Ji buvo daili, aukšta juodaplaukė. Tokios galėtų vaikščioti podiumais, plačiai ir grakščiai atmesdamos naujai sukurto apsiausto skvernus, aštrias prožektorių šviesas pasitikdamos ne mažiau aštriais įkypų akių žvilgsniais. Jos pirštai ilgi, ploni, kojos tiesios, lieknos – „iki pažastų“. Plaukai tiesūs, pečius užklojantys kaip blizgantys arklio karčiai. Dailus griovelis tarp stambių, aukštai sukeltų krūtų viliojo vyrų žvilgsnius – sučiulpdavo juos tarsi koks magiškas siurbliukas ir paleisdavo žemėliau, kad apsivytų liekną, juodu megztiniu aptemptą liemenį.
Ji daug rūkė, gėrė tekilą ir užvertusi galvą smagiai kvatojo. Bet tai buvo kraupokas juokas. Juo prisidengdavo kaip skydu nuo intervencijos į jos zoną.
Festivalio organizatoriai mus apgyvendino viename kambaryje.
– Dėjau skersą ant jų programos. Atvažiavau ne eilėraštukų skaityti. Atvažiavau pasimatyti su JUO.
Ėjo dienos. Skvarbus juodaplaukės žvilgsnis pjovė kaip skustuvu kiekvieną durų virstelėjimą, ji iki išnaktų sėdėjo kavinėje prie baro, nuo kurio galėjo stebėti visus, įeinančius į viešbutuką. Ji rūkė, gėrė, gėrė, rūkė, ir, nors nieko man nepasakojo, supratau, kad vis dar viliasi, jog jos užjūrių princas ims galų gale ir pasirodys. Juk rudens dangus kaip reta vaiskus – skrydžiai neatidedami.
Paskutinį rytą kėliausi anksti – reikėjo krautis daiktus ir trenktis į stotį. Juodaplaukės lova buvo tuščia. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas su mano vardu. Po juo pluoštas kitų, kreivai šleivai ranka prirašytų. Įsimečiau juos į lagaminą – paskaitysiu traukinyje pakeliui į namus.
Skaitau jau bene šimtąjį kartą. Skaitau ir skaitau neišmanydama, ką su tokiu laišku daryti.
Mieloji!
Parašyk tam šūdžiui, parašyk, kai manęs jau nebus, parašyk, jog aš linkėjau:
Kad TAI užpultų lyg viesulas, lyg plėšrus žvėris, lyg netikėtas peilio smūgis į paširdžius. Kad šalia profesionaliai prajodinėta miegotų žmona, savo kambariuose sūnūs, o jis sėdėtų pliką galvą susiėmęs lyg nusikaltėlis, nuolat laukiantis ant jo kaklo nusileidžiančio kalavijo. Kad imtų duonos riekę, tos sintetinės, kokią gali tik sintetiniai žmogai anapus Atlanto iškepti, kurią galima suspausti į špygą ir ištempti kaip „kramtoškę“, kad imtų ir neišlaikytų permatomos riekelės savo didžiuliame delne, kad ji taptų tokia pat sunki kaip šešios darbingos Viešpaties dienos. Kad net neatsikandęs springtų nuo akių rainelėse užsilikusio vaizdo: JO MOTERIS valgo ir valgo šalia pusryčius, pietus, vakarienę, pusryčius, vakarienę, pusryčius, pietus, vakarienę... JO MOTERIS kelia ir kelia šaukštą prie lūpų, tarsi skanautų ne paprastą burokėlių sriubą, o pačią slapčiausią mylimojo burnos esenciją.
Kad tas lopinėlis krūtinės su dviem apčiuopiamom karputėm niekad nenusiplautų nuo jo pirštų pagalvėlių – net ir brangiausios ano kranto priemonės jų nenuėsdins, nebent numautų su visa oda.
Kad pirštai būtų lyg atviros žaizdos, kurios gali pranykti tik visam delnui nusileidus ant Moters kūno.
Tegul jaučia iš troškulio mirštančiojo kančią, kai vandens pilnas ąsotis visai čia pat, ranka pasiekiamas.
Tegul žiūri į kiekvieną geltoną beržą ir mato tik jo begalinį liūdesį.
