Keleras_2010       1995 m. išleistas Juliaus Kelero poezijos rinkinys „Sauja medaus“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją už geriausią metų poezijos knygą. Tai trečioji poeto knyga. Joje dominuoja Vilniaus metafizika, kultūrinių mitų variacijos, grįžimo poetiniai motyvai. Rinkinyje pastebima anglosaksiškos poezijos įtaka.

 

 

 

 

       elegija artėjančiam gimtadieniui

 

       Miegas turi ištirpusios žvakės formas, sakau tau, –

       bet kaip virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo

       procesijoj. Amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą

       kartojančias lūpas kaip nuolat mušąs šaltinis. Neverta

       raudoti, kuomet kyla didingai viltis, aptemdžiusi priemiesčių

 

       skurdą ir miesto tyliąsias minias rugsėjo sekmadienį

       parke. Neverta raudoti, kuomet liūdesys pripila sklidiną

       saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus. Neverta

       raudoti, kuomet purvini gėrėjai vakarop drumzlinose

       akyse namopi parsineša nuovargį, gėlą, ir vyno galia

 

       ilgai dar tuos kambariuos kariauja su bręstančiu miegu.

       Sausas išdžiūvęs lietus paliko languos įspaudą šiąnakt, –

       tu jį lengvai nugalėsi, bet ar įveiksi fosforu tviskančią

       ribą, skiriančią mus nuo vaikystės: atvirų šulinių, į kuriuos

       kitados kopetėlėmis leidos padykusi saulė, palaidūnė žolė,

 

       įsiskverbianti į mirusių akmenis, susiraizganti tarp paminklo

       raidžių, kurios niekam neatleidžia. Juk meilė – žaizda, aistringa

       aitvaro juosta, pramušusi skliautą, išdidžią ir melsvą vienatvę,

       virpantis balsas, pavojingai nokinęs žodžius. Ar dar yra

       tavyje kalnų ir upelių, kurie niekam nepriklauso? Norėčiau

 

       pereiti slėpiningais apyaušrio slėniais, nuskint nepažįstamą

       amžiną uogą ir prietemą pirštams palikt negyvenamoj bičių drevėj.

       Miegas primena mirtį, bet dar daugiau meilę, nokstančią

       rytui. Kelkis anksti ir tu pamatysi, kaip skalauja šviesėjančią

       gamtą raibuliuojanti saulės srovė, kaip nubudę balandžiai

 

       suglaudžia sparnus dar vienai dienai, kaip atsiklaupę purienos

       sukalba rožinį vėjui, pakrantėje tykančiam vienišos, tik pakilusios

       burės atviram ežere. Atsibusk, ir matysi, kaip silpnutės jūros

       smiltys šaukiasi Dievo, kaip priemiesčiuos kyla audra, ir nuplėšti

       kalendorių lapeliai sklaidos ir krenta, sklaidos ir krenta,

 

       kaip ir visa, ką galim pajusti čia ir dabar, o tai niekados

       nesikeičia. Kelkis anksti, ir tu pamatysi, kaip meilė nugali

       mirtį, kaip plėšo pilkas mėnesienų įkapes bręstanti saulė,

       kaip žadą atgauna staiga nebylys, nakvojęs ant suolo parke,

       tu pamatysi, kaip žvėrių pėdsakais atseka blunkantis mėnuo.

 

       Sakau tau: miegas turi ištirpusios žvakės formas, bet jos

       nelauktai atgijusios tampa šviesa, ūmia ir bejėge.

 

       Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.


      

       farewell

 

