KEIKSME. VORAS

       Kai bėgdamas jis paspirdavo lagaminą ar didžiulį krepšį, jų viduje skambtelėdavo mėšlas, ir savininkas įnikdavo plūsti, keikti lietuvį. Lagaminai, krepšiai, kuprinės ir pajuodę, nušiurę maišai liejosi į vieną junginį su žmonėmis, kurį tegalėjai įvardyti pačiu negrabiausiu, dar neištartu keiksmu. Tas keiksmas buvo užpildęs stotį, pasaulį, kuris gyveno stotyje, ir pats lietuvis tilpo tame keiksme. Tik jis pasiryžo rasti skylę ir išlįsti iš keiksmo.
       Išvydęs tarpmiestinį telefoną lietuvis prasibrovė pro lagaminų spūstį ir paskambino.
       – Kaip mažytė? – sušuko jis į ragelį jaunutei žmonai, pagimdžiusiai jam dukrą.
       – Ji daug didesnė. Kur tau, tada pro gimdymo namų langą matei tik pusę savo mažytės.
       – Ak, taip, – lietuvis jaudinosi, nes traukinys neketino užsibūti mažoje miestelio stotyje.
       Jam magėjo apsakyti daugybę naujų dalykų, kuriuos sumanė kelionėje, o laiko trūko. Jis ryžosi išlįsti iš keiksmo. Pabėgti. Vardan mažytės.
       – Aš keliauju namo! Girdi? Sumokėsim skolas. Man pavyko.
       – Blogas sapnas! – šaukė jam žmona iš toli. – Mes mylėjomės, ir mums įkando voras. Tau, o paskui ir man. Būk atsargus.
       – Vorai nekanda, – švelniai atsakė lietuvis, pamiršęs, kad stočių telefonai išspjauna švelnų kalbėjimą. – Vorai nekanda! – šūktelėjo jis į ragelį ir pro dvokiančią lagaminų krūvą pažvelgė į langą. Jo traukinys judėjo.
       Lietuvis pakabino ragelį ir išskuodė pro duris, neišdavęs savo sprendimo palikti keiksmą, pribėgęs prie bildančio traukinio jis šoko ant antro laiptelio ir įsikibo į laiptų turėklus. Kairė koja slystelėjo, o paskui ją žemyn nudardėjo ir dešinė. Traukinio ratas vienu sūkiu nukirto lietuvio pėdas.
       Pajutęs aštrų žudantį skausmą lietuvis susirietė ir būtų galėjęs atsiremti į laiptelius, tik nebuvo kuo remtis: du mėsgaliai, kabantys vietoje kojų, nelaikė kūno.
       Iš nukirstų blauzdų tiško kraujas, ir temo protas. Lietuvis nebejuto skausmo ir ėmė suprasti, kad neteko kanopų, ne kokių ten pėdų, o tikrų tikriausių kanopų: mažų kanopėlių ir didelių didžiausių kanopų, kaip traukinys, kaip pasaulis ir Mažytės nosis...
       Jo nukirstos blauzdos braukė peroną ir prie apnuogintų mėsų lipo nuorūkos, saulėgrąžų lukštai, seilėtos, snarglėtos nosinės...
       Lietuvis galėjo paleisti turėklus, bet be kanopų paliktų skuduru, besiplaikstančiu perone. Be kanopų negalėjai išlikti keiksme, tad jis laikėsi įsitvėręs turėklų ir jautė, kaip menksta jo kūnas, traukiasi ir lenda pro mažytę mažiausią skylę iš keiksmo.
       Ilga raudona juosta tiesėsi stoties peronu, ir balo lietuvio kūnas. Kai kraujo teliko pirštų galuose, jis prisiminė vorą.

