4 scena.
Butas. M a r i kažko ieško. Įeina A b a e l i s. Mari, jį pastebėjusi, bando išeiti.
ABAELIS. |
Mari, palaukite. |
MARI. |
Dar norėjau grąžinti raktus. |
MARI. |
Patraukite rankas. |
MARI. |
Aš nepasiliksiu. |
MARI. |
Aš? |
5 scena.
S e s e l ė ir Ž a l t y s.
SESELĖ. |
Atsivelki, kaip visuomet po laiko. |
ŽALTYS. |
Man jau užtenka. |
SESELĖ. |
Ką blogo padariau tau? |
ŽALTYS. |
Tik mano geras vardas. |
SESELĖ. |
Tu nekarksėk kaip varnas. Bus kam būti lemta. |
ŽALTYS. |
Pati karksi tu – blogį pranašauji. |
SESELĖ. |
Ar tau? Jisai? Ne, nesuprasiu niekados dėl ko gi |
ŽALTYS. |
Viešpatis? |
SESELĖ. |
O Viešpats tyli – nieko jis nesako, kad vyras |
ŽALTYS. |
Ir suvertė dar kaltę man… |
SESELĖ. |
Bet ko jis tyli? |
SESELĖ. |
Dink. Grįžta jie. |
Ateina K a i n a s su G y d y t o j u.
KAINAS. |
Taiką |
GYDYT. |
Gerai, kad tu, sūnau, grįžti į šeimą. |
KAINAS. |
Na jau, tėve. Dar amžių daug gyvensi. |
K a i n a s išeina.
GYDYT. |
Ir vėl to šliužo kvapas, vėl jį glamonėjai. |
GYDYT. |
Užteks minėt Jo šventą vardą reikia ar nereikia. |
GYDYT. |
Na, na, kas atsitiko? |
SESELĖ. |
Eik, eik… |
6 scena.
M a r i ir S e n i s.
MARI. |
Jūs – bjaurus apgavikas! |
SENIS. |
Pasaulio pabaiga! Tai gal dar liepsite ir skristi? |
SENIS. |
Mari, – to jau per daug. |
SENIS. |
Dabar išklausykite manęs, Mari. Jus apgavo. Tai senas mano brolio triukas. Patikėkite, ne jūs pirma. |
MARI. |
Nemeluokite. Stokite ir eikite. |
MARI. |
Būtent! Būtent! |
MARI. |
Neužkalbėkite dantų. |
MARI. |
Prieš tai buvo atvejis su žalčiu. |
MARI. |
Netikiu nė vienu jūsų žodžiu. |
MARI. |
Taip… |
7 scena.
S e s e l ė ir Ž a l t y s.
ŽALTYS. |
Tikiuosi, nežinos jis, kieno vaikus augina. |
ŽALTYS. |
Dėl to visi ir tyli. Tas nevėkšla nesugeba net vaiko padaryti. |
SESELĖ. |
Ir nesužinos, tik tu palauk, |
ŽALTYS. |
Ar pagalvot kada galėjau, |
S e s e l ė s nėra.
8 scena.
K a i n a s ir Ž a l t y s.
KAINAS. |
Ko reikia, šliuže, tau? |
ŽALTYS. |
Padėki ginklą. Tau niekas negresia. Padėk, sakau! |
9 scena.
S e n i s. Skambutis į duris (ilgas). Po to rakinamų durų garsas. Įeina M a r i.
MARI. |
Sveiki, Kainoeli. Jūs manęs niekada neįleidžiate. Nors galėtumėt. Na, tiek to. Sakykite, ar pas jus jau buvo advokatas? |
SENIS. |
Kvailas, pasipūtęs senis! Jis drįsta abejoti, kad įmanoma neužuosti pūvančio lavono kvapo! |
MARI. |
Nusiraminkite, jums negalima jaudintis. |
MARI. |
Tik nesijaudinkite. |
MARI. |
Taip, žinoma. |
SENIS. |
Iš bado? |
MARI. |
Ką jums sakė advokatas? |
MARI. |
Ne. |
MARI. |
Taip, bet man kartais atrodydavo, kad jūs rečiau atiduodate skalbti drabužius, negu derėtų. Be to aš buvau apklausoje pas tyrėją. Jis mano, kad jūs specialiai užrėmėte duris, kai taip atsitiko jūsų broliui. Ir žinojote, kad jis miršta… |
SENIS. |
Aš žinojau ir nieko nedariau?! Och, tie išsilaižę varvanosiai! Jiems tik visokios teorijos, motyvacijos rūpi. Nesąmonės viskas. Cha cha cha. |
MARI. |
Jūs kelis kartus atsisakėte atvykti į apklausą. |
MARI. |
Atsakykite, man į vieną klausimą. |
M a r i išeina.
SENIS. |
Palaukit, Mari! O jūs įsivaizduojate, – tos durys buvo neužrakintos.Galėjote jų nelaužti. Aš paskui patikrinau. Štai kodėl tas raktas nerakino. Neįmanoma atrakinti durų, kurios nėra užrakintos. Kaip kvaila laužti atrakintas duris. Ir dar aiškina – speciali įranga, speciali įranga. Ką ten įranga. Petrof sistema Čia tai daiktas. Mari! Jūs išėjote? Labas rytas, Mari, labas rytas… |
10 scena.
S e s e l ė ir G y d y t o j a s.
SESELĖ. |
Adomai! Adomai! |
Įbėga K a i n a s.
KAINAS. |
Mirtis! Mirtis! Mirtis! |
GYDYT. |
Sūnau, nurimki. Kas tau? |
SESELĖ. |
Nurimk, sūnau, nurimki. |
GYDYT. |
Kaip baisiai purtosi. |
GYDYT. |
Ką? Manai dėl žalčio – to gudruolio kėslų |
SESELĖ. |
Rišk, rišk tvirčiau. Gerai supančiok. |
G y d y t o j a s ir I e v a išeina. K a i n a s guli surištas.
KAINAS. |
Viešpatie! |