       I

 

       išvažiavus iš Jūrmalos lieka kišenėje

       smėlis, ir staiga mudu vasaros imam

       gailėtis tarsi ji būtų kur pamesta

       kaip sidabro šaukštelis ar blunkančios

       gėlės, sudžiovintos tomely senam

 

       ar ilgam aš palieku tave? nežinau, tik sakau,

       kad būtųjų žemynų šešėlis nepaliaus jau

       lydėti manęs, ir už durų, už durų išėjęs

       aš tariu: laimė jiems, tiems namams, kur mylėta,

       kur krito kometos kaip bitės į sutemų avilį

        
       II

       

       nes dainavusios svirtys nueina į miegą, nes

       tamsiais labirintais į meilę nubėga, kalvarijų

       raudonais šešėliais papuoškit mane, nes svajojimų

       upės toli, o jų tobulos gelmės man viską, kaip kaltę

       pajuntantis vaikas nesenstančiai motinai, viską pasako

 

       realybė ūmai nusileidžia ant turgaus, ant stingstančio

       tilto, ant ledo, ir matau, kaip numoja ranka į gyvenimą

       baloj prabudęs keleivis, sugrįžtąs iš senovinės

       Bakcho žaidimų pilies, kaip jis viską tuo judesiu,

       viską kaip šįryt nuvytęs drugelis, pasako

        
       III

      

       aš nedegu kambaryje šviesos, tačiau regiu, kaip kiras

       paupy kartoja tavo braižą, kaip lašas liečia baltą,

       dar neprirašytą lapą, ir kaip keista, kad lapkritis

       toks leisgyvis lyg tu po nemiegotos ir švelnios

       nakties, kuri neleido jūros surakinti ledui

 

       pro snieginą ir sunkų ledo luobą sunkiasi peizažas,

       juk visa laikina, kas aukšta ir tiesu, kas slepias

       pumpure kaip amžina ir nemeluojanti žiedadulkė,

       kaip kambario daiktai, nedrįsę atsigrįžti, kai mylintiesiems

       jau nėra kitų, kaip uždara tarsi slapyvardis vaikystė

 

       Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

      

       Viduržemio jūra

 

       sapnuoju Viduržemio jūrą, tvinstančią ties

       mano langais: žuvėdrų miškas, lieknos pusnuogės

       paauglės geria raudoną vyną, negailestingas

       gyvsidabris vis dar kyla, tačiau tu jau mąstai

       apie amžinas oro katedras, kurias mudu statysim

 

       raukšlėtame smėly Psalmių knyga, ją paliko

       mažas italas, spėjęs prieš tai nusišlapinti

       ant smėlio pilies; vanduo primena subrendusio

       vaisiaus minkštimą, ištėkštą į grindinį, –

       sako nėščia graikėj, gerdama coca colą

 

       vakaras naikina bėgimo takus, triušiai grįžta

       į pajūrio zonas ir mato, kaip mes bandome skrieti

       virš citatų, antraščių, kabučių, viso to šlamšto,

       kurį paliko blogi regbio žaidėjai, vyriškos moterys,

       prieš tai išgliaudę vasaros hedonizmo riešutus

 

       Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

 

 

 

       ***

 

       Man patiko ta nuotrauka:

       stiklas pieno, išsklaidytos vyšnios, liemenėlė.

       Taip gamta susijungia su daiktu,

       laikančiu kūną; neprityrus šokėja taip kenčia prakaito lašą,

       dar nežinantį savo kritimo ribų,

       taip sklinda drugelis, ar tikriau, tik jo dažas,

       įgarmėjęs prakirptėn.

 

       Taip, beje, skliauto ribos

       susiliejusios plūsta į pragarmę

       link nepasiekiamų kopų ir sušalęs keleivis

       lieka žiemot akmeny keliems nenumaldomiems

       šviesmečiams. Todėl ir sakau tau,

       man patinka tavo blakstienos,

       ilginčios judesio.

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

 

       ***

 

       Vaidai

      

       Aš tik sakau gi tau, kad tu esi vienintelė:

       vienintelis ruduo, vienintelė šalna, vienintelė

       žibutė, tirpstanti tarp pirštų man, vienintelė

       taip netikėtai bundanti pavasario ranka,

       pražystanti bejėgiškais kačiukais sniego kaugėj

 

       Aš tik sakau: jeigu nebūčiau čia, turėčiau būt uola,

       atbundančia saloj, tuščiais namais, priglobiančiais

       keleivį, siaura alėja, sudedančia bluostą ant ežero

       peties, ir tesulaiko ši akimirka tave kaip savas

       horizontas, vedantis aklus sapnus atgal namolio

 