       ROJAUS KAMPELIS

       Buvo prietema, ir aš žingsniavau upės krantu, gerai pramintu taku palei vandenį. Krantas buvo išparduotas, ir bulvių, svogūnų daržai leidosi tiesiai į upę. Ėjau tyliai, vengdamas gąsdinti ir piktinti kranto žemės turėtojus. Tyliai svajojau apie paprastą mažo žmogaus laimę. Mačiau ramią pamiškę, kuklų nameliūkštį ir meilią, švelnią moterį. Šitaip tikėjau gyvensiąs: nenorėjau kam kliudyti ir būti kieno nors trukdomas.
       Taip man pėdinant pro vištidę, stirksančią šalia tako, išlėkė juoda kaip žemė višta ir plakdama sparnais pasileido prie manęs. Aš sustojau laukdamas, kada visa tai mane aplenks. Bet višta pasišokėjo ir kirto snapu man į šlaunį. Tada aš atsitraukiau ir apsidairiau, ar niekas nestebi mūsų kovos. Bet buvo beveik tamsu, ir niekas nestebėjo. Atsigręžęs į vištą sulaukiau naujos atakos, ji kirto man į pėdą. Dar porą žingsnių atitolau nuo jos ir nežinojau, ko griebtis, buvau gerokai sumišęs. Nemaniau esant gėdinga stoti į kovą su tokiu padaru kaip višta. Bet ir nelaikiau to garbės reikalu. Buvau visa kuo pranašesnis už ją ir jau vien tai sulaikė mane nuo atviro mūšio. Pasiutimo vištai, be abejo, galėjai tik pavydėti, bet juk net mažiausios mano pastangos grumtis būtų ją pražudžiusios. Todėl aš traukiausi.
       Pasiutusi višta ramiausiai sėlino prie manęs. Mažomis, paraudusiomis vištos akimis ji sekė mano atsitraukimą ir visai pasikliovė savo snapu. Aštriu ir nesukalbamu snapu, kuris triuškino kuklų mane. Kai ji taikėsi kirsti į blauzdą, atkišau jai delną, ir ta perkirto jį kiaurai. Kraujas, plūstelėjęs per mano odą, išgąsdino, ir aš ėmiau trauktis su dar didesniu uolumu. Višta plakė sparnais, pyko ir sekė mane. Pasišokėjusi bandė sužaloti žarnyną, bet tada jau iškėliau savo didelę sunkią koją ir nuspyriau ją į upę.
       Višta nepaskendo. Sušlapo, bet išsikapstė iš vandens ir pasileido vytis mane. Aš nudūmiau namo.
       Mane sulaikė girtuoklis kaimynas, klausdamas, kur aš lekiu. Parodžiau vištą. Jis tik pakraipė galvą, pakraipė ir tarė:
       – Tai ne višta. Aš manyčiau, kad tai ne višta.
       Ir aš numojau ranka, nes juk tai buvo tikrų tikriausia višta, aštriu ir nesukalbamu snapu kankinanti mane. Aš pasidaviau kančiai.
       Ėjau atbulas, kai ji įžnybo man į kelį. Niekada nemaniau, kad vištos moka taip skaudžiai žnaibytis. Juodos vištos, pasikliaunančios vien tik savo snapais, žnaibė mane – tai gąsdino.
       Mano tėvų namelis švietė kitoje ežero pusėje ir aš bėgau jo link, nes vištos išpuoliai tapo nebepakenčiami.
       Višta pripuolė prie manęs ir dantimis įsikibo į petį. Palenkęs galvą žvelgiau jai į akis ir supratau, jog tai jokia višta. Į mane žiūrėjo avinas. Juodas raguotas avinas krauju pasruvusiomis akimis dėbčiojo į mane. Jis įsikando mano petį ir tabalavo ore, laukdamas, kol jį nusimesiu.
       Kirtau tam avinui į tarpuragį, ir jis paleido petį, nusirito žemėn.
       Aš vėl dėjau į kojas. Bėgau kiek įkabindamas, bet mano priešininkas dabar jau buvo daug vikresnis. Neatsiliko nė per žingsnį, vijosi ir stengėsi pasiekti mano skruostą.
       Aš vėl sutikau savo girtuoklį kaimyną. Jis klausė, kurgi lekiu. Parodžiau jam aviną.
       – Argi tai avinas? – paklausė tas. – Ne, ne, nemanyčiau, jog tai avinas.
       Ir aš liepiau jam eiti namo, nes girtuoklių paistaliojimai man mažiausiai rūpėjo.
       Kai avinas vis dėlto grybštelėjo man skruostą ir aš, ištempęs žando odą pamačiau mažų vaikiškų dantukų žymes – tada jau tikrai nebežinojau, su kuo turiu reikalą. Vienintele mano viltimi liko šuo Rojus. Tai mano galiūnas, niufaundlendas, nepaprastai mylintis žmones, tačiau nepakenčiantis jokio kito gyvio ir juos naikinantis.
       Skuodžiau tiesiai prie Rojaus būdos. Ir kai tas meškinas išlindo manęs pasitikti, sprukau pro angą į jo slėptuvę.
       Mano elgesys nustebino šunį, bet dar labiau jį stulbino padaras, atsivijęs mane. Avinas (tebevadinsiu jį šitaip) artinosi prie būdos, ir aš laukiau, kada gi Rojus perkrims jam stuburą ar perkąs kaukolę – pasielgs lygiai taip, kaip tūkstantį kartų darė vištoms, šunims ir avinams. Tačiau Rojus tik vizgino uodegą ir džiaugsmingai kaukė. Jis elgėsi nelyg pasitikdamas žmogų.
       Avinas puolė Rojų. Dantimis įsikibo į ausį, ir Rojus graudžiai užbaubė. Pakilęs ant savo masyvių užpakalinių kojų, priekinėmis letenomis suspaudė juodą raguotą šmėklą.
       Vėlesni įvykiai vos nepribaigė manęs ir nubloškė į patį Rojaus būdos kamputį. Apleipęs iš baimės mačiau, kaip šlykšti beždžionės ranka, apvilkta balta žmogiška odele, ėmė smaugti mano šunį.
       Tyli kova tęsėsi visą tūkstantį metų, kol avino ranka nusidažė tamsiu kraujo raudoniu. Rojus paleido gyvį ir šis, drėbtelėjęs žemėn, ėmė trauktis, nykti. Liko tik galva.
       Aš išlindau iš būdos ir apžiūrėjau galvą. Tai buvo jauna vaiko galvelė, tyromis žaliomis akimis, su dviem kaktoje smygsančiais avino ragais.
       Rojus liepė man suėsti tą galvą.

