuolė, tada būtų galima suprasti. Dabar – ne. Aš – motinos sūnus ir sesers brolis. Bet mano motina sena, o mano sesuo visai savarankiška, ir aš neturiu į ją jokių teisių. Toliau: aš – inžinierius. Inžinierių šimtai. Ir kur kas talentingesnių už mane. O daugiau? Aš sukūriau laimės mašiną. Na ir kas? Visų pirma, jie turi jos brėžinius ir bet kada gali ją pagaminti. Manęs čia nereikia. O antra, budelis pirštu prikišamai parodė, kad projektas blogas. Aš nesukūriau jokios mašinos. Taip, bet aš galiu ją sukurti. Jei sugalvojau aną, kad ir netobulą, tai kodėl negalėčiau sugalvoti kitos, tikrosios? Ką aš moku? Faktiškai tą ir temoku – konstruoti mašiną. Ir budelis tą žino. Jo žodžiai: „Tik va mašinos kurti negalėtumėt: bet, jeigu susitartume, aš padėčiau jums“. Jis taip pasakė. Tačiau jis pasakė dar daug ką. Ar teisinga ištraukti šiuos žodžius iš konteksto, suteikti jiems savarankišką prasmę ir, remiantis jais, spręsti apie to žmogaus tikslus? Ką gi, gal ir ne. Bet čia tik svarstymas, prielaida, viena iš daugelio, prilygstanti kitoms, o ne galutinis sprendimas. Kodėl nepasvarsčius?
Kiekvienam aišku, kad mašina suleido šaknis į Kornelijaus širdį, į jo smegenis. Atidavus šitiek jėgų laimės mašinos kūrimui, per vieną akimirką atsisakyti jos, išmesti ją iš galvos – neįmanoma. Niekas tuo nepatikėtų, net jeigu Kornelijus pasirašytų šimtus pasižadėjimų. Tai kam dovanoti jam gyvybę? Kam jį paleisti? Žinoma, tam, kad jis dirbtų savo darbą, vienintelį, kuriam atiduota širdis. Kad dirbtų jį slapta, neprasitardamas nė puse lūpų jokiam žmogui pasauly. Tai ar negeriau laikyti jį kalėjime, čia, šioje kameroje? Duoti jam popieriaus, pieštukų? Sudaryti jam sąlygas dirbti? Ne. Negeriau. Čia jis nedirbtų. Juk jo negalima priversti. Šis darbas turi būti dirbamas laisvai, natūraliai, kūrybiškai, išradingai. Tik tada jis bus sėkmingas. Tik tada. Tai suprantama savaime. Kornelijus beveik neabejojo, kad jo einama teisingu keliu. Šiaip ar taip, tai logiškas kelias. Tačiau, žinoma, vėlgi tikėtinas tik tuomet, jeigu budelis tikrai nešventas žmogus. Šventumui logika nepritaikoma. Šventumas iracionalus. Jis spontaniškas, ir jokia dedukcija nepadės jo suprasti.
Tarkim, galvojo Kornelijus, kad vis dėlto iš jo laukiama mašinos. Kodėl ji turėtų būti sukurta paslapčiom? Kam šitiek nertis iš kailio? Juk galima nedaryti šio spektaklio, o paprasčiausiai suteikti Kornelijui visa, ko reikia, sudaryti jam sąlygas. Kam tada tribunolas ir nuosprendis, ir visos kitos poveikio priemonės, primenančios inkvizicijos misteriją? Viešuma nepriimtina. Kodėl? Todėl, kad jeigu tu esi diktatorius ir turi tokią mašiną, tada tu gali dalyti laimę taip, kaip tau patinka. Tu – laimės valdovas. Kaip valdovas dalija auksą ir titulus, primityvų laimės surogatą, taip jis dalys gryną, tikrą laimę. Ne visiems. Išrinktiesiems. Apdovanos laime ištikimuosius ar norėdamas nusipirkti ištikimybę. Auksas tampa bevertis. Imperijos žūsta, nes pakertama jų ekonomika. Į rinką išmetama vertybė, kuri paverčia pelenais visas kitas tradicines vertybes. Visas pasaulis priklauso vienai imperijai. Tai, kuri turi laimės mašiną. Stop, stop! Tai jau improvizacija, fantazija laimės tema. Jokia laimės mašina pasaulio nepertvarkys. Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei mašinų būtų daug ir visos bet kam prieinamos. O dabar viena mašina diktatoriaus rankose... niekai. Be to, diktatoriui žmonės naudingi ne tada, kai jie laimingi ir nieko netrokšta, neturi rūpesčių, o greičiau priešingai, kai jie nelaimingi. Cha, bet ir nebūtina juos padaryti visiškai laimingus. Galima būti taupesniam, dalyti laimę tik mažais gurkšneliais, kad sykį paragavęs jos, norėtum vis daugiau ir daugiau. Galima duoti jos tiems, kurie jau atitarnavo savo, kurie jau nenaudingi, kad kiti, žiūrėdami į laiminguosius, pavydėtų jiems ir trokštų pasiekti to paties. Galima... sumanus šeimininkas ir turėtų taip elgtis. Tada jo vasalai būtų ištikimi kaip šunys.
