PLŪGAS
Jis neieško pasauly teisybės –
Kas išdygsta, tas ir teisus.
Tik į saulę atsuktas žiba
Jo metalas – lig kaulų vėsus.
Niekada jis neina į karą,
Kokiame bebūtų krašte,
Tik per amžius vis aria ir arta,
Ką jis veiktų padėtas karste?
Negalvoja, suaręs dieną,
Kad jį peraugs žolė žalia.
Kur nubėgtų, paleidus jį vieną,
Ar sustotų vagos gale?
Ką jis jaučia, kai perpjauna slieką,
Kad iš vieno padarė du?
Ar jo veidas velėnoj išlieka,
Kai ta slysta tarytum ledu?
Ką pažįsta jis dar be žemės,
Kai žvaigždė atsispindi jame?
Jo noragas – mėnulis užtemęs,
Kol iš lėto pavirsta žeme.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
MEDIS
Gyvena kaip mes: nežino,
Nukirs kas ar pats nudžius.
Žmogus jį įvers į vežimą
Kaip ir visus medžius.
Kiek išvežta šitaip vienmečių.
Nesuskaičiuosi kaipmat.
O ratai, kur veža – iš medžio,
Ir karstas – iš medžio taip pat.
O gal jis išvirs nuo vėjo,
Drėgnoje tamsoje supus.
Ir nieks nežinos, kad stovėjo,
Kai medžiai apaugs jo kapus
Kaip rievės praėjusią dieną,
Kaip žievės apauga kulkas,
Kurios, sudėliotos po vieną,
Veisiasi. O kol kas
Jis tiesia viršūnę kaip saują
Į šviesą, išplėtęs šakas.
Ir lapai tuoj siurbias į saulę,
Kol šaknys ją žemėn užkas.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
ŽOLĖ
Žaliuoja, kai regi saulę,
Nors ta ir be galo toli.
Gali ją paimti į saują,
Nupjauti, paglostyt gali.
Gali ją vardu pavadinti,
Tavęs ji vardu nepašauks:
Rasa jos lapeliuos atspindi
Tavo akis – iš viršaus.
Kol kartą pajusi: sutemo,
Neberegi žiedas joks.
Ji rudenį grįžta į žemę
Ir pakelia žiedą iš jos.
Per amžius po kojomis jausi,
Kur eisi – laukais ar gatve.
Kol greitas – numinsi, nupjausi, –
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
PAUKŠČIAI IR MES
Ne dulkelė ir ne plaštakė –
Skuba žemėj, ore, vandeny.
Kaip šviesa visą amžių lekia,
Tai gal jie mumyse amžini?
Juos išsaugo alksniai ar liepos,
Pelkių dumblas, dangaus žara.
Tačiau net smulkiausiuos žvaigždėlapiuos
Keliaujančių paukščių nėra.
Gal jie nelėkė ar negyveno,
Kaip strėlė – pempės pilvas šviesus?
Net gandrų nepažįstam po vieną,
O varnėnus – iš karto visus.
Nepažįsta ir mūsą iš veido
Nei iš dirvoj pėdų paliktų,
Į kurias iš dangaus nusileido
Ir gyvena sekundę kartu.
Iš anapus parneša giedrą
Jų pulkai vis nauji ir nauji.
Ir per amžius tai tyli, tai gieda,
Tai numiršta. Tai mes, tai jie.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
MELDAI
Jie gyvena lyg niekur ir niekad
Neina laikrodžiai, žmonės, vanduo,
O durpynuose viskas išlieka –
Dar po lapais pernykštis ruduo.
Jie pakeisti nieko negali
Ir neklausia, ar galim ką mes,
Tik susmenga, jei eisi pro šalį,
Jų šaknelės, pilnos drėgmės.
Jau sugrėbė laukymių šieną,
Ir pakrantė nuo maurų žalia.
Prie vandens jų viršūnės šiušena,
O atrodo, kad spengia lyta.
Jie nežino, kam želia, kam žydi
Ir nežino, ar pjausim juos mes,
Tik siūbuoja gražiai nupaišyti
Jų žiedai iš paviršiaus, nes
Atsiminti niekas negali,
Ką atspindi gelmė atvira,
O ateiviai praeina pro šalį,
Nes galvoja, kad jos nėra.
Ir
Ir
O gelmėj auga durpės ir tyli,
Mes joms viskas – dar ateity.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
***
Dar šviečia alkūnėm nublizgintas stalas,
Jau temsta atvėsusio viralo puodas,
O šiaurė dar žėri tarytum kristalas,
Praėjusio laiko gražiai nušlifuotas.
Žemelė kaip grūdą priglaudžia kiekvieną,
Ir čiulpia šalpusniai raudonąjį molį.
O mėnuo atšoka nuo medžio kamieno,
Apšviesdamas tyliai užmigusį brolį.
Rasa susitraukia nuo šalto sidabro,
Apsunkusios varpos jau grimzta į klėtį.
Nuo tolimo žaibo žiedai atsidaro,
Ir galima riksmą per amžius tylėti.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
TYLA I
Gal ji – niekas, nes niekas nežino
Nesušukęs, kad ji yra.
Kur ji dingsta nuo šieno vežimo,
Kai tarp debesų – elektra?
Kur ji slepias, kai žmonės šaudo
Vienas kitą pasauly šiame,
Ką ji gali, įlindus į šiaudą, –
Patylėti kaip mes po žeme?