Tegul šarkos šokinėja po jo namų langais kaip milžiniški klaustukai, ką pasakyt atsisukus į vaiką, į žmoną. Tokius pat ir jau kitokius.
Parašyk, kad atsitiktinai sutiktos moters neapkraunama pasakojimais apie savo klystkelius, apie orgazmų skaičių juose, apie kruviną žmonos gimdymą ir aistringą dulkinimąsi tuojau pat po to gimdymo su geriausia žmonos drauge.
Parašyk, kad nusinešiu visa, kas buvo švelniausia, kas sidabro srovelėm tekėjo tarp mūsų delnų, kas leido man manyti, jog esu tarsi perlas didelėje kriauklėje: saugi, graži, visų geidžiama, o iš tikrųjų priklausau tik JAM.
Parašyk, kad linkiu: nuo šiol, klausydamasis Leonardo Coheno dainų, tegul girdi ne pačius gražiausius vyro moteriai ištartus žodžius, o veriantį skausmą jaučia ausyse. Nuo jo nebus vaistų. Jis anksčiau ar vėliau nuves iki beprotybės. Jokie kamštukai nepadės.
„Aš tavo vyriškis“, – jis kartojo kiekvienu rankos prisilietimu kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu žodžiu. Švelnumas buvo šio žmogaus alfa ir omega.
Todėl patikėjau.
Pirmą ir paskutinį kartą.
Žaidimas baigtas.
Parašyk jam, kad pasirinko netinkamą žaidėją. Raganas reikią deginti ant laužo, kad neliktų net atskiros pelenų krūvelės. Net susvilusio puspadžio.
Nėra žvėries, pavojingesnio už sužeistą žvėrį.
Raganos myli tik kartą. Tik vieną kartą neapsimeta. Tik kartą, nes meilės pradžia joms reiškia mirties pradžią.
Parašyk jam: raganos sugrįžta. Švelnios, rafinuotos geišos duoda taurę, pilną kraujo ir demoniškos jėgos tos, kuri buvo tik atsitiktinai į žaidimą pakliuvusi plaštakė.
Gerk, žmogau, į sveikatą. Gerk ir žiūrėk į miegančią žmoną, tarsi būtum tik ką nusiplėšęs žalčio išnarą, į kurią įsispraudęs mėginai patenkinti tavęs pasiilgusią tavo namų židinio kurstytoją. Judu puiki pora, juk tavo šeimos, sakei, nieks negali sugriauti, ir vis kaišiojai visiems po panose laptopą su amerikoniškai laimingais sūnų, žmonos ir tos, tavo dulkinamos žmonos draugės, veideliais. Aleliuja. Tu vėl su savo oda, su savastim, bet kam ji reikalinga? Kur ją dėsi? Kokia nakties šmėkla ateis ir prisiglaus taip, kaip aš glaudžiausi tą naktį? Tą septintą Kūrėjo dieną, kai Jis buvo baisiai pavargęs ir leido dėtis nenumatytiems dalykams.
Parašyk visa tai tam šūdžiui.
Parašyk, kad net seilių nuryti negaliu jo neregėdama. Kad užmirštu, ką veikiu ant klozeto, kad nesuvokiu skirtumo tarp šilto ir šalto, tarp darganos ir saulėto dangaus, tarp vyro ir moters, neskiriu tekilos nuo vyno... Lyg pasaulis būtų tapęs Monet paveikslais: daug išsiliejusių spalvotų dėmelių ir tik vienas vienintelis konkretus veidas, balsas, žingsniai, rankos mostai, kepuraitė, stirksanti ant pakaušio, ryškus baltas barzdos plaukų šiurkštumas.
Parašyk, kaip šluosčiau Magdalenos plaukais Kristui kojas ir meldžiau iki paskutinės minutės: atvažiuok!!!. Visi visus laimingus žmones skraidantys lėktuvai, į pasimatymus vežantys autobusai aplenkė šią savaitę miestą, kuriame buvau. Joks traukinys neįstengė man tavęs atgabenti. Nė vienos durys nepriėmė barbenimo. Nė vieni laiptai neišsirikiavo tavęs pasitikti. Net elektrinis viešbučio batų šepetys nenorėjo matyti tavo nuklypusių batų. Gal todėl, kad nešioji skirtingų porų kojines? Gal kad tau visa tai nerūpi?