Tai kas tada šis žmogelis, siūlantis Kornelijui laisvę? Diktatoriaus patikėtinis? Jo dešinė ranka? Kornelijus įtempė atmintį, ir pamažu pamažu du paveikslai, du portretai – vienas budelio, komiškojo žmogelio, kitas neryškus, atsitiktinai išvystas laikraščio skiautėj, – priartėjo vienas prie kito, paskui užsiklojo, sugulė vienas ant kito, jų kontūrai sutapo, ir jie virto vienu portretu, viena ryškia fotografija, iš kurios droviai šypsojosi diktatorius Jeremferdenas.
9. Praslinko šešeri metai. Kornelijus vis rečiau prisimindavo kankinančias vienatvės valandas, praleistas mirtininko kameroj. Trumpas kalėjimo epizodas vis giliau ir giliau grimzdo į užmarštį, neteko savo bauginančio, skausmingo aštrumo. Jo briaunos nusigludino, jis apaugo metaforų perlamutru, tapo mažne nerealus, gražus ir linksmas nuotykis, gal išgyventas, o gal susapnuotas. Beje, dėl sapnų. Šiaip jau Kornelijus miegodavo kietai ir niekad neprisimindavo, ką sapnavęs, išskyrus du atvejus, dviejų tipų sapnus, kurie jį lankė bemaž su jūros potvynių ir atoslūgių reguliarumu. Pirmu atveju visuomet būdavo bedugnė ir lynas per ją, o Kornelijus turėdavo perbėgti šiuo lynu. Kartais prarajos dugne grumėdavo putotas upokšnis, kartais dunksodavo tik plikos šiurpios uolos. Visada būdavo baisu, bet Kornelijus susidorodavo su uždaviniu, tada nubusdavo ir jau daugiau nebeužmigdavo tą naktį. Antrajam sapne Kornelijus slidėmis bėgdavo siaura miško prorėža, vakaras, juoda bauginanti tankmė iš šono. Namo, greičiau namo! Tam tikru momentu Kornelijus išgirsdavo kažką bėgant iš paskos, girgždėdavo sniegas, vis arčiau ir arčiau, kažkas uždusęs šnopuodavo čia pat, už nugaros, Kornelijus pakaušiu jausdavo šiltą kvapą, tada žengdavo žingsnį į šalį, norėdamas duoti kelią, stabteldavo, atsigręždavo ir visuomet nubusdavo, taip ir neišvydęs, kas gi ten bėgo iš paskos.
Per tuos šešerius metus numirė motina, o sesuo sugebėjo ištekėti, pasidalyti savo nelaimingumu su vyru, kuris lig tol tikėjo, kad jo optimizmas ir patologiškas linksmumas įveiks žmonos pesimizmą, bet pralaimėjo. Čia kaip su velykiniais kiaušiniais. Žiūrėk, vienas stipresnis už kitus, vis nedūžta ir nedūžta, o paskui kur nors iš krepšio dugno ištraukiamas koks nedidukas, neišvaizdus margutis, pykšt, pykšt, ir nėr už jį stipresnio. Kornelijus nebuvo kerštingas ir atleido seseriai už sulaužytą mašiną, pirmąjį modelį, bet jų santykiai niekuomet daugiau nebuvo nuoširdūs ir draugiški, kaip kadaise.