Kur ji bėga nuo šuns, nuo mašiną,
Nuo lakštingalų, žodžių, drėgmės,
Ar ji tyli todėl, kad nežino,
Ar kad žino daugiau nei mes?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
VANDUO
Nežinia, ar vanduo jau kitas,
Ar tas pats teka Letos upe.
Tik tebeguli Herakleitas
Tame pačiame kape.
Ir nebando jis antrą kartą
Pažiūrėti, ar laikas dar tas,
Ar jau kitas rugius čia kerta
Ir sustato į savo vietas.
Nežinia, ar tie patys žvaigždynai
Tebesisuka apie mus.
Bet jis neprabunda nė dienai,
Ir teka vanduo ramus.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
LAIKRODIS
Per pasaulį bet kokiu oru –
Pro vargšus, karalius – pro visus
Ir per turgų, ir per šventorių
Jis praeina lyg būtų teisus.
Jį apgaubia metalas kaip korį,
Bet alsuoja gelmė atvira.
Ar jis rodo skaičius, kuriuos nori,
Ar tą laiką, kuris yra?
Jis užmiega, atgulęs ant šieno
Ir atgyja, pajutęs rankas.
Ar jį pasukam taip, kaip išeina
Ar kaip liepia tada mums – kas?
Kartais leidžiama kiek pastovėti,
O po to vytis laiką risčia,
Bet rodyklės – ratu savo vietoj,
Nes nežino, kur jo pradžia.
Kartais bando pabėgti į priekį,
Bet sulaiko jį mūsų ranka.
Nesipriešina laikui, nei rėkia,
Nes nežino, kur jo pabaiga.
Dykumų, jis nebijo nei miestų,
Nei randų, nei raukšlių kaktoj.
Jį pasukti gali ar išmesti,
Sudaužyti, bet kas iš to?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
TIESA I
Ji yra? Tai ko vis verkia
Gimdami žmonių vaikai
Šiam pasauly, vos atmerkia
Šviesą jų baili vokai?
Kam jos ieško, jei atrado
Knygoj, duonoj, akmeny?
Kaip jinai nuoga atrodo,
Kur ją deda mirdami?
Ką atspindi saulės dėmės,
Prieš pavirsdamos krauju?
Kuo ji prikalta prie žemės –
Kūju ar kalaviju?
Kas per dangų nulingavo,
Kur išbiro valanda?
Kas pažins ją ligi galo
Šiandien arba niekada?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
TIESA II
Ji sušvinta – tik amžiams ar dienai, –
Kas širdį ją kaip kraują pajus?
Ar tiesa, kad atvėsta žvaigždynai, –
Gal tik mūsų tiesa apie juos?
Ar žvaigždynų ir paukščių kelionės
Tokios amžinos kaip šviesa?
Ar tiesa, kad suklysta žmonės,
O gal juos suklaidina tiesa?
Kai nukrinta kaip šerkšnas ant rūtų,
Bėga jos pažiūrėti visi.
Ar tiesa, kad, jei mūsų nebūtų,
Nežinotų, ar ji teisi?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
TIESA III
Ji gyvena lyg saulės nebūtų
Ir nežino pati, kas iš to,
Kai šviesa išgaruoja nuo rūtų,
O tamsoj atsiranda vanduo.
Tai tiesa, kad išaušo, sutemo, –
Laikui – ne visagalė šviesa,
Nes ir tų, kuriuos užkasa žemėj,
Niekada neapleidžia tiesa.
Jos abi – virš arimų ir miestų,
Dykumų ir ugnikalnių, nes,
Jei tiesa buvimu savo šviestų,
Kam tada bereikėtų ugnies.
Kartais jiedvi apšviečia ir melą,
Jei kas padega mūsų namus,
Bet nušvinta paviršius, o sielą
Dar apsaugo laikas ramus.
Argi gali jos atsiskirti
Šiam pasauly viena nuo kitos:
Tarsi seserys žiūri į mirtį,
Nes nežino savos valandos.
O pasaulis mus tiksi po vieną,
Ir per amžius teisi valanda,
Jog tiesa be šviesos gyvena,
O šviesa be tiesos – niekada.
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
MELAS I
Nė vienam neįkanda, neloja,
Bet nujaučiame: jis yra.
Kaip kristalas sustingęs tyloj
Ir senesnis nei mūsų era.
Kartais jis pagalvoja: sakiau tai,
Ką galvojau, todėl aš teisus.
Ir, įlindęs į savo kiautą,
Dieną naktį stebi visus,
Jau pametusius, ieškančius tako,
Nors atradusius jūras, žemes.
Gal iš viso jis nieko nesako,
Jei neištariam žodžių jo mes.
Kur jis dingtų pasauly be mūsų, –
Gal priglaustų vanduo ar ugnis,
Gal jį vejas į eterį pūstų,
Surūdytų tarytum vinis?
Ką jis veikė, kai žemės paviršiuj
Tyvuliavo plazma karšta,
Ar ten grįš, jeigu mes jį užmiršim,
Kur, kada, kokiame krašte?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –
MELAS II
Kas meluoja? – žolės, žvaigždės,
Tie, kurių seniai nebėra,
Kaimų aslos, miestų aikštės,
Spiritas ar elektra?
Jei nesako, gal jį slepia
Alksnių šerdys, karklų lapai,
Suguldyti vežime?
Gal jam liūdna, kad nemielas,
Kad lemtis – be išeities?
Ir iš kur tarp mūsų melas,
Jeigu saulė šviečia tiesą?
Jonauskas, Stasys. Spindulys po žeme: Eilėraščiai. –