Muilas, rankšluostis, jaukiai ant gyvatuko džiūstančios mano kelnaitės atsisakė tavo pirštų. Liemenėlė atsisegdavo pati, užbėgdama tau už akių. Net vanduo užspringo dušo kabinoje, išgirdęs tavo vardą, džiovintuvas išsijungė išdžiovinęs vos pusę plaukų, akių tušas slydo ir slydo ne per blakstienas, o per skruostus. Nė viena kojinės akis nenubėgo, nors aš taip stengiausi, kad išvystum gyvą eilėraštį apie tai (tu buvai jį tik skaitęs), šviežiai nuskusti plaukeliai ant kojų stojosi piestu prieš tave ir tavo niekaip nepriglundantį prie jų delną, lūpdažiai keitė vienas kitą ir kaip ryškios prostitutės vis vaipėsi, kraipėsi, tikėdamiesi paerzinti tave, netyčia juos išvydusį, net kavinukės šveicorius nustebo paskutinį vakarą pamatęs raudoniu užsiplieskusias mano kelnes, kurios šaukte šaukė tave, privalantį laikytis duoto žodžio.
Parašyk apie mano klausymąsi ir negirdėjimą, apie mano atodūsius nekvėpuojant, apie mano sapnus nemiegant, apie mano žingsnius niekur nepajudant. Parašyk, kaip rytais nupiepę šuneliai glaustėsi apie jo nesamas kojas, kaip aplojo mūsų neišsipildžiusią naktį, kaip raktas girgždėjo duryse kiekvieną vakarą, saugiai užrakindamas mūsų nepadarytą nuodėmę.
Parašyk apie pirštines ir šaliką, dėl kurių pusę miesto išmaklinėjau, nes norėjau, kad tiktų prie mėlyno rentgeno mano akyse, prie jo žieminės kepuraitės, prie baltos barzdos.
Parašyk jam apie mano delnus, kurių nudegimo laipsnio nė pats Viešpats nenusakytų, nes jis kūrė saugią, šiltą vyro plaštaką ir nesitikėjo, kad šitokius švelnumo pėdsakus ji gali palikti. Medicina nežino, kaip numalšinti šį skausmą.
Juk jis kartojo: tavo rankos lyg alkani laukiniai žvėreliai. Ir penėjo jas švelnumu. Atsargiai ir aistringai. Ilgai ir kantriai. Kol prisijaukino. Kol jos apčiuopė vyriškuose delnuose saugiausius Visatos slėnius, kol susirangė kaip katės sočiai jaukumo palaimai. Kraujas, regis, ėmė sukti ratus, nepaisydamas, kur baigiasi moters pirštų pagalvėlės, o kur prasideda vyro... Toks tikras vientisas – bendras – apytakos pulsavimas.
Parašyk jam, kad, slėniams prasmegus, kritimas buvo beprotiškai ilgas. Bet ne tada labiausiai skaudėjo, nors pulsavimo aidą dar ilgai atkartojo visi Visatos kalnai. Po to delnuose atsivėrė stigmos – amžinas ištroškusios žuvies žiopčiojimas, amžinas lytėjimo ilgesys.
Parašyk tam šūdžiui, kad Dangaus budeliai nukapos jam plaštakas – už nedorai panaudotas Dievo dovanas, už instrumento išniekinimą: Šitaip nevalia juo groti – bet kada ir bet kam.
Parašyk visas evangelijas, visų septynių dienų, vis apie meilę, vien tik meilę, kaip tulžį ant trokštančių lūpų.
Parašyk, kad šventyklos prarado prasmę, net ir paskutinę dieną, net ir paskutinę valandą kalbėdamos apie viltį.
Vilties nėra. Viltis vyriškų genų pasaulyje neturi stuburo.
Paskutinio lapo kampelyje – elektroninio pašto adresas.
Juo siunčiami laiškai sugrįžta neskaityti.
Juodaplaukės adreso aš neturiu. Nežinau net jos pavardės. Ji prisistatė Elžbieta. Mes beveik nebendravome. Festivalio organizatoriai, kaip ir aš, nieko daugiau apie ją negirdėjo. Ji dingo.
Bet girtos eilutės bėga ir bėga kaip koks apsėdimas pro mano akis. Kaip man išpildyti paskutinį raganos norą? Kur tu esi ir kas tu esi, šūdžiau?
Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.