Vienintelis žmogus, tikrai nuoširdžiai, nedirbtinai dėmesingas Kornelijui, besistengiantis suprasti, pajusti visus jo nuotaikų virpesius, visus minčių pasažus, buvo Jeremferdenas. Atrodė, jis tikrai myli Kornelijų, jis rūpinosi juo, saugojo nuo klystkelių, į kuriuos retkarčiais per neapsižiūrėjimą pasukdavo Kornelijaus protas, jis stengėsi sukurti apie Kornelijų tam tikrą dvasinio komforto atmosferą, bet tuo pačiu neleido sustingti, įsmukti į melancholiško neveiklumo duobes. Kornelijus niekados neapsimetė, kad nežino, kas toks yra jo globėjas, o Jeremferdenas, savo ruožtu, nebepūtė daugiau miglos, negaubė paslaptim savo asmenybės, nors ir nesistengė iškelt juodviejų ryšio viešumon. Tarp jų egzistavo sakytum koks nerašytas sandėris, nebylus susitarimas neaptarinėti savo santykių, savo visuomeninės padėties ir savo tikslų. Vis dėlto jie labai suartėjo, suprato vienas kitą iš pusės lūpų. Juos jungė bendras tikslas. Mašina.
Jeremferdenas dažnai atvažiuodavo vakaro prietemy. Kornelijus išgirsdavo padangų šiugždesį, ir netrukus ties namais sustodavo prašmatnus limuzinas. Juodu ilgai sėdėdavo verandoj. Ledas tirpdavo limonado stiklinėse. Vabzdžiai sukdavos apie gatvės žibintą. Stodavo naktis, paskui pamažu imdavo švisti, o jie vis dar pamažiukais kalbėdavosi, aptarinėdavo šį bei tą, gerindavo kokias nors smulkmenas. Kartais Jeremferdenas atvažiuodavo ankstėliau, ir tada jie eidavo pasivaikščioti į pajūrį, ropšdavosi uolom, prisilaikydami viens kito rankos, rinkdavo moliuskus ir apžiūrėdavo pakrantės paukščių lizdus. Jei jūra būdavo audringa, tada šiaip sėdėdavo ant akmenų, stebėdami mūšą. Kartą kažkoks korespondentas netgi nufotografavo juos, ir Kornelijus pamatė tą nuotrauką laikrašty. Teisybė, jo, Kornelijaus, veido nebuvo matyti, jis stovėjo nusisukęs, bet Jeremferdenas išėjo kuo puikiausiai. Pasilenkęs jis kažką kalbėjo Kornelijui į ausį.
Draugystė su Jeremferdenu nevargino Kornelijaus, gal tik nemaloni buvo sargybinių priežiūra: dieną naktį gatvėj vaikštinėjo skrybėlėtas žmogus, kuris nenuleido akių nuo Kornelijaus namo. Dar vienas žmogus visuomet per pagarbų atstumą sekdavo Kornelijų, kai šis kur eidavo. Ir viskas. Jis galėjo vaikščioti kur nori, daryti ką nori, žodžiu, gyveno kaip norėjo. Niekas nieko jam nedraudė ir nenurodinėjo. Dar daugiau. Kornelijus buvo gal netgi vienintelis žmogus Imperijoj ramus dėl rytdienos, nieko nesibaiminantis. Jeremferdenas garsėjo kaip žiaurus ir savavalis tironas, beveik visi jo nekentė ir bijojo. Tie, kas žinojo apie Kornelijaus santykius su Jeremferdenu, smerkė Kornelijų ir kiekviena proga rodė jam savo panieką. Bet jis dėl to nesijaudino. Jis apsisprendė dar tada, kai sėdėjo kalėjime, mirtininko kameroje. Dar tada jis žinojo, kokia bus žmonių reakcija. Bet jis turėjo mažai koketiškumo ir jam nerūpėjo, kas ką manys apie jį.
