***
Viešpatie
jeigu šiąnakt numirsiu
apmegzk mano vaikus
dobiliukais nuo Persetkalnio
sutaisyk tėvo svirtį
kad niekas daugiau
nenorėtų ant jos
pasikarti
vaikaičių kojūgaly
patupdyk
patį pilkiausią vieversėlį
va suklus Tavo
klonuotas avinėlis:
kokių giesmių būta
Viešpatie
esmi Tavo blakstienos
plaukelis
pagirdytas Magdalietės
ašara
***
Sapnavau upę
kuri nuplukdydavo
mano jaunų tėvų maldas
ir kojų prakaito kvapą
pakeliui į bažnyčią
sapnavau upę
su smėlėtais puslapiais
užsilikusią atminties bibliotekoje
su slėnyje snaudžiančia
kumele ir kumeliuku
sapnavau upės vingį
ties tiltu į Smalėnus
moteris
atėjusi iš Avino žvaigždyno
gaudė joje dideles žuvis
rankomis
kaip šlapius rąstigalius
traukė iš vandens
ir mėtė į krantą
vanduo nesiekė jos šakumo
upės tėkmė nešė palšą rūką
moters glėbyje regėjau
vis naują miegančią žuvį
įbridau ir aš į vandenį
pradėjau ieškoti jų guolių
vanduo buvo šaltas
gelmė grėsminga
žuvis apžiojo mano ranką
į krantą iškėliau
rąstigalį
Žuvų žvaigždyne
mano mylimųjų nėra
Tėvo baimė
vėjo sidabras topoliuos
vėjas šukom per beržą
vėjas kutena žolę
ir atmintį mano taršo
vėjas saulės kaujoplūdžiu
džiaugės tarytum budelis
galvą dėjo ant aukuro
tėvas kiekvieną rudenį
dėjo pavasariui auštant
ir žaibui plėšant dangų
sniegu per kryžių vėjas
tėvas stovi už lango
DĖDĖS
1. Petras
už aulo šaukštas
transliuoja
visų aplinkinių ežerų
programas
pro eketę čiuoždams Pietys
skelbia lydekaičių viliotinį
žuvis yra mano išganymas
atlaidžiom akim
dėkoja
už kantrybę
2. Antanas
jo dantys
kaip arklio
nusinešė Anapilin
niekam neįkandęs visą pyktį
suvaręs į peilį
kuriuo
viduržiemį
skerdė kiaules
juka per
sniegą
vijosi horizontą
užliedama
žuvusį sūnų ir
saulės pėdas
tėvas braukė
per peilį šiaudais
tai dėkui tau Antan
dėkui
3. Jonas
baltas tarp brolių
aštuonių
skrendantis pažeme
nuo horizonto –
iš mažo į didelį plazdesį
su kišenėje
taboka aplipusia
karamele
plyšio danguj
nesurado
ir giesmė vis ne ta
atleisk jam, Dieve, –
tik kartą vieversiu, į nebūtį
tabokinė karamelė
įstringa mano
gerklėje
Magdė
vyrai šnabždėjos
strėnos kaip kumelės
jos buvo
visos giminės vartai
pro juos
pulkas sūnų
vykusių ir nelabai
pulkas dukterų
mirusių
ir tokių pat
strėningų
strėnos siaurėjo
karta iš kartos
o ji vis dar
siūbuodama
kairėn dešinėn
kairėn dešinėn
kaip siaubingai
savo giminės
nuodėmėm
nupenėta žąsis
2003 02 22
Dėdės Jeronimo pasipiktinimai pavasariu
I
išlindo
begėdiškai
smailagaliai
aistringai
būriais
pasileidėliai
kekėmis
neriniuoti
kas kvietė
drėgni
vėl į lietų
pamišėliai
į šalnas
nesulaukę
lakštingalų
Sodoma
Gomora
gegutės
neišgirdę
kaštonai
pražydo.
II
per sodą vyšnių burės
kasmet bet neišplauks
į vaikišką kepurę
prisirpusio lietaus
virpėjo droviai nuogos
ir siautėsi jos vėju
viltim pasruvę uogos
krešėjo ir krešėjo
2004 04 20
Kur pradingo Veronika?