       Aš tik sakau gi tau, kad sniego serafimai grįš rytoj,

       ir vėjas veidus atpustys, bet nieks nesustabdys

       vagono lekiančio į ateitį; ir ten toli giliai jau

       mūsų nepažins kiti, ir patys sau mes būsim svetimi

       kadaise nepageltusiose šiaurės ryto fotografijose

 

       Aš tik sakau: tai verkia švyturys, tai valčių krūtys

       blaškosi per sapną, ieškodamos vandens, ir dusliai

       skamba varpeliai Mėlynbarzdžio pilyje, kur glaudžiasi

       vaikystės šmėklos, ir tie pilkšvi kačiukai, sumerkti

       palei duris keleiviui sako: tu esi vienintelė

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

 

       keleras_sauja_medaus2

    

 

       žingsniai pilni vandens

      

       Kelionė baigės valčiai prisipildžius sniego.

       Mergaitė meta puokštę seniai užmirštų

       skersgatvių (vis dar virpa jo žingsniai:

       siluetas, paskutinis vieversys, šarmotas ir

       gedulingas, neperdalintas surūdijusių ašmenų)

 

       Aklina, viskas aklina. Negyvi

       manekenai nejunta kaip nugarom

       keliauja voras, kaip ilgakojė žiema

       pagauna orą tobulais sniego spąstais.

       Prieik arčiau. Tu ne vienintelis

 

       Kambarys sklidinas svetimo įsisenėjusio

       peizažo, tačiau jis neįveikiamas, kol

       prieangy trypčioja nedrįstantys žingsniai

       ir sunkiai, nerangiai bėga keliautojo

       rūbais persisunkęs vanduo

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       neįrodoma, nepakartojama, nepasiekiama

 

       bet nevalia; sniegas prakerta jų smilkinius

       ir suskirdusias plaštakas; saugioj paunksmėj

       valtis laukia Charono, kuris jau seniai sunaikintas

 

       ir už spintos senelių namuos paskutinį kartą

       miršta paskutinis liudytojas, gimęs vasario

       sniege; tad vėl niekas neįrodoma, nepakartojama

       ir nepasiekiama

 

       Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

 

 

 

       keliautojo femme fatale

      

       enciklopedija jau užversta; vardai ir miestai

       miega tapę puslapiais, ir man jau nejauku

       matyti, kas ištiko jūrą, pavirtusią maža

       melsva dėme, kurios dar ieško tavo pirštai

 

       šviesa slopi ir kaprizinga nugali užuolaidas

       ir krinta: žemyn, kur dar nėra tamsos nei

       nešvarių dulkėtų viešbučių, mėšlungiškai

       pagaunančių į savo miegamųjų spąstus

 

       pilki rūkai per langą, o jame jau tiesias

       burlaiviai, ir apačioj teatre sopranas uoliai

       repetuoja „Don Giovanni“, tik aš nenoriu

       dar mąstyt apie tave, kol tu išbrisi į tikrovę

 

       nors tu vis dar tebeesi tam dvigubam lietaus –

       stiklinių durų atspindy, tu vis esi tarp denio

       ir negyvo triumo, tu vis sublykčioji signalinėm

       šviesom vardais ir miestais užverstoj enciklopedijoj

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       ***

 

       Violetai

      

       Nieko daugiau. Tik šalnos lakštingala

       suokianti prisikėlimą, tik laukinė

       našlaitė, lūkuriuojanti ryto. Nieko

       daugiau, tik šviesa, stebinti veidą

       per brėkšmai užtrauktas užuolaidas.

 

       Nieko daugiau. Tik pėdos žemėlapio

       kopose, geležinkelio tinklas į rytus.

       Nieko daugiau. Ir neverta įžvelgti

       skurdo ribų: išblukus vasara lieka

       žiemot reklaminiuos greitkelių skyduos.

 

       Nieko daugiau. Bet ar verta tikėtis?

       Nevilties procesijos kopia apyaušrio

       laiptais: artyn: vis artyn. Nieko daugiau.

       Ar tikrai? Pakrantės smėlio pily

       virpa tik gimęs, dar nenuplautas rytas.

 

       Nieko daugiau. Valtys nuleidžia rankas

       ir pravirksta bitės šarmos apgultuos

       aviliuos. Nieko daugiau. Tik taikingas

       Milės Davis leidžia trumpam atsikvėpti

       ir perversti šąlantį lapą.