Su Jeremferdenu jie kalbėjo apie viską, bet, suprantama, daugiausia vietos jų pašnekesiuos užėmė tai, kas jiem abiem labiausiai rūpėjo, – mašina. Kornelijus suprato, kad be Jeremferdeno jis niekuomet nebūtų įstengęs pasiekti to, ką pasiekė. Dar tada, kalėjime, Kornelijus suvokė, kad Jeremferdenas būtinai reikalingas. Jo lankstus ir skvarbus protas tarsi skalpelis rėždavo pačius kiečiausius problemų gumburius, anatomuodavo labiausiai suraizgytus samprotavimus, sluoksnis po sluoksnio atskirdamas audinius, išpainiodamas kraujagysles bei nervus ir pateikdamas Kornelijui taip akivaizdžiai, tarsi tai būtų vaikiška kubiukų abėcėlė. Bet jis nemokėjo materializuoti savo samprotavimų, nemokėjo sujungti elementų ir išjudinti jų, nemokėjo sintetinti, įpūsti sistemai gyvybės. Visa tai mokėjo Kornelijus. Jis pačiupdavo žalią, nesubrendusią Jeremferdeno idėją, tik užuominą, galima sakyti, akimirksniu įvilkdavo į daiktišką apvalkalą, mintyse suteikdavo jai skeletą, konstrukciją ir efektingai įkomponuodavo į bendrą projektą, įaugindavo į mašinos kūną, tas organas imdavo veikti, dirbti. Tiesa, kol kas tik eskizuose, modeliuose ir panašiai, bet netrukus turėjo išmušti diena, kai visi eskizai bus išbaigti, visos dalys bus sujungtos, beliks įkvėpti į tą kūną dvasią, ir tada jis suvirpės ir atgis. Ir toji diena išaušo.
Ji nebuvo tokia iškilminga, kaip galima būtų įsivaizduoti. Paprasta, rūškana rudens pradžios diena, drėgna ir miglota. Jeremferdenas dar prieš savaite, nujausdamas, kad svarbiausias darbo etapas artėja prie pabaigos, atsivežė butelį šampano ir pasakė:
– Štai, išgersime, kai baigsime darbą.
Šešeri metai, pagalvojo Kornelijus. Šešeri. Jokia kita, šventiškesnė, mintis neatėjo į galvą. Tik skaičius 6, kuris faktiškai visai neatspindėjo jausmų, minčių, netikrumo, dvejonių, džiaugsmo, nusivylimų srovės, kuri nepaliaujamai sruvo per Kornelijaus sielą visą tą laiką, skalavo ją, graužė, ardė, gludino.
Pamažėle apėmė ramybė. Darbas padarytas. Jurginų kvapas plaukė per atvirą langą vidun, kartu su drėgme. Taip, ramybė. Ne anas karštligiškas, kažkoks jaunatviškas susijaudinimas, apėmęs Kornelijų, kai buvo baigta pirmoji mašina, o santūri palaima, kurią būtų įmanoma palyginti gal tik su pitagorietiškos kosminės muzikos efektu ar su demiurgo būsena po pasaulio sutvėrimo. Kornelijus nusišypsojo iš savo palyginimų. Ką gi, jis ne menininkas ir gali sau leisti truputėlį nutolti nuo saiko ir harmonijos taisyklių.
Pirmiausia jis surinko visus brėžinius, paskui smulkesnius prirašinėtus lapus, skaičiais išmargintas skiautes. Apėjo namus, kambarys po kambario, kruopščiai žiūrėdamas, kad niekur neliktų jokio eskizo, jokios formulės.
Tada viską sukimšo į židinį ir uždegė. Akimirką erdvi liepsna tarsi dvejojo. Ji neryžtingai lyžtelėjo vieną popierių, kitą ir buvo beužgęstanti, tarsi kažko bijotų ar popieriai būtų įmirkyti nedegančiu mišiniu. Bet ne, tai tebuvo žvalgyba, nedrąsus mėginimas. Popierius jai patiko. Ji suūžė, šoko aukštyn, Kornelijus net išsigando, ar neužsidegs suodžiai seniai nevalytam kamine. Netrukus viskas buvo baigta. Tik pelenai dar žioravo, kai pasigirdo gerai pažįstamas padangų šiugždesys gatvėj. Štai ir viskas, Jeremferdenai. Pamėgink dabar pasiimti mašiną, atimk ją iš manęs.
Šįkart Jeremferdenas atvyko ne vienas. Kartu su juo įžengė du žmonės su šunų galvom prie diržų.