       MINDUČIO LIETPALTIS

       – Aš galbūt niekada daugiau nebegrįšiu, – tarė Mindutis.
       – Taip, taip, – atsakėme mes ir įkniubome į savo raštus.
       – Išeinu, – pakartojo Mindutis.
       – Tik nepamiršk skėčio, – priminėm mes. – Nepamiršk.
       – Aš turbūt negrįšiu niekada, – pabrėžė jis.
       – O vis tiek skėtis pravers, – aiškinome mes. – Nežinia, kada lis. Gal tik po dvejų metų. Bet lis būtinai. Kaip tada be skėčio.
       Mindutis trenkė durimis, o mes įnikome skaityti savo raštus.
       Kurį laiką gyvenome ramiai, niekieno netrukdomi tyrėme tai, ką jau buvome parašę.
       Kartą naktį sudrebėjo Mindučio spinta. Mes pašokome ir prilipę prie spintos klausėmės. Ten kažkas judėjo. Uždegę šviesą pravėrėme spintos duris, norėdami išleisti į laisvę nenuoramą. Išlėkė Mindučio lietpaltis ir ėmė blaškytis po kambarį.
       – Tai neįmanoma, – tarėme mes. – Šitaip nebūna.
       Mindučio lietpaltis apvilko vieną iš mūsų ir pakėlęs kelias pėdas nuo grindų ėmė krėsti. Po to pasiguldė ant žemės ir nurideno kūlversčiais per visą kambarėlį. Mes stovėjom apstulbę. Paskui puolėm gelbėti bendro.
       Išlaisvinę draugą nesutramdėm Mindučio lietpalčio, tas tik dar labiau šėlo, pasigriebė kitą, gal net mane (nežinau), ir ėmė trankyti į sieną.
       Kažkuris iš mūsų (turbūt aš) buvo nusviestas į kampą prie šiukšlių dėžės, ir lietpaltis griebė trečią (greičiausiai mane). Šitaip jis iškankino mus visus, ir, palikę savo neperžvelgtus raštus, apleidome kambarį.
       Mindučio lietpaltis išginė mus naktį, tad vienomis glaudėmis išėjome ieškoti Mindučio. Netekome savo kampo ir raštų.
       Keliaujant per pasaulį, glaudės greitai nušiuro ir visai suplyšo. Likome nuogi.
       Kurį laiką bastėmės visi kartu, nuogi ir susikibę rankomis, bet Mindučio niekur neradome. Tada išsiskirstėme kas kur, ir aš išėjau į šiaurę. Ieškodamas Mindučio, ten praleidau keletą metų. Nieko nepešęs grįžau namo. Prie savo kambario durų radau bendrus. Jie buvo tokie pat basi ir nuogi kaip aš.
       Kiekvienas po kartą bilstelėjome į duris. Niekas nepakvietė. Tada atsargiai pravėrėme jas. Kambaryje radome Mindutį.
       Jis dėvėjo lietpaltį ir rašė.