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       išvykimo data

      

       išvykimo data nesikeis: aerouostuos apspurę varnėnai

       palydi orinį burlaivį, lenkiantį sukaulėjusią Boscho

       vaizduotę; atstumtas aušros spindulys užstringa

       karklynuos, seniai nudrengtuos virpančių garso

       signalų, ir laikas ima slėgti visus, kam pavyko

       bent alkūne paliesti vėstančias vasaros dulkes

 

       bučiniai nedrausmingai buriuojąs prie durų, šypsniai,

       skiemenys, pirštų ženklai, išleistuvių seni ritualai

       traukias gilyn, kur uždarytas tyloj pulsas skaičiuoja

       tolstančią šviesą; atmintis restauruoja žvilgsnius,

       išlydėjusius polytį, lūpų eilutę, priglaustą rūbą,

       galop virsdama stiklo žiogu, vaiko pamestu smėly

 

       ar sakei man ką nors, juk vis tiek kažką užmiršai;

       ir nusėda lyg perkrauta barža į dumblą data, įsigraužianti

       venų vainikuos, ir pievų finalas praplatėja pro ankštą

       langelį, tada jau žinau, kad sugrįši: varnėnai, įdėmiai

       pakilus ranka, paslaugus miesto planas, viskas taip –

       kol nauja išvykimą data priartės

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       anksti ir vėlai

      

       Dvigubas laikas: parkuos standūs fontanai, aukštakrūtės

       skulptūros, tvenkiniuos sidabrą dėvinčios žuvys;

       –be rankų, nudaužytom krūtim, išluptais žvilgsniais

       išniekinti fontanai, tegalį vien lieti ašaras: kas yra anksti,

       kas yra vėlai – kur susitinka linijos, kad viena kitą įveikusios

 

       Jie prieina tankmę, ir feministė tamsa juos užpusto juodu,

       beprasmiu kvėpavimu, kur zuikio pėdos yra priešo pėdos,

       kur pamesta minkšta fetrinė skrybėlė yra vyro skrybėlė, kur

       takelis į proskyną yra vyriškos rasės: tamsa nepriklausoma,

       pavaldi sau pačiai rytą lieka šaltu klaneliu prie girtos

       miegančios senės

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       grįžimas namo

      

       Ir angelas praeis, jo supintais plaukais lašės lietus.

       Ir už mus kažkas pasimels, ir bus vėl kitas ruduo,

       ir kitais uogienojų šlaitais karvės be garso ateis.

       Tie tušti kibirai iškilmingai lėtai taps pilnais, ir

       aukštyn melžėjų plaukais boružės eis. Tik aušros

       neišleis ežero įsčios rytuos. Ir kitaip, kitaip jau dainuos

 

       paskubom sulaidoti miestai. Bažnyčių varpuos kregždės

       lizdus susisuks. Tu užstok tamsą man, ir kiti angelai

       suvynios tas kraujuotas bures, ir septynias paras

       nežinosiu, ar gyvas esu. Tu sakyk: tau turiu būti aš

       kaip druska, kaip pastoliai, kaip draugo ranka, neišdavusi

       niekad. Ir jerubės dangų užstos. Ir rytoj pražydės

 

       gedulingai jazmino šaka, ir už tą mudviem lemta palikti

       kitais, nepažįstamais, net svetimais. Prisimink, kaip tos

       boružės eis, kaip melžėjų aušrotais plaukais jos žolėn

       nusileis. Kaip ties miestų vardais ilgainiui pilnatis

       pasikeis. O su jais ties pranykstančių kūnų ženklais, ties

       kadaise godotais sapnais, neturtingų savaičių tamsoj

 

       uždegtais žiburiais mes girdėsime miestų ribas gelmėse

       susiliečiančias savo girgždžiais sąnariais. Ir medinėj

       tamsoj mėnesiena su laikrodžiu žais, ir turbūt pasikeis

       mieguistų rodyklių kryptis ir mesta moneta netikėtai

       prisnūdusią vėlę sužeis, tik mes to nematysim ir

       artėjančių valčių garsais, kiek užtrukusiais prietemoj,

 

       grįšim namo ir senoviškos lovos atleis mūsų nuodėmes,

       šulinio kibiras kildamas rankų nežeis, ir turbūt įsileis

       mūsų pėdas meldynai ir kopos, ir kuomet nežinau, bet

       tikrai čia praeis šitas džiaugsmo ir atilsio angelas,

       lyjantis savo plaukais, ir tuomet pastoralių ganyklomis

       karvės iš lėto paleis ilgesingąją gaidą, ir irklas vandens neapeis.