– Mano drauge, – Jeremferdenas išskėtė rankas, tarsi norėdamas apkabinti Kornelijų, – aš sveikinu jus!
Jis šyptelėjo, atsisuko į savo žmones ir įsakė:
– Surinkit viską. Nė vienas popieriaus lakštelis neturi dingti.
Tada jis paėmė vyno butelį, nulupo staniolį.
– Prisipažinsiu jums, Kornelijau. Buvo valandėlių, kai aš netikėjau, kad sulauksiu šios dienos. Taip. Buvo tokių akimirkų. Bet dabar, dėkui Dievui, jos praeity. O vis dėlto puikus buvo metas! Visą tą laiką aš jaučiausi jaunas ir kupinas jėgų. Ir už, tai, už puikius jausmus, už šį gyvybės antplūdį aš turiu dėkoti jums. Išgerkim už jus!
Pakelta Jeremferdeno ranka sustingo, šypsena nuslinko nuo veido. Kornelijus atsisuko. Abu vyrai su šunų galvomis stovėjo tarpdury. Kornelijus negirdėjo, kad jie būtų ką nors pasakę. Bet Jeremferdenui žodžių nereikėjo. Vyrų žvilgsniai jam viską paaiškino. Nė vienas raumuo nesuvirpėjo jo veide, kai jis pasižiūrėjo į Kornelijų. Kornelijus žengtelėjo į šalį, atidengdamas Jeremferdenui jau atšalusius pelenus židiny. Tik keletą minučių truko nejauki, stingdanti kraują tyla.
– Išgerkim! – Jeremferdenas vėl nusišypsojo, giedrai, geraširdiškai. – Jūs – didelis žmogus, Kornelijau Jedermanai. Jūs – genijus. Išgerkim už jus!
10. – Aš puikiai jus suprantu, Kornelijau, – pasakė Jeremferdenas pakeliui į garsųjį Paukščių kalėjimą, pavadintą taip todėl, kad jo mūrai buvo prikibę prie uolų, nelyginant paukščių lizdai. – Jūs padarėt viską, kad jūsų sąžinė būtų rami. Aš ir pats taip pasielgčiau jūsų vietoje. Žinau, ką jūs galvojot. Atiduoti šitokį žaislą į valstybės rankas – pernelyg pavojingas dalykas, ar ne? Prisipažinkit, tai jūsų mintys. Ką gi, jūsų sąžinė gali būti rami. Daugiau niekas nuo jūsų nepriklauso. Pasakysiu, kas dabar bus. Jūs gausit nedidelę raminančią injekciją, o paskui mes išimsim visą projektą iš jūsų sąmonės. Išimsim gražiai, rūpestingai, kaip kiaušinuką. Jus net nepajusit.
Kornelijus tylėjo, susigūžęs mašinos kampe.
– Jūs tikriausiai galvojote tapti didvyriu. Replės, elektra, mašinos kaulams laužyti ir visa kita? Ne, dabar ne viduramžiai, Kornelijau. Didvyrius mes paskiriam dekretais. Eilės tvarka. Be kančių, be pasiaukojimo. Beje, man šovė mintis. Praeis du tūkstančiai metų – o juk jie būtinai praeis – ir ši diena, kai aš kalbuosi su jumis mašinoje, bus nugrimzdusi į gilią praeitį, sudilusi, nereali, neįtikėtina, ištirpusi tarp tūkstančio kitų dienų, tapusi beverte nuolauža, šuke, kuri net archeologui neįstengs sužadinti jokių asociacijų. Ta prasme galima sakyti, kad mes gyvenam prieš du tūkstančius metų, senovėj, tamsių aistrų, ideologijų, mokslo klystkelių ir archaiškų reaktyvinių variklių amžiuj.
Jeremferdenas nutilo, užsidengė delnais ausis, bet vis tiek girdėjo duslų ritmingą dunksėjimą.
– Kas čia? – sumurmėjo jis, pažvelgė pro langą, paskui į vairuotoją, kuris irgi purtė galvą, nesuprasdamas, iš kur sklinda keistas garsas.– Kažkas mašinai?
Kornelijus tylėjo. Jis žinojo, kas čia yra. Tai kurtinančiai plakė jo širdis.