Dievakregždės dangaus bebalsės žuvelės rinko
ir minkė debesų trupinius nešė pavasariais paseilintą
metų molį krovė lizdą Veronikos pažasty ji
stebėjos: didelis aptakus vos pakeliu laukė kaip
vien moterys moka kas išsiris kas ims kūkčioti
pavasario pėdose pražydo kūkaliai vasara krito po
dalgiais baltas rugių kraujas suvešėjo į rudenį
lizdas prarijo pažastį bet nieks neprasikalė
atbulom tik atbulom ropojo gilyn į Veroniką
dievakregždės siuvo ir žiemą per krūtį kairę
ir dešinę trupinėlių grublėtu lanku apjuosė Veronika
atbulom atbulom kol pati į lizdą įkrito
vėl suslogavo stogai kirmėlytes baltas vaikės varnėnai
gelsvai pūkuoti kačiukai veisėsi ne tik ant medžių
Dievakregždės užlipdė akis ir atodūsius mintis
sukrovė ant dugno baltom lelijom apkaišė lizdas
didelis aptakus ant jo pakraštėlių sutūpusios
bebalsės žuvelės netikėtai graudžiai pragydo
kur pradingo Veronika kėlė žmonės akis į dangų bet
jis buvo skaisčiai švarus dievakregždės rausės į žemę
Bendrakeleivė
pienės žiedą
kaip Ostiją
apkabina lūpomis
geria medų
ilgis nuogų sutemų
rafinuota geiša
be kimono
ar eilinis posmas
pavasario scenoj
***
Juditai Vaičiūnaitei
lyg tėvas naktį su liktarna
ėjai išlydėti Juditos
virpėjo lietuje lieknos
irisų žvakelės
rašaluoti delnai
nuslydo nuo bokštų
plunksna ties Antakalniu
įkrito į dangaus plyšį
Vilnius pagarbiai
nusiėmė kepurę
vasarį paklojo po kojom
Nidos kopose
su lazda
įmerkta
į Kuršių marias
su tarpupirščiais
grybo išėstais
su sermėga
iš pirkios
užpustytos
prieš tris
šimtus metų
su žuvies
kauleliu tarp
dantų
su varnos
kranksėjimu
akiduobėse
su vikingų
vėjais
plaukuos
su gintaro
liepsnele
žaizdotuos
žvejo
delnuos
po mano
protėvių
vilties kupra
smėlynų
Dievas
akylai
saugojo
Napoleono
karių
kaulelius
***
Dievas žaidė dangaus lankose golfą
vienas kamuoliukas įkrito į mano širdį
ketvirtą dešimtį apsimetu
kad jo neturiu
jeigu lig šiol nepasigedo
tai gal ir pamirš?
Įsiklausius
vidurnaktį
kai Dievas smilkė
alyvas mieste
kai Marcelijaus katinas
nelindo į akis su savo mirtim
kai Erika sėmė
laikinumą iš jūros
kai Rimvis uždarė
eilėraščių barą
Alyvų kalno tyloj
išgirdau
ne Viešpatį kala
gyvenimas klaupias
tarytum arklys
numesdams
seniai
sudūlėjusį
raitelį
***
palaidojau save
niekam neprasitarus
kad nesurastų
net benamės katės
akiduobių tamsoj
kaip sielos tunelyj
gyvenimas
neišbučiuotom
lūpom matės
***
šimtai
krutančių
lūpų
ir vienut vienos
paskui
ką tik
mano
keliu
nubėgusią
akį
***
rašo vyrai protingi
apie dulkes ir mirtį
šaukia tartum pasaulį
gimdytų
o aš tik meldžiuosi
kad lytų kad lytų kad lytų
***
pumpuruojantis nerimas
tvinksi venomis
paukščių takas
vyzdžiuose sukas
kai ne graikas
o vis dėlto Zorba
skelia
meilę
kulniukais
***
pilsto ugnį kvailys
ir vis ragina gerti
o gegužė saldi
per kamienus beržų
susimerkiu su ja
ir taurelę kilnoju
savo meilę aklą kačiuką
sielos liūne vis skandinu
***
aš girta nes baisiai nelaiminga
laukianti kol rytas patekės
nusilaužei vakare it smilgą
šiaip sau eidamas iš pakelės
pamojuosi spragtelsi tarp pirštų
ir numetęs syktelsi kitos
smilgos stiepias auga miršta
gal jų dulkėm tavo rankos užsiklos
***
mama
kas dabar bus
mano vaikas
pražilusios moters
akim pasižiūri
***
išėjai vėjuota gatvele
tartum ne savas duris uždarius
juk ne nuodėmės gulėjai patale
o slenki lyg nuodėmę padarius
pažvelgi atgal ir paspringsti
vien tik šauksmas būti ar nebūti
o į priekį veržiasi kiti
pro tave ir angelą iš nuovargio prisnūdusį
***
visą gyvenimą ieškojau
meilės apibrėžimo
atsitiktinai ant laiptų
paėmei mane už rankos
dievų geldele nuslydau
atgal į motinos įsčias
saldūs vandenys
užliejo man lūpas
radau