       MOTERIS, KURI MAUDOSI

       Tai moteris, kuri maudosi. Tai moteris, kuri negimė, todėl ji maudosi. Virš jos pakibusi banga, milžiniška žuvies uodega. Bet ji nekrenta, nedūžta, nes ten maudosi moteris.
       Ji prausiasi dideliame juodame purve, purvas aplipęs jos kūną, ji trina savo šlaunis, kišasi purvo tarp kojų, labai rūpestingai išvalo tarpupirščius ir kai lenkiasi, krūtys elegantiškai pliaukši į purvą, kelia svaiginantį triukšmą ir mažytį purvo virpėjimą. Banga pakibus virš jos, žuvies uodega, ją užpiltų ir moteris liktų nuoga, bet moteris to neleis, jai gėda.
       Ten, kur moteris, kuri maudosi, banga turi pirštus, penkis ilgus, kiek sulenktus ir iš tų pirštų pro nagų stiklą žvelgia penki jos vyrai. Jų veidai įsirėžę į nagą, kiek nustebę, meilūs. Bet tai tik veidai žiūri į moterį bangos akimis. Patys vyrai toli, pirštų gilumoje, kuri toliau ir už bangą, ir už patį vandenį gerokai gerokai toliau, iš ten nesimato net kranto. Ten gyvena penki jos – negimusios – vyrai, valgo pusryčius, vakarienę ir eina gult su savo gyvom žmonom.
       O ji čia, po palinkusia plaštaka, žuvies uodega, ir gal net nemato šitos bangos, nes šitiek dar reikia nuprausti, paliesti purvu, švelniai švelniai pamaigyti, iščiupinėti, lyžtelėti, pastumti į save, šitiek dar tvarkymo, kuopimo, dėliojimo į vietas, nes ji tokia, purvina, pasinėrusi į labai judrų, nerimstantį purvą, begalybė mažų plaukelių dygsta ant kojų, raitytų kasų ir ji nežino, gal tai senatvė, šitaip ji sensta ir reikia slaugyti mažus plaukučius, dygias špygeles, jas reikia glostyti, nes senatvė tai mėgsta, senatvė gera, storais spygliais ji slenka per kojas, ją reikia maudyti, trinti purvu, juk gal tai ne ji, net ne senatvė, pamatys, kai nupraus, išmaudys, iššveis, gal tik plaukeliai, juodos kasos, aplipusios kojas, ir visai ne bėda, mažytė permaina, daug didelio juoko, didžiausio juoko, linksmybės, kaip ta banga, šlapia žuvies uodega virš galvos, moteris, kuri maudosi, juokiasi, ji laiminga, laimingesnė už visą graudų pasaulį, ji gali taškytis purve, krūtimis daužyti į minkštą žemę, kartkartėmis įleisdama ten žanduotą spenelį, o paskui ir antrą, kaip gera, malonu gyventi šitam rūpesčių rojuj, nes tai moteris, kuri maudosi, ji visai negyvenama, ji tokia, moteris, kuri maudosi, ji visai negyvenama, ji tokia, moteris, kuri maudosi, ir tik kartais, labai retai užverčia galvą ir pro nago stiklą šypsosi vyrų veidams, nustebusiems ir sustingusiems, „aš tokia“, – kalba jiems, bet kalba ne jiems, savo purvui, kuris tada plečiasi, tinsta ir glosto jos rūpestingą odą. Juk tiek dar liūdesio, nepastumto į ją, nepaliestų vietų, labai labai tolimų kampelių, užkampių, gali sakyti, kurie laukia savo eilės, neprilygstamų permainų, visa keičiasi, auga ir geidžia švelnumo, lengvo svaiginančio judesio, pagaliau triukšmo, nerimastingo pliaukšėjimo, čiaukšėjimo, tvarkymo.
       Tai moteris, kuri maudosi. Virš jos pakibus banga, milžiniška žuvies uodega, nekris ir neduš, nes ten, apačioje, maudosi moteris.

       Ivaškevičius, Marius. Kam vaikų: Novelės. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.