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

       

 

 

       mirties mizanscenos

      

       Paskutinis egzodo minias nuskustais antakiais ir

       pritemdyta šypsena bando žaisti su arklio kaukole

       prieš svetimkalbę publiką, nebesuprantančių šilkinių

       jo gestų, kategoriškų pastangų suvaidinti

       paskutinę ironišką katastrofą.

 

       Sargybiniai, saugantys pasmerktus mirti,

       be drovesio žiovauja, ir debiutante mirtis jau repetuoja

       Žuvusių sąrašą,

       nors suvedžioti dešimtmečiai bando išmelsti

       atleidimą ir atgailą žylančioms rankoms.

 

       Ką tu atmeni? Lietų, fiksuojantį parko atspaudą

       skeldinčiam marmure? Verksmą netenkančių

       ryto? Gotišką šriftą Vilniaus senamiesčio plytose?

       Neteisingą žvilgsnį, ieškantį išeities tuščioj, negyvenamoj

       salėj? Kas tu esi išdaužytų pasaulių veidrodžiuos?

 

       Sutrikdyti žiūrovai žvelgia, kaip scenoje verias

       šaltinis ir mėlstanti saulė paskiria šešėlius mergaičių

       krūtims, prislėgtoms tarpukario baimių. Pameni:

       taip kadaise spurdėjo išdykusios griežlės, gaudomos

       mėnesienos ir svetimi pašto ženklai okupuoti vėjo.

       Prožektorių dėmės mėto nuosprendžių nuolaužas

       ir pralekia dvylika brolių mėnesių. Pameni: vienstygė diena,

       paliesta netyčia. Nuogos jojikės graikų vazose

       paragina arklius ir dingsta iš horizonto, kur viskas

       nepradėjus tekėti grimui yra taip akla ir laikina.

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. 

      

 

 

       mergaitės vyšniuotom lupom

      

       Mergaitės vyšniuotom lūpom šoka Pradžią. Neatsargi

       menueto ugnis padega kūnus, ir žiūrovai nejučiom

       žengia žingsnį atgal, bijodami tapti pelenu. Pavidalai

       mainos akimirksniu: prilaikydamos plazdančias jos

       virsta pavasario ženklu, lemiančiu taiką, ir istorija

       pameta savo didįjį antspaudą.

 

       Mergaitės vyšniuotom lūpom, gležnos kaip karklas,

       pameta strėnų raiščius, ir žiūrovai išvysta saulę

       slystant jų keliais. Dieviški kūnai, kvepiantys

       šiaure, netinka nė vienam anatomijos atlasui,

       nė vienai nišai, kur paprastai nuobodžiauja

       gipsinės veneros, pasiilgusios pravardžių ir

 

       tabako. Mergaitės tamsėjančiais poakiais šoka

       gyvenimą: taures, pilnas praeities, senus natiurmortus,

       pelkių, braidytų vaikystėje, kvapą. Angelus, pasenusius

       vyšnynus, sambrėškas. Galop lenkiasi publikai. Tačiau

       tiksli mėnesienos kopija taip vikriai geba apgauti

       mūsų akis, jog mes nebesugebam pajusti pasikeitimo.

 

       Šaltis panaikina visus žaidimus, uždrausdamas

       muziką, kūnų spindesį, leisdamas šviesą ir grožį

       vartoti mažiausiais kiekiais, kiek to reikalauja

       įstatymas. Ir istorija, pasileidėlė išpešiotais

       antakiais, tariasi nugalėjusi gamtą:

       lūpos nebekvepia vyšniom

 

       Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

       keleras_sauja_medaus